facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Gegužės birželio sandūros vakarai reikalauja tylių svaiginančių muzikos garsų. Tokiu metu prisimenu mano vaikystės filmą „Vyras ir moteris“ ir to prancūzų filmo melodiją, iš kurios ataidi tik priedainis, nes jis nesunkus: „Šaba daba da, šaba daba da...“ Gaila, šios dainos niekur nebegirdžiu. Neseniai buvau Palangoje. Čia jau pasirodę muzikantai, bet populiariausia daina ta pati, kaip ir kiekvienais metais, kurios žodžius dainininkai saviveiklininkai traukia ilgindami balses: „tū ateiny kaip aušrynė...“

Ką randi šių dienų laikraščių puslapiuose ar internete? Pasirodo, kad 6 proc. JAV ir Vakarų pasaulio gyventojų pritaria Rusijos prezidento Putino politikai. Piktintis nereikėtų, nes 7 proc. amerikiečių galvoja, kad Elvis Preslis dar gyvas. Apie piketuotojus, pasisakančius už Putino veiksmus, gražiai papasakojo režisierius Rimantas Tuminas. Pasiūlęs jiems 1000 dolerių, kad nepiketuotų. Šie iškart pasitraukė iš protestuojančių tarpo. Kai pasakė, jog pajuokavęs, jie vėl ten grįžo.

Gulėdamas pliaže mėgstu spręsti įvairiausių viktorinų klausimus. Kartais pats jų prigalvoju. Mozė su žydais per 40 metų nuėjo dykuma 15000 kilometrų. Kiek kilometrų vidutiniškai žydai nueidavo per mėnesį? Marija Magdalietė yra apspista 102 žydų su akmenimis. Iš 1500 miestelio gyventojų 3 proc. yra be nuodėmės. Vidutinis žydų taiklumas yra 50 proc. Kiek akmenų gali kliudyti Mariją Magdalietę?

Jei gegužės birželio naktimis neužmiegate, pasiūlymas vyrams skaičiuoti savo meilužes, moterims – meilužius. Vyrai sako, jog pradeda skaičiuoti ir bemat užmiega, o štai viena moteris išrėžė, jog mano pasiūlymas prastas, nes vos pradeda skaičiuoti, susinervina ir dar ilgiau neužmiega. Su ištikimaisiais, sako, paprasčiausiai – jiems nieko nereikia skaičiuoti, nes jie ir taip greitai užmiega.

Ir dar vieno kino filmo prisiminimas. Jau esu rašęs, kad su keliais bičiuliais gyvename tradicija birželio mėnesį pamatyti režisieriaus R. Vabalo kino filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Jį dažniausiai vasaros pradžioje vis dar parodo viena ar kita televizija, o jei ne – randame internete. Mums tai – jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasidėjo vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“?

Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių.

O man atrodė ir atrodo, kad tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus.

Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus – pinigų darbininkams nėra. „Bankas tuščias, mažai šnapso geriam“, – mąsto vienas filmo herojų. Vos ne po penkiasdešimties metų ši problema vėl mus pasiveja.

Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį.

Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu – negaudama vaidmenų, ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį, pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Debiutas scenoje ir dar gimtinėje. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti.

Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui.

O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“

Vis dėlto tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji – išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse ir ano meto grupės „Gintarėliai“ atliekamoje dainoje „Ateisiu“, nutęsiant „siu“.

Gal prieš trisdešimtmetį su šio filmo režisieriumi Raimondu Vabalu susitikome Vilniaus rajono Antavilių kapinėse, kur jis laidojo savo artimuosius (tiesa, vėliau ir pats tuose kapinėse atgulė) ir pasidžiaugėme, jog „Birželis, vasaros pradžia“ – itin ryškus ano laikmečio dokumentas. Ir net nepagalvojau, kad filmo miestelio istorija netrukus vėl atsinaujins. Grįžome į tuos metus, kurie vaizduojami filme. O dar prisidėjo emigracija.

Dar viena šio kino filmo savybė – jis man primena gyvenimą Šiauliuose. Tiesa, tik statusas mūsų miesto kiek kitoks – mažu miesteliu jo nepavadinsi, nes mažam miesteliui Šiauliai per dideli, dideliu miestu irgi neįvardysi, nes tokiam Šiauliai maži. Nors ką aš čia, juk esu iš tų, kurie tiki Šiaulių kilimu.

Kokia bus ši vasara? Skaičiau, kad klimatologai turi ir gerų, ir blogų žinių – didelių karščių nesulauksime, orai bus permainingi, birželis irgi šiemet žadamas nei šioks nei toks. Ši vasara siūbuos, mėtys kaip amerikietiški kalneliai. Kintančios situacijos, nelauktos žinios, netikėti susitikimai, malonūs ir ne itin išgyvenimai – tokia šių metų vasara. Bus sausros, bet bus ir lietingų dienų.

