facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Visi prisimena kaip poeto Algimanto Baltakio eiles „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ dainavo anuomet populiarus Kauno ansamblis „Gintarėliai“, vėliau – ir šiauliečių „Vairas“. Tai, kas kiekvienam konkrečiam žmogui yra tėvas ir motina, milijonams žmonių, iš kurių gyvenimų audžiama istorija, yra jų epocha.

Atrodo, jog labiausiai žmonės turėtų norėti gyventi 1900-aisiais. Išties meto prieš šimtmetį būta romantiško. Dar buvo važinėjama karietomis ir retas buvo regėjęs automobilį, dar ir apie kiną mažai kas žinojo, o spektakliai būdavo didžiulės šventės, kalėsi pirmieji modernizmo daigai.

Kam jau kam, o vyrams tai buvo aukso amžius. O moterims? Be skalbiamosios (jei neklystu, pirmoji skalbimo mašina sugalvota 1913 metais), be indaplovės (kuriai atsirasti reikėjo dar vieno dešimtmečio), be įvairiausios kitos buitinės technikos, be sauskelnių… Moterims, manau, geriausias šiandieninis laikmetis, kai visus tuos aparatus vyrai moterims sukūrė, kai gyvos feminizmo idėjos ir viskas moteriai leistina.

Žurnalistai žymių žmonių dažnai klausia, ką jie veiktų, jeigu būtų lemta iš naujo pradėti gyvenimą, ir ar jie džiaugiasi savo laikmečiu, tai yra, ar mąsto, jog laiku gimė. Pastebėjau, jog ne vienas atsako gimęs per anksti.

Renku veidus. Kiek daug įvairiausių žmonių gyvenime teko sutikti.

– Ne visiems lemta būti olandais, – pasakė čiukčis.

Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, dargi – labą naktį. O šiomis dienomis mielai tariame ir „labas, pavasari!“ Labinamės archaišku indoeuropietišku baltųjų baltų žodžiu „labas“, kuris reiškia: „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“.

Pavasaris prasideda susikaupimo ir rimties laikotarpiu gavėnia. Nelogiška ir svetima, atrodo, pavasariui gavėnia. Paradoksalu – kai gamtos kalendorius skelbia atgimimą ir gaivą, liturginis kalendorius pradeda skaičiuoti kančios apmąstymo dienas. Juo labiau nelogiška ir svetima gavėnia šiuolaikiniam pasauliui.

Bet giliau pamąstęs supranti, kad visgi liturginis kalendorius nesudarko ir nesugriauna gamtos ciklo. Atvirkščiai – gavėnia suteikia naują impulsą stiprėjančiam pavasariui, atskleidžia, kaip kažkuris iš teologų yra pasakęs jog „net į širdies dykumą būtinai ateina Viešpaties pavasaris“.

Kaip minėta, gavėnia – susikaupimo, ramybės laikotarpis, tačiau, jeigu to norite, tai pasiruošimas šventei. Gavėnios trukmė – 40 dienų. Skaičiai turi savą reikšmę. 40 irgi nepaprastas skaičius. Šventajame Rašte rašoma, kad 40 dienų tęsėsi pasaulinis tvanas, dar po tiek dienų Nojus pravėrė arkos langą ir išleido karvelį žemės ieškoti, 40 dienų Mozė ant Sinajaus kalno klausėsi Dievo nurodymų, pagaliau tokiam laikotarpiui Jėzus Kristus buvo pasitraukęs į dykrą.

Tas keturių dešimčių sureikšminimas pereina į viduramžių kultūrą. Alchemikai manė, kad filosofinį akmenį gryninti bei homunkulą auginti reikia 40 dienų. O pažvelkime į kalendorių. Tarp švenčių gausos ryškiai išsiskiria net keletas, tarp kurių 40 dienų tarpsniai: nuo paskutinės rudens šventės (Martyno, lapkričio 11-osios) iki žiemos saulėgrįžos, nuo Kalėdų iki Grabnyčių (vasario 2-osios), nuo Velykų iki Šeštinių, nuo Oninių iki Šilinės (rugsėjo 8-osios), nuo Mykolinių (rugsėjo 29-osios) iki jau minėto Martyno.

