facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kijevas vadinamas auksinių kupolų miestu. Manau, ne vienas rašydamas apie šį miestą taip pavadintų savo tekstą. Ukrainos sostinė, kaip ir Roma, pastatyta ant septynių kalvų ir cerkvių kupolai matosi kur tik šiame mieste besirastum, o ypač plaukiant Dniepro upe. Sofijos, Mikalojaus, Kirilo ir Uspenjės soborų, Vladimiro, Andriejaus ir kitų cerkvių kupolai savo šventiniu spindesiu, o ir mielu paslaptingumu žavi kiekvieną čion atvykusį.

Trys miestai, su kuriais Ukrainoje daugiausiai esu susidūręs, – Lvivas, Odesa ir Kijevas. Netikėta, kad vienoje šalyje esantys miestai būtų tokie skirtingi, bet dėlto savaip žavūs. Lvivas – gal labiausiai vakarietiškas, mieste veik neišgirsi rusų kalbos, Odesoje rusų kalba tik ir tesigirdi, o Kijevas kažkur vidury.

Ukrainos sostinė pasižymi inteligencija ir didingumu. Lyginant su kitais pasaulio didžiaisiais miestais jis nėra megapolis, bet iš Šiaulių toks atrodo. Tas didingumas ypač atsiskleidžia Maidane – Nepriklausomybės aikštėje, kuri alsuoja ramuma, nors neseniai čia buvo triukšminga. Ir ta Maidano ramuma – tarsi pagarba tautai, kovojančiai už savo laisvę.

Kijevas jau stovėjo, kai žmonės dar nežinojo apie Ukrainą ir Rusiją. Kijeve stovėjo LDK pilis, Lietuva ir Ukraina – buvo viena valstybė.

Kelionė į Kijevą nebuvo atsitiktinė. Norisi čia pradėti lydėti turistus iš Šiaulių. Susipažinome su puikiais Kijevo gidais, transporto kontoromis, apžiūrėjime viešbučius. Senasis Kijevas sužavėjo ir iškart nusprendėme – būtina čia važiuoti.

Pradėti ekskursijas Kijeve dera nuo Aukso vartų. Tai vienas iš Ukrainos sostinės simbolių, XI a. statinys, atlikęs gynybinio bokšto funkcijas ir tarnavęs kaip vartai įžengti į miestą. Tame pat amžiuje statytas ir netoliese stovintis Šv. Sofijos soboras, švenčiantis tūkstantmetį. Priešais soborą didžiulė plati gatvė, gal net reikėtų ją vadinti aikšte, kurios kitoje pusėje dar vienas soboras – Šv. Mikalojaus. Abu soborai tarsi kalbasi vienas su kitu, o gatvė suskirstyta atkarpomis ir viena jų skirta Lietuvos aikštei.

Šv. Mikalojaus soboras buvo sugriautas ir tik prieš 20 metų atstatytas. Girdi vienas priešais kitą soborų – per daug. „Svarstymui“ griauti ar ne šį soborą buvo sudaryta 40 žmonių komisija. Parodomoji komisija nubalsavo griauti, tačiau ne vienbalsiai. Vienas komisijos narys N. Makarenka pasisakė prieš griovimą. Buvo Stalino laikai ir jį nuteisė sušaudyti. Tiesa, ne už balsavimą, o priežastį rado kitą.

Šv. Mikalojaus soboro vietoje ir aikštėje šalia buvo nutarta statyti milžiniškus pastatus, kad jie nurungtų Šv. Sofijos soborą. Tiesa, iškilo tik vienas toks pastatas, kuriame įsikūrė ir dabar tebėra užsienio reikalų ministerija.

Šalia soboro ilgiausia eilė stendų, kuriuose nuotraukos žuvusių kare nuo 2014 m. Tautos noras – kad nebūtų nė vieno nežinomo kovotojo. Kiekvieną rytą stendai pasipildo vakar žuvusiųjų nuotraukomis. Peržvelgęs šias nuotraukas, prisiminiau ne kartą Ukrainoje matytą užrašą: „Putin – chuilo.“ Kai tūkstančiai tautiečių padėjo galvas rytuose, supranti, jog ukrainiečiai kitaip kalbėti negali.

