facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pats atostogų įkarštis. Mano jaunystės metais jei buvo paminimas žodis „atostogos“, tai kitas būdavo „Palanga“. Neįsivaizdavome, o ir neturėjome galimybės kur daugiau atostogauti. Aišku, buvo atostogaujančių Šventojoje, bet atostogos tenai buvo vadinamos irgi atostogomis Palangoje. Išrankieji, tiesa, pasiekdavo Nidą, Juodkrantę, ypač išrankūs – Jūrmalą, na, o ypač ypač išrankūs išsiruošdavo prie Juodosios jūros. Yra buvusių Sopote, Bulgarijos kurortuose. Bet tai – jau išimtys.
Nesu didelis Palangos gerbėjas, bet sutinku, kad gal ir gerai, kad švedai 1701 metais sugriovė Palangos uostą: turėtume dabar dvi Klaipėdas. Įdomus faktas – 1824 metais grafas Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangos miestelį iš rusų generolo Ksavero Neselovskio už 177 171 sidabro rublį. Nuo tada kurortas ir išpopuliarėjo.

Mūsų senieji inteligentai prisimena, kad Palangą puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika. Ypač gaila tų senų simpatiškų medinukų, kuriuos išstumia eklektiškos architektūros pastatai.

Sovietmečiu pliaže gaudė tranzistoriai ir beveik visi – lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai – naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku.

Dabar Palanga mėgina vaidinti vakarietišką kurortą. Vaidinti galima, nors ne visada pavyksta. Todėl man mielesnės Nida ar Juodkrantė, kurių gatvelėmis vaikščiojant įsivaizduoji, kad maždaug tokiais tarp gyvatvorių į kalną kylančiais keliukais žingsniuodavo čia vasarojęs rašytojas Tomas Manas.

Tomą Maną prisiminiau ne veltui, nes šį tekstą noriu skirti knygoms, kurias mes skaitome vasarą. Prisimenu Palangos biblioteką-skaityklą su viduryje pastato augančiais medžiais. Pagulėjęs pliaže dažnai čia atklysdavau, o ir keliaudamas į pliažą mėgdavau šalia rankšluosčio įsimesti knygą.

Ką skaityti šią vasarą? Neseniai pasirodžiusių knygų tarpe idealiausias romanas atostogoms – Elin Hilderbrand „Tobula pora“. Autorei pavyko gal ir todėl, kad ji pati gyvena Nantaketo kurorte JAV.
Autorės nuomone, tik tobula aplinka gali išugdyti tobulą porą. O tobula aplinka, be abejo, gali būti tik kurorte, kur visos iškylančios problemos tuoj pat paslepiamos.

Ar gali laukti netobulas gyvenimas poros, kuri tuokiasi kurorte? Kiekvienos vestuvės kurorte pastebimos, o ypač kai jaunikio tėvai – milijonieriai. Prabanga, neregėtai puošni nuotakos suknelė ir kelios valandos iki vestuvių užtinkamas nuotakos draugės ir vyriausios pamergės lavonas. Visi vestuvių dalyviai tampa įtariamaisiais. Tarsi klasikiniame Agatos Kristi romane – visi viename laive, viename traukinyje, vienoje pilyje. Pasirodo, kad kiekvienas turi ką slėpti.

O aš pagalvojau, jog kiekvienas kurortas garsėja kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamas galimybes romantiškiems nuotykiams. Gaila, bet erdvės skleistis anuomet buvusiam romantizmui bent mūsų kurortuose šiandien veik nelikę. Su nostalgija prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?“ Nors iš dešimties kurortinių romanų tik vienas baigiasi vestuvėmis, o devyni – skyrybomis.    

Panelope Lively romaną „Mėnulio tigras“ į rankas ėmiau drąsiai, kai sužinojau, kad šią knygą išleido Rašytojų sąjungos leidykla, nes ši leidykla leidžia tik tikrai geras knygas.

