facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Įpusėjus rugpjūčiui susilpnėjo viltis, kad kažkada laimėsi loterijose ir mažiau beperkami teleloto ar kitų loterijų bilietų. Ir į būrimo salonus mažiau bevaikštoma. Viena gera šio mėnesio savybė – susikaupimas. Siautėme birželį ir liepą.

Ar galima pamilti vasaros pabaigą? Galima. Reikia atrasti šio meto grožį. Ir pradėti tai daryti nedelsiant.

Koks gražus Kryžių kalnas rugpjūtį – paslaptingas kraštovaizdis ir deimanto skaidrumo ramybės aura. Iš besibaigiančios vasaros kelionių įsiminė Žemaitijos kalvelės, voratinkliais aplipęs senas švyturys Ventės rage, karstinės Biržų įgriuvos, Anykščių lajų takas...

Tokiu metu mielos net ant kalvelių pro ryto rūką vos regimos kapinaitės, kurios po kelių mėnesių pasidengs žybčiojančia žvakių jūra. Iš spintos jau trauki pūkinę antklodę, ieškai megztinio, arčiau kabini ir lietpaltį, pajunti tikrą kavos ar arbatos šilumą bei skonį, mėgaujiesi šokoladu.

Nepritariu pesimistams, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai...

Vieną iš paskutinių tekstų baigiau šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintimi, kad kova už grožį išgelbės pasaulį. O kas yra tas tikras grožis – paklausite. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių.

Jau nebepamenu, kuris filosofas pasišaipė iš vieno žmogaus, kai šis skundėsi, kad jam neišeina parašyti nė vieno eilėraščio, o galvoje knibžda begalės idėjų. Tuomet jam buvo pasakyta, kad eilės rašomos ne iš idėjų, o iš žodžių. Muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais.

Jei užsieniečiui tenka įteikti saldainių dėžutę, visad teikiu su Kanuto Rusecko paveikslu „Pjovėja“. Romantiškasis paveikslas, mano galva, gražus ir puikiausiai atspindintis Lietuvą.

Milanas Kundera rašo apie tokį čekų kalbos žodį „litost“. Rašytojas teigia ieškojęs tikslaus atitikmens šiam žodžiui kitose kalbose ir neradęs. Artimiausias apibrėžimas tikrajai žodžio reikšmei būtų sielos kančia, sukelta paties žmogaus vidinio kalėjimo ir skausmo. Vladimiras Nabokovas teigia, kad rusų kalboje tai atstotų žodis „toska“, kaip giliausias ir skausmingiausias pojūtis. O bent anglų kalboje neegzistuoja joks atitikmuo, kuris atskleistų šio termino gylį. Lietuviškai tai gal būtų ilgesys, kai nieko konkrečiai nesiilgima. Aišku, galima rasti tarptautinių žodžių – nostalgija, melancholija, bet tai bus ne tas.

Svarbiausia nesimesti tokiu metu prie alkoholio. Nežiūrint to, kad alkoholis – tai cinko, mangano, kalio ir daugelio B grupės vitaminų šaltinis, o šį gėrimą aukštino karaliai ir apdainavo poetai, gi pakvietimas pakelti taurę – visame pasaulyje suprantamas draugiškumo ženklas.

Laisvadieniais bent jau aš labiau nei piktnaudžiavimą alkoholiu renkuosi knygų apie alkoholikus skaitymą. Kad ir Čarlio Bukovskio romanus – „Paštas“ ir „Skaitalas“. „Paštas“ – alkoholiko gyvenimo dienoraštis, „Skaitalas“ – apie nevykėlį, pageriantį detektyvą Niką Bilciną, kuris po barus ieško mirusio garsaus prancūzų rašytojo Luji Ferdinando Selino.

Negaliu nepaminėti Eduardo Limonovo romano „Tai aš, Ediška“, kurio herojus, tiesa, labiau pasidavęs narkotikams, o ne alkoholiui, Richardo Brautigano „Arbūzų cukruje“, kur keistuoliui ir alkoholikui autoriui nesunku fantazuoti apie iš arbūzų cukraus sulipdytus gyvenimus.

