facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nes pavasaris. Nes gegužė. Nes kada, jei ne dabar. Juokinga būtų klausti, kodėl mes laukiame pavasario. Dėl daugiau spalvų galbūt ramybės, galbūt taikesnių santykių politikoje ir namuose. Juk kad ir ką šnekėtume, buvo ir bus vienintelis tikras šioje žemėje dalykas – meilė ir pagarba. Dar keisčiau būtų klausti, ar mes norime būti laimingi.

Kas būdinga laimingiems žmonėms? Kaip tokiais tapti? Pasistenkite visą dieną ant nieko nesupykti, dažniau šypsotis, naudingai praleisti laiką, paskambinti mylimam žmogui be svarbaus reikalo ir pasakyti, kad jį mylite.

Niekuomet nelaukite įkvėpimo arba noro, o imkitės darbo – svarbu pradėti, net jeigu nesiseka ir įkvėpimas apims. Laimingi žmonės žvelgia į šviesiąją gyvenimo pusę, jie kupini vilties, prognozuojantys, kad ekonomika atsigaus ir gyvenimas pagerės. Sutrumpinkite kalbas apie savo problemas, dažniau galvokite apie savo laimėjimus, nelyginkite savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėkite save.

O svarbiausia norint būti laimingam reikia gerai išsimiegoti. Skaičiau, kad miegoti reikia 7.30 val. per parą. Ne mažiau. Dar reikia skaniai pavalgyti, rengtis patogiais drabužiais, judėti ir turėti hobį. Artimiausias žodis „laimei“ bent man yra „jaukumas“.

Sakome, norėtume gyventi kaip Kopenhagoje. Ten, sako, visi laimingi. Jau vien todėl, kad būtent vienas iš danų 1939 m. sukūrė pedalą šiukšlių dėžei. Niekur nemačiau tiek daug Michelin žvaigždučių kaip vaikščiodamas po Kopenhagą. Girdėjau, kad net 15 Danijos sostinės restoranų pažymėti šiomis žvaigždutėmis.

Žavi vietos stiklo ir keramikos gaminių estetika ar baldų spalvingumas bei linksmumas. Nuostabiai sutvarkyta transporto sistema ir galintys pasvirti autobusai, kad į juos lengviau galėtų įlipti invalidai. 36 proc. priemiesčių ir 55 proc. miesto gyventojų važiuoja į darbą dviračiais. 90 proc. namų ūkio atliekų patenka antriniam panaudojimui. Anglies dioksido emisijos per pastaruosius metus sumažintos 24 proc. 96 proc. miestiečių gyvena 15 min. atstumu pėsčiomis nuo artimiausios rekreacinės zonos.

Iš Danijos minusų išskirčiau vieną – danės negražios. Gal todėl, kad jos nekreipia dėmesio į aprangą, tiesiog ji skirta važiuoti dviračiu. Bendrai visi dėvi tik jiems patogius drabužius, o svarbiausią dėmesį skiria geriems batams ir šiltiems galvos apdangalams.

Danų vaikai nerėkia ir neverkia. Savo tylumu jie prisideda prie visų geros nuotaikos. Veik nėra pastatų daugiau nei šešių aukštų, o tiksliau – penkių, nes pirmasis aukštas nulinis. Veik visuose danų butuose girgžda grindys, bet tas girgždėjimas kažkuo jaukus. Danai mėgsta ilgai drybsoti prieš televizorių, bet prieš tai visada pabėgioja. Jiems atvirukas su užrašu „Fuck you“ gimtadienio proga yra juokingas.

Veik visi jie dirba nuo aštuonių ryto iki keturių. Daug kirpyklų, stomatologijos kabinetų, o ypač daug kepyklėlių (veik ant kiekvieno kampo) su gardžiausiais kepiniais.

