facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Atrodo neseniai apie vidurvasarį rašiau, bet jį perkopus norisi vėl prie šios temos grįžti.

Kai kas bando pasiginčyti dėl paties vidurvasario, tai yra, dėl to, kada jis yra. Griežti kalendoriniai žmonės sako, jog tai liepos 15 d. Tam pritarčiau ir aš. Kiti gi teigia, kad tai vasaros saulėgrįža – metų laikotarpis, kai Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis.

Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20-23 dienomis, pietų pusrutulyje – gruodžio 20-23 dienomis. Daugelyje pasaulio kultūrų tos dienos pažymimos šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad birželio naktis, kai švenčiamas vidurvasaris, yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Bet yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad vasara tik prasideda birželio 21 dieną ir, suprantama, baigiasi rugsėjo 21-ąją. Išeitų, kad tokiems vidurvasaris yra pirmosiomis rugpjūčio dienomis.

Švenčiantys vidurvasarį liepos 15-ąją, sako, jog ta diena kiek ir simbolinė bei įsimintina dėl Žalgirio mūšio ir „Lituanicos“ pradėto skrydžio per Atlantą.

„Vidurvasaris“ ilgas žodis ir tariasi kiek nostalgiškai, „Vasara“, sakyčiau, daug linksmesnis. Gal todėl, kad vidurvasaris trunka gan trumpai, o vasara – net trijų mėnesių periodas, o norintiems dar ilgesnis.

Koks žodis labiausiai netinka vidurvasariui ir visai vasarai? Ogi irgi iš tos pačios „v“ raidės – vienatvė.

Daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Imk ir sukviesk visus į vieną vietą, kad rastų bendraminčių. Viskas laikina, tik vienatvė ištikima. Net meilė laikina. Ji ateina ir praeina. Žmogaus neišlaikysi šalia savęs amžinai. Jis paliks tave arba pabėgs. Liks tik prisiminimai, kurie tiesiog žeis širdį. Geriau tokių žmonių nesutikti. Mes esame ta karta, kurios širdies ritmas priklauso nuo vardo, kuris pasirodo telefono ekrane. O jei telefonas tyli?

Nors sakoma, kad vienišiai gyvenimui dažniausiai renkasi didmiesčius (gal kad žmonių minioje pasislėpus), bet bent aš galvoju, jog geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas.

Tad Šiauliai tam tinkama vieta. O šiaip jau, vienatvė – tai jausmas, kad visi kiti turi draugų. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko – tai vienišumas, kai myli visus – tai šventumas, kai myli tik save – tai vienatvė.“

Girdėjau ir skaudų teiginį, girdi, jei esi vienišas, vadinasi, gyvenime darei kažką ne taip. Nors vienas didesniųjų pasaulio poetų Georgas Traklis yra sakęs, jog vienatvės negalima užpildyti prisiminimais, jie ją tik pagilina.

Kita vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra.

Girdėjau klausimą: „Ką daryti, kai jautiesi beprotiškai vienišas?“ Nustebino atsakymas: „Pakeisk vienišumą vienatve.“ Man atrodo, jog ruduo ar žiema vienatvei tarsi tinka, o štai vienatvė vasarą gan sunki. Bet neseniai viena moteris tarstelėjo, jog vasarą kaip tik norisi būti vienai. Ginčyčiau.

Girdėjau guodžiantis: „Turiu daug laisvo laiko, bet neturiu kam jį skirti.“ Vienišius bičiulis, didelis senosios estrados gerbėjas, sako, jog ši estrada jam išsklaido vienatvę. Priklauso jis visokiems klubams, pavyzdžiui, Nelės Paltinienės gerbėjų. Ko tau ten reikia – klausiu. Liepos pradžioje jis buvo išvykęs į Vitebsko festivalį „Slavų turgus“, praėjusį sekmadienį grįžo iš savaitę Laimos Vaikulės „Randevu“ Jūrmaloje.

