facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Prisiminimais į praeitį grįžti malonu. Ypač jei už tavo nugaros kažkiek metų. Kai sensti, anų dienų prisiminimai tampa įdomūs.

Pastarosiomis dienomis į praeitį grąžina Lietuvos televizijų rodomi kino filmai. Kad ir Woody Aleno filmų retrospektyva per LRT Plius. Štai kino juostos „Prisiminimai apie žvaigždes ir dulkes“ pagrindiniam filmo herojui režisieriui nesiseka sukurti jokio įdomesnio kino filmo, tačiau populiarumą jam grąžina rodoma senų jo režisuotų kino filmų retrospektyva. Jis visas grimzta į praeitį: prisimena ryšius su trimis savo gyvenime sutiktomis moterimis ir kitus mielus dalykus.

„Sutrikusioje mafijoje“ žaviesi Robertu de Niru, „Švytėjome“ Džeku Nikolsonu, o dar vėl pradėtas rodyti Davido Lyncho „Tin Pyksas“ papildo šaunią puokštę jau matytų, bet puikių filmų. Didžiuosiuose ekranuose rodomas „Kurskas“ irgi nukelia dviem dešimtmečiais atgal, tiesa, tai skaudūs prisiminimai, tačiau jų pamiršti negalima. 2000-ųjų rugpjūtį rusų atominį povandeninį laivą „Kursk“ ištinka katastrofa. Po sprogimo likę 23 jūreiviai nesulaukė pagalbos.   

Jau antrą savaitę skaitau J. Baltušio „Vietoj dienoraščio. 1970 – 1975“. Jei prieš trisdešimt metų kas būtų pasakęs, jog kada nors skaitysiu Baltušį, būčiau atsakęs, jog niekados šito nebus. Nustebau, jog Baltušis – didelis A. Solženicyno vertintojas ir gerbėjas ar jo pasisakymu apie knygą „Lietuvos plakatas“, kur spausdinamuose prieškario plakatuose užtrintas Lietuvos herbas Vytis. Šito net nežinojau. „Bailių darbas“, – drąsiai konstatuoja autorius.

Nors kai kur autoriaus samprotavimai man nėra mieli. Kad ir apie hipius: „Apžėlę, purvini, susmirdę. Praeivius girdėjau piktinantis, kodėl milicija netvarko šitų „išsigimėlių.“ Ypač autorių piktino hipiai, susėdę ant paramos tilto per Rąžę Palangoje. O man tai buvo mieliausia vietelė.

Juozas Baltušis rašo nusivylęs „Dėdžių ir dėdienių“ ekranizacija. Filme, kuris vadinosi „Tas prakeiktas nuolankumas“, anot jo, visiškai nutolta nuo Vaižganto: „Imti klasikų kūrinius ir juos pertempinėti ant savo kurpalio chuliganizmas, jeigu ne blogiau.“ Dienoraščio autorius pasipiktinęs „Tiesos“ redaktoriumi A. Laurinčiuku, kuris leido pagrindiniame šalies dienraštyje spausdinti D. Šniuko liaupses šiam filmui. Toliau jis dalijasi tokiomis mintimis: „Literatūra ir menas“ taipogi įsidėjo straipsnį apie tą filmą, autorius S. Macaitis, gana pokvailis vyrukas, plius – alkoholikas, kaip ir visi girtuokliai besidedąs labai įmantriu ir gudresniu už kitus. Tačiau šį kartą jis pasirodo daug protingesnis už Domą Šniuką, „Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją, nors taipogi gina kinošnikų teisę šeimininkauti klasikų veikaluose.“

Kliūva nuo J. Baltušio ir V. Petkevičiui, ir E. Mieželaičiui, ir M. Sluckiui, kuris, anot Baltušio, „rašo taip vadinamus romanus“, ir ne vienam ano laikmečio žymiajam. Prisimenamas P. Cvirkos 60-mečio minėjimas Vilniaus profsąjungų rūmuose. Juozas Baltušis buvo vienas iš kalbėtojų. Jį nustebino pilna salė jaunimo, tačiau baisiai nepatiko po minėjimo grupės „Dobilas“ koncertas su, anot jo, zyziančiomis gitaromis. Įterpsiu, jog tuo metu Kaune populiariausios grupės buvo „Kertukai“ ir „Gintarėliai“, o Vilniuje – „Gėlių vaikai“ ir „Dobilas“. Rašytojui buvo paaiškinta, jog jeigu nebūtų šio koncerto, niekas į minėjimą nebūtų susirinkęs.

