facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Girdėjau žmones guodžiantis, kad jie negali atsisakyti kavos, nes jiems ji patinka, negali atsisakyti šokolado, negali atsisakyti vyno, nes jie jiems taip pat patinka. Antraip jie tampa nelaimingi. Ir ar pastebėjote, kad žmonės, kurie laikosi dietos, yra piktesni?

Nesu tų, kurie negali atsisakyti alkoholio, rūkalų ir visų gyvenimui nebūtinų dalykų, pusėje. Bet lenkiuosi tiems, kurie negali atsisakyti apsilankymo parodoje, teatre, negali į rankas nepaimti knygos, negali nekeliauti. Štai būtent kelionių ir aš negaliu atsisakyti. Be to, nesu kažkoks ėdrūnas, bet svetimuose kraštuose sunku atsisakyti ir vietinių patiekalų.

Gegužės pradžioje internete užtikau keliautojo Orijaus Gasanovo tekstą apie Lvovo restoranus. Gasanovas – originalus žurnalistas, ypač man patinka jo vedamos televizijos laidos „(Ne)emigrantai“. Tiesa, interneto Google įvedus žodį „Lvovas“, atrandi ir Andriaus Tapino, ir dar ne vieno žinomo žmogaus tekstus ta tema.

Kadangi lydžiu ekskursijas į Lvovą, tai ir man tie restoranai gerai žinomi. Aišku, rašant apie Lvovą pirmiausia derėtų paminėti miesto architektūrą, bažnyčių grožį, operos ir baleto teatrą, be to, Lvovas įspūdį kiekvienam palieka. Tiesa, net nežinai, kaip jame jaustis. Tarsi Vakarai, tarsi sovietmetis. Šalia prabangių automobilių senučiai žiguliukai ir senieji autobusiukai pazikai. Daug kas restauruota, daug kas restauruojama, daug pastatų dar laukia restauracijos. Viskas puiku, kol restauruotojai nepradeda tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors bent man ukrainietiškas kičas su spalvingais ornamentais netgi kažkiek gražus.

Lvove daug likusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo pėdsakų. XVII a. statytos Bernardinų Šv. Andriejaus bažnyčios frontone puikuojasi LDK Vytis. Tiesa, kad jį pamačius, reikia gerokai užversti galvą, o štai šis herbas ant Adomo Mickevičiaus paminklo pastebimas lengviau.

Lvovą įkūrė karalius Danyla savo sūnaus Levo (Liūto) garbei, tad miesto istoriniuose pavadinimuose dažnai užtiksime žodį „liūtas“, o pačiame Lvove gausu akmeninių ir metalinių žvėrių karaliaus atvaizdų.  

Tiek Lvovo, tiek visos Ukrainos istorija yra panaši į Vilniaus ir Lietuvos istoriją. Tiesa, mums pasisekė labiau – nors Vilniaus anuomet ir netekome, bet išsaugojome Lietuvos valstybę, į kurią lenkai taip pat kėsinosi. Skirtingai nei Vilniaus atveju, ukrainiečiai lenkams veik nepasipriešino, todėl visa Vakarų Ukraina kartu su Lvovu be kovos atiteko Lenkijai. Jos sudėtyje ji buvo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai nacistinė Vokietija drauge su Sovietų Sąjunga sutriuškino Lenkiją ir Sovietų Sąjunga aneksavo Vakarų Ukrainą. Todėl nenuostabu, kad per ilgus šimtmečius Lvovo sritis labiau linksta prie Vakarų, o ne Rytų pasaulio.

Šiame Vakarų Ukrainos mieste begalė restoranų, kur gali skaniai bei pigiai papietauti ar praleisti vakarą. Daug kas apsilankymą šiame mieste vadina nepamirštama gastronomine kelione. 750 000 gyventojų mieste – 15 000 restoranų. Keletas jų maisto specialistų priskiriami tarp geriausių Europoje.

Tiesa, pradedant šį tekstą kiek kankino klausimas, ar jis bus aktualus, ar šiauliečiams įdomu, koks ten maistas ir gorilka (vietinė degtinė). Bet juk kelionių straipsniai apie svečias šalis, sako, skaitomi, tad gal ir šis sudomins, juolab kad ne vienas šiaulietis ar Šiaulių krašto gyventojas ten buvęs, be to, ne vienas ruošiasi važiuoti.

