facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nes kada, jei ne šį mėnesį. Juk po jo – jau ruduo ir lietūs.

„Prie ruso“ orai buvo geresni“, – sako mūsų senieji. Kai reikėdavo lietaus – lydavo, kai reikėdavo saulėtų dienų – tokios ir būdavo. Dabar gi viskas atvirkščiai. Mėnesiais nėra lietaus, paskui kad „užpils“, užtvindant gatves ir namų rūsius.

Tiesa, karštomis vasaros dienomis negalėdavom išgerti „Coca colos“, „Pepsi colos“, „Fantos“ ar kokio ten „7up“, nes tokių dalykų ir nebuvo, bet išgerdavome limonado „Diušes“ ir būdavome laimingi, nepuldavo mūsų jokios cukraligės ar skrandžio opos. Nebūdavo ir rūkytų dešrų, o juo labiau skilandžių, bet būdavo „daktariškos“ dešros ir, vyresnieji sako, ji buvo tikresnė už dabartinę „daktarišką“.

Nebuvo plastikinių maišelių ir net sviestą vyniodavo į popierių, kuris greitai ištiždavo. Supirkinėjo visus butelius – ir svaigiųjų gėrimų, ir pieno, ir indelius, grietinės, uogienių ir visus. Visa ši tara buvo priduodama, nes tušti buteliai kainuodavo 12 kapeikų, o pieno – net 15. Dabar gi viskas 10 centų, bet pagalvokime, kas yra 12 kapeikų, kai uždirbi 60–80 rublių, ir 10 centų, kai uždirbi 400– 800 eurų ar net daugiau. Galėjai net gyventi surinkinėdamas ir priduodamas butelius, tad benamių tuomet net nebuvo.

Neteršdavome gamtos, nes nebuvo kuo teršti. Gamta gi už tai mus mylėjo ir atsilygindavo gerais orais.  

Kai orai mainosi (tai lietus, tai saulė kepina), sinoptikai aiškina, jog susiduria šalto ir šilto oro srovės ar kažkaip panašiai. Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“

Orų kaita veikia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir apetitą.

Kažkuriame mokslo populiarinimo žurnale skaitydamas apie chaoso teoriją atkreipiau dėmesį į teiginį, jog pirmasis chaoso suvaldymas – orų prognozė. Anot mokslininkų, jog jei prie šalto kūno priglausime šiltą, šiluma po truputį juose taps panaši. Jei į vandenį įlašinsime lašą nuspalvinto skysčio, netrukus ta pačia spalva nusidažys visas stiklinėje esantis vanduo.

Tokie yra gamtos dėsniai. Būtent su šiais gamtos dėsniais susijęs vaizdingas pasakymas, kad drugelio sparnų plazdenimas viename Žemės pusrutulyje gali sukelti didžiulius pokyčius kitame. Kitaip tariant, net ir, regis, nereikšmingi įvykiai gyvenime gali nulemti didelius pokyčius. Paprastesnis šio posakio tekstas: drugelio sparnų plazdenimas Singapūre gali sukelti uraganą Šiaurės Karolinoje.

Šio posakio autorius – 1917 m. gimęs chaoso teorijos pradininkas, JAV matematikas ir meteorologas E. Lorenzas. Atmosferą jis įsivaizdavo kaip šildomą puodą. Kol temperatūrų skirtumas apačioje ir viršuje skiriasi nežymiai, oro darinys išlieka gana stabilus, tačiau kai temperatūrų skirtumas didėja, oro masės praranda stabilumą ir tampa netvarkingu dariniu. Taip galima prognozuoti gerą ar blogą orą.

Kita vertus, E. Lorencas pastebėjo, kad net ir menkiausias sąlygų pasikeitimas prognozę padaro visiškai neįmanomą. Taip ir atsirado minėta „drugio efekto teorija“, esą užtektų netikėtai praskridusio drugelio, kad prognozė visiškai nepasiteisintų.

Šiaip jau apie orų prognozavimus manau, jog tai – norėjimas praskleisti ateities uždangą ir kyštelėti nosį į Dievo planus. Teisingiausiai pasakytų pirmieji bolševikai, kad orų prognozės – opiumas liaudžiai. O kokia bebūtų rytojaus orų prognozė, visada ją galima atėjus tai dienai pataisyti.

Jei dabar reikėtų rinkti populiariausius Lietuvos žmones, manau, daugelis siūlytų popdainininkus, kitų sričių menininkus, sportininkus ir, tikiu, orų pranešėjus. Vasarą, kai orai gali lemti tavo atostogų sėkmę, orų pranešėjai itin populiarūs. Maga apie orus žinoti ir rudenį. Visos televizijos bei spaudos leidiniai žino, kad juos žiūrės ir skaitys, jei bus skelbiami kriminalai, maisto gaminimo receptai, dietos, kryžiažodžiai ir orų prognozės.