Už Šv. Mikalojaus soboro leidžiamės gražia Andriejaus gatve. Pakelyje dar viena reto grožio Andriejaus cerkvė. Tai architekto B. Rastrelio kūrinys (jis projektavo ir Rundalės rūmus), toliau M. Bulgakovo namas. Be abejo, lankomės dar Pečiorų lavros vienuolyne, kurį ukrainiečiai mėgsta pavadinti vietiniu Vatikanu, važiuojame senuoju funikulieriumi, nusileidžiame į giliausią pasaulyje metro stotį, žingsniuojame plačiąja Kreščiatiko gatve su Stalino laikų pastatais ir begale kavinių.

Šv. Kirilo sobore (kuris kiek toliau nuo miesto centro) pribloškė A. Vrubelio freska „Šv. Dvasios atsiuntimas“. Niekas iš Lietuvos turistinių firmų, organizuojančių ekskursijas į Kijevą, lankomų objektų sąrašan šio soboro nėra įtraukęs, o mes būtinai lankysimės. Šiauliečiai bus pirmieji.

Ką darysi, bet šiandien nuo Kijevo neatskiriami Janukovyčiaus vila ir Černobylis  Lankėmės ir Mežigorėje, 25 km už Kijevo stovinčioje Viktoro Janukovyčiaus viloje, ir Černobylyje. Ar verta, įdomu ir saugu lankytis šiose vietose, ilgai diskutavome. Janukovyčiaus viloje – vienas kičas, pradedant baldais ir baigiant auksiniu batonu. Bet štai milžiniškas parkas aplink vilą sutvarkytas pagal visus geriausius tokių pasaulio parkų kanonus. Granitas, gyvatvorės, altanos, gėlynai, skulptūros, tvenkiniai, zoologijos sodas... Pasirodo, visas vilos dekoras vykdytas pagal Janukovyčiaus norus, o štai į parko tvarkymą jis nesikišo, tad pakviesti geriausi pasaulio tokių parkų kūrėjai turėjo laisvas rankas.

Nustebau viename internetiniame portale perskaitytu straipsniu apie šią vilą, kur rašoma, kad pačiame vilos parke nieko ypatingo, o visas grožis įžengus į pastato vidų. Ką darysi – kam ko reikia. Nors, aišku, jei geras pianistas pagrotų vienu iš geriausių pasaulyje fortepijonų, gal ir būtų miela. Viloje stovintis „Steinway“ fortepijonas – tai tiksli Johno Lennono fortepijono kopija.

Po parką vežioja elektromobiliai. Bilietas į parko teritoriją kainuoja 100 grivinų (apie 3,5 euro). Bet ryte nuo 8 iki 9 akcija ir bilieto kaina – 50 grivinų. Žodžiu, tarsi kokiam prekybos centre. O štai bilieto į vilą kaina – 500 grivinų.

Vienas statinys parke kiek savotiškas. Tai balandinė. Pasirodo, Janukovyčiui yra tekę paragauti zonos duonos ir jo mėgstamiausia daina buvo: „Skrenda balandžiai virš zonos, balandžiams keliai atviri.“ Pats grodavo gitara ir dainuodavo.

Ne per toliausiai nuo vilos už vešlių medžių lapijos užtinki kukloką pastatą, kuris niekaip nesiderina su aplink tviskančia prabanga. Pasirodo, į šį namelį Viktoras Janukovyčius ateidavo, kai interviu atvykdavo žurnalistai, kurie turėdavo susidaryti įspūdį, kad jų prezidentas gyvena, kaip ir daugelis tėvynainių, na, gal šiek tiek geriau, o pro vešlius medžius ano prabangaus pastato nesimatė.

Gidai vardija vilos įrengimo ir čia stovinčių daiktų kainas. Už vieną vienetą dešimtys ar šimtai tūkstančių eurų. Pačios pigiausios libanietiško kedro durys – 56 tūkst. eurų už vienas. O kiek tų durų per šešis vilos aukštus, net nesuskaičiuosi.
Dėl Janukovyčiaus vilos ilgai nediskutavę apsisprendėme – važiuoti. Dėl Černobylio buvo kiek daugiau ginčų, bet kai buvome patikinti, jog turistams neleidžiama kaišioti nosies, kur nereikia ir viską matuoja aparatūra, nutarėme patikėti. O atstumas nuo Kijevo ne toks jau ir didelis – 135 km. Apsisprendimą vykti sustiprino ir tai, kad čion vyksta tiek ekskursijų ir tokia eilė, kad šiais metais patekti jau veik neįmanoma. Turistai iš įvairiausių šalių... Tad jei jie nesibaimina...