Pagrindinė romano veikėja – garsi anglė istorikė, buvusi karo korespondentė, tarsi sagą pasakoja savo šeimos istoriją. Pasakojama apie motiną, brolį, meilužį, dukrą, Egipte atrastą ir netrukus prarastą meilę. Troškimai, likimai, netektys. Auksinės „Man Booker“ premijos komisija, apdovanodama šį kūrinį pažymėjo, jog „tai unikali knyga apie žavingą, nenuspėjamą moterį, toli pralenkusią savo laiką, podraug gyvenančią savo laiku“.

Romano simbolis – „mėnulio tigras“, rusenanti ir pelenais virstanti apsauginė spiralė nuo tropinių vabzdžių, tampanti aistringų santykių ir greitai prabėgančio žmogaus gyvenimo liudininke.

Skaitydamas šį romaną pagalvojau apie įvairiausių tautų moteris. Visos jos kažkiek panašios ir kažkiek – ne, kažkiek žavios ir, deja, neslėpkime, kažkiek – ne. Nors tai vyriškas požiūris, kuris gali būti neteisingas, juo labiau kad moterys stengiasi varžytis su kitomis moterimis, o ne su vyrais. Išskirčiau tik rusų moteris. Nors ką aš čia. Jos – irgi moterys kaip moterys, tik vyrai kažkiek kitokie. Prisiminiau rusišką dainą apie sūnų, kuris kaime aplanko savo motiną. „Mama paims kibirą ir atneš iš šulinio vandens“, – dainuojama ir visa tai turi skambėti nostalgiškai, bylojant apie jaukų gimtųjų namų židinį. Vietoj to, kad sūnus griebtų kibirą ir atneštų to vandens, jį tempia senutė mama. Ir visa tai, anot šios tautos, labai gražu ir šventiška.

Pastebėjau, jog tarp skaitytojų šalia romanų populiarios tapo ir įvairiausios mokslinės, publicistinės, esė knygos. Viena iš tokių Eugenios Cheng „Logikos menas. Kaip logiškai mąstyti nelogiškame pasaulyje“.

Eugenia Cheng – muzikos teoretikė, pianistė. Būdama menų atstove, autorė stengiasi išgydyti pasaulį nuo matematikos fobijos. Daugelį reiškinių ji netikėtai lygina su kulinarija ir yra net sukūrusi tobulo dydžio picos matematinę formulę. Autorė moko diskusijų meno ir džiaugiasi, kai diskutuojantys nepraranda logikos kalbėdami su tais, kurie jos neturi. Čia prisiminiau Z. Froidą, kuris sakė, kad prieš diagnozuodami sau depresiją įsitikinkite, ar nesate apsuptas idiotų.

Autorė remiasi daugeliu mokslininkų. Aišku, pradedant Aristoteliu, kuris laikomas logikos tėvu, ir baigiant Kurtu Giodeliu, nepilnumo teorijos autoriumi, Einšteino draugu. Anot Giodelio, yra formulių, kurių negalima nei įrodyti, nei paneigti ir nėra nei teisingų, nei neteisingų teiginių, o yra tik nenustatomi. Yra patys įvykiai ir tai, kas apie juos kalbama. Domėdamasis Giodeliu gali tapti šiek tiek idiotu, nors viskas išsisprendžia, jei nusprendi, kad pasaulis sukasi apie tave.

Knygos pasvarstymai man priminė Raganų kalną Juodkrantėje. Dar brandžiu sovietmečiu liaudies meistrai čia ėmė drožti raganas ir velnius su Bangpūčiais ir Perkūnais, Neringa ir Nagliu. Sovietams raganos ir velniai pernelyg baisūs nebuvo, tad lietuviai, prispaudus dievdirbystę, ėmė juos drožti vietoj rūpintojėlių ir šventų Marijų, Antanų, Jurgių ar kitų šventųjų.

Šiek tiek pribloškia ant tako tarp raganų ir velnių, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pastatytas kryžius. Kryžius su tautine ir valstybine simbolika skirtas Raganų kalno kūrėjams. Šviesaus atminimos rašytojas Gintaras Beresnevičius šmaikštavo, kad lietuvių liaudies meistrams kryžius stovi už tai, kad tie talentingi šaunūs meistrai pridrožė raganų ir velnių.