Be to, orai juk priklauso nuo to, ar jūs esate optimistai, ar pesimistai. Juk net ir laimėjęs automobilį žmogus gali likti nepatenkintu ir klausti, kodėl tai negalėjo įvykti anksčiau. O jei dar pirko du bilietus, guostis, kam jis tą antrąjį bilietą pirkęs.

Kokie bus orai, spėja ir astrologai. Netikiu aš jais, ir jei kuo tikiu, tai tik senolių išmintimi. Iš pastaruoju metu girdėtų astrologų patarimų vertingas, mano galva, buvo tik vienas: „Išmeskite iš namų visą šlamštą!“

„Yra sekama sena pasaka, kad ligi šv. Jono visi žmonės meldžiasi, šaukia lietaus, bet neišsimeldžia, o po šv. Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau prakiūra lyti“, – daugiau nei prieš šimtą metų rašė Žemaitė.

Senolių išmintis gi paprasta ir aiški: po šiltos žiemos – prasta vasara. Jei Trys karaliai su pusnimis – aruodai bus pilni. Jei rugys pradeda žydėti iš vidurio – vasara bus lietinga, jei iš apačios – ruduo bus lietingas. Prieš lietų žiogai vakarais negriežia, o štai uodų spiečiai žada gerą orą. Ir jei birželio pradžia šalta, vasara bus karšta.

Turiu dar vieną tradiciją, prasidedant vasarai apsilankyti Palenkėje. Man šis kraštas labai gražus. Suprantu tuos, kurie lanko Anykščius, Biržus, Nemuno miestelius nuo Kauno iki Jurbarko ir kitas vietoves, bet visiems siūlyčiau ir Palenkę.

Vėl žingsniuoju Seinų miestelio pagrindine gatve, kuri gražiu išsišakojimu atsiremia į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią-baziliką, už kurios dominikonų vienuolynas, vėliau atiduotas kunigų seminarijai, kurioje mokėsi V. Mykolaitis-Putinas bei daug lietuvių rašytojų, knygnešių, kunigų, politikų, visuomenininkų.

Gal mažai kas ir žino, kad čia studijavo ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kuris vėliau apsisprendė, jog kunigystei stokoja pašaukimo. Vienuoliai dominikonai seminaristams užleido savo patalpas, nes daryti gerus darbus ir būti paslaugiais dominikonus įpareigoja jų vardas: dominus – viešpaties, canus – šunys.

Didžiausia veikla Seinuose išsiskyrė vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas. Seinų vyskupu jis paskirtas 1897 metais. Eidamas 67-uosius metus jis čia ir mirė. Palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios-bazilikos koplyčioje, o šalia bažnyčios skulptorius Gediminas Jokubonis sukūrė puikų jo paminklą. Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi. Kažkas taikliai pastebėjo, kad paminkle vyskupas stovi pasisukęs į bažnyčios ir vienuolyno pusę, bet kartu ir stebintis visą miestą. Aišku, tai drauge ir aikštės architekto Vytauto Čekanausko nuopelnas.

Antanas Baranauskas buvo pirmasis vyskupas, kuris iškilmingo įšventinimo metu į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. Kai kas sako, jog ir kūrinį „Anykščių šilelis“ Antanas Baranauskas parašė vyskupaudamas Seinuose. Tai nėra tiesa, nes „Anykščių šilelį“ poetas kūrė 1858-1859 m., o į Seinus atvyko jau kaip garsios poemos autorius.

Prasidedant gražiausiam metų laikui kelių Seimo narių paklausiau, kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių. Nė vienas neatsakė. Vieni sakė, jog niekuo nesiskiria, kiti aiškino, jog jie išrinkti liaudies, jog liaudis jais pasitikėjo. Taip tai taip, bet koks jūsų išskirtinumas – toliau klausiau. Tada kai kurie net porino, kad Seimo narys tai yra tokia pareigybė, kaip ir kitos pareigybės, atseit – etatas. Vienas visgi pats manęs paklausė: o kuo mes skiriamės. Atsakiau, jog jie turi išimtinę galimybę – tvarko mūsų pinigus.

Pažvelgus į Seimo posėdžių salę ir matant ten begalę tuščių kėdžių, kyla įvairiausių minčių. Įdomu, kad Seimo posėdžius stropiausiai lankė Antanas Nedzinskas. Niekas jo dar nepralenkė. Jo lankomumas – 98 proc. Kitų net 50 proc. nesiekia.