Kai kas vienišių gyvena su kino filmais. „Domino“ – amerikiečių režisieriaus, kino klasiko Briano De Palmos naujausias kino filmas, tik prieš kelias savaites pasirodęs mūsų ekranuose. Filmo sukūrimo data – 2019. Todėl pagalvojau, jog gerai gyventi laisvoje šalyje bent ir todėl, kad filmų premjeros pas mus ir Vakarų pasaulio šalyse vyksta veik vienu metu.

Brianą De Palmą prisimename iš kino filmų „Žmogus su randu“, „Neliečiamieji“, „Karlito kelias“, „Gyvatės žvilgsnis“, „Nuodėminga aistra“... Režisierius, kuris, skaičiau, mokėsi ir iš Sergejaus Eizenšteino, ir iš Alfredo Hitchcocko.

Kaip ten su Eizenšteinu tai nežinau (nors, tiesa, laiptus „Neliečiamuosiuose“, tarsi „Šarvuočio Potiomkino“ intarpą, prisimenu, o yra laiptai ir šiame filme – žudynės ant laiptų, kai jais nuklotais raudonu kilimu kyla kino festivalio svečiai), bet Hitchcocko mokykla akivaizdi – siurrealistiniai elementai, įtampa sumontuota iš personažų žvilgsnių. Vis prisimenu „Žmogaus su randu“ finalinę sceną, kai pašautas herojus įkrinta į puošnios savo vilos baseiną, virš kurio didelėmis raidėmis iškaltas užrašas „Visas pasaulis po tavo kojomis“. „Domino“ irgi turi savo devizą – „Herbas – tu laimi, skaičius – keliauji velniop.“

Naujasis Briano De Palmos filmas pasakoja apie arabų teroristus Europoje. Kopenhagos policijos pareigūnas Kristijamas (kurį vaidina „Sostų karų“ aktorius Nikolaj Coster-Waldau) kartu su porininku Larsu gauna užduotį suimti ISIS narį Imraną. Operacijos metu Larsas žūva ir Kristijamas prisiekia atkeršyti už draugo mirtį. Jo keliais ieškant žudiko iš Kopenhagos driekiasi į Belgiją, Olandiją, Ispaniją.

Gaila, bet tenka konstatuoti, jog tai ne pats geriausias garsaus režisieriaus filmas, visgi intrigos, kaip ir kituose šio meistro filmuose, yra. Visus savo prievartos aktus teroristai tiesiogiai fiksuoja kameromis, kad galėtų tiesiogiai įkelti į „You Tube“ ir tai rodoma filmo žiūrovui. Nors veiksmas filme vyksta lėtai, herojai savo problemas turi spręsti per kelias akimirkas. Čia ir pajunti režisieriaus 50 metų stažą prie tokių trilerių.

Jei tamsiuoju metų periodu vienišius gelbsti televizijos, tai visiems aišku, jog vasarą iš jų nėra ko tikėtis. Nors kartais būna išimčių. Štai pirmosiomis liepos dienomis LNK parodė režisieriaus Spike‘o Lee filmą „Savas žmogus“. Filmo pradžia, kaip ir daugelio tokio tipo juostų: Niujorko centre keturi dažytojais apsimetę plėšikai su įkaitais užsidaro banke. Prasideda derybos. Ir ką čia bepridursi. Įtampa užvaldo ir dviejų vasaros valandų kaip nebūta. Tiesa, gailėtis jų nevertėtų – režisierius talentingas.

Nors vienišiai nori matyti kuo daugiau gėrio. Prisimenu amerikiečių serialą „Daktarė Kvin“. Ar jo žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai? Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springs toli Laukiniuose Vakaruose.