O pučiamųjų orkestro „Trimitas“ koncerte 1972 metais, skirtame Didžiojo Spalio metinėms, rašytojas prisimena gan linksmą įvykį. Orkestras atlikdavo estradinę ir klasikinę muziką. Estradai atstovavo solistai V. Rakauskaitė, O. Valiukevičiūtė ir A. Lėmanas, klasikai – operos dainininkas Vladimiras Rubackis. Tai buvo linksmas žmogelis. Didoku pilvu, klišomis kojomis, bet savo tuos trūkumus jis neslėpė, o dar labiau juos demonstruodavo, visus tuo pralinksmindavęs. Žydų humoras gan puikus. Ir štai pranešėja deklamuoja V. Montvilos „Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas – visiems laikams“ ir tuo metu scenon krypuodamas įžengia žemas, plikas, atkišęs apatinę lūpą ir pilvuką V. Rubackis. Tiesa, Vladimiras Rubackis – Mūzos Rubackytės tėtis.

Bet labiausiai J. Baltušį gerbiu už jo drąsius pasisakymus. Aišku, tuomet jie nepasirodė, gulėjo šiame dienoraštyje, tačiau kad jis jau taip mąstė, yra daug. Apie Justą Peleckį: „Klausiausi andai jo kalbos per Maskvos televiziją ir gėda pasidarė man: tvirtina žmogus, kad mes, lietuviai, visiškai neturime kuo pasididžiuoti, mūsų tautos pasiektais laimėjimais iki tarybinių laikų. Ar taip jau ir neturime? Gėda taip kalbėti. Gal daugiau, negu gėda. Tai įžeidimas visiems šviesiems mūsų tautos protams, rašytojams, mokslininkams, meno, muzikos, architektūros žmonėms, mūsų tautos įžeidimas. Kaip beversi, o Lietuva atidarė savo universitetą keliais šimtmečiais anksčiau už rusus, kurie nūnai prikištinai giriasi atnešę mums kultūrą. Kokią jie kultūrą nešė, matyti iš istorijos faktų. Ne kas kitas, o gubernatorius Novosilcevas uždarė Vilniaus universitetą, rusų caras draudė spaudą, tūkstančius lietuvių trėmė į Sibirą...“

Savo gyvenimo palydovės aktorės Monikos Mironaitės dėka ir po pasisėdėjimų su kitais teatro žmonėmis, užrašyta daug prisiminimų apie teatrą. Rašytojo įspūdžiai po apsilankymo Vilniuje, Akademiniame dramos teatre: „Monikai paprašius, žiūrėjome abu Čingizo Aitmatovo inscenizuotą apysaką „Fudzijamą“. Pastatymas beviltiškas, aktoriai nesuradę jokio kontakto tarpusavy: du kalbasi, kiti – ilsisi. Režisieriaus pozicijos – jokios. Dekoracijos klaikios. Dar sykį įsitikinau, kad Vancevičius – beviltiškas „bezdarj“, joks teatro režisierius, joks menininkas apskritai. Kultūringoje visuomenėje seniai būtų išvytas iš visur. Mūsuose – remiamas galingų „pečių“, žmonos sesers Drobnienės-Kupstaitės, nemažesnės „bezdarės“.

O štai prisiminimai apie Šiaulių dramos teatrą šviesesni: „Žiūrėjau repeticiją: Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“. Nuostabu. Kaip žinia, ši didžiojo mūsų dramaturgo pjesė bene silpniausia iš visų. Tačiau režisierė Aura Ragauskaitė paėmė svarbiausią tekstą iš „Dievų miško“, įvedė tris skaitovus ir išėjo – tikras stebuklas. Spektaklis sukrečia šiurpu. Daug nuostabių režisūrinių atradimų. Mataitienės dekoracijos reto įspūdingumo. Netrukus premjerą. Gimsta tikrai kažkas nuostabaus. Džiugu.“

Iš ten mes atėjome. Dar gyvi dailininkai, kuriems buvo aiškinama kaip reikia piešti: ką vaizduoti paveiksluose (aikštes su Lenino paminklais, kolūkių laukus su burzgiančiais traktoriais, moksleivius su pionieriškais kaklaraiščiais...) ir ko nevaizduoti (kryžių ant bažnyčių, etnografinių motyvų, ypač lietuvybės simbolių...), teatro režisieriai, kuriems aiškino, kaip jiems statyti spektaklius ir kokius statyti. Ansambliai anuomet turėjo procentus nurodančius, kiek programoje turi būti tarybinių autorių kūrinių, kiek lietuvių, kiek soc. lagerio ir kiek Vakarų (šių berods 2 ar 3 proc.). Tas pats ir su knygų leidyba, tas pats ir visuose kitose srityse.

