Pavasaris atvėrė langus. Su kuo labiausiai asocijuoja atverti langai? Bent man – su atostogomis. Manau, visi jau apie jas mąstome, kuriame planus. Norisi idealių atostogų. Kai kas gali paprieštarauti, girdi, idealių atostogų nebūna. Na, prie bet kokio idealo artėti sunku, bet bandyti verta.

Neginčysiu, jog įsivaizduoti idealias atostogas – sudėtingas dalykas. Sudėtinga, nes atostogų pramonės pasiūla didžiulė.

Man atostogos – tai atradimai. O su kuo jums siejasi žodis „atostogos“? Tiesiog pasvajokite ir tas svajones užsirašykite. Psichologai aiškina, kad kai jau turite savo „svajonių atostogų“ vaizdą, juo remdamiesi atsakykite sau į klausimą, kodėl būtent tokios atostogos dabar jums atrodo pačios tikriausios. Ar dėl to, kad tvarkysite apleistą sodą, sodinsite medžius, ar dėl to, kad aplankysite šalį, į kurią planavote nuvykti jau keletą metų, vaikščiosite po tūkstančio metų senumo šventyklas ir muziejus su nuostabiais meno kūriniais, ar dėl to, kad nardysite jūros gelmėse ir iš arti pamatysite povandeninį pasaulį, ar tiesiog pailsėsite voliodamasis paplūdimyje...

Tokie planai gerai, bet yra ir kitas dalykas – galimybės. Todėl puikus pasiūlymas atostogų planą sudaryti netinkamų variantų atmetimo būdu. Aišku, lenkiuosi tiems, kurie skrenda į tokius kampelius, kaip, pavyzdžiui, Balį, Fidžį ar Mianmarą.

Vieni žmonės mėgsta iš anksto susiplanuoti atostogas ir kiekvieną jų smulkmeną, kiti perka pirmą pasitaikiusį paskutinės minutės skrydį.

Man geriausios atostogos yra keliauti vienam. Dar – su šeima ar pora artimiausių draugų. Tenka keliauti ir su didelėmis turistų grupėmis, nes kartais būnu tokių grupių kelionės vadovu. Džiaugiuosi, kad visos grupės, su kuriomis keliavau, buvo įdomios, draugiškos, smalsios ir nė viena nenusivyliau.

Tiesa, pasitaikė kolektyvas, kurie visą kelionės į Krokuvą laiką autobuse gėrė, Krokuvoje iškart viešbutyje miegojo, po to visgi aš juos ištempiau į Veličkų druskų kasyklas. Ten jie, įkvėpę gaivaus druskingo oro, atsigavo ir toliau jau ekskursiją tęsė normaliai iki pirmo didesnio Krokuvos senamiesčio restorano. Aišku, Krokuvoje jie pamatė mažiau nei kiti turistai, tačiau fakto, kad jie buvo šiame mieste, nepaneigsi. Gerai, kad turėjau filmuką apie Krokuvą ir grįžtant namo autobuse jį peržiūrėjome.

Išeidami atostogų dažnai norime atsijungti nuo išorinio pasaulio, tačiau kodėl tuomet ilsintis neatsisakome interneto, neišjungiame mobiliųjų...

Mano jaunystės metais jei buvo paminimas žodis „atostogos“, tai kitas būdavo „Palanga“. Neįsivaizdavome, o ir neturėjimo galimybės kur daugiau atostogauti. Aišku, buvo atostogaujančių Šventosios nameliuose ir atostogos tenai irgi buvo vadinamos atostogomis. Išrankieji, tiesa, pasiekdavo Nidą, Juodkrantę, ypač išrankūs – Jūrmalą, na, o ypač ypač išrankūs išsiruošdavo prie Juodosios jūros. Yra buvusių Bulgarijos kurortuose. Bet tai jau išimtys.

Kodėl šiandien nesirinkčiau atostogų Palangoje? Kad ir dėl kainų. Patikėti negalėjau, bet tikrai skaičiau, jog penkių žvaigždučių viešbutyje Palangoje viena naktis kainuoja 700 Eur. Ir neaišku, ką už tuos pinigus gauni ir kaip esi aptarnaujamas. Būtų gerai, jei klysčiau, bet manau, jog poilsiautojai išvysta surūgusią administratorę, nors ar gali būti ji linksma, jei jos mėnesinis atlyginimas mažesnis už sumą, kurią poilsiautojai sumoka už naktį.

