facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pražydus alyvoms – naktinių šalnų nebebūna. Taip byloja liaudies išmintis. Ir dar – kad pirmąją gegužės savaitę būtinai išgirsime kukuojančią gegutę. Yra daug sakmių, legendų ir dainų apie šią raibąją paukštę. Iš čia ir tikėjimas, kad ji pirmuoju kukavimu gali daug ką išpranašauti. Manau, kad šiuo laikmečiu ypač svarbu užkukavus gegutei turėti kišenėje pinigų.

Baigiasi balandis. Viskas šį mėnesį buvo, kaip ir turi būti tą mėnesį. Svarbiausia atšventėme Velykas.   

Žengiame į gegužę. Nors kalendoriai skelbia, kad vasara prasideda birželį, mus aptarnaujančios poilsio organizavimo įstaigos įsitikinusios, kad gegužė yra vasaros pradžia. Nuo gegužės 1-osios už viską tenka mokėti jau vasaros kainomis. Berods net ir Palanga bei kiti kurortiniai miestai vasaros atidarymo šventes rengia gegužę.

Vis dar nežinome, švęsti ar nešvęsti Darbininkų dienos – gegužės 1-osios. Diskutuojama dar daugiau nei dėl kovo 8-osios. Į Lietuvą ši šventė atėjo su tarybų valdžia, todėl Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nežinant šios šventės istorijos, jos imta kratytis.

Tiesa, šią dieną nuo seniausių laikų švenčia ir Bažnyčia, nes tai – Juozapo Darbininko šventė. Kai tarybiniais metais po darbo žmonių demonstracijos kas nors užsukdavo bažnyčion, nustėrdavo iš nuostabos – ir čia šventė.

Apie Tarptautinę darbininkų solidarumo dieną žmonės mažai beužsimena. Lietuvoje nebeliko proletarų? O gal solidarumo? Per televiziją tą dieną buvo daug lietuviškos estrados ir seniai „nugroti“ filmai.

Nenorintiems švęsti Darbininkų dienos galima rekomenduoti gegužės 1-ąją kaip Gegužės ar Gegutės šventę. Mūsų protėviai Gegutės dieną linksmai švęsdavo.

Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegutė“. Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šokdavo aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai, praeidami pro „gegutę“, dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū.“ Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo su tais vaikinais. Išsiskirdama trims „broleliams“ ji padovanodavo po savo išaustą juostą.

Dabar tokių susipažinimų nebereikia, nes viską atlieką internetinės pažinčių svetainės.

Ir dar gegužės 1-oji – Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena. Tiesa, pačią Europos dieną pažymime gegužės 9-ąją, nes tą dieną 1950 metais Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją.

Pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiama Motinos diena. Tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ surašė net devyniasdešimt devynis malonybinių kreipinių žodžius, kaip pašaukti mamą, mamaitę, močiužę, mamulėlę, motinėlytę, mamyčiukę, mamužytę... Devyniasdešimt devyni – it kokiame prekybos centre. Bet ką aš čia, humoras tokiai dienai netinka, o toks kreipinių skaičius parodo lietuvių kalbos gražumą.

Jei kovo 8 apie moteris galima kalbėti bet ką, tai Motinos diena reikalauja susikaupimo ir taurumo. Manęs kartą paklausė, kokią moterį gyvenime kelčiau ant pjedestalo. Pasakiau, jog savo mamą. Pritarė, tačiau siūlė išskirti ką be jos, nesvarbu ar ji būtų tikrai gyvenusi ar tik personažas. Ilgai mąsčiau ir prisiminiau – Džeinę Eir. Gal klystu, čia turbūt geriau pasakytų moterys, bet taip manau. Jau praėjo 200 metų nuo Charlottės Brontės, kuri atvedė į gyvenimą šią heroję, gimimo.

Skaičiau, jog prieš šimtą metų Virginia Woolf, minėdama Charlottės Brontės šimtmetį, prisėdo dar kartą perskaityti „Džeinę Eir“. Ji manė, kad knyga atrodys pasenusi, bet ji taip patraukė ir sujaudino, kad niekaip nepajėgė atsiplėšti. Perskaičiusi negalėjo suvokti, kaip Charlotte Bronte galėjo sukurti tokį kūrinį.

„Kai galvojame apie Rochesterį, – rašė Woolf, – mes turime iš karto galvoti ir apie Džeinę Eir, pagalvoję apie maurus, mes vėl matome ją. Pagalvokime apie piešimo kambarį, tuos baltus kilimus su puikiomis gėlių girliandomis, balkšvą židinį su rubino raudonumo Bohemijos stiklu, visur besimaišančius ugnies ir sniego vaizdinius. Ir ką kitą juose galėtume matyti, jei ne Džeinę Eir?“

Pagrindinės Džeinės Eir savybės – protas ir drąsa. Taip, Džeinė turi trūkumų, bet dėlto ji tampa tik artimesne. Jau romano pradžioje pamilsti našlaitę, augančią nemylinčių giminaičių namuose, ir imi išgyventi dėl jos likimo. Šie jausmai dar labiau išsiplėtoja, kai mergaitė patenka į varganą našlaičių prieglaudą.

