facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Sako, jog tokie šiais metais bus. Norisi tikėti. Puikus užsiėmimas pranešinėti orus. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką prognozavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureole.

Bet juk dabar, kai orus numatyti padeda kosminiai palydovai, surinktą medžiagą apdoroja kompiuteriai, apsirinkama retai. Neklysdamas gali kalbėti mažiausiai apie savaitės orus.

Tai ne anksčiau, kai, anot humoristės Vytautės Žilinskaitės, perskaičius žodžius „oro biuras“, vaizduotė piešdavo ore kabantį biurą arba biurą, pripildytą oro – tokio, kokį jis numatė, bet kokio piliečiai nematė ir nematys. Oro biuras asocijuodavosi su oratoriais, kurie be paliovos ką nors žadėdavo. Suprantama, kad ši asociacija būdavo ypač stipri, kai orų pranešėjai aiškindavo apie spindinčią skaisčią saulę, o už lango regėdavai šlapdribą. Tad, antra vertus, nepasitenkinimą dėl prastų orų – per didelės kaitros ar ilgalaikio lietaus – mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Kodėl prisiminiau Vytautę Žilinskaitę? Ogi šios satyrikės prieš keturiasdešimt ar net daugiau metų parašytos humoreskos – įdomios ir aktualios net šiandien. Retai taip būna. Jau prieš keturis dešimtmečius satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš.

Kadaise žmonės nepasidalydavo grobiu, vėliau – žeme, dar vėliau – bendra virtuve, po to – dar kartą žeme, kol galiausiai nepasidalys oru.

Blogai tai, kad kai bus tiksliai pranešami būsimi orai, išnyks pokalbiai apie orą, kurie buvo diplomatinio bendravimo variklis. „Žmonės stabteli. Pasisveikina. Patrypčioja. Pažiopčioja. Ir... ir... nueina kas sau. Nueina, nusinešdami kartėlį, nusivylimą susitikimu, neužsimezgusiu pokalbiu, įtartinu kito mikčiojimu („kažką slepia užantyje, gyvatė!“). Kitą kartą jiedu jau nebesustos šnektelėti, o pralėks vienas pro kitą kaip vėtra“, – liūdnai prognozavo satyrikė.

Jei dabar reikėtų rinkti populiariausius Lietuvos žmones, manau, daugelis siūlytų popdainininkus, kitų sričių menininkus, sportininkus ir, tikiu, orų pranešėjus. Pavasarį ir vasarą, kai orai gali lemti tavo atostogų sėkmę, orų pranešėjai itin populiarūs. Aišku, maga apie orus žinoti ir kitais metų laikais. Visos televizijos bei spaudos leidiniai žino, kad juos žiūrės ir skaitys, jei bus skelbiami kriminalai, maisto gaminimo receptai, dietos, horoskopai, kryžiažodžiai ir orų prognozės.

Kai orai mainosi (tai lietus, tai vėjas ar net pasninga, o vėliau saulutė išlenda), sinoptikai aiškina, jog susiduria šalto ir šilto oro srovės, ar kažkaip panašiai (vietomis – lietus, vietomis – vėjas).

Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“ Orų kaita veikia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir apetitą. Šalnos tuoj verčia prisiminti šildymo sąskaitas. Yra daug šalių, kur už šildymą mokama visus metus kiekvieną mėnesį. Suma pasidalija ir mažiau tenka mokėti viduržiemį. Net neturiu nuomonės, ar šitaip geriau.

Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad net ausys linksta. Bet kam gadinti nervus, jei žinai, kad orų ir klimato nepakeisi? Kodėl žmonėms sukelia tiek daug emocijų, atrodo, visiškai natūralūs dalykai? Man atrodo, reikėtų tik džiaugtis viskuo, kas mums duota. Jei lyja, reikia įsijausti į lietaus ritmą – mąstyti, svajoti, jei saulėta diena – džiaugtis, linksmintis ir t. t. Juk kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Juk didelis malonumas išeiti pasivaikščioti lietui lyjant.