Visi rašantieji apie Lvovo restoranus pradeda nuo „Krivkos“ – partizanų bunkerio. Viskas po žeme ir viskas tikrai primena bunkerį. Pabeldi į duris (tokias mačiau ir mūsų partizanų žeminėse), jas praveria kareivis ir, jei tyli, pats paklausia: „Slaptažodis?“ O tas slaptažodis „Slava Ukraine“. Atidaręs duris atsako: „Herojam slava“ ir pakviečia vidun.

Pirmiausia pavaišina gorilka su medumi ir pakviečia stačiais laiptukais leistis žemyn. Kažkiek net nejauku: aptarnaujantis personalas nešiojasi ginklus, kartais dingsta elektra ir dažnai net pusvalandžiui. Prožektoriais pasišviesdami sargybiniai tikrina pasus. Iškart įspėja, jog jei ras rusą, nedelsiant sušaudys. Visi šviečiasi telefonais: vienoje rankoje telefonas, kitoje šaukštas ar šakutė. Kartais kažkur šalia pasigirsta šūviai. Visa atperka maistas. Todėl per metus čia apsilanko daugiau nei milijonas žmonių. Lvoviečiai tvirtina, jog tai – lankomiausias Europoje restoranas.
Be abejo, veik nė vienas nelieka neparagavęs ukrainietiškų barščių (45 grivinos, 1 euras – 30 grivinų, tad 1,5 euro), antruoju patiekalu gali gardžiuotis mėsos ir daržovių keptuve „Soti divizija“ (144 grivinos), trofėjiniu bigusu (138 grivinos), kraujiniais vėdarais (72 grivinos), pusmetrine dešra (160 grivinų)... Jei tu su kompanija (4 žmonės), geriausiai užsisakyti „Strategines atsargas“ (480 grivinų), kuriuose yra visko – lašinių, įvairiausios mėsos, daržovių. Porcijos labai didelės, tad, pavyzdžiui, pusmetrine dešra gali dalytis du ar net trys žmonės.

Gali užsisakyti gorilkos su medumi, tai yra, tokios, kuria buvai vaišinamas įeinant, gali aštresnės – gorilkos su krienais (50 g – 36 grivinos), gali alaus „Putin huilo“ (0,5 l – 54 grivinos).

Šalia „Krivkos“ įsikūręs restoranas „Masonų ložė“. Aptriušusios durys, kai prisibeldi, jas atidaro žmogelis su palaikiu chalatu. Atsiduri sovietinės „komunalkės“ koridorėlyje: prikabinta paltų, batų dėžė prikišta batų, o netelpantys mėtosi tiesiog šalia jos. Šeimininkas ant dujinės plytutės, pastatytos ant išklibusios spintutės, kepasi kiaušinienę.

Įėjus tas mažas koridorėlis tiesiog tave suspaudžia. Kiek pasikalbi su šeimininku, pasisakai, iš kur atvykai, o sužinojęs, kad iš Lietuvos, šeimininkas atveria dar vienas duris ir patenki į puošnią salę. Viskas tviska prabanga: sienas puošia paveikslai, geriausi indai, paslaugus padavėjas (net tualetas išklotas doleriais). Tik kai atneša sąskaitą, išsigąsti. Porcijos antro patiekalo kaina 1200 grivinų (40 eurų), 50 g gorilkos 500 grivinų (17 eurų). Bet pasisakius, iš kur esi, padavėjas praneša, jog tokiems garbingiems svečiams tereikia mokėti tik 10 proc. sąskaitos, visa kita dovanoja restoranas.

Norinčius itin sočiai pavalgyti kviečia lašinių restoranas „Salo“. Įeinant reikia pasisverti, išeinant irgi, kad žinotum, kiek suvalgyti lašiniai tave pastorino. Čia gali paragauti iš lašinių pagamintus sušius, užsisakyti porcijas „Van Gogo ausis“, „Merlin Monro lūpos“, „Gogolio nosis“, „Vyriškas organas“...

Bet labiausiai traukia lašiniai šokolade. Juos gali įsigyti ir dėžutėse kaip suvenyrus (dėžutės kaina 100 grivinų). Turistai perka, nes jei per sieną lašinių vežti iš Ukrainos negalima, tai tokius lašinius šokolade praleidžia. Padavėja pasakoja, jog pas juos lankosi turistai iš viso pasaulio, kad paragautų ukrainietiškų lašinių.

Visad būdamas šiame restorane (tiesa, tai ne tik restoranas, bet ir lašinių muziejus), apsilankau tualete. Nes ten, kai viską susitvarkai, užgroja muzika – „The beatles“ atlieka „Yellow submarine“.

