facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ar gali būti gyvenimas be kasdienybės? Sako, tokio nebūna. Tad gal pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas tai yra „kasdienybė“. Bet apibrėžimą, kas ji yra, rasti sunku. Nebent lyginimą su spalva, kuri, aišku, – pilka, ar su būsena, kuri lietuviui – liūdesys.

Tiesa, užtikau bent tokį – besikartojantys veiksmai. Diena keičia dieną ir kiekviena jų primena kino filmą „Švilpiko diena“, kur ta pati diena vis kartojasi iš naujo. Kai herojus tai suvokia, jį apninka hedonizmo pojūtis ir jis net bando nusižudyti. Bando ne kartą ir vis nesėkmingai. Ir ačiū Dievui. Nepavykus ima persvarstyti savo gyvenimą.

Pasisvečiavęs draugas iš Vakarų pasaulio tarstelėjo: „Man gražus tas jūsų liūdnumas.“ Yra toks posakis „Praskaidrinti kasdienybę“. Tušti žodžiai. Tik paguoda. Vieną dieną bandai viena, kitą dieną – kita, bet vis tas pats.

Atrodo, nerandama pasirinkimo. Ar rytą gerti arbatą, ar kavą, ar su sumuštiniais, ar su sausainiais. Nuo kokio žinių tinklalapio pradėti domėtis pasauliu, kai visi jie vienodi? Galima su guma šokinėti nuo tilto ar televizijos bokšto, galima fotografuoti maisto lėkštę ir talpinti tai „Facebook‘e“ kaip kažką ypatinga, galima siųsti nuotraukas iš kelionių – aš Paryžiuje, Romoje, Niujorke... O mano galva reikia paprasčiausio dalyko – kasdienybę paversti nuotykiu.

Jau seniai pradundėjo rinkimai, praeityje jau ir „Eurovizija“ su pro šalį dainuojančia Madona. Todėl ilgiesi Salvador Sobral „Amar Pelos Dois“ ir puikaus teksto: „Jei vieną dieną kas paklaustų apie mane, pasakyk, jog gyvenau, kad tave mylėčiau.“ Ir paskutiniai jo dainos žodžiai: „Mano širdis gali mylėti už du.“

Esu įsitikinęs, o kažkas iš didžiųjų tai yra patvirtinęs, kad didžiausią įtaką gyvenime daro – knygos ir žmonės. Bičiulis sako, jog knygos neišvaduoja iš kasdienybės ir klydau praėjusiame tekste rašydamas, kad žmonės skaito vasarą. „Ar matei pliaže skaitantį žmogų? Tai tavo jaunystės nostalgija“, – teigia jis. Nesutiksiu.

Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Knygyne, nusipirkus knygą, pardavėja dažnai paklausia: „Gal reikia maišelio?“ Atsakau, jog ne, nes, mano galva, kam jau kam, bet knygai maišelis netinka. Na, nebent tai firminis kurios nors leidyklos ar knygyno maišelis, o šiaip jau knygą geriausia neštis rankose. Kažkuriame tekste užsiminiau, kad net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra tik su trumpikėmis, pasakysi? O net tokio su vien trumpikėmis žmogaus rankose laikoma knyga viską apie jį pasako. Tiesa, būtent tas su trumpikėmis ir knyga rankose eina į pliaže stovinčią pavėsinę išgerti taurės vyno. O tas, kuris be knygos, ten neina, o gulėdamas ant smėlio saulėje geria alų ir valgo čebureką arba pasuka link pakrūmės, kur išsitraukia slėptą butelaitį ir geria „iš kakliuko“.

Šiandieniai senjorai puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį.

Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta.

Wisława Szymborska „Neprivalomuose skaitiniuose“ rašė, jog knygų skaitymas nuostabus, nes „gali nebaigti skaityti vienos knygos, o kitą pradėti nuo pabaigos ir perskaityti iki pradžios“.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai bei apskritai gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos.

Be to, buvo etapinės knygos. Žiūrėk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, vėliau H. Ibsenas, kitu laiku – E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu – A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apsieiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako...

Kalbant apie knygas, norėčiau šnektelėti apie Prousto pamokas. Skaityti Proustą nėra lengva. Kaip ir Hesę ar Džoisą (pirmojo ypač „Stiklo karoliukų žaidimus“, o antrojo, be abejo, – „Ulisą“). Britų rašytojas Alainas Bottonas knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ imasi žmonijos prusinimo Proustu. Autorius viską sudėjo į devynias knygos dalis, kurių kiekvieną pradeda žodeliu „Kaip…“ (pvz., „Kaip mylėti gyvenimą dabar“, „Kaip rasti laiko sau“, „Kaip rodyti jausmus“, „Kaip praregėti“ ir t. t.). Proustas moko, kaip būti geru draugu ar kaip atrasti gyvenimo grožį mažose kasdienybės detalėse.

Tūlas visgi pasakys: „Proustas nepakeitė mano gyvenimo“. Tokiam atsakysiu – tu meluoji.