Man atrodo, nebus tiksliai prognozuoti orai, ir kas čia tokio. Bet, pasirodo, yra dalykų, kur reikalingos labai tikslios prognozės. Štai baigus gręžti naftos gręžinį iš dviejų kilometrų gylio jūros dugno reikia iškelti grąžtą. Tokiai operacijai naftos gręžimo platformoje reikia itin ramios jūros. Jeigu bangos bus per didelės, grąžtas ims siūbuoti, o tonas sverianti konstrukcija gali sugriūti ir sukelti pavojų žmonių gyvybei. Todėl labai svarbu žinoti tikslią prognozę, koks bus oras artimiausias keliolika ar net daugiau dienų. Naujos technologijos padeda naftininkams, dirbantiems atviroje jūroje.

Ypač aktualu, kokie orai būna per šventes. Kiek švenčių buvo po Naujųjų? Valstybės atkūrimo diena, Nepriklausomybės atkūrimo diena, Meilės, Moterų diena, didžiavyrių Kazimiero ir Juozapo dienos, religinės šventės...

Balandis, atrodo, kiek ramesnis. Kosmonautikos dienos nebešvenčiame, Lenino gimtadienio juo labiau. Beje, sakoma, kad dabar toks laikotarpis, kai šventės pojūtis gali ateiti netikėtai, šiokiadieniais. Juk ir švenčių dienomis prie šventinio stalo dažnai sėdi dviese – tu ir šventė. Vis dėlto mėnuo be švenčių pripratusiems švęsti būtų nei šioks, nei toks. Dėl balandžio nenusiminkime – bus Velykos. O dar prognozuojama, kad Velykų dieną temperatūra kils veik iki 20 laipsnių šilumos.

Taip jau nutiko, kad viso pasaulio žmones paliečia Velykos. Velykų – Kristaus Prisikėlimo – rytas yra turbūt tinkamiausias laikas atsakinėti į klausimus, iš kur mes, kas mes, kurlink einame. Kalbame apie rimtį, o iš tikrųjų viskas skrieja amžinu triukšmingu ratu. Kiekviename judesyje galime įžvelgti tam tikrą periodišką kartojimąsi – ritmą. Ritmiškai keičiasi metų laikai, rytą keičia vakaras, ritmiškai plaka širdis.

Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame nereikia prisikelti. Prieš mirtį šv. Pranciškus paprašė atnešti jam Bibliją ir atversti Evangelijos pagal Joną dalį, prasidedančią žodžiais „Artinosi žydų Velykos“. Agnostikai ir ateistai, kurie netiki Kristaus prisikėlimu, visgi Velykų dieną švenčia, aiškindami, kad tai yra gražiausia pavasario šventė. Kalbama apie nuostabų gamtos atsigavimą, tam tikrą prisikėlimą po to, kai žiemą viskas buvo apmirę. Įsivaizduoju, kad dar galima netikėti Dievu, bet neįsivaizduoju, kad galima netikėti velnio buvimu. Tad sovietmečiu irgi švęsdavom Velykas. Jei tuomet Lietuvos patriotais būti negalėjome, buvome „Žalgirio“ patriotais. Tai buvo tas pats.

Tiesa, Velykos tai ne Kalėdos. Iš jų prekybininkams sunku išspausti tokius pelnus, kaip iš Kalėdų šventės. Man dėlto Velykos ir mielesnės.

Didžiosios savaitės ir Velykų pamokslus man labiausiai patinka klausyti kurioje nors kaimo ar mažo miestelio bažnytėlėje. Kunigas neskubėdamas dėsto mintis, tai ne pamokslai Tikėjimo žodžio ar kitų konfesijų kur pamokslautojas šaukia, daro pauzes, vėl šaukia, taip norėdamas besiklausantiems į smegenis „įmušti“ savo teiginius: „Vakar pas mane atėjo Jėzus (pauzė), jis paėmė mane už rankos (pauzė) ir tarė „Nuo šiol turi sakyti tik tiesą“ (ilga pauzė).

Prisikėlimas skatina kalbėti apie dvasingumą. Dvasingą žmogų įsivaizduojame tokį, kuris susirūpinęs ne tik savo kūnu (pinigai, automobiliai, namai, galia, šlovė), bet ir siela (pagarba kitam žmogui, dora, tiesos sakymas). Dvasingumas siejamas su dvasininkija, bet dažnai gali būti ir priešingai – daug dvasingų žmonių yra pasauliečiai. Ir ne tik poetai, dailininkai, muzikai, filosofai, bet ir proziškesnių profesijų atstovai. Kiekviena perskaityta knyga, aplankytas renginys, pamatytas dailės kūrinys, išgirsta daina artina prisikėlimą. Esame žmonės, kurie turi galimybę skaityti kultūrą ir ją suprasti.