Orai Danijoje blogesni nei pas mus. Dažnai lyja ir net vidurvasarį. Tačiau ir čia jie įžiūri pozityvą, nes, anot jų, vasaros lietus šiltesnis nei rudeninis. Klimatas ne koks, kainos astronominės, mokesčiai – juo labiau, tačiau danai vis tiek laimingi. Atrodo, jog jų gyvenimo šūkis, kaip ir ypač laimingos šalies Butano, – bendra nacionalinė laimė svarbesnė už bendrą nacionalinį produktą.

Tai kodėl mes negalime gyventi kaip danai? Gal ir galėtume, bet tada Lietuva jau bus ne Lietuva, o Danija.

Tiesa, mano galva, šiauliečiai tampa laimingesni. Nebeburnoja ant perkastų gatvių, nes supranta, kad šitaip reikia dėl pačių miestiečių būsimo gerbūvio. O ir butų kainos mūsų mieste kyla. Ir sparčiai. Laiminguose miestuose butai irgi brangūs.

Laimingi žmonės gyvena jaukiuose namuose. Grūskite iš jų visą šlamštą. Laikantys apdužusius ar įskeltus daiktus niekad nebus laimingi, o juo labiau turtingi. Turtai gal didelės laimės ir neatneša, bet bent kažkiek prie jos prisideda. Nors yra ir pinigų riba, nuo kurios laimė nebedaugėja.

Pažvelkime į savo butą. Prieškambaris. Jeigu jis ir taip mažas, tai visokios spintelės jame, dėžės, o jeigu dar įgriozdinta didelė spinta, daro jį dar mažesnį. O be tvarkos sukabinti drabužiai, išmėtyti batai, o ant lentynų kepurės, pirštinės, šalikai ir dėl šito vyraujanti netvarka ar negadina jūsų nuotaikos?

Virtuvė. Gal ir joje, kaip ir prieškambaryje, nuo spintelių, stalelių, kėdžių ir įvairiausių buitinių rakandų gausos sunku apsisukti? Peržvelkime, kokie daiktai virtuvėje būtinai reikalingi, be kurių neapsieitume, drauge pamąstykime, ar tų, mažiau reikalingų nevertėtų visiškai atsisakyti. Šaldytuvas, aišku, reikalingas. Bet kas jame prikišta? Pažvelgęs į šaldytuvo vidų gali spręsti apie šeimininkus, čia viena iš svarbesnių taisyklių – produktus, kurių galiojimo laikas baigiasi, reikia stumti ne kuo toliau, bet traukti arčiau, kad arba juos greičiau suvartotume, arba išmestume. Tik kurių galų tiek prisipirkti, kad tenka išmesti?!

Svetainė. Čia, kaip ir kitur, reikia taikyti reikalingų ir nereikalingų daiktų taisyklę. Tarkime, esu matęs du svetainės stalelius. „Vieną jau anksčiau turėjome, vėliau nusipirkome naujesnio modelio, bet nejaugi seną išmesi“, – aiškino šeimininkai. Ar kelios skirtingos sofos ar, tarkime, net penki skirtingų komplektų foteliai. Svetainėje išmėtyti daiktai dar labiau rėžia akį negu virtuvėje, o visi daiktai, čia „atkeliavę“ iš kitų kambarių, turi ten „grįžti“.

Vonia. Čia svarbiausia laiku išmesti tuščius šampūnų ir kitus flakonėlius, dantų pastų tūbeles, nusišėrusius dantų šepetukus ir kt. Miegamasis. Įvairiausi kosmetikos buteliukai (juk tai ne vonios kambarys), knygų stirtos (nors labai mylime knygas, bet nejaugi tiek skaitote vienu metu prieš miegą, o perskaitytas knygas derėtų grąžinti į knygų lentynas), išmėtyti drabužiai šią poilsio oazę paverčia labai nejaukia. Nereikalingi miegamojo daiktai iškvėpuoja kambario orą, nors jie būtų ir paslėpti po lova. Didelė laimė miegoti ant tik pakeistų patalynės užvalkalų.