Tais laikais, iškart po pilietinio karo, miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Jei dar apie televizijas, tai neseniai radau žinutę, kad Lietuvos žiūrovų itin mėgiami rusiški televizijos kanalai. Jei Lietuvos televizijos kanalus žiūri apie 15 proc. žiūrovų, tai rusiškus – 4,4 proc. Mažiau, bet skaičiai (veik trečdalis) nėra džiuginantys. Gal tai todėl, kad Europoje vis labiau populiarėja atminties turizmas – žmonės lanko mūšių vietas, memorialus, kapines, muziejus. Draugas mėgstantis, detektyvus, sako žiūrintis „Mentus“ („Sudužusių žibintų gatvės“). Na, kodėl tu negali žiūrėti „Midsomerio žmogžudysčių“ ar bent „Senio“? „Neskaitykite prieš pietus sovietinių laikraščių“, – sakė jau M. Bulgakovo „Šuns širdies“ herojus.

Ką išsitraukti iš knygų lentynos? Jei Rusijos televizijų laidas žiūrime, jų literatūrą šiek tiek primiršome. Nors jau baigiasi antrasis XXI a. dešimtmetis, Rusijoje išrinkta pirmojo šio amžiaus dešimtmečio knyga. Ja tapo jauno rusų rašytojo Zacharo Prilepino novelių romanas „Nuodėmė“. Pagrindinis romano herojus – Čečėnijoje kariavęs jaunuolis, kuris sugrįžęs dirba tai apsauginiu naktiniame klube, tai duobkasiu, tačiau netampa ciniku.

Patys rusai šį autorių jau vadina šiuolaikiniu Remarku. Nesinori ginčytis, nes knyga patraukliai pateikia tai, kas dedasi dalies šiuolaikinės Rusijos trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių galvose. Jaunąjį autorių reikia sveikinti ir todėl, kad jis nugalėjo į dešimtmečio geriausios knygos vardą pretendavusius Rusijos stipriuosius, t. y. Viktorą Peleviną su romanu „DPP (NN)“ ir Dmitrijų Bykovą, parašiusį poeto Boriso Pasternako biografiją.

Skaičiau, jog vieno mėgstančio keliauti ruso žurnalistai paklausinėjo, kur jis norėtų gyventi, jei pasaulyje liktų tik Lietuva, Latvija ir Estija. Jis atsakė, jog gyventi norėtų Taline, mokytis – Tartu, o labiausiai nenorėtų Daugpilyje.

Grįžtant prie vienatvės, tai iš savo draugų tarpo pastebėjau, jog vienumą dažniausiai pasirenka vidutinio amžiaus žmonės. O senatvėje vėl nori būti apsupti klegesio. Jei kas sako, jog ne, tai meluoja. Todėl sutinku, jog senatvėje būti vienam itin sunku.

Neseniai nugirdau pastebėjimą, jog mes gal kiek ir artėjame prie Vakarų pasaulio, bet dar skiriamės itin tuo, kad kavinėse veik nesimato senjorų. O kaip norėtųsi juos ten regėti: orius, išpuoselėtų manierų, gurkšnojančius kavą, arbatą, o kartais ir taurę vyno. Aišku, ne jie kalti, kad šitaip nėra.

Sakote, kad artėjantis rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Vidutinė rugpjūčio temperatūra – 16,2 laipsnio. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventės, atostogos, vasara...

Ar rugpjūtyje atsisveikiname su vasara? Netiesa, vasara dar tęsiasi, ji stengiasi priglausti ir rugsėjį. Jei per šią vasarą nieko nenuveikei, niekur nebuvai išvykęs, niekuo negali pasigirti, nebent kad pasiekei miego rekordą, kad niekur iš miesto kojos nebuvai iškėlęs, kad net nė vienos knygos neperskaitei, jokios parodos, jokio koncerto nematei, visur dar gali spėti. Juk ne vienas tvirtina, kad maloniausias poilsis ir geriausios atostogos – rugpjūtį ar rugsėjį.