O dėl patekimo? Pateksime. Ukrainiečiai išduoda paslaptį, jog organizuoti keliones į Černobylį išsikovojusi tik viena Kijevo turistinė agentūra. Tad teko su jos atstovais susipažinti. Tiesa, į Černobylį kviesime tik norinčius ten pabuvoti turistus, o nenorintys dar vieną dieną viešės Kijeve.

Keista, kad Kijevo turistams svarbiausia ne tūkstantmečio senumo Šv. Sofijos soboro freskos, o Janukovyčiaus vila ir Černobylis.

1:23:40. Tai tiksli valanda, minutė ir sekundė, kuomet sprogo ketvirtojo Černobylio elektrinės reaktoriaus branduolys. Štai kaip ekskursijų į Černobylį agentūros Kijeve pristato šį maršrutą: „Ekskursija Černobylio zonoje yra viena iš jūsų gyvenimo svajonių. Neišdildomi įspūdžiai, patirti apleistuose pastatuose, alaus gurkšnis ar vyno taurė ant apleisto namo stogo. Vaizdą nuo 150 m aukščio Duga antenos viršaus prisiminsite net 50 metų.“ Kodėl 50, nežinau.

Ekskursijos metu aplankomas Černobylis ir slaptasis miestas Černobylis-2, beveik visiškai palaidotas Kopači kaimas, „Rudasis miškas“, kuriame po avarijos nusėdo didžiausias kiekis radioaktyvių medžiagų. Apsilankoma ir pačios Černobylio atominės elektrinės viduje bei po naujuoju sarkofagu „Novarka“. Apžiūrimi nebaigti statyti 5 ir 6 reaktoriai ir jų aušinimo kaminai, fabrikas „Jupiter“, kuriame iki avarijos buvo gaminamos juodosios dėžės, o po avarijos – likvidacijos robotai, bei Janov geležinkelio stotis su apleistais traukiniais.

Pripetės mieste apžiūrima prieplauka, skalbykla, knygynas, kitos parduotuvės, vaikų darželiai ir mokyklos, kino teatras „Prometėjus“, vykdomasis komitetas, kultūros rūmai „Energetikas“, atrakcionų parkas su apžvalgos ratu, baseinas, milicijos nuovada, kalėjimas, gaisrinė, autobusų stotis, viešbutis „Polesė“. Bet didžiausia atrakcija – šamų žvejyba. Jie riebūs, didelėmis galvomis, knibžda vandenyje vienas šalia kito, tad prisigaudyti jų galima, kiek tik pakeliate. Nors daug nepakelsite, jie sunkūs.

Kur kitur sužinosi Černobylio avarijos priežastis, jeigu ne čia. Vietiniai aiškina suprantamiausiai: buvo planas „iš viršaus“ sužinoti, kiek daugiau energijos galima išgauti atjungus visas apsaugas ir paleidus reaktorių pilnu pajėgumu. Ir paleido.  

„Kas gali ten vykti?“ – sako turistas vykstantis į Černobylį. Kijeviečiai, organizuojantys ekskursijas, tikina, jog jokio pavojaus nėra. Viskas šimtus kartų pamatuota, o žmogui labiau kenkia kasdien vartojamas maistas su 3000 (tiek jų yra) maisto priedų. Ką žinote, tarkim, apie natrio benzoną ar guaro dervą? Jei viską žinotumėt, joks Černobylis nebūtų jums baisus. Černobylio gidai irgi visus ramina, nors vadinasi jie stalkeriais.

Deja, į Kijevą nuvykusius mūsų vairuotojus niekaip neprikalbinsi tęsti kelionę į Černobylį. Tenka persėsti į vietinius autobusus. Kelionė į Černobylį iš Kijevo (135 km.) asmeniui kainuoja 120 eurų. Už tą sumą esi ten pamaitinamas net pietumis. Yra bijančių valgyti, bet kai pinigai sumokėti, tai lietuviui gaila ir nevalgyti.

Prisiminiau šviesios atminties kompozitoriaus Mindaugo Tamošiūno pasakojimą, kuris, praėjus metams po Černobylio avarijos, su savo estradiniu ansambliu „Oktava“ vyko į avarijos zonoje esančius miestelius koncertuoti. Visiems buvo paaiškinta, jog saugu, bet po koncertinio turo iš jų buvo paimta visa aparatūra, instrumentai, koncertinė apranga, dargi batai. Už viską buvo sumokėta, kas leido vėl viską susipirkti, tačiau minčių visokių kilo.