Šonkaulių restoranas įsikūręs arsenale. Čia esi aprengiamas prijuoste, padavėjas atneša visą juostą šonkaulių, atsineša kirvį ir čia pat ant stalo tuos šonkaulius sukapoja. Taškosi taukai, bet prijuostė apsaugo. Įrankių jokių, imi viską pirštais. Viena porcija iš šonkaulių kainuoja 135 grivinas. Šonkaulių juostos ilgyje pažymėta, iš kiek šonkauliukų  viena porcija. Jei jūs keturiese, užtenka 3 porcijų, jei šešiese – 5. Kažkiek sutaupai. O visko ir nesuvalgytum.

Dar sočiai gali pasistiprinti restorane „Mėsa ir tiesa“, kur tave pasitiks mėsininkas su kruvina prijuoste ir kirviu rankoje ar restorane „Žibalinė lempa“, nes Lvove išrasta pirmoji tokia lempa. Restorane „Bačevskich“ (pavadintame žymių Lvovo filantropų ir gurmanų pavarde, kurie ir įsteigė šį restoraną) atsidursi tarsi sode, „Girtoje vyšnioje“ iš krištolo taurės išgersi vyšninės gorilkos, o užkandžiaudamas pašto kavinėje gali išsiųsti namiškiams laišką, kurį pažymės puošniu antspaudu su dienos data, o mazochistų kavinėje būsi išplaktas rimbu.

Nustembi šiame Ukrainos mieste radęs kavinę „Masoch cafe“ su kabančiomis grandinėmis ir antrankiais, lovomis, vietoje paprastų fotelių ar kėdžių, raudonomis lempomis, seksualia muzika ir padavėjomis, ant kaklo pasikabinusiomis rimbus.

Kartą įeinant į šią kavinę, padavėja, storuliukė mergina, iš visos jėgos rimbu kirto prieš mane ėjusiai moteriai. Na, pagalvojau, dabar kirs ir man. Tačiau ne – mane švelniai, tarsi plunksnele tik paglostė. Vėliau tik suvedžiau, jog toji prieš mane ėjusi moteris buvo gan graži, o storuliukei padavėjai kilo pavydas ir ji bent rimbo kirčiu už jos grožį atsilygino. O aš irgi ne iš plonųjų ir ne koks ten Atlantas, tad manęs ji pagailėjo.   

Yra dar Legendų namai, keturaukštis pastatas, kurio kiekviename aukšte kavinukė sienų tapyba ir daiktais pasakojanti vis naują legendą. Taigi keturios legendos, o ant stogo visų jų sankaupa.

Kavos Lvove gerti visi eina į „Kavos manufaktūrą“, nors nesakysi, kad kava šiame mieste prasta ir kitur. Vienas lvovietis kartą iš Vienos parsivežė 300 maišų kavos ir pasidėjo juos savo namo rūsyje. Kai ateidavo draugai, jis leisdavosi į rūsį atsinešti kavos. Taip gimė legenda, jog visur kava auga, o Lvove ji kasama. Dabar toje vietoje yra kavinė „Kavos manufaktūra“, kurioje galite nusileisti į jos rūsį, gausite šalmus ir, atseit, patys galėsite pasikasti kavos.

Būdamas šioje kavinėje pats geriu ir kitiems rekomenduoju kavą, kuri vadinasi „Kol krinta lietus“, nors aš ją praminiau „Kava kaip krintantis lietus“. Ją galima gerti su viskiu, ar su romu. Bent aš labiau mėgstu su romu. Apie ją nepapasakosi, tiesiog reikia jos ragauti. Tiesa, ji nepigi (85 grivinos), bet skonis panaikina pinigų gailestį. Be to, „Kavos manufaktūroje“ skanūs štrudeliai (45 grivinos). Esu torto „Napoleonas“ mėgėjas, tad čia jis irgi skanus (kainuoja, kaip ir štrudeliai).

O vakarai Lvove dažniausiai leidžiami džiazo restorane „Pravda“ („Tiesa“). Restoranas per tris aukštus talpina vos ne tūkstantį žmonių. Aišku, geriausiai rasti stalelį prie orkestro, nes iš kitų aukštų orkestras sunkiau matomas. Tiesa, visur kabo ekranai, kurie transliuoja tiesioginį vaizdą iš orkestro aukšto.