J. Basanavičiaus, kažkada hipių „basankės“ vardu pakrikštyta gatvė Palangoje tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina. Joje telpa visi: ir Seimo nariai, ir pramogų ar sporto „žvaigždės“, ir už sunkiai sukrapštytus eurus atvykę poilsiautojai.

Nors kartais nebesupranti, ar dar Lietuvoje esi. Rusiška muzika, ukrainietiška ar armėniška virtuvė, kažkoks indėnas su plunksnomis. O šalia – daugybė kiniškų žaisliukų ir niekučių, banalių ant sienos kabinamų paveiksliukų, įvairiausi užkandžiai (cukraus vata, ledai, virti kukurūzai, keptos bulvės, kukurūzų spragėsiai, rūkyta žuvis, kebabai). Jei daktaras Jonas Basanavičius užsuktų į savo vardo gatvę, numirtų iš gėdos.

Jei apie Palangos restoranus, o atostogaujant jie svarbūs, tai, jei neklystu, nė vieno kurorto restorano geriausių Lietuvoje trisdešimtuke nė kvapo. Net nežinau, ar yra kuris vertas atsidurti ir šimtuke. O tarp 30 geriausių yra restoranas Nidoje, Ventės Rage, Trakų rajone. Tarp kitko, šiauliečių tarp geriausių Lietuvos restoranų irgi nesimato. Bet čia ne apie tai.

Kur nueiti vakare Palangoje? Į naują koncertinę salę? Vienu metu pastatytos koncertinės salės Palangoje ir Liepojoje. Buvau abiejose. Ir interjeru, ir aptarnavimo kultūra, ir akustika Liepojos salė palangiškę akivaizdžiai lenkia. O svarbiausia – repertuaru. Liepojoje klausiausi australų trimitininko Džimi Morisono su Latvijos radijo ir televizijos bigbendu, Palangoje mačiau afišą, kad čia koncertuoja Boney M. ir Ottawan. Net nežinau, ar bent vienas buvusios Boney M narys šiandien yra išlikęs grupėje.

Populiarus lenkų rašytojas ir filosofas Adamas Zagajevskis knygoje „Du miestai“ rašo, jog kiekvienas žmogus be gimtinės turi dar vieną savo miestą. Aš, o gal ir Jūs, tokių ieškau atostogų kelionėse. Tas miestas gali keistis: kiekvienais metais kažką atrandi, o būna, kad prisiriši ir antrą kartą į tą patį miestą grįžti.

Kartais man tas miestas Paryžius, kartais Barselona, kartais Edinburgas ar Briugė, o šįkart apie Amsterdamą. Jei vyriškis sako, jog jam Amsterdame labiausiai patiko gotikinė senoji bažnyčia ar pasiplaukiojimas kanalais, jis meluoja.
Pirmą kartą Amsterdame lankiausi labai seniai, kai dar nebuvo pas mus įsiskverbęs bet koks moralinis sugedimas ar kitos blogybės. Tai buvo gal prieš trisdešimt metų. Tada man Amsterdamas pasirodė panašus į pragarą.

Bet ilgiau čia pabuvęs ir dar ne kartą apsilankęs, šį miestą pamilau. Sunku apsakyti tą miesto laisvumą, gyventojų atvirumą, kurie nežino kas tai yra langų užuolaidos. Tu gali gulėti ant kokio nors paminklo laiptelių ir sėdintys tau negali trukdyti to daryti. Ypač miela šlapintis lauko tualetuose Amsterdamo gatvėse ir tuo pačiu (nes tualetas tave uždengia tik iki pečių) stebėti praeivius.

Amsterdamas miega mažai, miesto centras perpildytas turistų, kurie suvažiuoja čia pasilinksminti ir puikiai praleisti laiką. Nors kartą gyvenime būtina aplankyti Amsterdamą.

Bet ar viskas Amsterdame galima? Aš bent pastebėjau tik vieną draudimą: negalima eiti dviračių takais ar ant jų stovėti (tai niekur negalima daryti, o Amsterdame ypač).