Ir dar vienas pamąstymas nepilnumo ir paradoksų tema. Kartą Šiaulius pavadinau pensininkų miestu. Ne vienas man papriekaištavo. Atsikirtau, jog jei ne, tai kodėl pensininkus vaistinėse vaidina Šiaulių teatro aktoriai.

Vargu ar yra statistika, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vieni, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kiti per mėnesį ar net savaitę – keletą.

Knygynai prisitaiko. Šiandien jie atrodo kaip ir bet kuris modernaus prekybos centro skyrius. Lentynos lūžta nuo ryškiaspalvių prekių, akį rėžia užrašai su „ypatingais“ pasiūlymais. Matomiausioje knygyno vietoje – perkamiausi produktai TOP 10. Savaitę ar kelias pabuvusios tame TOP 10 skyrelyje knygos keliauja tolėliau – į prigrūstas lentynas.

Yra skyrelis „Nukainotos knygos“. Gaila, kad jis paneigia nuomonę, jog knygos neįkainojamos. „Žolė yra tik žolė,/ žmogus – tik žmogus,/ o knyga – tik knyga“, – jau ir nepamenu, kuris poetas taip rašė.

Tad kodėl skaitome? Ogi todėl, kad knyga geriausiai atsako į klausimą „Kas aš esu?“

Tiesa, klausimo „Kokią knygą patartumėt perskaityti?“ nemėgstu. Tarsi klaustų „Kaip tapti laimingam?“ Vieną dieną galiu siūlyti skaityti Charlzą Bukovskį, kitą – Onore de Balzaką, trečią – Trumaną Capotę... Priklausomai nuo nuotaikos.

Nemanau, kad vasarai tinka vien skaitalai. Nemėgstu ir tų, kurie knygas renkasi ne skaityti, bet pasirodyti. Vasarą reikėtų būti atviresniems. Be to, patark nepataręs, kiekvienas skaitys, ką norės, ir sakys, kas pasirinko geriausią knygą. Ir internete tekstus apie keliones dažniausiai komentuoja žmonės, kurie niekada nekeliavo.

Pagalvojau, kokias knygas vasarą skaityti renkasi kitų šalių skaitytojai. Manau, kad rusės labiausiai turi mėgti romanus apie gyvenimą santuokoje su oligarchu (nors tą patį, atrodo, ir lietuvės – niekaip mes nuo rusų nenutolstame), amerikiečiai – knygas apie savo šalies prezidentus, kinai – senosios išminties knygas, italai – Dano Browno romanus... Moteris skaitys knygas, kurios klausia: „Nejau iš tikrųjų jie tokie?“ Vyrai skaitys, jei ras klausimą: „Nejau iš tikrųjų jos tokios?“

Vasarą daug kas skaito ir įvairias patarimų knygas sveikuoliams, virtuvės gerbėjams ar sodininkams. Bičiulis pasakojo, jog perskaitęs feng šui patarimų knygą įsitikino, kad namuose tvyro bloga aura ir reikia viską pertvarkyti.

Stebina neįtikėtinas psichologinių knygų poveikis. Kodėl jos taip garbinamos? Ogi todėl, kad žmogus iš prigimties yra tinginys ir gyvenimo gerovės nori pasiekti nieko neveikdamas. Ant tokių knygų galinių viršelių parašyti žodžiai, esą ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Tad atrodo, kad jeigu kitiems padėjo, milijonai žmonių tapo laimingi, o pastangų įdėta nedaug, tereikia pasklaidyti keletą puslapių ir gyvenimas prašviesės, padės ir man.

Ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tapo milijonieriumi, perskaitęs knygą, kaip reikia praturtėti. Nepažįstu ir tokio, kuris susirado draugų, pradėjo daryti įtaką kitiems, įgijo pasitikėjimo arba nustojo rūkyti padedamas knygos. Net suliesėjusio, skaičiusio knygas apie dietą, nežinau. Tie, kurie norėjo suliesėti, prisivertė mažiau valgyti ir numetė nereikalingus kilogramus. Nepažįstu ir tokio, kuris nemėgstamą darbą pavertė svajonių darbu ar buvo paaukštintas darbe, vadovaudamasis perskaitytų knygų patarimais.