Alkoholis alkoholiu, bet dar tos pagirios po nesėkmingo jo pavartojimo. Senovės graikai manė, kad pagirios praeina pavalgius kopūstų, o senovės romėnai vaistu nuo pagirių laikė keptas kanarėles. Šiandien, bandydami atsikratyti pagirių, vokiečiai pusryčiams valgo mėsą su krauju ir bananus, prancūzai – geria stiprią kavą su druska, kinai – špinatų arbatą, puertorikiečiai tą ranką, kuria gėrė, įtrina citrinos pusele, haitiečiai įbeda 13 adatų juodomis galvutėmis į butelio, iš kurio gėrė, kamštį, rusai – geria degtinę. Nė vienas iš šių „priešnuodžių“ neveikia. Tiesa, sako, jog teisingiausiai elgiasi rusai.

Gerbiu vieną savo draugą, kuris pasakė, jog jei nori negerti, jokie kodavimai nepadės, o reikia tiesiog negerti. Žinoma, turėti tvirtą valią – labai sunkus dalykas.

Neatostogavę ir besiruošiantys atostogauti rugpjūčio pabaigoje ar rudenį savo planais te nesuabejoja, nes praeityje sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog atostogoms ir kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą atostogauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtusieji arba tiesiog kvailiai.

Labiausiai mums reikalingos atostogos tada, kai mūsų paprastas gyvenimo būdas sukelia mums daug streso. Lietuviui, atrodo, nedaug reikia. Kad galėtų kažką nematyto pamatyti ir kad būtų vanduo, saulė, smėlis, medžių ir pievų kvapas.

Atostogos būtinos ir kūnui, ir sielai. Taip, taip, ir sielai, kuri mane tiek metų saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat turi atostogas, kurių jis nešvaisto vėjais. Be to, kas mums svarbiausia, sako, jog per jas jis labiausiai globoja atostogaujančius.

Aišku, išrankiesiems atostogų mėgėjams masinis turizmas jau seniai yra atgyvena. Viešbučiai panašūs, grupinis slankiojimas iš vienos vietos į kitą malonumo irgi nesuteikia. Tiesa, man paminklai patinka, nors girdėjau ne vieną svarstant, ar gali būti žavus žiopsojimas į paminklus. Estetai teigia, jog masinis turizmas padaro daug žalos tų šalių gyventojams. Pirmiausia kenčia jų autentiška kultūra, nes dažniausiai ji adaptuojama – pritaikoma tipiniam (daugiaserijiniam) turistui. Bet tai jau kita tema. O kadangi pats kartais esu kelionių vadovas, tai visiškai sukritikuoti masinio turizmo nenorėčiau, nes kartais malonu be rūpesčių vykti ten, kur tave veža, kur viešbučiai užsakyti ir viskas, ką turi pamatyti, tau parodoma.

Su draugu Dainiumi nutarėme vasarą palydėti Odesoje. Iškart ausyse suskambo dainos „Aš jums papasakosiu apie Odesą“ žodžiai. Kažkada girdėjau dainą, kurioje žadama papasakoti apie Paryžių, o tokius pat žodžius tik apie Odesą šio Juodosios jūros kurorto oro uoste nusileidus lėktuvui man ir Dainiui ištarė Natalija. Natalija – istorikė, mano lvoviečių draugų draugė. Nežinau, ar įmanoma papasakoti viską apie Odesą, nes net populiarioje dainoje pabrėžiama, kad „Odesa – očenj velika“. Be to, visos šio miesto istorijos baigiasi žodžiais: „Gal taip buvo, gal ir ne.“

Pirmiausia nuvykome į nediduką Deribasovo gatvės gale, priešais kėdės skulptūrą, vienos iš 12 (jei tiksliau, tai – paskutiniosios), įsikūrusį vos kelių aukštų viešbutį „Wine and Pillow“. Bent man mieli nedidukai viešbučiai (esi tarsi pas kažką svečiuose), o juo labiau traukiantys savo pavadinimu – „Vynas ir pagalvė“.

Pagaliau randuosi mieste, kurio gyventojas Josifas Timčenka išrado kino aparatą. Tai jis padarė beveik dvejais metais anksčiau už Liumjerus, bet... jo neužpatentavo. Randuosi mieste, kuriame gyveno ar bent lankėsi didieji plunksnos meistrai Puškinas, Gogolis, Tolstojus, Čechovas, Mickevičius, Slovackis, Majakovskis ir daugelis kitų, nekalbant jau apie Ilfą ir Petrovą. Reikia manyti, kad Puškinas būtent Odesoje patyrė „Čiudnoje mgnovenije“.

