Nors kol kas tuo patikėti sunku, bet sako, tokia šiemet bus. Tiesa, įvairaus plauko pranašautojai įvairiai ir pranašauja. Daugelis kalba apie prastą vasarą, o aš gerbiu tuos, kurie rizikuoja ir drąsiai pranašauja ją būsiant gražią. O, be to, juk visada mes tikimės sulaukti vasaros, kokios dar niekad nebuvo.
Jau net primiršome, kada išgirdome kukuojančią gegutę, o šiomis dienomis suvalgėme pirmąją lietuvišką braškę. Prasideda šviesos, gėlių ir medaus metas.
Vasara privalo būti šventiška. Jei vasara jums dar greitai neprasidės, nenoriu būti juodu pranašu, bet ji jums bus liūdna, nes juk paprastai vasara prasideda jau pavasarį. Tiesa, įpratusiems tikėti popieriais viskas yra paprasta – vasarą parodo kalendorius. Esu matęs tik vieną kalendorių, kuriame po gegužės buvo rugpjūtis, bet ir tai buvo tiesiog spaustuvės klaida. Vienodų vasarų nebūna. Girdėjau kalbant, kad ilga vasara – nuobodi, o ypač vasaros savaitgaliai. Ar gali šitaip būti?! Negali!
Kokie ženklai byloja, kad vasara bus graži? Senoliai sako, jog tada, kai piktos bitės, uodų spiečiai, aukšti skruzdžių lizdai, auksinis dangus, laumės juosta ir žvaigždėtos naktys. Geriausias draugas – dviratis. Vasaros gėlės? Sakyčiau, visos. Tik neseniai viena moteris nustebino sakydama, jog tai mirtos. Tai Afroditės gėlės, moterys senovėje dabindavosi mirtų vainikais, o trubadūrai dainuodami apie meilę visad paminėdavo rožių, lelijų ir mirtų vardus. Žydų liturgijoje vyrauja keturios gėlės – mirta, citronas, palmės ir gluosnio šakelės.
Vasarai viskas tinka. Net lietus ir perkūnija – karštą vasaros dieną atgaivos šaltinis. Kokie bebūtų orai, svarbiausia mokėti rengtis. Tai ypač liečia moteris, nes rūbų spalva ir fasonas gali būti moters krachas. Stilistai sako, jog tinkamiausios vasaros spalvos – rožinis kvarcas, vėdrynų geltonis, charizmatiškas raudonis. Nors moterys žino, kokią aprangą ir spalvą rinktis.
Girdėjau šnekant, jog vasara – vyrų metas. Net toks filmas yra „Vyrų vasara“. Ne „Niekas nenorėjo mirti“, bet vis šis tas. Aš gi vasarą vadinčiau ir moterų laiku. Moterims pavaldūs visi metų laikai.
Bičiulio žmona, kuri vakarėlio metu kažkur pasišalinus vyrui skundėsi, kad vyro meilužė gyvena geriau negu ji. Ką darysi. Taip jau būna. Gyvenimo išmanytojai sako, kad moteriai, sulaukusiai 39-erių, reikia turėti aukso ir briliantų, kailinius, vizitinę kortelę ar bent vyrą, kad būtų galima tarti: „Užtat vyrą turiu!“
Ar moteris pasakys koks zodiako ženklo vyras jai būtų tinkamas? Visuose ras trūkumų. Avinas – nesveikai pavydus, egoistas ir savimyla, greitai įsipliekia, Jautis – užsispyręs ir nenorintis gyvenime nieko keisti, Dvynys – neprognozuojamas, kaprizingas ir išlaidus, Vėžys – neryžtingas, nedrąsus, dažnai apimamas pesimizmo priepuolių, Liūtas – pernelyg geros nuomonės apie save, Mergelė – godus, visiems linkęs patarinėti ir visus mokyti, Svarstyklės – pavydus, kerštingas, Šaulys – nesilaikantis duoto žodžio, lengvabūdiškas, Ožiaragis – amžinai burbantis priekaištautojas, Vandenis – rūpinasi tik savimi, Žuvys – daug žadantis, bet nepildantys pažadų.