Internete perskaičiau į Švento Pranciškaus „lenciūgėlį“ panašų laišką, kuris turėtų nuraminti visus besiguodžiančius savo gyvenimu. Jame rašoma, jog jeigu visus planetos žmones proporcingai paskirstytume į po šimtą gyventojų turinčius kaimus, juose gyventų 57 azijiečiai, 21 europietis, 14 amerikiečių, 8 afrikiečiai, 52 moterys ir 48 vyrai, 70 spalvotųjų, 30 baltaodžių, 70 nekrikščionių, 30 krikščionių, 89 heteroseksualai, 11 homoseksualų, 6 žmonės turėtų 5 procentus viso kaimo turto ir visi jie būtų amerikiečiai. 80 gyventų namuose be baldų, 70 nemokėtų skaityti, 50 badautų, 1 būtų mirties patale, 1 gimtų, 1 teturėtų kompiuterį ir aukštąjį išsilavinimą.

Jei šį rytą prabudai sveikas, esi laimingesnis už milijoną žmonių, kurie nesulauks kitos savaitės; jei tave aplenkė karo nelaimės, jei nebuvai kalėjime, nebadavai ir tave nekankino, tau pasisekė labiau nei 500 milijonų šios žemės gyventojų; jei gali nueiti į bažnyčią nebijodamas, kad dėl to tave persekios, kankins ar užmuš esi laimingesnis už 3 milijardus žmonių; jei tavo šaldytuve yra maisto, jei esi apsirengęs, turi lovą ir stogą virš galvos, esi turtingesnis už 75 procentus žemės gyventojų... Laiškas baigiamas palinkėjimu: „Dirbk, tarsi dirbtum ne dėl pinigų, mylėk, tarsi niekas nebūtų tavęs įskaudinęs, šok, kaip šokama, kai niekai nežiūri, dainuok, kaip dainuojama, kai niekas nesiklauso, gyvenk tarsi žemėje būtų rojus! Nusiųsk šią žinutę tiems, kuriuos laikai savo draugais.“


Visi mes turime svajonių. Mėgstame gyventi fantazijų pasaulyje, atrodo, jog jeigu kas leistų pakartoti gyvenimą, visai kitaip jį nugyventume, taipogi ne vienas esame įsitikinę, kad gimėme ne laiku.

Štai ir aš kartą pamąsčiau, kad gimiau per anksti. Jei būčiau gimęs vėliau, galgi būčiau pamatęs pasaulio pabaigą. Nors kas iš to – vaizdelis neturėtų būti mielas. Žmogus labiau linkęs skųstis, o ne džiaugtis, ilgėtis, ko neturi, o ne džiaugtis turimu. Tenka manyti, kad teisingai didieji sako, jog jeigu žmogui būtų dovanotas dar vienas gyvenimas, vis tiek jis darytų tas pačias klaidas, jeigu trečias – vėl būtų tas pat... Ir nuo gimimo datos niekas nepriklauso.

Į pasiūlymą gyventi kitu laiku, mano galva, geriausiai sureagavo gruzinas iš seno anekdoto. Į klausimą, ar sutinka gyventi iš naujo, jis atsakė:

– Sutinku, tik padarykit, kad mano nosis būtų kitokia...

Prisimenu, jau prieš keletą metų kažkuriame jaunimo žurnale publikuotus Marijaus Mikutavičiaus sudarytus gyvenimo įsakymus sau ir kitiems. Tarp Marijaus įsakymų „Nesikišk į kitų gyvenimą, nebent jiems tikrai reikia pagalbos“, „Lankykis pas stomatologą“, „Nestovėk eilėse į naktinius klubus, tai kvaila ir žemina“, „Stenkis prie patikusios moters prieiti, kol dar esi blaivus“ ir kitų man ypač įsiminė „Neprisirišk prie daiktų“. „Žmonės be jų puikiai gyveno tūkstantmečius“, – pabrėžia įsakymų autorius.

Neseniai vienas pažįstamas pasakojo apie kitą mūsų bendrą pažįstamą, patekusį į avariją. Pasakojusysis sakė labai nusivylęs tuo pažįstamu, kai šis sveikas po avarijos išlikęs džiaugėsi ne tuo, o vis guodėsi sudaužyta mašina.

Neturėti daugiau, negu būtina, reikia neapsakomos jėgos.

Sovietmečiu daiktų turėjimas reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien „materialinių gėrybių kultas“ įteisintas oficialiai, bet aš ne apie tai, o apie nepaneigiamą dalyką, jog išeinantieji iš šio pasaulio visus daiktus nori nenori turi palikti. Ir nors visi tai žino, gyvieji laikosi įsikibę į daiktus – sakytum, nežinodami, jog teks mirti. O gal čia patys daiktai nenori žmogaus paleisti ir žaidžia savo piktus žaidimus?

Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kažkokių įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, jog ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas. Svarbiausias klausimas – kas kam tarnauja: ar daiktas žmogui, ar žmogus daiktui?

Aš jokiu būdu ne už tokį butą, kuriame tik žaliuzės, halogenai, begarsės slankiojamosios konstrukcijos, grindų laminatas ir lubų plastikas, dirbtinė gėlė-medelis, būtinai – kompiuteris. Toks butas tarsi priverstų jaustis jame svečiu. Sako, turtingi žmonės už nemažus pinigus jau siunčia dizainerius pasimokyti į Londoną, kad iš ten šie grįžtų su idėjomis. Tiesa, londoniečių namuose irgi visko daug, bet visgi ten – visi reikalingi daiktai.

Nors sovietmečiu daiktų kaupimas, kaip minėta, buvo neigiamas reiškinys, būtent sovietmetis ir padiktavo daiktų kaupimą, nes parduotuvėse daug ko trūkdavo ir žmonės pirkdavo, ką tik rasdavo, ir tą pirkimą vadino „juodai dienai“. Pirkdavo „iš po prekystalių“ – taip buvo vadinamas paliktų pažįstamiems ar prekių permokant įsigijimas. Parduotuvių vedėjos parsinešdavo deficitinių prekių namo ir vėliau jas parduodavo, nors daugiausiai tam buvo naudojami tretieji asmenys, kurių namuose buvo nelegalios parduotuvėlės, apie kurias žinojo tik labai negausus savų žmonių ratas. Liaudis piktinosi tuščiais parduotuvių prekystaliais, todėl jai buvo leista pakiliai skiemenuoti žodį „Lietuva“, ji tai darydavo ir pyktis atslūgdavo, o tie, kurie tai leisdavo, gerdavo deficitinius gėrimus užkasdami deficitiniais maisto produktais ir garsiai iš tų skiemenuotojų juokdavosi.

Prisimenu taiklų rašytojo Sigito Parulskio rašinių ciklą „XX amžiaus prisiminimai“, kur autorius sąmojingai primena tą prekių trūkumo laikotarpį. „Maistas tais laikais būdavo fizinis ir dvasinis. Fizinį gamindavo kolūkiečiai, o dvasinį liaudies poetas Justinas Marcinkevičius“, – rašo prisiminimų autorius. Tiesa, Sigitas daugiau prisimena ne daiktus (stalus, kėdes, spintas), bet maisto produktus. Štai jo atminty išlikusios dešros rūšys: šlapia ir servelatas. Šlapią, kuri buvo pavadinta daktariška, anot rašytojo, valgydavo paprasti žmonės, o servelatą partijos vadovai, pirmininkai ir patys pardavėjai. O jeigu apie daiktus, tai Sigitas Parulskis didžiai dėmesį skiria telefonų aparatams. Telefonus vėlgi, rašo autorius, turėdavo tie patys partijos vadovai pirmininkai bei pardavėjai.

Prisimenu ir aš kavos be nuosėdų skardines dėžutes „Indian“, kurios parduotuvėse (ten kartais prieš šventes tų dėžučių „išmesdavo“) kainuodavo 6 rublius, o „juodojoje rinkoje“ – 10 rublių. Vėliau visi pradėjo pirkti kavos pupeles, kavamales ir „Indian“ kava jau nebebuvo deficitas.

Prisimenu taip pat 140 gramų raudonų ikrų dėžutes, kurios kainavo 4 rublius 20 kapeikų, „juodojoje rinkoje“ – 8 rublius. Jei iš daiktų, tai pirmiausia prisimenu itin didelį deficitą – rumuniškus svetainės baldų komplektus „D10“ ir „Renesans“, miegamojo baldų komplektą „Liudvikas XIV“. Šiauliuose jų net matyti neteko (pas didžiuosius ano meto miesto šulus aš ir nesilankydavau), mačiau keliuose Kauno namuose. Taip pat amžinatilsis Josifas Kobzonas, jei duodavo interviu televizijai iš savo namų, sėdėdavo „Renesans“ komplekto krėsle.

Šiuo straipsneliu nenoriu pasakyti, kad daiktai yra nereikalingi. Reikalingi daiktai yra reikalingi. Blogiausia, mano galva, kai iš daikto mes padarome prekę. Pinigai viską sugadina ir žmonių santykiai tampa kaip pardavėjų ir pirkėjų.