Pavasarį būdinga duoti kokius nors pažadus. Sako, jog jei davei tokius pažadus, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau imi klupti. Bet jeigu ištempei tris savaites, reiškia, galimas dalykas, jog pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti.

Statistika byloja, jog daugiausiai pažadų susieta su svorio metimu. Pasaulis sulaukė laikų, kai daugiau problemų kyla dėl valgančiųjų per daug nei dėl valgančiųjų per mažai. Iki 1990-ųjų nepakankamas maitinimasis buvo pagrindinė ligų priežastis, matuojant pagal prarastus sveiko gyvenimo metus, kuriuos vidutinis asmuo galėtų prarasti dėl ligos ar ankstyvos mirties. Skaičiau, kad tada aukštas kūno masės indeksas (KMI) buvo dešimtoje vietoje. Dabar nepakankamas maitinimasis nukrito į aštuntą, tuo tarpu per aukštas KMI pakilo į šeštą ligų naštos vietą.

Tarsi viskas aišku, bet norisi paklausti – kodėl, nors daugiau mūsų nutukę, gyvename ilgiau? Japonija lyderiauja senėjimo srityje. 82,6 metų tikėtina gyvenimo trukmė ne tik ilgiausia pasaulyje, bet ir sveiko gyvenimo trukmė – metai, praleisti esant geros sveikatos – taip pat ilgiausia. Pavyzdžiui, japonų vyrai gali tikėtis 79,3 metų geros sveikatos. Tai 10,5 metų ilgiau nei pasaulinis vidurkis. Tad kokia jų paslaptis?

Nesena analizė, atlikta Nayu Ikeda ir kolegų iš Tokijo universiteto, pateikė keletą užuominų. Japonų dieta yra sveika, o sveikata tikrinama reguliariai. Kasmet maždaug 3 milijonai žmonių atlieka išsamią medicininę apžiūrą, kai klinikoje pasiliekama pernakt. Aukštas kraujospūdis tapo svarbiausia sveikatos netekimo priežastimi pasaulyje, bet Japonijoje kraujospūdis mažėjo. Panašu, antihipertenzinių vaistų prieinamumas ir druskos vartojimo sumažinimas suvaidino savo vaidmenį. Joshas Salomonas, profesorius, tiriantis pasaulinę sveikatą Harvardo universitete, mano, kad jeigu japonai gali pasiekti sveiką senėjimą, galime ir mes visi. „Tai optimistiška žinia, kad sveikas senėjimas yra įmanomas“, – sako jis.

Kodėl zoologijos soduose dažnai suserga gyvūnai? Todėl, kad juos maitina lankytojai ir ypač nepagaili saldumynų. Ankstyvas rytas bet kuriame pasaulio zoologijos sode pirmiausiai prasideda nuo maisto normų svėrimo, jų dėliojimo į dėžutes konkretiems gyvūnams ir gyvūnų sveikatos patikros. Kiekvienas gyvūnas maisto gauna pakankamai, jų racionas yra įvairus, visavertis ir kokybiškas. Zoologijos sodo specialistai atidžiai paskiria maistą, nustato jo normas, atsižvelgdami į gyvūno rūšį, aktyvumą bei sveikatą. Ir štai jie gauna dar papildomo maisto, o dar tokio, kurio laukinių gyvūnų organizmas nėra prisitaikęs įsisavinti, nes gamtoje tokio nėra.

Tikslą numesti svorio įgyvendina tik 8 procentai. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti keleto tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę. Kai žmonės, prieš eidami valgyti iš anksto nusprendžia, ką rinksis, jų pasirinkimas būna geresnis nei nulemtas impulsyvaus sprendimo, ką ir kiek jie valgys. Verta turėti bičiulį, kuriam galėtumėte „atsiskaityti“ apie savo pasiektą pažangą.

