Panoręs parašyti apie liūdesį, žodžio „liūdesys“ apibrėžimo net nerandu. Tiesa, mums išgirdus žodį „liūdesys“, tuoj peršasi dar du žodžiai iš „l“ – „lietus“ ir „Lietuva“.
Vikipedijoje liūdesio jausmas tapatinamas su sielvartu, melancholija, rašoma, kad tai – laimės priešingybė. Dėl laimės tai nesinorėtų sutikti. Drįsčiau teigti, jog liūdesys nėra taip jau ir blogai. Yra kita liūdesio pusė. Sako, liūdinčių geresnė atmintis, tikslesni sprendimai, motyvacija, geresnė komunikacija, daugiau teisingumo. Trumpas liūdesys – gerai, tik ilgas virsta depresija.
Liūdesio spalva – mėlyna, gėlės – lelijos, daina – „Būna dienų lyg tyčia“, kvepalai, kaip teigė viena moteris, kuria pasitikiu – Guerlain „Agua Allegoria Lilia Bella“, nors šiaip jau kvepia jis lietumi.
Pagalvojau, jog liūdesys byloja viena – trūksta vandens (mažai jo vartojame). Tai fizinėje plotmėje, o dvasinėje – spalvų (nesiskiriame su pilka) trūkumas.
Jei negyvenate Šiaulių bulvare, bet turite jame gyvenančių draugų, pakilkite lietui lyjant į jų butą ir iš balkono ar tiesiog pro langą pažvelkite į bulvarą. Vien tik tamsūs skėčiai. Trūksta ryškesnių spalvų. Tiesa, tai ne tik Šiauliuose. Bet tai, kaip sakė Knysliukas, neturėtų mūsų džiuginti. Norėtųsi spalvingesnio miesto.
Kokį paminklą statyti? Ginčai vyksta ir Vilniuje, ir Šiauliuose ir kituose miestuose. Liubline, Lietuvos aikštėje (yra tokia šiame Lenkijos mieste), stovi net trys paminklai: skirtas Liublino unijai, skirtas 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijai ir paminklas J. Pilsudskiui (jis sėdi ant žirgo). Taigi pagalvojau, o kodėl, tarkime, pas mus Lukiškių aikštėje negalėtų stovėti keli paminklai. Aišku viena – mūsų šaliai tegali tikti tik liūdni paminklai.
Suprantu, jog slydi tema apie Salomėją Nėrį, J. Janonį ar P. Cvirką, apie ano meto didvyrius ir pritrūkusius drąsos. Labai siūlau diskutuojantiems šiomis temomis pažiūrėti italų režisierės Lilianos Cavani meninį filmą „Naktinis portjė“. Tai vienas liūdniausių mano matytų kino filmų.
1957-ieji metai, Viena. Buvęs nacių karininkas Maksas, karo metais prižiūrėjęs kalinius koncentracijos stovykloje, dabar dirba naktiniu portjė viešbutyje. Čia renkasi buvę jo tarnybos draugai, jaučiantys kaltę ir bijantys, kad neatsirastų liudininkų, galinčių paliudyti jų praeitį.
Kartą tarp viešbučio svečių Maksas atpažįsta buvusią kalinę Liuciją, kurią jis buvo įsimylėjęs. Moteris, dabar ištekėjusi už garsaus dirigento, taip pat atpažįsta Maksą. Pradžioje Liucija nori kuo greičiau palikti šį viešbutį ir numarinti prisiminimus, vėliau visgi sugalvoja akis į akį šnektelėti su Maksu. Tarp jų vėl suliepsnoja aistra. Supratę, kas toji Liucija, baimėje atsiduria senieji Makso tarnybos draugai. Vieną dieną įsimylėjėlių pora išvažiuoja iš viešbučio ir, kai sustoja ant tilto, kažkas paleidžia į juos mirtinus šūvius.
Tiems, kurie jautrūs tvirtiems moraliniams principams, filmas greičiausiai nepatiks, bet niekas nepaneigs, jog šis kino kūrinys provokuoja savo istoriniu kontekstu ir klausia, kas gali būti istorijoje teisėjais.
Pasaulyje daugiau liūdnų knygų nei linksmų. Nežinau, ar yra tokia statistika, bet daugelis tvirtina, jog tai neginčytina tiesa. Šiandien prieš mane Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“. Gimusi aristokratų šeimoje, Simona de Beauvoir jauna įgijo filosofijos daktarės laipsnį Sorbonoje, o istorijon įsirašė kaip rašytoja ir feminizmo karalienė. Aišku, ji žinoma ir kaip Jeano-Paulio Sartre‘o draugė.