Todėl vėl grįžtu prie minties, kad žmonija galėtų gyventi su kur kas mažiau daiktų ir dėl to būtų tik geriau, nes mažiau būtų eikvojama gamtos išteklių, mažiau naikina ir teršiama. Bet ekonomistas pasakys, jog tai – darbo vietų netektis ir todėl blogesnis gyvenimas. Ką daryti? Gal vieną kitą pagiriamąjį žodį ir daiktams galima rasti? Gera gamtoje – miške, prie upės, ežero, bet juk pabuvus gamtoje norisi grįžti į savo kambarėlį tarp turimų daiktų. Ir jeigu jie mūsų nevargina, jeigu netrukdo, o padeda ilsėtis – vadinasi, viskas gerai.

Bulvare užkalbino pagyvenęs vyriškis. Prisiminė prieš keletą metų skaitęs manąjį tekstą apie vestuves, kuriame išvardijau vestuvių metinių pavadinimus. Pašnekovas papasakojo, jog su žmona visad švenčia vestuvių metines ir gal dėlto jų šeima tvirta ir darni. Sakė, jog artėja 45-osios metinės ir klausė kaip jas pavadinti. Pasirodo, jis turėjo iš laikraščio išsikirpęs ano mano teksto ištrauką, bet kažkur pradanginęs. Pats buvau pamiršęs tą savo tekstą, dabar atradau ir 45-osioms vestuvių metinėms besiruošiančiam senjorui, o gal sudomins ir kitus, pakartoju.

Taigi tos vestuvių metinės yra tokios: 1 metai – popierinės, 2 metai – medvilninės, 3 metai – odinės, 4 metai – vaisinės, 5 metai – medinės, 6 metai – geležinės, 7 metai – varinės, 8 metai – bronzinės, 9 metai – molinės, 10 metų – alavinės, 11 metų – plieninės, 12 metų – šilkinės, 13 metų – nėrinių (nertos), 14 metų – dramblio kaulo, 15 metų – krištolinės, 20 metų – porcelianinės, 25 metai – sidabrinės, 30 metų – perlinės, 35 metai – koralinės, 40 metų – rubininės, 45 metai – safyrinės, 50 metų – auksinės, 55 metai – smaragdinės, 60 metų – deimantinės vestuvės.

Pykstame ant gamtos, o iš tikro kiekviena šio pavasario savaitė – tipiška lietuviška šio metų laiko savaitė. O sakydami „myliu tave“, sakykite tik tiesą ir nemylėkite svetimais receptais,  nesutarimuose su žmonėmis laikykitės tekančios upės taisyklės. Nešiukšlinkite, jei gerai uždirbate, dalį pinigų aukokite kitų paramai, kai suprantate, jog padarėte klaidą, pasistenkite jos neslėpti, bet ištaisyti.

Bet pagrindinė šio mėnesio tema – prisikėlimas. Prisikėlimas daugiau ar mažiau sudrebina žemę, todėl šiomis dienomis dažniau pakalbame apie pasaulio pabaigą.

Tai visgi kokios iš tikro pasaulio pabaigos galimybės? Iš tekstų apie pasaulio pabaigą prisirinkau, ko vienu ar kitu atveju galima tikėtis. Pavyzdžiui, susidūrimo su asteroidu tikimybė yra 0,0001 proc. Pasaulinė pandemija – irgi 0,0001 proc. Branduolinis karas – 0,005 proc. Ekstremali klimato kaita ir sintetinė biologija – 0,01 proc.

Jei dėl karo, tai Putino Rusija ir radikalusis islamas yra du Europą iš amžinosios taikos iliuzijos pažadinę priešai. O jei dėl sintetinės biologijos, tai visko prisiklausęs apie mėsos produktus, galvoju – valgysiu žuvį. Bet, pasirodo, siaubingai užteršta Baltijos jūra. Tai gal pieno produktai? Bet sužinai, kad pieno pakuotės sterilizuojamos antibiotikais. Lieka vaisiai. Koks gražus obuolys guli prekybos centre. Grožiesi iki žinios, kiek daug chemijos buvo reikalinga tam grožiui išgauti.

Bet ką aš čia. Juk pavasaris, nuotaika turi būti pakili. Tad ir dėl pasaulio pabaigų, tokiu metu labiausiai tikėčiau pranašyste, kuri skelbia, kad toji pabaiga įvyks 2 000 002 013 m.

Į viršų