Puikus užsiėmimas – pranešinėti orus. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką prognozavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureole. Bet juk dabar, kai orus numatyti padeda kosminiai palydovai, surinktą medžiagą apdoroja kompiuteriai, apsirinkama retai. Neklysdamas gali kalbėti mažiausiai apie savaitės orus. Tai ne anksčiau, kai, anot humoristės Vytautės Žilinskaitės, perskaičius žodžius „oro biuras“, vaizduotė piešdavo ore kabantį biurą arba biurą, pripildytą oro – tokio, kokį jis numatė, bet kokio piliečiai nematė ir nematys.

Oro biuras asocijuodavosi su oratoriais, kurie be paliovos ką nors žadėdavo. Suprantama, kad ši asociacija būdavo ypač stipri, kai orų pranešėjai aiškindavo apie spindinčią skaisčią saulę, o už lango regėdavai šlapdribą. Bet vis tiek orai anksčiau būdavo geresni nei dabar.

Kodėl ne pirmą kartą prisimenu Vytautę Žilinskaitę? Ogi šios satyrikės prieš keturiasdešimt ar net daugiau metų parašytos humoreskos – įdomios ir aktualios net šiandien. Retai taip būna. Jau prieš keturis dešimtmečius satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam – šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš. Kadaise žmonės nepasidalydavo grobiu, vėliau – žeme, dar vėliau – bendra virtuve, po to – dar kartą žeme, kol galiausiai nepasidalys oru.

Blogai tai, kad kai bus tiksliai pranešami būsimi orai, išnyks pokalbiai apie orą, kurie buvo diplomatinio bendravimo variklis. „Žmonės stabteli. Pasisveikina. Patrypčioja. Pažiopčioja. Ir... ir... nueina kas sau. Nueina, nusinešdami kartėlį, nusivylimą susitikimu, neužsimezgusiu pokalbiu, įtartinu kito mikčiojimu („kažką slepia užantyje, gyvatė!“). Kitą kartą jiedu jau nebesustos šnektelėti, o pralėks vienas pro kitą kaip vėtra“, – liūdnai prognozavo satyrikė.

Nors būna ir šiandien, kad meteorologai neatspėja būsimų orų ir juos prognozuoja netiksliai. Tuomet jie teisinasi jau minėta drugio efekto teorija bei tuo, jog gamtos negalima sudėti į formules ir neįmanoma sudaryti prognozių, kurios pasitvirtintų šimtu procentų.

Girdėjau 90 metų senolį priekaištaujant, jog jis matęs per savo gyvenimą ir šaltų žiemų, ir karštų sausringų vasarų, ir tvankių naktų, kai ganydamas arklius naktimis vandeniu gaivinosi, ir besniegių žiemų buvo, ir pūgų, o dabar neapsiplunksnavęs jaunuolis aiškins jam, kas bus, ko ne.

Lietuviui orai visada blogi. Burnojantiems ant orų lietuviams šie atkeršija. Ar pastebėjote, kad vos daugiau mūsų suguža į tą pačią vietą, ten atskuba ir lietus, pavyzdžiui, Dainų šventė, Varnių bliuzo festivalis ir t. t. Aišku, giriant senolių išmintį, greitai galima nuklysti į šoną ir pradėti svaičioti apie būrėjus, alchemikus, varnas.

Šiandien skundžiamės orais, nes populiaru kuo nors skųstis. O juk mes niekada taip gerai negyvenome ir niekada taip nebuvome nepatenkinti. Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad net ausys linksta. Bet kam gadinti nervus, jei žinai, kad orų ir klimato nepakeisi? Kodėl žmonėms sukelia tiek daug emocijų, atrodo, visiškai natūralūs dalykai?

Man atrodo, reikėtų tik džiaugtis viskuo, kas mums duota. Jei lyja, reikia įsijausti į lietaus ritmą – mąstyti, svajoti, jei saulėta diena – džiaugtis, linksmintis ir t. t. Juk kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Juk didelis malonumas pasivartyti saulėje ar išeiti pasivaikščioti lietui lyjant. Tiesa, žemdirbiui šito nepaaiškinsi

Rugpjūčio (rugys ir pjūtis) lotyniškas pavadinimas „Augustus“ ir skirtas jis Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesį turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje.

Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Vidutinė rugpjūčio temperatūra – 16,2 laipsnio. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventės, atostogos, vasara...

Ar rugpjūtį atsisveikiname su vasara? Netiesa, vasara dar tęsiasi, ji stengiasi priglausti ir rugsėjį. Jei per šią vasarą nieko nenuveikei, niekur nebuvai išvykęs, niekuo negali pasigirti, nebent kad pasiekei miego rekordą, kad niekur iš miesto kojos nebuvai iškėlęs, kad net nė vienos knygos neperskaitei, jokios parodos, jokio koncerto nematei, visur dar gali spėti. Juk ne vienas tvirtina, kad maloniausias poilsis ir geriausios atostogos – rugpjūtį ar rugsėjį.

Svarbiausia rugpjūtį pabėgti nuo vienatvės. Blogiausia – vienatvė, kai žinai, kad nieko neįvyks. Atrodo, kažkuris iš Ibseno herojų yra pasakęs, jog „vienišas žmogus vieną dalyką visada išveda iš kito ir visada išmąsto iki to, kas blogiausia“.