Tiesa, tai buvo tik metams praėjus po avarijos, o dabar jau trisdešimtmetis ir treji metai prabėgę. Kelionių agentūra iš Šiaulių, kaip minėta, reikalą išsprendė paprastai – kas turistų norės, vyks į Černobylį, kas ne – dar vieną dieną žvalgysis po Kijevą.

Po apsilankymo Černobylyje, nori nenori, prisimeni ir ausyse skamba filmo „Černobylis“ garso takelis su begale industrinių garsų, gamyklos švilpukų, Geigerio skaitiklio tiksėjimu ir islandės Hildur Guonadotir violončelės melodija. O mintis, kaip mes nutolome kad ir nuo senosios Knygų Knygos – Šventojo Rašto: „Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių – jie tau pasakys. Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau...“ (Job 12, 7-8).

„Paskutinė barikada“ – taip vadinasi restoranas Maidano aikštėje, požemiuose, kurį gan sunku rasti. Tiesa, pilnas restorano pavadinimas „Paskutinė barikada: trys revoliucijos“. Kalbama apie 1990, 2004 („Oranžinę“) ir 2014 m. revoliucijas. Kad patektum į jį, reikia žinoti slaptažodį: „Boritesyae e poboryte“ („Kaukitės ir nugalėsite“).

Kuriame Ukrainos mieste bebūčiau, kavinės ir restoranai traukia. Pirmiausia dėl skanaus maisto, antra – dėl išradingų interjerų, trečia – dėl prieinamų kainų. Kijeve jų daug. Išskirčiau dar „Zhizn zamechatelnykh lyudey“ („Nuostabių žmonių gyvenimai“). Lentynos su tūkstančiais pasaulinės klasikos knygų, neono šviesos. Tiesa, jos nukelia gal penkiasdešimtmečiu atgal, bet tuomet juk ir gyveno daug nuostabių žmonių.

Restorane „Liubymyj dyadya“ („Mylimas dėdė“) tikėjausi ukrainietiškos virtuvės, bet tai rytietiškų patiekalų virtuvė ir gal todėl bent man čia niekas nepatiko. O ukrainietiškus patiekalus radau karčemoje „Tarasas Bulba“. Daugelis lanko „Puzata chata“, kur pigiausia ir greita: pasiimi padėklą ir krauniesi patiekalus.      
 
Būnant svečioje šalyje dera mokėti bent keletą žodžių tos šalies kalba. Ukrainietiškai vitoju – labas, diakuju – ačiū, do pobočenia – iki pasimatymo... Tiesa, restoranuose padavėjams sakau, jog žinau tik vieną ukrainietišką žodį: rachunek – sąskaita.

Kijeve radau naujus draugus: dailininkus Olegą Prontenką ir Matvejų Vaisbergą bei menotyrininkę Iriną Žmuliukiną. Susibičiuliavome. Šiomis dienomis jie lankėsi Šiauliuose „Laiptų galerijos“ festivalyje-plenere „Šiaulių Monmartro Respublika“.

Ukrainiečiai labai mėgsta pasakoti anekdotus. Gaila, kad tarp jų daug senų, girdėtų, primityvių. Patys pasakoja, patys juokiasi ir puiku – svarbiausia gera nuotaika. Papasakojau jiems anekdotą ir aš, bet jie jo nesuprato. Ką darysi, jie dar ne ES.

Vaikinukas draugauja su mergina, artėja jų vestuvių diena, bet ant merginos stalo vis stovi kažkokio jaunuolio nuotrauka. Vaikinas klausia savo būsimosios, ar čia jos brolis, ar koks giminaitis. Mergina atsako, jog ne. Tuomet vyrukas prašo, jog ji tą nuotrauką nuimtų, nes nors ir nesvarbu, kas buvo jiems dar nesusipažinus, bet kai jau ruošiamasi vestuvėms, mąsto, jog kažkieno nuotrauka jį žeidžia. Mergina sako – nekreipk dėmesio, seni laikai, ir tiek. „Kad negaliu nekreipti, – sako vaikinas, – turi man pasakyti, kas tai.“ „Na, gerai, jeigu jau taip nori, – atsako mergina, – tai – aš.“  

Į viršų