Laimė yra ne geros nuotaikos perteklius, bet gebėjimas subalansuoti geras ir blogas emocijas. Pernelyg laimingi šiandien irgi atrodo įtartinai. Šokoladas skanu, bet jo gali būti per daug. Prieš ko nors tikintis, geriau tikėtis blogiausio, o kai rezultatas pradžiugina esi dvigubai laimingesnis.

Be to, laimė juk yra išorinė ir vidinė. Išorinė, tarkim, prabangus namas, vila, jachta, naujausios markės automobilis, geriausių dizainerių drabužiai... Įterpsiu čia anekdotą apie sodelyje prie tokio namo pastatytą baltą palapinę, susirinkusius puošnius svečius ir į kiemą įlekiančius „Aro“ vyrus, kurie visus suguldo ant žemės ir klausia: „Ar čia Pušyno gatvė 18?“ Ir tada šeimininkus užvaldo vidinė laimė ir jie atsako: „Ne, čia Pušyno gatvė 16“.

Yra ekstrasensų, kurie už kažkokį užmokestį, sako, gali padaryti jus laimingus. Pas vieną tokį draugas, norintis atsikratyti priklausomybės alkoholiui, nuėjo. Ekstrasensas trenkė jam per petį ir siaubingu balsu sušuko: „Daugiau nebegerk!“ Draugas taip išsigando, kad net, sako, padėjo – nebegeria. O kad būtų toks, kuris trenktų per petį šaukdamas: „Būk laimingas!“    

Sako, dvasingi žmonės yra laimingi. Dvasingumas siejamas su dvasininkija, bet dažnai gali būti ir priešingai – daug dvasingų žmonių yra pasauliečiai. Ir ne tik poetai, dailininkai, muzikai, filosofai, bet ir proziškesnių profesijų atstovai. Kiekviena perskaityta knyga, aplankytas renginys, pamatytas dailės kūrinys, išgirsta daina artina prisikėlimą. Esame žmonės, kurie turi galimybę skaityti kultūrą ir ją suprasti.

Sako, Lietuvoje sunku būti laimingam vien todėl, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė.

Mes, lietuviai dažnai pagalvojame, kodėl mums taip nesiseka. Atskridęs į Londoną ilgiausiai pralauki savojo bagažo. Žiūrėk, lėktuvui atskridus iš kurio miesto švieslentėje užsidega to miesto pavadinimas ir tuoj šalia užsižiebia skaičiai, prie kurio takelio atsiimti bagažą, o prie užrašo „Vilnius“ ilgiausiai dega „wait“ („laukti“).

Žinote tokį pasakymą „Liūdnų akių princas“? Ar čia ne apie jus? Ar pažvelgę į veidrodį nepamąstote: „Štai aš – liūdnų akių princas“?

„Linkiu skanių ledų!“ – Mišias vaikams baigia kunigas Ričardas Doveika.

Kiekvienas iš mūsų sulaukėme jau daugiau ar mažiau pavasarių, vasarų. Kažkiek jų dar sulauksime. Ką apie prabėgusius metus ir praėjusias vasaras galime pasakyti? Tik konstatutoti – vienodų vasarų nebūna.

Pavasarį ir vasarą pagrindiniai linkėjimai – kad visi norai išsipildytų. „Kad vargšai nesirgtų!“ – nori gydytojai. Moterys nori būti gražios. Bet vyrai džentelmenai visad pasakys, jog nėra negražių moterų, yra tik savito grožio moterys.
Kodėl tu sakai, kad tau nepasisekė? Tu juk įgijai patirties.

Laimę galima apibūdinti dviem požiūriais: polinkis pastebėti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybę; filosofinis požiūris, pagal kurį egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visų galimų ir racionaliai sutvarkytas.

Iš tekstų apie laimę susidarė nuomonė, kad laimingi yra žmonės, kuriems viskas gerai. Jie visada laimingi ir jiems yra gerai taip, kaip yra, jiems nesvarbūs kitų žmonių kandūs komentarai, jiems lengviau gyventi ir pan.