Knygą sudaro trys apysakos – „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Pirmoje apysakoje herojė profesorė turi viską – mylimą vyrą, sūnų, puikią karjerą, gražius namus, draugų ratą, bet... Herojė ima jausti nutolimą nuo vyro, sūnus sukuria savo šeimą ir irgi atitolsta, jos naujasis romanas sulaukia kritikos. Ima vertis vidinė tuštuma, kai nei tu iš gyvenimo, nei gyvenimas iš tavęs jau nieko nesitiki. Nejau po „šešiasdešimties“ esi pasmerktas vienatvei?
Antroji apysaka – tai nusivylusios moters monologas Naujųjų metų išvakarėse, o trečiojoje dienoraščio forma parašytoje apysakoje „Palaužta moteris“ herojės vyras prisipažįsta, kad turi romaną su kita, jaunesne moterimi. Moteris dar tikisi, kad tai – tik laikinas vyro susižavėjimas, kad vyras grįš pas ją. Bet ilgainiui herojė supranta, jog to nebus, ir ji nebežino kam gyventi toliau.
Liūdna knyga. Visi literatūros kritikai vieningai pripažįsta, kad slogių refleksijų čia daugiau nei džiaugsmingų akimirkų. Bet, sako, tokios knygos stiprina.
Pasidomėjau, ką skaito Ingrida Šimonytė ir prezidentas Gitanas Nausėda. Šimonytė be Šveiko, ką visi žino, dar išskiria A. Lindgen „Pepę Ilgakojinę“, ir Dž. Orvelo „1984-ieji“. Prezidentas nemini knygų pavadinimų, o tik autorius – G. G. Markesą, H. Hesę ir F. Kafką.
Nesakysi, kad linksmos knygos, gal daugiau – liūdnokos, išskyrus, nebent, Pepę Ilgakojinę.
Jei reikėtų rinktis liūdniausią eilėraštį, šiandien man būtų Aido Marčėno „Liūtis“ („Skubant pasislėpti Aušros vartuose“): „Randi vis tiek daugiau nei prarandi. / Gyvenimas gražus net sudėvėtas. / Didžiosios gatvės aukštupin brendi / per vandenis atplūstančius iš Letos. / Liūtis tokia galinga, kad su ja / pasaulis pažinotas, regis, dingo. / Ir liko tik širdis ir Marija – / šiek tiek labiau, nei dera, gailestinga.“ Tiesa, rytoj tai jau gali būti kitas eilėraštis.
„Lietus krypsta į kairę“ – taip pavadinau vieną iš savo knygų. Jei vyrai, o ir moterys, krypsta į kairę, be to, bičiulis sako pastebėjęs, jog viskas pasaulyje krypsta į kairę, todėl ir posakis apie krypimą į tą pusę man, o, manau, ne tik man, įstrigo. Visgi nebandysiu aiškintis, kodėl vyrai linkę būti neištikimi. Nesu nei psichologas, nei seksologas. Man tiesiog įdomu, kaip atsirado šis posakis – „eiti į kairę“. Sako, tai liūdnas posakis. Kodėl būtent į kairę, o ne į dešinę?
Skaičiau, jog viskas slepiasi tradicijose ir papročiuose: nuo senų laikų moterys bažnyčioje, sėdi kairėje, vyrai – dešinėje pusėje; Ieva buvo sukurta iš kairiojo Adomo šonkaulio; moteriškų drabužių sagos prisiūtos kairėje pusėje, vyriškų – dešinėje ir t. t. Taigi vyrai eina į kairę, nes kairėje – moterys, o neištikimos moterys savo ruožtu turėtų „eiti į dešinę“.
Vyrai su meilužėmis plėtoja ekonomiką. Jei eina į teatrą, perka brangiausius bilietus, jei į restoraną – valgo brangiausius patiekalus ir geria geriausius gėrimus, vyksta kelionėn, perka brangiausią kelialapį, užsisako prašmatniausią viešbutį... Būtų su žmonomis, valgytų pigiausią maistą, pirktų pigiausius kelialapius, užsisakytų pigiausius viešbučio kambarius... Sakote, gali ir su meiluže stengtis visur pigiai verstis. Klystate. Nori turėti gražią meilužę, pasakyk jai, kad tavo atlyginimas minimumas ar vos virš jo ir tiek ją tematysi.