Arkadijos, Otradnos, Lanžerono ir kitus paplūdimius paliksiu nuošalyje, nes labiausiai norisi pabūti senajame mieste. Pirmiausia maga žengti garsiąja Deribasovo gatve, bet prieš tai dar užsukame į už viešbučio nugaros stūksančią Spaso-Preobraženskio katedrą. Cerkvė turėjusi būti labai kukli ir nedidelė, tačiau ji pamažu augo, puošnėjo, kol virto įspūdingiausiais stačiatikių maldos namais. Odesoje yra ir dvi katalikų bažnyčios, bet abi jos mažytės ir kuklutės.

Deribasovo gatvės pavadinimas kilo iš pirmojo Odesos konstruktoriaus-planuotojo – ispanų kilmės Joseph (Jose) de Ribas – pavardės. Tikėjausi šioje gatvėje išvysti tikrąją Odesą, o pamačiau Palangos J. Basanavičiaus gatvę. O ir daug tokių gatvių pasaulyje, kur pardavinėjami niekalai, vadinami suvenyrais, pilna neskoningų kavinių, važinėja karietos, galima pajodinėti poniais...

Kiek mieliau prisėsti ant suoliuko ir nusifotografuoti su čia sėdinčia džiazmeno Leonido Utiosiovo skulptūra. Bet daugiausiai šioje gatvėje Benderių ir Kisų. Ir išlietų skulptūrų, ir gyvų, ir lydinčių tave siūlant su jais (aišku, už atlygį) nusifotografuoti. Nežinia kaip Benderį ir Kisą įsivaizdavo patys Ilfas ir Petrovas, bet po kino filmo su Filatovu, visi įsivaizduoja, kad jie buvo būtent tokie, kaip šiame kino kūrinyje.

Užsukome į išreklamuotą restoraną „Kompot“. Kompoto išgėriau, garsiojo foršmako paragavau. Net nežinau kaip šį patiekalą apibūdinti – tiesiog silkė pataluose, ir tiek. Jei dėl Odesos patiekalų, tai sako, kad pirmasis tortas „Napoleonas“ iškeptas būtent šiame mieste. Odesoje daug katinų, jie vaikšto oriai tarsi šventosios karvės Indijoje, lauko kavinėse įsitaiso ant kėdžių ir niekur jų nenuginsi.  

Iš Deribasovo gatvės daug tikėjausi, o tai tik mūsų šiandieninio gyvenimo vitrina. Čia ir turtingesnieji, ir už sunkiai sutaupytas grivinas ar rublius atvykę turistai, Čia ir lietuviai, vaidinantys milijonierius, bet paliekantys restorane padavėjams 10 ar 20 grivinų arbatpinigių, kas yra 30 – 60 euro centų.

Odesos suklestėjimo pradžia siejama su pirmuoju miesto valdytoju Emanueliu Rišeljė, garsiojo kardinolo giminaičiu. Pačioje garbingiausioje Odesos vietoje, prie Potiomkino laiptų, jam pastatytas paminklas ir jo vardu pavadinta viena pagrindinių gatvių. Na, o 142 metrų ilgio, 192 pakopų ir 24 metrų aukščio Potiomkino laiptai, vedantys iki uosto ir paplūdimio, buvo pastatyti kaip grafo Voroncovo dovana savo mylimai žmonai Elžbietai.

Netoliese, aišku, ir Voroncovo rūmai, kurie 1854 m., bombarduojant britams bei prancūzams buvo smarkiai sugriauti. Grafas Voroncovas pastatė ir įspūdingą graikišką kolonadą, nuo kurios atsiveria mielas vaizdas į jūrą. Dar viena Odesos puošmena – paminklas Jekaterinai II, o jo papėdėje imperatorienės favoritai, tarp kurių – ir Platonas Zubovas.

Tarp Deribasovo gatvės ir Voroncovo rūmų puikuojasi nuostabus vėlyvosios Vienos baroko ir prancūzų rokoko architektūros Odesos operos ir baleto teatro pastatas. Unikali pasagos formos salės akustika leidžia girdėtu net menkiausius krepštelėjimus. Odesiečiai sako, jog tai vienas iš penkių gražiausių pasaulio operos teatrų.