„Vasara būtų daug liūdnesnė jeigu nebūtų lauko kavinių“, – mąsto bičiulis. Yra kavinių, kurios įeina į miesto istoriją. Kavinės, kaip ir žmonės, išgyvena evoliuciją ir likimo staigmenas, švenčių ir bado laikus – tai sėkmę, tai skurdų vegetavimą. Vienos numiršta jaunos, kitos sulaukia garbaus amžiaus. Tik tos, kurios vasarą veržiasi į lauką – tikrai išliks. Malonu gurkšnoti kavą ir stebėti praeivius. O vyrams, besišnekučiuojantiems lauko kavinėje prie stalelio, norėčiau patarti visgi nekalbėti apie moterų aprangą ir amžių. Jei savo amžiaus moteris nemini, tai ir neklausinėkime. Koks mūsų reikalas!
„Laiptų galerijoje“ vakar atsidarė paroda „Prie kavos“, kurioje žymiausi Lietuvos dailininkai šiai temai skiria po kelis paveikslus. Žvelgiu, jog visi paveikslai spalvingi ir veiksmas juose dažniausiai vyksta vasarą. Todėl drįsčiau teigti, kad kava – mieliausias vasaros gėrimas. Ne vaisvandeniai, ne alus, ne kokteiliai.
Vienas iš kavos kokybės testų, kuris labai paprastas ir gal todėl aš juo dažniausiai mėgstu naudotis, – stebėti, kaip grimzta cukrus. Jeigu grimzta lėtai, o kremo konsistencijos puta išlieka net išmaišius cukrų, vadinasi, kava gera. Tiršta puta rodo, kad kava paruošta teisingai. Gera kava visad tiršta, aliejinga, gaivaus aromato, nei atšalusi, nei pernelyg karšta. Kavos gėrimo rituale labai svarbus vaidmuo tenka kavos puodeliui. Geriausia, aišku, jei jis porcelianinis. Bet ne forma ir ne spalva svarbiausia, o tai, kad puodelis turi kelti malonius prisiminimus ir nebūti šaltas.
Juodą kavą geria minimalistai, kurių aprangoje, kaip ir kavos puodelyje, karaliauja juoda ir balta spalvos. Latte – tai šiuolaikinė klasika, tai stilius ir laisvė, kai išsiskiria netikėti drabužių kirpimai. Espresso – ryškūs aksesuarai, prie kurių dera šios kavos puodelis. O cappuccino – tai amžina klasika ir išgrynintas stilius. Tiesa, dar yra šaltos kavos mėgėjai. Sakyčiau, tai tie, kurie seka visas naujausias mados naujienas.
Mėgstantys kavą draugai pasakoja, jog Lietuvoje iš šimto puodelių kavos gal tik keturi būna geri. Esą tokia statistika. O juk už kavą mokame tiek pat, kiek ir Vakarų pasaulis ir net daugiau (nekalbu apie kokius nors prašmatnius restoranus, skirtus naujiesiems rusams, kur kava kaip ir visur, tik kaina kitokia). Italijoje užsisakyti antrą puodelį kavos yra pats didžiausias kavinės šeimininkų įžeidimas – kava ten turi būti tokia gera ir stipri, kad antro puodelio nereikėtų. Aišku tik, kad kava nepripažįsta neištikimybės, nes jei jau ją geri, tai geri jos neišduodamas – beveik kasdien.
Apie ką kalba vasaros belaukiantys žmonės? Apie orus, šiais metais dar rinkimus, paskutiniuosius prieš atostogas Seimo posėdžius, įvairius pikantiškus nutikimus? Vis prisimenu Josifą Brodskį ir jo pastebėjimą: „Kai karšta, prisimeni Afriką, kai šalta – irgi.“
Sako, Lietuvoje sunku būti laimingam vien todėl, kad oras tam netinkamas. Net sakome: „Nevasariški orai“. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė.
Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad net ausys linksta. Bet kam gadinti nervus, jei žinai, kad orų ir klimato nepakeisi? Kodėl žmonėms sukelia tiek daug emocijų, atrodo, visiškai natūralūs dalykai?
Man atrodo, reikėtų tik džiaugtis viskuo, kas mums duota. Jei lyja, reikia įsijausti į lietaus ritmą – mąstyti, svajoti, jei saulėta diena – džiaugtis, linksmintis ir t. t. Juk kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį.