Pagaliau imi džiaugtis herojės sėkme, kai ji tampa mokytoja, vėliau guvernante Rodčesterio dvare. Neilgai trukus Džeinė ir rūmų šeimininkas Rodčesteris įsimyli vienas kitą. Tačiau jų meilei sutrukdo ilgai saugota šeimininko paslaptis – jo išprotėjusi žmona, kurią jis laikė užrakintą palėpėje. Visą tai sužinojusi Džeinė skubiai susikrauna daiktus ir išvyksta pradėti naujo gyvenimo. Po keleto metų visgi ji nusprendžia aplankyti poną Rodčesterį, tačiau sužino kraupią žinią – dvaras sudegė. Atokiame namelyje ji randa aklą Rodčesterį ir lieka kartu su juo.

O kokios ateities herojės bus mėgstamos praėjus dar dviem šimtmečiams? Vargu ar tuomet vis dar rūpės Bella Swan iš Stephenie Meyer „Twilight“ (Saulėlydis). Bellos mėgstamiausias romanas yra „Vėtrų kalnas“, bet jos vampyras vaikinas jo nekenčia. Jam šio romano herojai yra baisūs žmonės, griaunantys vieni kitų gyvenimus.

Kokios dar šventės mūsų laukia pirmosiomis gegužės dienomis? Gegužės 3-ioji – Saulės diena. Šią šventę 1994 m. paskelbė Tarptautinė saulės energijos bendrovė (ISES-Europe). Ji skirta atkreipti dėmesį į saulės energijos galimybes.
Žinia, saulė, vėjas, jūros bangos – puikus energijos šaltinis, kurio žmogus iš tiesų neišnaudoja. Be to, naudojama ši energija nekeičia planetos energinio balanso, tokios energijos gamyba nekenksminga aplinkai. Saulės dieną profesionalai ir entuziastai, visuomeninės organizacijos iš visos Europos organizuoja įvairius renginius, kuriuose demonstruojamos saulės energijos galimybės, keičiamasi patirtimi. Rengiamos saule varomų automobilių varžybos, seminarai, parodos ir kt. renginiai.

Gegužės 3-ioji – dar ir Konstitucijos diena. Nežinojote? Tą dieną 1791 m. priimtas šis pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos tautų įstatymas. Gegužės 3-ioji Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė. Ši Konstitucija laikoma pirmąja Europoje (net Prancūzija dar savo Konstitucijos neturėjo) ir antrąja pasaulyje rašytine Konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų. O juk Konstitucija – Aukščiausias Įstatymas – kalba apie tautos išsivystymo lygį.

Pavasarį mus pakviečia lauko kavinės. Viena paskutiniųjų LRT „Istorijos detektyvų“ laida gvildeno temą „Kaip patekti į restoranus sovietmečiu?“. Ir aplamai televizijos laidos, kino filmai, straipsniai spaudoje ar knygos, nukeliančios mus keturiasdešimt-penkiasdešimt metų istorijon, tapo populiarūs. Miela pasididžiuoti, kad tu anuomet sėdėjai Vilniaus „Neringoje“, kur gal net matei prie gretimo stalelio sėdinčius Paulių Širvį ar Benjaminą Gorbulskį.

Vilniuje „Dainava“, o Kaune „Orbita“ buvo pirmieji naktiniai barai, anuomet pakvietę lankytojus. „Dainava“ panoro lenktyniauti su sostinės senąja „Neringa“. Jei „Neringoje“ populiariausias patiekalas buvo „Kijevo“ kotletas, tai „Dainavoje“ – „Dainavos“ kotletas iš jautienos su grybų įdaru. „Neringoje“ skambėjo džiazas, o „Dainavoje“ dainavo Birutė Dambrauskaitė ir Aleksas Lemanas.

Nors „Neringą“ nurungti buvo sunku. Skoningas interjeras: apšvietimas, vitražas lubose, dvi stilingos salės, boksai, kur kažkiek galėjai pasislėpti, baseinėlis centre. Rusų mintys – jis skirtas šlapintis. „Izvestijos“ į šuns dienas išdėjo „Neringos“ interjerą ir visą kultūrą Pribaltijoj.

O paties drąsiausio Lietuvos miesto Kauno naktiniame bare „Orbita“ pradėtas rodyti pirmasis Lietuvoje striptizas. Nors ką ten pirmasis Lietuvoje, pirmasis visoje Sovietų sąjungoje. Tiesa, jis vyko ekrane ir buvo gan paprastutis – nuoga mergina brenda į ežerą, bet iš visos Rusijos būriais čia vyko norintys prisiliesti Vakarų pasaulio, nes tokiu jie laikė Lietuvą.

Restoranų dvasią kūrė lankytojai. Pastovūs netgi turėjo savo vietas rūbinėje. Jau nebepamenu, ar Stasio Krasausko numerėlis „Neringoje“ buvo „5“, ar „15“. Bet pats išskirtiniausias žmogus bet kuriame restorane tuomet buvo durininkas. Jei tu nebuvai įžymybė, tai tik nuo jo priklausė, pateksi tu į restoraną ar ne.    