Svarbiausia rugpjūtį pabėgti nuo vienatvės. Blogiausia – vienatvė, kai žinai, kad nieko neįvyks. Atrodo, kažkuris iš Ibseno herojų yra pasakęs, jog „vienišas žmogus vieną dalyką visada išveda iš kito ir visada išmąsto iki to, kas blogiausia.“

„Vasara būtų daug liūdnesnė jeigu nebūtų lauko kavinių“, – sako bičiulis. Yra kavinių, kurios įeina į miesto istoriją. Kavinės, kaip ir žmonės, išgyvena evoliuciją ir likimo staigmenas, švenčių ir bado laikus – tai sėkmę, tai skurdų vegetavimą. Vienos numiršta jaunos, kitos sulaukia garbaus amžiaus. Tik tos, kurios vasarą veržiasi į lauką, tikrai išliks. Malonu gurkšnoti kavą ir stebėti praeivius. Pamenate, kai garsusis aktorius Džeremis Aironsas filmavosi Vilniuje, sakė, kad jam mieliausia mūsų sostinės senamiesčio lauko kavinukėse. Lauko kavinės pastarąjį dešimtmetį užima svarbią vietą kiekvieno miesto meniniame, politiniame ir bendruomeniniame gyvenime.

Baigdamas šį tekstą, prisiminiau gražią istoriją.

Du draugai keliauja dykuma. Neapsakomas karštis, jėgos senka. Galiausiai vienas beveik nebegali paeiti ir bičiulis jį neša. Pagaliau pamato aptvertą didelį sodą, iš kurio skliste sklinda vėsa.

„Kur mes patekome?“ – keliaujantis klausia prie vartų budinčio sargo. „Čia rojus“, – atsako sargas. „Ar galima įeiti vidun?“ – keliaujantis klausia toliau. „Taip“, – išgirsta atsakymą. „Ar viduje galima atsigerti, pavalgyti, pailsėti?“ – „Taip, viduje daug tyro vandens šaltinių, skanaus maisto, patogių kambarių poilsiui, bet įeiti gali tik vienas žmogus, draugą teks palikti“, – įspėja sargas.

Stipresnysis šiek tiek pasvarsto, bet paima bičiulį ant rankų ir keliauja toliau. Jėgų jau beveik visai nelikę. Ir vėl pamato panašų ar net gražesnį sodą. „Ar galima įeiti vidun?“ – keliaujantis klausia sodo sargo. „Taip“, – atsako sargas. „Ar viduje galima atsigerti, pavalgyti, pailsėti?“ – „Taip, viduje visko pilna, nes čia rojus.“ „Ar mano draugas irgi gali įeiti?“ „Ne, gali įeiti tik vienas žmogus“, – atsako sargas.

Stipresnysis vėl nepalieka draugo ir keliauja toliau. Visai pailsę pasiekia dar vieną sodą. Ir čia visko yra – skanaus maisto, gėlo vandens, vietų poilsiui. „O kas čia yra?“ – tampa įdomu sužinoti. „Čia rojus“, – sako sargas. „Bet keliaujant jau buvome užtikę ne vieną rojų?“ – nustebęs klausia keliauninkas. „Ten jums melavo, visur ten buvo pragaras, o rojus čia, tik mažai kas iki čia ateina, dažniausiai pragare lieka...“

Vasara susideda iš įvairių potyrių. Susitikus su draugais nesinori gadinti vasariškos nuotaikos ir kalbėti apie politiką. Niekaip nesuprasiu, kaip draudimų politika suderinama su ekonomikos klestėjimu, socialinės atskirties mažinimu, gyvenimo lygio, pajamų didinimu. Pasižiūri į estus ir norisi klausti: ko Lietuvoje trūksta? Aišku viena – valdžia negali egzistuoti, jei nesuteikia laimės tautai.

Manau, netiesa, kad vienišiai nemėgsta pokyčių. Tik jų mūsų gyvenime maža. Jau greičiau mes turėsime geresnę futbolo komandą nei sąžiningesnę valdžią. Taip ir gyvename. Ir vieniši, ir ne.

Ir pačiai pabaigai norisi tarti: „Baikit, vyrai, nesąmones, juk šeštadienis. Gero savaitgalio!“   

Į viršų