Šiandien vėl norisi šnektelėti apie knygas, su kuriomis ir vasarą nesiskiri. Jau minėtas J. Brodskio sako, jog jei pradėję skaityti knygą jos neatidedate į šalį, o ir toliau skaitote, tai pliusas autoriui ir tai, anot poeto, reikš, „kad šis autorius tikrai turi kuo praturtinti tiesą apie mūsų egzistenciją, tiesą, kad šitas autorius ne plepūnas, kad jo kalba pasižymi savita energija ir grakštumu. Arba tai bylos, kad skaitymas – neužgesinama jūsų aistra. Ir ne pati prasčiausia“.
Sako, jog knygoms tinkamiausias metas – ruduo ir žiema. Nesutiksiu. Knygoms pavaldūs visi metų laikai. Ar nepagarbus mūsų žvilgsnis į žmogų pamačius jį pliaže su trumpikėmis ir knyga rankose? Tiesa, vienas daug skaitantis bičiulis sakė nemėgstąs, kai jį mato skaitantį.
O man skaitantis žmogus gražus. Ir bibliotekoje, ir traukinyje, ir parke ant suolelio, ir bet kur... Į mane skaitantį tegul žiūri. kas tik nori ir kiek tik nori. Skaitydamas jaučiu malonumą. Tegul mato, kad man malonu. Nors tų, kurie skaitymą vadina pramoga, nėra daug – maždaug 10 procentų visų mokančių skaityti. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti.
Tiesa, skaitymas yra morališkai neutralus – pats savaime jis neugdo dorybių. Skaitymo malonumu gali mėgautis ir tironas, ir mizantropas. Skaito, ko gero, ir žmogžudžiai.
Ar knyga – daiktas, ar kažkas daugiau? Manyčiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sąvoką. Sako, yra parduodamos tik knygų nugarėlės. Turi tarsi didžiausią biblioteką. Reikia tik akylai stebėti, kad, lankantis svečiams, kuris nors iš jų nepanorėtų išsitraukti kokią nors „knygą“. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje niekur tokių „knygų“ nemačiau.
Rašytojai skundžiasi, jog jie šiandien sudaro didžiausią bedarbių dalį po visiškų beraščių. Nes šiandienos verslo konjunktūra nepakenčia individualios nuomonės bei individualios pozicijos. Būtent abi šios grupės – raštingiausių ir visiškų beraščių – sudaro ir didžiąją savižudžių dalį. Standartas aiškus: savininkas naikina vaikų ir jaunimo leidyklą, kuri neduoda pelno.
Apie ką pasakoja knygos? O pasakoja jos žmonių gyvenimo istorijas, panašias į vieną po kito vykstančius užtemimus. Tai tarsi Saulės užtemimai. Tik žmonių gyvenime jie dažnesni. Netektis ir nauja atvertis, nuolatinis kartojimas, perrikiavimas... Kiekvienas užtemimas – tai kryžkelė. Užsidegus šviesai turi kažkur eiti, kažką veikti.
Kiek yra gyvenimo taisyklių? Kanadiečių rašytojas Jordanas B. Petersonas sako, jog dvylika, ir jas pateikia knygoje „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“. Šiaip jau saviugdos knygos mane nervina. Kažkas tave moko, kaip reikia gyventi. Nors daugelyje pasaulio šalių, ir pakankamai išsivysčiusių, vos ne kiekvienas turi savo asmeninį psichologą. Priešingai neišsivysčiusiems kraštams. Be to, įsiminė šios knygos atsiradimo istorija.
2012 m. autorius ėmė rašinėti į internetinę svetainę „Quora“. Kiekvienas lankytojas gali joje užduoti bet kokį klausimą ir bet kas gali atsakyti. Skaitytojai išskiria atsakymus, kurie patinka ir kurie – ne. Naudingi atsakymai kyla į viršų, nenaudingi – dingsta.