Šiandien gali turėti visko, ko tik širdis geidžia. Užsigeidei pasėdėti prabangiame restorane, paskanauti austrių arba midijų – prašau, įsigyti dizainerių rūbus – prašau, naujausią „iPhone“ – prašau, naują prabangų automobilį – jokių problemų. Negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi, patekti ten, kur retas patenka.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio deficitinio daikto neturi, o tu turi. Kiti nepatenka į prestižinį restoraną, o tu ten sėdi. Gali prieš kitus pasipuikuoti.

Tam deficitiniam daiktui įsigyti ar į restorano salę patekti reikėdavo kažkam į kišenę kažką kyštelti, bet labiausiai reikėdavo pažinčių, vadinamojo blato. Senieji rusų komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų ir žmonės bus laimingi siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Nors prabangiame restorane ne visad būsi laimingas. Prisimenu, kaip vienas verslininkas pakvietė mane į tokį restoraną Londone. Rūbininkas į kiekvieną kreipėsi „sere“, padavėjas lankstėsi. Įpylė keletą gramų ir dingo su visi buteliu. Pasirodė labai negreit, vėl įpylė ir vėl dingo. Ir vėl su visu buteliu. Po šio dingimo pradėjau žvilgčioti į laikrodį. Padavėjas pasirodė lygiai po 45 minučių. Gal yra numatytas laikas, kad serai sekančią taurelę gali išlenkti tik po 45 minučių pertraukos, bet man maloniau pas mus, kai butelis ar grafiną paliekami ant stalo ir pilkis, kada tik nori.

Vienas mano draugas sako, jog maloniau aludėse, o ne prabangiuose restoranuose. Anot jo, net pokalbiai apie laisvę anksčiau vykdavo aludėse, o ne restoranuose. Sutiksiu. Nors tai daugiau būdinga Vilniaus ar Kauno aludėms, kur burdavosi studentai, Šiauliuose gi vis prisimenu aludę Vilniaus ir Ežero gatvių kampe, kai nešdamas alų padavėjas virto ir parvirtęs užmigo.

Nors man svarbiausia ne kokiame restorane esi, bet su kuo esi. Nes kiek gali kalbėti be klausytojo?

Nuo restoranų norisi šoktelėti prie dvasiškesnių dalykų. Pavyzdžiui, knygų. Juo labiau kad šiame tekste jau užsiminiau apie „Džeinę Eir“. Ne mažiau nei restoranų durininkai anksčiau buvo vertinamos ir knygynų pardavėjos.

Šių metų žurnalo „Knygos“ pirmajame numeryje spausdinama 1954 metų fotografija „Vilniaus knygyne Nr. 12 pardavėja D. Mindenienė skaitytojui P. Kavaliauskui rodo Lenino raštus“.

Tiesa, knygynų pardavėjų klestėjimo laikotarpis prasidėjo kiek vėliau, gal nuo 1970-ųjų, na, gal kiek anksčiau. Keliaujanti istorija, kaip moteris knygyne negavusi knygos, apie kurią visi tuo metu kalbėjo, skundėsi vyrui, kad dabar nebegalės pasikviesti svečių: „Visi tą knygą turi, o mes ne, lyg ne inteligentai būtume.“

Vis prisimenu, kai iš vienos knygyno pardavėjos gavau man paliktą knygą, kuri kvepėjo žuvimi. Supratau, jog priešais knygyną buvusios žuvies parduotuvės pardavėja jai atnešė deficitinę žuvį, o ji ją buvo pasidėjusi ant man paliktos knygos.

„Drąsiųjų keliai“ – pirmoji mano surinkta 162 knygų serija. Įdomu, jog J. Semionovo romaną „Septyniolika balandžio akimirkų“ iš šios serijos vertė P. Griškevičius. Taip, taip – pirmasis CK sekretorius. Ir tai tikra tiesa, vertimas buvo jo hobis.

1966 m. pasirodęs D. Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“ buvo iškart išgraibstytas, tuomet jo leidimas pakartotas, bet vis tiek bendras 115 000 tiražas skaitytojų nepatenkino ir knyga tapo deficitu.

Bet didžiausias deficitas buvo „Pasaulinės literatūros serijos“ knygos. Kai buvo paskelbta šios serijos prenumerata, skaitytojai naktį stovėjo prie knygynų durų, laukdami prenumeratos pradžios. Vilniuje prenumerata buvo perkelta į Sporto rūmus, nes tapo aišku, kad norintys prenumeruoti siauruose sostinės gatvėse netilps.

Apie knygas kalbu, nes kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi 1864 m., t. y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750, nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t. y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdintos 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903 m., neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos.

Šiandien „Pasaulinės literatūros serijos“ knygos pardavinėjamos po kelis eurus, poetų knygos, kurios pasirodydavo 40 000 tiražu, dabar tūkstantinio tiražo netraukia, gerai, jei tai dar pasiekia 500, bet būna ir 200 ar net 100.
Bet nenusiminkime, niekad nepatikėsiu knygos laidotuvėmis. Manau, netikite ir Jūs.

Į viršų