A. Bottonas prisimena Prousto esė, kurioje niūriam, gyvenimo prislėgtam ir džiaugsmo nerandančiam jaunuoliui bandoma sugrąžinti šypseną. Vaikinas apžvelgia kuklų savo ir tėvų būstą, kuriame iki gyvo kaulo įgrisę baldai, daiktai. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio gražiems prabangiems daiktams, kuriems įsigyti neturi pinigų. Jaunuolis pavydi turčiams, kurie gali deramai išpuošti namus, kur visi daiktai yra meno kūriniai – pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų rankenomis.

Proustas pasiūlo jaunuoliui aplankyti meno galerijas. Bet neragina eiti žiūrėti Rafaelio ar Veronezės paveikslų, o žvilgtelėti į Jeano Batisto Chardino darbus. Pasirinkimas gali atrodyti keistas, nes Chardinas nevaizdavo nei kalnų, jūrų, uostų, laivų, nei princų, nei rūmų, nei puošnių angelų. Jis tapė dubenis su vaisiais, ąsočius, vyno taures ar tiesiog virtuvės reikmenis, duonos kepalus, mėsos gabalus. Ir jo žmonės neturėjo nieko herojiško – vienas skaito knygą, kitas stato kortų namelį, štai moteris, iš turgaus ką tik parnešusi kelis duonos kepaliukus, ar motina, rodanti dukrai klaidas siuvinyje. Bet kaip dailiai jis nutapęs, pavyzdžiui, indelius šokoladui.

Todėl Proustas įsitikinęs, o Battonas tai pastebi, kad susitikimas su Chardinu gali lemtingai pakeisti liūdnojo jaunuolio nuostatas: „Iš nuostabos apstulbusio regint šį daiktų prašmatnumą, ligi šiol matytą kaip banalybę, šias žavias gyvenimo scenas, iki tol laikytas be galo varganomis, šiuos įkvepiančius gamtos vaizdus, iki tol įsivaizduotus tokius nykius, paklausčiau jo: „Ar esi laimingas?“ Proustas įsitikinęs, kad, pamačius Chardino drobes, džiaugsmo jaunuoliui teiks ir vargani jo tėvų namai: „Žingsniuodamas po virtuvę sakysite: kaip žavu, kaip prašmatnu ir gražu – tarsi Chardino paveiksluose.“

Kasdienybė man visad siejasi su žodžiu „nostalgija“. Nežinau paslaptingesnio žodžio už žodį „nostalgija“. Ilgokas žodis, jau pats savaime liūdnokas. Kol jį ištari, apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai. Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis kiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas. Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį.

Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamus jausmus, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Jei nostalgija būtų raidės pavadinimas, ji rastųsi viduryje tarp alfos ir omegos. Sakyčiau, tai – epsilon. Nors, anot Jurgio Kunčino, kuris visą vieną savo tekstų skyrė raidei epsilon, ji arčiau omegos, o ne alfos. Jei reikėtų „nostalgiją“ lyginti su ženklu, sakyčiau, jog šis žodis tapatus ženklui „begalybė“ – irgi ilgokas, kur sujungtos dvi ištysusios „o“ raidės, du ovalai.

O gražiausias tekstas, kurį norėčiau pacituoti rašant apie nostalgiją, tai žodžiai iš Julijaus Slovackio „Laiškų motinai“: „Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų neliko.“

Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį, eidama 78 metus savo namuose, Finikso priemiestyje mirė šveicarų kilmės psichologė Elisabeth Kubler-Ross, pelniusi tarptautinį pripažinimą už mirties ir mirštančiųjų studijas.

E. Kubler-Ross 1969 metais parašė garsiąją knygą „Apie mirtį ir mirimą“ („On Death and Dying“), o per penkis dešimtmečius trukusią karjerą psichologė apie mirtinas ligas ir mirtį išleido daugiau negu 20 knygų ir dalyvavo gausybėje paskaitų ir seminarų. Būtent ji nusakė penkis reakcijos į mirtį etapus – neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją ir susitaikymą, kurie dabar žinomi daugeliui žmonių. 1997 metais duodama interviu naujienų agentūrai „Reuters“, ji pasakojo apie savo požiūrį į gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis. „Visada dariau tai, ką, maniau, esant teisinga, o ne tai, ko iš manęs tikėdavosi kiti. Niekada nepaisydavau kitų žmonių nuomonės“, – teigė ji. Paklausta, ar ji ko nors gailisi, E. Kubler-Ross atsakė: „Gailiuosi, kad negroju jokiu instrumentu. Norėčiau groti ir dainuoti. (Kai numirsiu), šoksiu visose galaktikose... Grosiu, šoksiu ir dainuosiu.“

Nors porinimai apie mirtį ir išėjusius nėra tikros nostalgijos tekstai. Nostalgija tai dar ne mirtis, o kaip tik jausena, kad dar ne viskas nuveikta. Be to, tai nepagrįstas įsivaizdavimas, kad anksčiau viskas buvo geriau.