Prieš subyrant SSSR kai kurie dar spėjome pabūti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais ir net TSKP nariais. Štai rašau žodį „spaliukas“ ir kompiuteris jį pabraukia kaip nežinomą. Mąstydamas apie 60-mečių kartą vis prisimenu rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris yra sakęs, kad tai atitarnavę sovietinėje armijoje, išstudijavę KPSS istoriją, mokslinį komunizmą apmulkinti žmonės. Bet jų tarpe buvo tie, kurie stengėsi, kad jų karta visai neprasigertų ir nedegraduotų, nes bent truputėlį, kaip vėliau pasakė Vytautas Kernagis, vilties ir Dievo turi būti.

Ar galėjo gyvenę sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Atsakymas būtų – kaip kas. Jaunystė yra toks laikas, kad gerai ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Prisiminiau senąsias vinilo plokšteles (dabar atgimstančias), juostinius magnetofonus „Daina“, „Astra“, „Jupiteris“, Liuksemburgo radiją... Kažkas turėjo ne dvigubą, bet net trigubą Vudstoko festivalio plokštelę, kažkas klausėsi džiazo, kažkas buvo užkietėjęs roko gerbėjas, kažkas rinkosi V. Vysockį, buvo ir S. Povilaičio ar net N. Paltinienės gerbėjų. Ką darysi. Mes, sovietmečio jaunieji, turime, pavyzdžiui, tai, ko neturi kiti. Mes išmokome ironijos. Tiesa, buvo ir tokių, kurie palūžo, pasirinko mirtį, kaip romantizmo poetai (Lermontovas, Novalis, Patefis, Baironas, Slovackis...).

Ir keista, kad mes vis negalime atsikratyti praeities. Tarsi koks Stokholmo sindromas. Tai psichologinis reiškinys, kai įkaitai ima jausti teigiamus ryšius jų pavergėjams. Šis sindromas buvo pavadintas pagal banko apiplėšimo Stokholme 1973 metais istoriją. Aukos (banko darbuotojai) ėmė sieti save su pagrobėjais (nors išbuvo kartu tik šešias dienas), o išlaisvinti netgi ėmė juos ginti.

Geriau pamąstykime, ar normalus gyvenimas, jei pasirodžius pirmiesiems džinsams jų neleisdavo dėvėti arba prievarta vesdavo į kirpyklą ir kirpdavo plaukus? Pamenu, kai draugas, kurio tėvai buvo ideologinio gyvenimo skleidėjai, už gautą praktikos metu atlygį nusipirko džinsus, laikė juos pas kitą draugą. Išeidavo iš namų su paprastomis kelnėmis, pas draugą persimaudavo džinsus, o grįždamas namo viską darė atvirkščiai. Man ypač pikta, kad turėjau kentėti lėtaeigių, zyziančių dantų gręžimo mašinėlių sukeliamą skausmą, nes Vakarų pasaulyje jos išnyko dvidešimt metų anksčiau.

„Prie ruso buvo geriau“, – sako senoliai, nors dažniausiai patys sau paprieštarauja: „Ką ten geriau.“ O ar galima pamiršti, kokie visi buvome draugiški, artimi kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams? Kokie buvo jausmai! Kaimo žmogus net karves eidavo melžti nešinas lietuviška vėliavėle.

Anuomet esmės buvo ieškoma potekstėse. Ypač mene: teatre, kine, dailėje... Prieš 50 metų teatro mėgėjų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas, po jo – Jonas Vaitkus. J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ daug kam buvo Lietuvos istorijos pamokos, o A. Žari „Karaliaus Ūbo“ monologai tarsi atspindėjo sovietinės sistemos beprasmybę.