Šiame restorane labiau priimtina gerti alų, kuris vietoje ir gaminamas. Pilstomas jis tik į 0,33 l taures (39 grivinos), bet kai išgeri padavėjas tuoj pamato ir atneša naują taurę. Kodėl „Tiesa“? Restorano savininkai sako, jog pas juos geriausias salyklas, geriausias vanduo ir geriausias alus, o svarbiausia – tai yra tiesa.

Groja gyva muzika. Tiesa, nors orkestras vadinamas džiazo orkestru, nei Gudmano, nei Geršvino negroja, viskas paremta Kusturica. Bet žmonės linksmi, šoka. Paskutinis kūrinys – V. Ivasiuko „Červona ruta“ („Raudona rūta“). Visuose Lvovo restoranuose, kur tik gyva muzika, programa baigiama šiuo kompozitoriaus Ivasiuko kūriniu.

Kompozitorius Volodimiras Ivasiukas („Červona ruta“) buvo nepatogus tuometinei valdžiai. Jo dainos buvo pernelyg laisvamaniškos, žmones vertė mąstyti. Į jauno kompozitoriaus žodžius įsiklausydavo, paskui jį buvo pasirengę eiti tūkstančiai. 1979 metais kompozitoriaus kūnas buvo rastas Lvovo priemiestyje. Oficiali versija skelbė, jog tai savižudybė. Bet tuo patikėti niekas negalėjo, nes buvo sulaužyti mirusiojo pirštai, stipriai subjaurotas veidas. Sako, kompozitorius prieš mirtį jautė esąs persekiojamas. Tuo metu jis nutraukė ryšius su savo meile dainininke Sofija Rotaru, kad jai nepakenkus. Be abejo, taip pasielgtų kiekvienas mylintis vyras.

Kompozitoriaus laidotuvės buvo tarsi įžanga į po metų įvykusiais Vladimiro Vysockio laidotuves: marios žmonių, gėlių jūra. Gatvėse kažkas išklijavo lapelius: „Visų neišžudysite, tauta bunda!“

Ne kartą yra tekę patirti ukrainiečių nuoširdumą. Kartą grįžtant navigatorius nusprendęs, kad neverta mums iš viešbučio važiuoti per patį užkimštą miesto centrą, vedė Lvovo priemiesčiais ir kaimeliais, kad net kartą kreipė į tokį prastą keliuką, jog suabejojome, ar čia mums tikrai reikia suktis ir ar toks kelias gali iš Lvovo lydėti į Vakarų Europą. Susistabdėme pravažiuojantį automobilį klausti kelio. Vairuotojas apsisuko ir liepė sekti paskui jį, taip mus išlydėdamas į pagrindinį kelią pasienio link.

Vargina tik, kad kartais pasienyje būna gan didokos eilės. Tenka laukti. Kartą vienas mūsų buvo nusipirkęs tualetinio popieriaus su Putino atvaizdu. Kas gali mėgti diktatorių, kuris pasauliui dar nežinia kiek gali atnešti nelaimių, visgi tas veido spausdinimas ant tualetinio popieriaus bent manęs nežavi. Bet jei tokius suvenyrus perka, reiškia jie reikalingi. Visgi suabejojome, jei muitininkai šį popierių pamatys, reakcija gali būti įvairi. Jautėme, kad Ukrainoje dar daug anų dienų gerbėjų ir, jei ant tokio muitininko papulsi, pasienyje gali užgaišti pakankamai ilgai. Taip ir atsitiko – popierius iškart buvo pastebėtas. Muitininkas pavartė ritinėlį rankose, paklausė, iš kur mes, nieko daugiau nebetikrino, o tik šypsodamasis palinkėjo laimingo kelio.

Lvove lankėsi O. de Balzakas, Ž. P. Sartras, Kazanova, J. Bramsas, M. Ravelis, F. Listas, R. Štrausas, H. Senkievičius, pagaliau J. Pilsudskis, J. Gagarinas, tad kaip ten neapsilankyti ir mums.

Vietinė gidė pasakoja, jog kai draugams pasakiusi, jog atvyko turistai iš Šiaulių, šie tik tarstelėjo: „Ir vėl kinai“. Jiems Šiauliai ir Šiaulin panašu. O labiausiai linksmina taksistai, išvežiodami lietuvių turistus iš barų į viešbučius, iškart paleisdami lietuvišką muziką. Tiesa, reikėtų jau sakyti ne Lvovas, bet Lvivas, tačiau prie šio pavadinimo dar nepereita. Manau, ilgai netruks.      

Į viršų