Nostalgija turi tik vieną bėdą. Ji kartais tampa kančia. Nostalgijos apgaubti žmonės – tai tarsi „Ryaniair“ ir „Wizzair“ keleiviai, kuriuos, net nežinau iš ko, bet atskirsi.

Kad anksčiau buvo geriau, lietuvį priveda ir prie fantazijų, kad „prie ruso buvo geriau“, tai yra Stokholmo sindromo. Tai sindromas, kai bijome ateities ir esame įsitikinę, kad anksčiau buvo geriau. Pavadinimas atsirado 1973 metais, kai po vieno nepavykusio Švedijos sostinės banko apiplėšimo šešias dienas įkaitais išbuvę žmonės teisme ėmė aiškinti, jog nelaisvėje jiems nebuvę blogai, ir gynė užpuolikus.

TV laidoje kalbama apie Naująją Akmenę. Sako, miestas pasikeitęs, jau malonu ten gyventi. Vaikams darželyje vietos visad atsiras, jokių automobilių pastatymo gatvėje mokesčių, nors automobilis tame mieste veik ir nereikalingas, nes visur pėstute gali nukakti. Tiesa, laidos metu girdėjosi įvairiausių nuomonių. Vyko ginčas, kurio esmė – ar geriau gyventi didmiestyje, ar mažame miestelyje? Maži miesteliai laimėjo.

Ypač daug TV ekranuose išvystame kulinarinių laidų. Apie gan pikantiškus patiekalus, o jei kalbama apie cepelinus ir šaltibarščius, tai tik kontekste, ar tai lietuviški valgiai. Man gi atrodo, kad pats lietuviškiausias valgis – agurkai su medumi.

Apie knygas šiame tekste jau ne kartą užsiminiau. O koks kino filmas, matytas gegužę, labiausiai nostalgiškas? Tokiu pavadinčiau režisieriaus Luciano Viskončio kino juostą „Šeimyninis portretas interjere“, matytą XXI kanalu.

Garbingo amžiaus profesorius gyvena prabangiame name, pilname paveikslų, kuriame kasdien skamba Mocarto muzika. Jam patarnauja ekonomė, kartais aplanko jo draugas advokatas. Ir štai į jo privačią, ramią oazę įsiveržia vaidinga šeima, apsigyvenusi viršutiniame aukšte. Toji šeima – tai markizė Bianca Brumonti, jos duktė ir sūnus bei dar jos meilužis Konradas. Markizės turtuolis vyras nekenčia to meilužio ir liepia žmonai rinktis tinkamesnį palydovą arba grasina skyrybomis ir globos nutraukimu. Markizė pasirenka skyrybas, bet Konradas, jau pavargęs ir nuo jos, ir nuo gyvenimo, nusižudo.

Profesorius pradžioje irgi nekentęs Konrado, nes rekonstruodamas vonią šis vos neaplieja paveikslų, ilgainiui su juo susidraugauja. Konrado netikėti poelgiai, cinizmas pavergia profesorių. O dar tas tobulas Konrado kūnas, kurį profesorius stebi, kai šis maudosi duše. Kino kritikai mąsto, kad profesorius – tai pats Luciano Viskontis ir filmas biografinis. Greičiausiai taip ir yra, nes pernelyg jau daug filme nostalgijos, o ji gali atsirasti tik kalbant apie save.

Retai skaitau komentarus, suprantu, kad juos rašo dėmesio stokojantys ir niekur nesugebantys pasireikšti žmonės ar tie, kuriems nesiseka sekse ar kuriuos vaikystėje skriaudė.

Bet būna komentatorių pakomentuojančių taikliai. Pavyzdžiui, neseniai internetiniame puslapyje bernardinai.lt užtikau štai tokį: „Jaunystės metais už savo 110 „medinių“ rublių mėnesinį atlyginimą galėjau nusipirkti dvi naujas arba tris-keturias truputį „papielintas“ vinilines plokšteles, o likusius dešimt „šlamančių“ padalyt po 2 rb. 50 k. (keturi pakeliai „Kosmos“ cigarečių arba penkios skardinės „Kilkė tomatuose“) keturiom savaitėm. Tais laikais šarlatanams-dietologams nelabai buvo kur išplėsti savo veiklos. Dabar galiu nusipirkt 285 CD, bet paprastai pasitenkinu dviem-trim užtikrintai gerais. Už likusius perku knygas, skanų maistą, sau alų, žmonai ananasą, moku mokesčius ir keliauju. Ech, kaip keičiasi laikai ...“

Baigdamas pasakysiu, jog ypač sunkiausia, kai net savaitgaliai tampa liūdna kasdienybe. Kaip istorijoje apie nuskendusį laivą ir išsigelbėjusius žmones valtyse ar ant plaustų. Vienas toks atrastas net po mėnesio. „Kaip jums pavyko išgyventi? – stebisi gelbėtojai keldami jį į malūnsparnį. – Ir liūdna jums buvo?“ „Taip, liūdna, – sako išgelbėtasis, – ypač savaitgaliais.“

Į viršų