Anuometinės „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos CASK buvo tarsi pasipriešinimas okupantams (ir netgi žodis „tarsi“ čia netinka, nes būtent taip buvo). Laisvės įkvėpimas anuomet buvo ir kelionės „tranzuojant“. „Tranzavimas“ buvo perimtas iš bitnikų ir Džeko Keruako romano „Kelyje“. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių Neriją. Kelionės, gitara, diskusijos...

Bet didžiausias anuometinis žingsnis laisvės link – Romo Kalantos susideginimas. Tai įvyko pavasarį priešais Kauno muzikinį teatrą pačiame miesto centre šalia Laisvės alėjos. „Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis buvo rastas jo švarko kišenėje ir dar eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas).            

O ką pasakyti tiems, kurie mąsto, kad anuomet buvo geriau. Palyginti degtukų kainas. Kalbėkime apie gerą atlyginimą. Anksčiau tai buvo 100 rublių, dabar – 1000 eurų. Skirtumas dešimt kartų. Degtukų dėžutė anksčiau kainavo 1 kapeiką. Dabar 6 centus, o juk, jeigu 1 prie 10, turėtų būti 10 centų.

Anais laikais daktariškos dešros kilogramas kainavo 2,10 rublio, dabar turėtų būti (1 x 10) 21 euras. Bet, antai prekybos centre savo akimis mačiau, kainuoja 5,50 euro. Keturis kartus pigiau nei anksčiau. Bet vis tiek visiems atrodo, kad anksčiau dešra buvo pigesnė ir tiek.

Labiausiai atpigo automobiliai, televizoriai ir alkoholis. Degtinė kainavo 3,62 ar 4,12 (0,5 l). Dabar turėtų būti 36 ar 41 euras. O kainuoja toks kiekis dabar 6 eurus. Bet  čia gal nėra kuo džiaugtis.

Nepaisant brangstančio kuro, taksi irgi šiek tiek pigesni nei anuomet. Buvo 10 kapeikų už kilometrą, nuo 1975 metų pabrango dvigubai (20 kapeikų už tą patį kilometrą) ir iš pradžių liaudis taksi nebevažinėjo, bet vėliau vėl priprato. Dabar tad turėtų būti 2 eurai už kilometrą, bet bent kol kas pravažiavimas 1 km net viso euro nesiekia. Na, nebent jūs užsienietis ir taksi vykstate iš oro uosto į miesto centrą.

Žinau, tuoj sakysite – o komunalinės paslaugos. 1975 metai, sausis, 56 kv. m butas. Buto šildymas – 4 rubliai 20 kapeikų (dabar turėtų būti 42 eurai), karštas vanduo ir gyvatuko mokestis – 1 rublis 98 kapeikos (turėtų būti 20 eurų), šaltas vanduo – 96 kapeikos (turėtų būti 10 eurų), dujos – 48 kapeikos (turėtų būti 5 eurai). Parašiau ir pats nustebau. Tai juk nėra jau taip labai ir pabrangę nei anksčiau, netgi kai kur kainos tos pačios.

Sovietmečio skulptūrų nebeliko, tačiau ar jos išnyks iš mūsų prisiminimų? Ir keista, kad ginčijama ar galima į mokyklų programą įtraukti A. Škėmos „Baltą drobulę“, nes pagrindinis herojus destruktyvus. Čia tik norisi pasidžiaugti, kad kažkas taikliai pajuokavo, girdi, sovietmečio idėjinis suvokimas gali būti gajus, pirmiausia dėl to, kad yra visiškai nesuvokiamas.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kovo mėnesį Šiaulių dramos teatre rodė režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytą K. Binkio pjesę „Atžalynas“. Galvojau, kaip atrodys daugiau nei prieš 80 metų parašyta pjesė šiandien. Pasiteisino pjesės režisieriaus žodžiai, jog šis kūrinys – tai pavasarinis lietus, grąžinantis prie dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Be abejo, paprastutis pjesės turinys visiems žinomas: be kaltės apkaltintas jaunuolis, neatsižada vertybių ir nesiliauja tikėti gyvenimu ir kitais žmonėmis. Kai kur pjesės žodžiai atrodo pernelyg sentimentalūs, tarsi iškrintantys iš šiuolaikinio pasaulio konteksto, bet juk bėgs amžiai, keisis kartos, o visad bus aktualūs pagarbos ir meilės žodžiai, nepritarimas melui ir neapykantai.

Į viršų