Visgi būsiu kaip tas apsimelavęs vyriškis ir pasakysiu, jog ypač mėgstu Nacionaliniame muziejuje sėdėti prieš Rembranto paveikslą „Nakties sargyba“. Prasėdžiu gal pusvalandį ir gėriuosi. Vienas garsiausių šio dailininko paveikslų „Kapitono Franso Baningo Koko ir leitenanto Vilemo van Roitenbiurgo šaulių kuopos pasirodymas“ apie du šimtus metų kabojo įvairiose salėse ir tik XIX a. jį aptiko dailėtyrininkai. Kadangi figūros buvo pavaizduotos tamsiame fone, jis buvo pavadintas „Nakties sargyba“, šiuo pavadinimu paveikslas įėjo į pasaulio meno lobyną.

Van Gogo muziejuje grožiesi „Autoportretu“, „Saulėgrąžomis“, „Bulvių valgytojais“ – iš viso 75 kūriniais.

Tiesa, nustebau muziejaus pirmajame aukšte eksponuojama gan prasta kažkokio dailininko paroda. Muziejaus darbuotojai paaiškino, jog jeigu dailininkai gerai susimoka gali čia eksponuotis, nes sunku muziejui be papildomų lėšų išsilaikyti. Pagalvojau, jeigu toks dailininkas į mūsų „Laiptų galeriją“ atsiųstų prašymą, jog nori perkelti savo parodą iš Amsterdamo Van Gogo muziejaus į mūsų kuklią galeriją. Džiaugsmu netvertumėme, bet pamatę darbus...

Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas jis pabuvoja visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys, mano galva, turi būti paraginimas keliauti. O ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“

Vienas draugas man priekaištavo, kodėl aš rašau apie Amsterdamą, kitus Vakarų pasaulio miestus, o neraginu aplankyti Izraelio, nes, anot jo, kiekvienam ten kartą gyvenime reikia pabuvoti. Svečiuose šalyse dažnai tenka atsakyti, iš kur esi atvykęs. Dar daug kam tenka aiškinti, iš kur mes ir kas mes. Izraelyje gi visi žino Lietuvą, žino Vilnių, lietuvių kančias, išsikovotą nepriklausomybę. Susikalbėti kai kur gali net lietuviškai. Net laikas Izraelyje toks pat, kaip ir Lietuvoje.

Malonu lankytis krašte, kur pėdas įspaudė pasaulio Mesijas. Suprantama, vėjas jau seniau užpustė tas pėdas, seniai sudūlėjo tinklai, kuriuos ant ežero kranto padžiovė Galilėjos žvejai, išėję sekti Kristų ir tapę apaštalais, tačiau apsilankius šiame nuostabaus grožio krašte, pabuvojus šventose ir istorinėse vietose viskas tarsi atgyja.

Visko centras Izraelyje – Jeruzalė, tad ir visa Izraelio žemė dažnai taip vadinama. Garsus britų istorikas Simonas Sebagas Montefiore sako, jog Jeruzalės istorija – viso pasaulio istorija. Izraelyje susiduria trys religijos ir ypač tai ryšku Jeruzalėje. Nustembi – viskas čia greta. Raudų siena – Saliamono šventykla, pastatyta X amžiuje pr. m. e. (apgriauta, atstatyta, vėl apgriauta) ir todėl tai švenčiausia vieta judėjams. 60 m ilgio ir 15 m aukščio pačiame Jeruzalės centre stūksančioje sienoje visi apsilankę įkiša raštelius su prašymu Aukščiausiajam.

Krikščionims svarbiausios vietos susietos su Jėzaus Kristaus gyvenimu, be abejo, daugiausia su įvykiais, kurie nulėmė Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Al Aksos mečetė – svarbiausia musulmonams vieta Jeruzalėje. Ši mečetė trečioji po Mekos ir Medinos. Kad ir kokia musulmonams bebūtų svarbi mečetė Jeruzalėje, vis tiek bent kartą gyvenime jiems privalu nukeliauti į Meką, todėl ir šioje mečetėje yra niša, nurodanti didžiosios Mekos kryptį.

Pasisvečiavus Jeruzalėje būtina dar nukeliauti prie Tiberiados ežero. Juo labiau kad pakeliui ne viena Jėzaus gyvenimą menanti vietovė. Pirmiausiai apsilankome Nazarete – Jėzaus vaikystės ir jaunystės mieste. Miesto centre didinga Švč. Mergelės Marijos bazilika, kurią puošia ir dovana iš Lietuvos – Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslo keraminė kopija. Taip pat visi turistai aplanko Šventosios Šeimos namą, Švč. Mergelės šaltinį ir Šv. grotą, kurioje arkangelas Gabrielius apsireiškė Marijai.