Iš tokių klausimų ir atsakymų ir gimė ši knyga. Autorius kalba apie pasaulio kitimą, apie svyruojančias ir griūvančias struktūras, dėl ko pasaulis tampa nesaugus. Suformuotos gyvenimo taisyklės, anot autoriaus, turi priversti pasaulį kilti į kalną, o pati kelionė būti prasminga. Vienas įdomiausių knygos klausimų, bent man, – „Kas pagerėja su amžiumi?“ O iš visų gyvenimo taisyklių – šioji paprastutė: „Prieš kritikuodami pasaulį, susitvarkykite savo namus.“
Airių rašytojos Anne Griffin knyga „Kai viskas pasakyta“ (tiesa, pateikiu čia tik pačias naujausias knygas, pasirodžiusias 2019 m.), sakyčiau, yra apie vienatvę arba apie ilgą ir garbingą gyvenimą. Išdidus 84 metų vyriškis sėdi prie baro ir pirmą kartą papasakoja savo gyvenimo istoriją. Tvirtai pritariu – visos žmonių prie baro pasakojamos savo gyvenimo istorijos vertos dėmesio. Tai tarsi penki nuotykiai arba penki tostai apie meilę, išdavystę, neapykantą. Labai jaukus knygos viršelis: raminanti žalia laukų spalva, baltas namelis ir link jo keliaujantis vienišas žmogutis.
Amerikiečių rašytoja Alyson Richman romane „Prarasta žmona“, pagal kurį baigiamas kurti kino filmas, kalba apie meilę, kurios niekas negali įveikti. Lenka, užaugusi Prahoje garsių menininkų šeimoje tarp gražių daiktų ir mylinčios šeimos, pati pasirenka dailės studijas Prahos dailės akademijoje. Čia susitinka su Jozefu ir jaunuoliai pamilsta vienas kitą. Deja, karas juos išskiria, Jozefas atsiduria už Atlanto, Lenka – Aušvico koncentracijos stovykloje.
Lankydamasis Aušvice vis dėlioju, kokiame pastate, kokioje kameroje galėjo vienas ar kitas žmogus kalėti, nesvarbu ar tai buvę tikri kaliniai ar rašytojų išgalvoti veikėjai. Talpinu juos tai šen, tai ten. Štai visai neseniai ten būdamas galvojau, o kurgi galėjo kalėti toji Lenka.
Po karo Lenka apsilanko Amerikoje ir čia po šešiasdešimties metų susitinka su Jozefu. Tiesa, nors susitikimas įvyksta, bet istorija, bent man, liūdnoka ir tiek. Net prisiminiau suvalkietį, kurį, jau seneliuką – Amerikoje irgi atpažino jo jaunystės meilė iš Marijampolės. „Kaip tu mane atpažinai?“ – nustebo senučiukas. „Iš švarkelio, iš švarkelio“, – atsakė viešnia.
Bet ką aš čia. Juokauti, kur yra Aušvicas, nevalia. Nors Jozefas man kažko šioje istorijoje nepatinka ir tiek.
Britų rašytoja Hannah Rothschild savo knyga „Meilės neįdomybė“ nukelia mus į meno pasaulį. Aukcione parduodamas rastas vieno žymiausio XVIII a. prancūzų tapytojo Antoine‘o Watteau paveikslas „Meilės neištikimybė“. Jo trokšta šeicho žmona, du naujieji rusai, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, itin turtinga mecenatė, repo žvaigždė ir dar ne vienas turčius. O rado šį paveikslą sendaikčių krautuvėlėje kukli virėja Anė, ieškodama dovanos savo draugui. Šis rokoko šedevras suveda Anę su begale įvairiausių žmonių, merginai atsiveria kitoks pasaulis – keistas, juokingas, su snobais ir įvairiausiais asmenimis besišliejančiais prie meno.
Hannah Rothschild – menotyrininkė, apdovanota Britų imperijos Ordinu už nuopelnus menui, Londono Nacionalinės ir Tate galerijos globėja.
Štai tokias naujausias knygas norėjau Tau, mielas skaitytojau, rekomenduoti. Manau, jos paįvairins vasarą.
Skaitytojai sako pasiilgstantys mano teksto pabaigoje anekdoto. Šis anekdotas gal ir senas. Buvau jį primiršęs. Neseniai vėl išgirdau.
Sergantis vyriškis apsilankė pas gydytoją. Grįžęs ėmė laikyti pakeltas rankas. Valgo – vienoje rankoje šaukštas, kita – iškelta. Net eina gatve rankas iškėlęs. „Kodėl taip elgiesi?“ – klausia žmona. „Gydytojas sakė – sveikata prasta, svarbiausia – nenuleisk rankų“. Geros vasaros!