Nors ir pagauti nukrypę į kairę, mieli vyrai, sukitės iš padėties! Galima viską aiškinti filosofiškai. Pavyzdžiui: „Aš turiu „Audi“, – pasakoja vienas, – esu jai ištikimas, tik ja važinėju, bet išėjęs girtas iš baro, aišku, jog sakausi taksi.“ Galima bandyti moterį pradžiuginti: „Norėjau pasitikrinti. Įsitikinau, jog už tave geresnės nerandu.“ Galima juokauti. Bet moterys tokiais atvejais humorą sunkiai supranta.
Aišku, filosofavimai ar pajuokavimai nėra pats geriausias atvejis ir jie gali negelbėti, tad geriausiai gintis ir tiek. Net pačiu kraštutiniu atveju, kai esi pagautas nusikaltimo vietoje, dar bandyti suktis: „Kuo tu labiau tiki – ar savo akimis, ar mano žodžiu?“
Moterys vadovaujasi labai paprasta taisykle. Jei tau atrodo, kad tavo vaikinas miegojo su kita mergina, paklausk, ką apie tai mano tavo draugė. Jei ji mano tą patį, vadinasi – miegojo.
Mes galime daug kalbėti, koks svarbus žmogaus dvasinis pasaulis, bet vyras pirmiausia ieškos gražios moters ir tik paskui domėsis jos vidumi, moteris taip pat pirmiausia žvelgs, kad vyras nebūtų lepšis (nors šiais laikais beveik viską nugali vyrų piniginės storis, bet neskubėkime smerkti – stora piniginė irgi parodo, kad tas vyriškis nėra lepšis). Nėra negražių vyrų, yra tik neturtingi. Vidinis ir išorinis grožis – tai sritis, kurioje teorija nesutampa su praktika. Žmogus pirmiausia atkreipia dėmesį į išorinį grožį, tik po to – į vidinį, nors pats kalba, kad turėtų būti priešingai. Kas nors tai pavadins dar vienu žmogaus netobulumu. Bet yra taip, kaip yra. Ir čia nepasakysi, kad žmonės yra blogi. Jie yra tokie, kokie yra. Geri.
Švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano pagrindinės kūrybos temos buvo meilė, tiesa, jos sakymas, gyvenimo melas, kaltė, atsakomybė. Prisiminiau jo „Scenas iš vedybinio gyvenimo“. Pagrindiniai filmo herojai – psichologas ir advokatė – įklimpsta mele. Dažnai šeimose taip būna. Iš pradžių gyveno mažame kambarėlyje. Mylėjo vienas kitą. Bėgo metai. Gyvenimo sąlygos gerėjo. Karjera darbe, puikus butas, automobiliai, darbo ir atostogų kelionės po užsienį... Jam prireikė kitų, ji irgi pradėjo gyventi savo gyvenimą. Prasidėjo melas ir šeimos neliko. Kada jie buvo laimingiausi? Atsakymas – tame mažame kambarėlyje. Bet svarbiausia – kai nemelavo.
Girdėjau meilę lyginant su draugyste. Mano galva, toks palyginimas yra meilės naudai. Meilės aistros akivaizdoje draugystės ryšys atrodo lengvas, bespalvis ir nelabai rimtas. Meilę tūkstančius metų šlovina teatras, poezija ir romanai.
Bet kai kada draugystė turi pranašumų. Negali būti vienpusės draugystės. Jūs nejausite draugiškumo žmogui, kuris nejaučia draugiškumo jums. Arba draugystė abipusė, arba jos nėra. O meilė be atsako, priešingai – gali maitintis savo skausmu. Taip pat negali būti draugystės be pagarbos. Jei jūsų draugas pasielgia niekšingai, jis nebėra jūsų draugas. O meilės įkarštis nepaiso mylimo žmogaus kvailumo, bailumo, menkystės. Be to, laikas kenkia meilei, o draugystei jis yra parankus. Vis dėlto daugelis tars – kaip be meilės? Ir jie bus teisūs. Gera turėti daug draugų, bet norisi turėti vieną, savą, patį artimiausią mylimą žmogų. Ir dar. Nors draugystė puiku, bet esu įsitikinęs, kad negali būti draugystės tarp vyro ir moters. Prieštarausite, bet liksiu įsitikinęs.