Toliau nedidukas miestelis Kafranas, dar vadinamas Galilėjos Kana – pirmojo Jėzaus stebuklo vieta. Tas stebuklas – tai vandens pavertimas vynu vestuvių puotos metu. Pagal anuometines tradicijas, vyno stygius per vestuves – didžiulė gėda jaunavedžiams. Puotoje buvęs Jėzus, padarydamas stebuklą, išgelbėjo jaunavedžius nuo tos gėdos. Miestelyje esančią bažnyčią katalikai dar vadina Dievo vestuvių bažnyčia, o santuoka šioje bažnyčioje yra pati laimingiausia ir patvariausia. Būdamas čia Jėzaus įvykdytu stebuklu iškart patiki, nes, regis, jis buvo toks galingas, kad pasiekia net šias dienas – miestelyje beveik niekur negausi vandens – tik vyno, kuris pardavinėjamas ant kiekvieno kampo.

Pagaliau pasiekiame 21 km ilgio, 12 km pločio ir 45 m gylio kalnų apsuptą Tiberiados ežerą, kuris dar vadinamas Kinereto ežeru (nuo „kinoro“ – žydų lyros), Genezareto ežeru, Galilėjos jūra. Šio ežero krante išlikę apaštalo, pirmojo Jėzaus sekėjo šventojo Petro namo pamatai visad apsupti turistų. Ant ežero kranto daugybė restoranų. O Tiberijo miestą ne vienas lygina su mūsų Palanga: viešbučiai, restoranai ir net kai kuriuose jų skambanti rusiška muzika. Tad gaila, kad tokios istorinės ir gamtos grožio apdovanotos vietos tapo apgailėtinai komercializuotos, nes niekas nenori praleisti progos uždirbti.

Tiesa, netoliese tekančią Jordano upę, kurioje buvo pakrikštytas Jėzus, įsivaizdavau žymiai platesnę. Izraelyje galima išvysti daug netikėtumų, pavyzdžiui, Jordano upė išteka iš Hermono kalno, teka per Tiberiados ežerą nesusimaišydama su jo vandenimis ir įteka į Negyvąją jūrą.

Reikia paminėti, jog be istorinių vietų, Izraelyje yra daug kur ilsėtis, pramogauti, apžiūrėti kibucus ir prisiminti kolūkius. Keliai Izraelyje puikūs ir neklaidu. Izraelis – kontrastų šalis, kurioje kelių šimtų kilometrų spindulyje išvysime ir kalnus, ir lygumas, ir pievas, ir dykumas, ir net 3 jūras. Vakarų pasaulį primenantis Tel Avivo miestas, Negyvoji jūra, kur gali gulėti ant vandens ir skaityti laikraščius, didingoji tvirtovė Masada, Eliato kurortas...

Lankantis Izraelyje susiduri su košerine virtuve, nors bent man draudimas valgyti moliuskus, vėžiagyvius ir kai kurias kitus jūros gėrybes nėra mielas. Tiesa, leidžiama valgyti žuvis, kurios turi žvynus. Gerai dar, kad košeriniais gyvūnais laikomos vištos, kalakutai, antys ir žąsys. Nors ir Izraelyje būtinai paragauti privalomas humusas (daržovių tyrė) – puikaus skonio patiekalas.

Žydų tarpe išsiskiria šios pagrindinės vertybės. Pirmiausia tai – pagarba šeimai. Lankantis izraeliečių šeimose iškart pastebėsi, kad šeimininkų (vyresnio amžiaus žmonių) vaikai klauso savo tėvų. Visi ypač gerbia mamą. Antra – nesutiksi nė vieno žmogaus, kuris blogai atsilieptų apie savo šalį, ir nerasi politiko, kuris bandytų savo šalį paduoti į tarptautinį teismą.

Grįžtant prie kelionių, tai jos leidžia kitaip žvelgti į pasaulį. Naujame mieste daug kas nustebina. Tapytojas Rimas Bičiūnas vaikščiodamas po Šiaulius ir, pamatęs vieną ryškiai geltonais dažais nudažytą namą, tarstelėjo: „Koks mėlynas namas.“ Gerų atostogų!

Į viršų