Daugelis klausia, kaip aš žiūriu į tą šiandieninę kovą su alkoholiu. Net nežinau ką atsakyti. Mano gyvenime buvo metas, kai labai daug gėriau. Tai buvo tada, kai pridariau gyvenimo klaidų ir gėriau iš gėdos, kad šitaip, gėriau, kad pasimirštų. Ir jei būčiau toliau gėręs niekas iš manęs nebūtų butelio atėmęs: nei sutrumpintas laikas pardavinėti alkoholį, nei atstumas iki parduotuvių.

Paskui keletą metų visiškai negėriau. Dabar kartais išgeriu taurę vyno, kartais gal 40 g ko stipresnio. Jei pamatau kur alkoholio reklamą, niekad ji manęs neprivertė visko mesti ir bėgti į parduotuvę ieškoti alkoholio. Ir kai gėriau, ir kai negeriu. Tad nebūtina man taurelė, bet būsiu pažemintas, jei ją iš manęs atims teatre ar lauko kavinėje. Prievarta niekad nieko gero neatnešė.

Man atrodo, kad taip daugeliui. Patys žmonės jaučia kas gerai, o kas blogai, kas viršija padorumo normas. Sako, yra 10 proc., kurie šito nejaučia. Bet juk ne jiems tie įstatymai taikomi. Jie net nesužinos, kad tokie yra, nebent iš to, kad daugiau „taškų“ pas bobutes atsirado. O losjonų ir gudobelių ekstrakto jie galės nusipirkti visur ir bet kuriuo laiku.

Tiesa, TV laidoje „Valanda su Rūta“ išgirdau alkoholio draudimo šalininkų teiginį, jog prasigėrusių pas mus ne 10, bet 48 proc. Suabejojau, nes jei taip būtų, tad, pavyzdžiui, praeivių mūsų bulvare tarpe veik pusė būtų girtų.

Mano galva, norint kovoti su alkoholiu reikia steigti kuo daugiau lauko kavinių, o ne atvirkščiai. Štai vakar lauko kavinėje pasižvalgiau, kiek čia tų geriančių alkoholį. Vienas vyriškis buvo užsisakęs stiklą alaus, dvi moterys gurkšnojo vyną. Ant kitų stalelių buvo tik kava, arbata, desertai, kai kas pietavo. Lauko kavinės tikrai nė gėrimų oazės, alkoholikai kuo toliau suka nuo tokių vietų.

Kažkuriame Lietuvos miestelyje moksleiviai apstumdė mokytoją. Nemanau, kad jie buvo išgėrę ir kaltas čia alkoholis. Grįžti vertėtų prie 1883 m. „Aušroje“ suformuotų modernios valstybės apmatų. Įstrigo apsilankymas Juodkrantės mokykloje, iš kurios į miesto galeriją nuveda stiklo koridorius. Tad teisingiausia išeitis – švietimas. Menas koreguoja žmogaus gyvenimą. Pas kiekvieną jis būtų kitoks, jei ne jo perskaitytos knygos, išgirsti muzikiniai kūriniai, pamatyti kino filmai, spektakliai, dailės kūriniai.

Bet atsipūskime nuo politikos, galvosūkių, o grįžkime prie birželio ir prasidedančios vasaros. Birželis – šviesos, gėlių ir medaus mėnuo. Paukščiai parskridę, vištos jau išperėjo viščiukų, prasideda šienapjūtė. Berželiais puošiami kiemo vartai ir namų durys, gėlių vainikais dabinamas trobos vidus ir karvių ragai. Ar sugebėsite tuo pasidžiaugti? Juk gyvenimas yra gražus.

Kiekviena diena – tai atskiras džiazo kūrinys. Sako, pasiklausius džiazo, iš dūšios išgaruoja visas joje susikaupęs purvas.

Nors sakyti „Klausytis džiazo“ gal ir nėra teisinga, gal reikėtų tarti „Dalyvauti džiaze“. Kiek daug gali padaryti 4 oktavų diapazono gyvybinės aistros lavina! Man ypač miela išgirsti būgnininką Buddy Rich. Mano galva, tai – geriausias būgnininkas per visą muzikos istoriją. 1987 m. balandžio 2 dieną B. Richas mirė. Anot kito džiazo legendos Gene Krupa, Buddy Rich buvo „geriausias atsipūtęs būgnininkas“. Labiausiai žaviuosi jo atliekamu „West Side Story medely“. Nuostabu.

Ir ką bepridursi rašydamas apie gegužės-birželio sandūrą. Kaip tame vyriškio skelbime: „Ieškau moters. Daugiau neturiu ką apie save pasakyti.“ Nors dar labiau įstrigo draugo išgyvenimai, kad kai metė gerti, visi iškart pastebėjo kitus jo trūkumus.

Vienas bičiulis sako, jog vasara jam – nelaimingas metų laikas. Dar kiti metų laikai, kurie jam nelaimingi, tai – ruduo, žiema ir pavasaris.

Į viršų