Todėl nenuostabu, kad stebiuosi, jog žmonės skaito knygas, kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra migla paremtą literatūrą. Juk knygas, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai parašo žmonės, kurių planai – išleidus knygą bent galą su galu sudurti, tai yra, išmisti.

Autorius moko, kaip praturtėti, bet knygos pradžioje dėkoja įmonėms ir organizacijoms, miestų savivaldybėms ar tiesiog pavieniams žmonėms, parėmusiems knygos leidimą. Tačiau keisčiausia yra tai, kad tokių knygų skaitytojai rekomenduoja jas pažįstamiems teigdami, esą jiems tai labai padėjo. O kai klausi, kuo konkrečiai padėjo, nieko pasakyti negali.

Štai regėjau tūlą, lėktuve skaitantį V. Meidūno, B. Purlienės, V. Vildžiūnaitės knygą „Kaip tapti turtingu“. Skrido tas skaitytojas ekonomine klase. Tiesa, labai abejoju, ar knyga jam padės ir kitą kartą jis skris verslo klase. Bet labiausiai nustebino ant knygos viršelio užrašas didelėmis raidėmis „Metodinė mokomoji medžiaga verslo ir ekonomikos specialybių studentams“. Kam tuomet kiti vadovėliai, perskaitei tokį, ir gana.

Iš panašių knygų srauto išskirčiau Adamo J. Jacksono „Tikros meilės, turto, sveikatos ir laimės paslaptis“. Viskas vienoje vietoje. Tai knyga apie vargingai gyvenantį jaunuolį, kuris iš jam norinčio pagelbėti kino gauna dešimties žmonių, galinčių pamokyti gyvenimo tiesų, vardus ir telefonų numerius. Apsilankęs pas visus mokytojus, jaunuolis sužino dešimt tiesų apie „Tikrąjį Turtą“ (šiuos žodžius didžiosiomis raidėmis rašo pats knygos autorius).

Vienas patarimas man ypač patiko. Jis apie merginą, kuri batų parduotuvėje užsinori raudonų aukštakulnių batelių, bet jų neperka. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – kai turės, tada jau nebenorės.

Džonas Irvingas mėgsta pasakoti, kad pirmiausia sugalvoja paskutinį knygos sakinį ir tik po to pradeda rašyti romaną. Puikiai išmanydamas viešųjų ryšių triukus, prozininkas publikos paklausia, ar ši norinti išgirsti jo būsimos knygos paskutinį sakinį. Visi nori. „Jis jautė, kad didysis gyvenimo nuotykis tik prasideda...“ – šypsodamasis taria autorius. Salė ima ploti...

Gal ir vykusi mintis, kad piršti ką skaityti nėra gerai, visgi dar vieną man patikusią vasaros knygą paminėsiu.

Tai Janos Vagner „Vongo ežeras“. Knyga pristatoma kaip labai tinkanti vasarai, atostogoms, tingiam savaitgaliui. Ir tai tiesa. Jau knygos viršelis švaraus ežero vandens spalvos. Apie autorę nieko nežinojau, bet iškart pajutau – knyga skaitosi, o įtampa palaikoma it veiksmo filme.

Žmonės bėga nuo epidemijos, nuo pavojingo viruso užkrato, tačiau ne apokaliptinis pasakojimas romane svarbiausias, o žmonių santykiai. Veiksmas vyksta Rusijoje ir aprašomos automobilių markės bei komunikacijos priemonės mums pažįstamos. Man net pasirodė, kad tas žmonių bėgimas – tai mūsų emigracija.

Baigdamas šį tekstą pastebėjau, jog daugelio vasaros skaitymams rekomenduojamų knygų autorės moterys. Gal todėl, kad moterys labiau atskleidžia grožį. O vasarą tai reikalinga. Gaila, kad šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, jog grožis išgelbės pasaulį.

Į viršų