Kuo man išskirtinis rugpjūtis? Pasakysiu – savo šventumu. Pačiame mėnesio viduryje savo ramuma pakviečia Žolinės šventė. Ten, kur vyksta atlaidai, lietus per Žolinę nelyja. O jei lyja – tai šiltas, vasariškas. Žmonės tą dieną kur kas dažniau ir rimčiau žiūri į dangų. Ir viską vainikuoja žolynų kvapai. Per Žolinę sužinai, jog tavo gimtajame krašte auga tokie netikėčiausi augalai, kurių nerasi net botanikos vadovėliuose..

Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“).

Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalų vyriausiasis) sakė, jog, nepriklausomai nuo Tomo pavėlavimo, jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstą, bet Šventas Raštas apie tai nutyli, o, be to, tai jau kita istorija.

Ne mažiau prasminga ir sekanti diena po Žolinės, rugpjūčio 16-oji, kai prisimenamas ligonių globėjas šv. Rokas. Tai XIII-XIV a. sandūroje gyvenęs šventasis. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo tupi jo ištikimiausias draugas Gotardo šuo. Tai šuo, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas. Be to, Šv. Roko diena – pjūties pabaigos šventė.

Dažnai mėgstu dar kartą perskaityti kažkada skaitytas knygas. Pabandykit, pavyzdžiui, šiandien perskaityti „Aną Kareniną“ ar „Tėvą Gorijo“. Kiekvienas mūsų turėjome ir turime savo mėgstamiausius rašytojus. Kiekvienas ką nors pasirenkame. Man tylūs skandinavai Augustas Strindbergas ir Henrikas Ibsenas, dar rusai Antonas Čechovas ar Fiodoras Dostojevskis kažkodėl labiau patiko už vakariečius Marką Tveną, Džeką Londoną... Ką darysi.

Buvo jaunystė ir buvo, kai labiausiai patiko Džeromas Selindžeris ir Džekas Keruakas. Šiandien populiaraus Harukio Murakamio herojus man labiausiai primena Selindžerio ir Keruako personažus. Tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet neturi darbo ir pinigų. Tas jaunuolis ypač mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytomis slyvoms ir svogūnų laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte), jis neabejingas džiazui, važinėja po miestą automobiliu...

Apie garsųjį japonų rašytoją Harukį Murakamį patys japonai sako: „Jis pernelyg dvokia sviestu.“ Japonų, tradiciškai nevartojančių pieno produktų, posakis „dvokiantis sviestu“ apibūdina viską, kas provakarietiška, svetima. Murakamio herojai dėvi džinsus, valgo kepsnį, klausosi „Doors“, „Rolling Stones“, „Deep Purple“, geria „Heinekeno“ alų (veiksmas jo romanuose vyksta tuo pačiu laiku, kai gyveno Dž. Selindžerio ar Keruako personažai, gal truputį vėliau). Yra išdrįsusių H. Murakamio romanus palyginti su G. G. Markeso „Šimtu metų vienatvės“.

Suprasti H. Murakamį padeda įsigilinimas į jo gyvenimą. Prieš pradėdamas rašyti (rašyti pradėjo 29-erių) Tokijuje jis turėjo džiazo klubą. Iki šešiolikos jis jau buvo puikiai susipažinęs su japonų literatūra, todėl tuomet ėmė skaityti Dostojevskį, Stendalį, Balzaką...

Kažkoks literatūros kritikas yra pasakęs, jog niekada nesiruošia skaityti naujos H. Murakamio knygos anonsų, o tiesiog ima ir skaito pačią knygą. Geriausia, kad skaitytoją imtų ir vestų pats rašytojas.

Romane „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ herojus gyvena dviejuose atskiruose pasauliuose: šiuolaikiniame Tokijuje ir neįveikiama siena apjuostame Mieste. Viename jis – informacinio karo ugnyje atsidūrusio mokslinio eksperimento auka, kuriai vis dėlto pranešama apie besibaigiantį laiką (apgailestaujame, bet mums liko gyventi tik dvidešimt keturios valandos). Kitame – žmogus, praradęs savastį, besistengiantis suvokti egzistencijos prasmę. Tuoj prisiminiau jaunystės filmą „O, laimės kūdikį!“ ir vėl apgailestavimą, jog H. Murakamio romanų negalėjome perskaityti prieš tris dešimtmečius.

O kas pas mus? Išlydėjome Dalią, sulaukėme Gitano. Prezidentė Dalia Grybauskaitė man buvo panaši į legendinį krepšininką Michaelą Jordaną, kuris savo kolegas mokė: „Krepšinis yra kolegiškas žaidimas: kai tik gaunate kamuolį, duokite jį man – aš žinosiu, ką su juo daryti.“

Apie naująjį prezidentą dar sunku ką pasakyti. Nors, manau, geriausia gyvenime vadovautis posakiu, jog kai esi Romoje, daryk, ką daro Romos gyventojai. Tiesa, neseniai sukako 50 metų, kai amerikiečiai nusileido mėnulyje.

Į viršų