Dabar žiūrėti rusų televizijų laidas tarsi nėra gerai. Bet vis pasižiūriu žaidimą „Kas? Kur? Kada?“ Įdomūs klausimai, pavyzdžiui, kas priverčia žmogų blogai elgtis. Žaidėjai atsakė, kad baimė. Pamąsčiau, kad šis atsakymas galėtų būti teisingas. Pasirodo, žmogų blogai elgtis verčia pinigai. Apie tai kalbėjo ir senieji filosofai, ir F. Nyčė. Beveik visi dabar linkę sutikti – viską daro pinigai. Bet kaip tuomet su šimtu draugų? Ką rinktis – pinigus ar draugus? Ar liaudies išmintis paseno?
Ar gali šalia būti liūdesys ir humoras? Humoras privalo turėti šiokį tokį liūdesio šešėlį. Taip mąsto lietuviai. Lietuva yra tūkstančio poetų, o ne tūkstančio komikų kraštas. Ar įmanoma, kad lietuvis juoktųsi iš jam nejuokingo ir liūdno anekdoto? Taip, jeigu tą anekdotą pasakoja jo viršininkas. Na, dar galima juoktis tiesiog iš mandagumo.
„Auksiniuose svogūnuose“ regint gausų mūsų politikų būrį susidaro įspūdis, kad jie arba mazochistai, arba bepročiai – iš jų atvirai tyčiojamasi, o jie iki ausų išsišiepę ploja. Atrodo, kad jiems būti tokiose laidose – garbės reikalas. Liūdna.
Klausantis kai kurių mūsų humoristų apima gėdos jausmas už juos. Ir dar. Nejau vis dar manoma, kad geriausias humoras, kurio reikia visiems Lietuvos žiūrovams, yra serijinės komedijos, kur už kadro kas nors juokiasi?
Pas mus kažkada populiarūs buvo politiniai anekdotai. Jų pasakojimas tuomet galėjo liūdnai baigtis. Šiandien jų niekas nebepasakoja, nes tokie anekdotai geriausiai nuskamba tada, kai už juos gali nukentėti.
Dažnai kalbame apie svorio augimą ir ieškojome naujų dietų. Žinia, jei tau auga svoris – nesi laimingas. Pagal tai kiek šalies gyventojai išleidžia maistui, galima spręsti apie pragyvenimo lygį šalyje. Didžiųjų Vakarų pasaulio šalių gyventojai maistui išleidžia 12–14 proc., lietuviai – 35. Tiesa, rusai išleidžia net kiek daugiau nei 50 proc.
Kartą bičiulių draugijoje pradėjau kalbą apie tai, jog metu svorį. Kažkas ironiškai, pastebėjo, jog man tai nesiseka. Nuliūdino. „Aš tai darau dėl savęs“, – liūdnai paaiškinau jam.
Liūdna diskutuoti ir pinigų tema. Kiek lietuviai norėtų uždirbti? Pasirodo, buvo netgi tirta. Daugiau nei pusė apklaustųjų teigia, kad norėtų gauti 1000 (paprastas ir įsimenantis skaičius) eurų algą per mėnesį, 25 proc. respondentų norėtų 1500 eurų, o vos keli procentai asmenų įvardijo, kad norėtų gauti nuo 2000 eurų. Kad viskas pabrango, rodo ir šie skaičiai, nes ne taip jau ir seniai pusė apklaustųjų norėjo gauti 2000 litų per mėnesį, kas būtų kiek mažiau nei 600 eurų.
Liūdni pokalbiai ir išgeriančių draugijose. Stiklelį mėgstantis pakilnoti draugas aiškina, jog jis geria ne visada, o tik kai degtinę supa kažkas gražaus – sodas, miškas, gėlynai, laivas, ežeras, upė, jūra... Tarsi viskas tvarkoje, bet ar nepastebite kiek daug nostalgijos, liūdesio?
Bet pats liūdniausias dalykas – tai liūdnas padavėjas. Mėgstu „Turbo“ padavėjus. Visur restoranuose taip praminti greitai besisukantys.
Tik neseniai girdėtas anekdotas kiek linksmesnis. Viršutiniame pastato aukšte į liftą įlipa vyriškis ir klausia ten jau stovinčio: „Ar jūs į apačią?“ – „Ne, po galais, į šoną“, – atšauna šis.