Kokiomis knygomis pradėjau šį pavasarį? Knygyne išvydęs tik pasirodžiusią storą 1250 puslapių Juozo Baltušio tomą „Vietoj dienoraščio 1970–1975“, prisiminiau pirmaisiais atgimimo metais deginamas jo knygas. Pagalvojau – kaip viskas skrieja ratu. Knygą išleidusi ne šiaip kokia leidyklėlė, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 25 eurus, ne taip ir pigiai, kainuojančią knygą, mačiau, ne vienas pirko. Nepirkau, bet tiesiai nužingsniavau bibliotekon. Apsidžiaugiau, jog knygą pavyko rasti.

Knygoje sudėti rašytojo prisiminimai tarsi norint įrodyti, jog jo būta netgi disidento. „Monika (Monika Mironaitė – rašytojo žmona, aut.) ruošiasi kelionei į Leningradą. Išvyks pirmadienį, sausio 19. Visa aktorių grupė. Žiūrės ten kokias penkias dienas kokį tai prancūzų teatrą. Chaltūra turbūt. Gerų teatrų Tarybų Sąjunga neįsileidžia.“ Arba: „Vasario pradžioje Monikai vykti į Maskvą. Su operos kolektyvu. Žadama tenai suruošti „lietuvių meno dienas“. Na, žinome, kokios tai bus „dienos“. Grynas formalizmas!“

Man patiko naivus rašytojo tiesmukiškumas: „Žiūrėjome Kauno dramos spektaklį „Grasos namai“ (autorius Glinskis). Visu savo stiliumi man svetimas šis veikalas (...). Monika buvo sužavėta iki pamišimo, tiesiog garbino režisierių Jurašą, o tas tirpo nuo jos garbinimų. O po spektaklio nuėjome ant puoduko kavos pas gyd. Sadauskus. Čia Monika susikirto mirtinai su Sadauskiene Egidija dėl šio spektaklio. Pastaroji peikė iš visų jėgų. Sadauskas stojo Monikos pusėn, o aš – kvatojau. Rado su kuo ginčytis! Paprasčiausia daktarėlė, gerokai sumiesčionėjusi, rentgene nusimano, bet mene...“

Kovo pabaigoje vieną valandą pasukome laiką. Gal jau vieną iš paskutiniųjų kartų? Kai kas sako, jog toks laiko sukinėjimas primena seną pasaką, kaip kvailiai dieną ilgino. Manęs toks laiko sukinėjimas ypatingai neveikia. Sako, labiausiai veikia karves.

O jei reikėtų gyventi prie nekeičiamo laiko, aš norėčiau rinktis tokį, kuris dabar. Ilgesni vakarai man linksmiau. Ta proga prisiminiau vienos moters pasakojimą, kad net sekmadieniais ji nusistatantį laikrodį 7 val. ryto. Laikrodis suskamba, ji jį sustabdo, apsidžiaugia, kad nereikia keltis ir toliau laiminga užmiega.

Tad štai kiek minčių iššaukė paprastutis noras pakalbėti apie orus. Keletoje pastarųjų tekstų rašiau apie Šiaulius. Miestas ypač atsiskleidžia pavasarį. Po paskutinio teksto draugas papriekaištavo, jog kodėl aš rašąs, girdi, pati mėgiamiausia vieta Šiauliuose yra geležinkelio ar autobusų stotis, kur kabo traukinių ar autobusų į kitus miestus tvarkaraštis. „Bet ar tu supratai, kad tas tekstas buvo apie humoro jausmą?“ – klausiu jo. O iš tikrųjų kuo toliau, tuo mažiau norisi Šiaulius palikti. Esu įsitikinęs, jog apie miestą geriausiai kalba nekilnojamojo turto tame mieste kainos: ar jos krinta, ar kyla. Kylančios kainos byloja, jog į šį miestą traukia. O Šiauliuose jos kyla. Ir sparčiai.

Visada galime pasirinkti, kaip pradėti dieną – gerai ar blogai nusiteikę. Sunkiausia, kai reikia prastumti dieną, t. y. ištverti iki dienos pabaigos. Kadaise šv. Augustinas yra kalbėjęs apie tai, kad egzistuoja tik esamasis laikas. Tačiau jis skyrė tris jo formas: esamasis apie būtąjį (atsiminimas), esamasis apie esamąjį (stebėjimas) ir esamasis apie būsimąjį (laukimas). Ir visai kitokia diena, jei iš kieno nors lūpų išgirdai: „Geros Jums dienos!“ Nepakenks ir palinkėjimas: „Gero oro!“ Gaila, kad jis retai girdimas. 

Į viršų