Bet radau ir vieną trūkumą – jiems juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad būtų geriau, nei yra dabar. Jie netobulėja. Stovi vietoje ir yra tuo patenkinti. Bet tai negali tęstis amžinai, galų gale įvyksta jausmų protrūkis, nes giliai širdyje visada slepiasi liūdesys. Kuo giliau jis slepiamas, tuo labiau nori ištrūkti.

Visad mąsčiau, kad dabar nelaimingų daug daugiau negu laimingų. Juk netgi patys laimingieji, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę laimei ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis.

Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje – beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.

Keletas trumpų faktų: laimingi žmonės dažniausia turi daugiau draugų ir veiklos, gerai nusiteikęs žmogus erzina mažiau nei amžinai burbantis, laimingi žmonės yra atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena. Paskaičiuota, kad jei kambaryje iš dešimties žmonių pusė būtų laimingi, kambaryje skambėtų juokas ir net nelaimėliai šypsotųsi išsijuosęs (o aš galvojau, kad tokiu atveju nugalėtų pastarieji).

Tiesa, laimingi žmonės daug mažiau brangina santykius manydami, kad viskas tik į gera, net išsiskyrimai. Ir dar – laimingieji gyvena turtingą gyvenimą, todėl turi antsvorio bei jų prasta atmintis.

Ar laimė yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. – genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus.

Gal laimingi žmonės yra tie, kurie gyvenime nėra patyrę sunkių išbandymų, netekčių, praradimų? Gal jų gyvenimas buvo „rožėmis klotas“? Anaiptol. Laimingieji gali būti patyrę gerokai daugiau skaudžių išgyvenimų už didžiausius nelaimėlius.

Šalia skandinavų, sako, ne mažiau laimingi yra ir žydai, nors gyvenimas jiems nepašykštėjo daug sunkių ir skausmingų akimirkų. Žydai tapo pirmeiviais kone kiekvienoje veiklos srityje: Einšteinas, Bohras, Durkheimas, Levi-Straussas, Freudas, Adleris, Kleinas, Spinoza, Bergsonas, Wittgensteinas, Mahleris, Schoenbergas, Heine, Bellow’as, Agnonas. Net 22 proc. Nobelio premijų laimėjo žydai.

Kas lėmė žydų genialumą? Žydai pabrėžia išsilavinimą, studijas ir aktyvią protinę veiklą. Antra, žydai ginčijasi. Trečia, jie užduoda klausimus. Ketvirta, svarsto kelias galimas bet kokio teksto interpretacijas (žydų rabinai sako, jog kiekviena Biblijos eilutė turi „septyniasdešimt veidų“). Čia verta prisiminti Einšteiną, kuris buvo įsitikinęs, kad Dievas nežaidžia kauliukais su Visata, todėl ieškojo paslėptos tvarkos. Penkta, žydai myli naujas įžvalgas, tendencijas, kurios visada egzistavo, tačiau niekieno nebuvo pastebėtos iki šiol (kuo daugiau dalijuosi, tuo daugiau turiu; kuo daugiau mokau, tuo daugiau pats išmokstu).

Ir dar. Rinkdamas istorijas apie žydus, užtikau istoriją apie nuošalią gentį, kurios nariai gyveno iki labai senyvo amžiaus. Pasirodo, to priežastis nebuvo jų dieta, klimatas, gyvenimo būdas ar genai. Priežastis buvo paprastas dalykas, kad jie itin gerbė senyvus žmones. Kodėl žydai davė pasauliui tiek daug didžių protų? Todėl, kad gerbia mokslininkus. Pavyzdžiui, sinagogose juos sodina garbingiausiose vietose. Genijai retai kada išdygsta atsitiktinai. Išauginti mokslininkui reikia ištisos kultūros ir bendruomenės.

O pabaigai tekste apie laimę norisi pasakyti, jog niekad nenukeltume laimės ateičiai – kai turėsiu pinigų, būsiu laimingas. Aišku, galima laimės prašyti Dievo. Sako, yra ir prašančių, bet jis jiems duoda sėklų – girdi, užsiauginkite.

Į viršų