Šalia Voroncovo rūmų akį traukia dar vieni rūmai. Tai mokslininkų namai, o pastatyti jie grafų Tolstojų šeimos (taip, šiai šeimai priklauso ir garsusis rašytojas). Graudžiai atrodo tik namai, kuriuose gyveno Gogolis ir čia parašė „Mirusias sielas“. Langai išdaužyti, sienos aptrupėjusios. Ypač šis pastatas disonuoja su netoliese stovinčiu namu, baldakimą virš įėjimo į kurį laiko puošnūs atlantai.

Randi Odesoje ir Įsimylėjėlių bei Uošvienės tiltus. Pastarąjį, juokaujama, pastatė vienas komunistų funkcionierių, kad apsilankiusi uošvienė neturėtų jokios priežasties pasilikti.

Kaip būdamas Odesoje nenusileisi į katakombas, kurių tinklas po miestu ir apylinkes siekia apie 2,5 tūkst. kilometrų. Mes įveikiame vos 1,5 km, bet ir tai pavargstame nuo ėjimo pasilenkus. Supratome, kodėl reikalingi šalmai, nors pradžioje nenorėjome jų dėtis. Dainius už mane aukštesnis, tačiau sugeba kažkaip landyti siaurais koridoriais, mano galva gi ne kartą būtų nukentėjusi, jei ne šalmas.

Ko tik nebūta šiose katakombose. Vienu metu čia slėpėsi kontrabandininkai, vagys ir įvairiausi kiti nusikaltėliai. Net stovi aprengtas ir skambalėliais nusagstytas manekenas. Vagys treniruodavosi lįsti į jo kišenes, stengiantis, kad nė vienas skambutis nesuskambėtų.

„Ech, Odesa, žemčiužena u moria“ („Ech, Odesa, perle prie jūros“) – skamba veik kiekvienoje Deribasovo gatvės kavinėje, tad grįžus į viešbutį dar ilgai ši daina neišsikrapšto iš galvos.

Kiek nustebino Deribasovo gatvėje besisukinėjantys vaikinai ir besisiūlantys pasakoti anekdotus. Aišku, už pinigus. Tik prastoki tie jų anekdotai, begalę kartų girdėti. Primena jie man mūsų šilanskus, orlauskus, bingelius. Net nežinau, ar klausyčiau jų anekdotų, jei man už klausymąsi mokėtų. Nors kelis, mano galva, šiek tiek geresnius parinkau.

Prie stalelio restorane sėdinčių vyro ir damos prieina mergina ir siūlo gėlių. „Aš čia su žmona“, – paaiškina vyrukas. Mergina atsiprašo ir iškart nueina.

Arba toks pamokymas: „Nemušk, Miša, taip smarkiai savo žmonos, nes sušilsi, peršalsi ir susirgsi.“ O štai senutė ieškanti Puškino bobutės, nes kaimynui paskolinusi pinigų, o šis pasakęs, kad juos jai grąžins Puškino bobutė.

Odesoje sužinai, kad Džeimso Bondo prototipas buvo kilęs iš šio miesto. Tai britų žvalgas Sidney Reily, turėjęs pavardę Solomonas Rozembliumas, gimęs Odesoje.

O šis anekdotas odesiečių vertinamas kaip pats geriausias.

Odesoje atidarė bordelį. Prieina žydelis ir mato dvejas duris. Ant vienų užrašas „Įėjimas mokamas“, ant kitų – „Įėjimas nemokamas“. Eina pro pastarąsias ir vėl atsiduria gatvėje.

Pasivaikščiojus po Odesą, pasiklausius anekdotų, odesietiškos dvasios rasti nepavyko. Ir man toptelėjo mintis: paprašiau Natalijos nuvesti mus pas kokį seną odesietį „na bolšom fontane“ („prie didžiojo fontano“) ar į Moldavanką.

Su Dainiumi nusipirkome po butelį gorilkos ir buvom palydėti į vieną iš Odesos kiemų, visiškai netoliese tos vietos, kur gyveno Miša Japončikas. Susirinko visi to mūsų naujojo draugo kaimynai ir tame triukšmingame kieme, kur šalia vieno namo sienos stovėjo surūdiję „žiguliai“, pajutau atsidūręs Odesoje. Čia pagaliau supratau, kad reikia sakyti ne „Odesa“, bet „Adesa“.

Į viršų