facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Manau, kad tokiame mieste niekas negyventų. Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Visa tai žmogui duota gimstant. O džiaugsmas, gera nuotaika, humoras?

Girdėjau net nuomonę, kad humoro jausmo neturėjimas yra tam tikras dorinis luošumas. Toks žmogus iš anksto į gyvenimą žvelgia niūriai, nemoka įveikti sunkių aplinkybių šypsodamasis, linksmai. Dar girdėjau, kad humoro jausmas atsiranda tada, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį. Šis tekstas gimsta pasitinkant Melagių dieną, nors toks balandžio 1-osios pavadinimas man nėra artimas, o norėtųsi šią dieną vadinti tiesiog Humoro diena.

Humoras nuo seniausių laikų buvo vertinamas. Vaikai juoktis pradeda būdami trijų-keturių mėnesių – gerokai anksčiau nei ištaria pirmąjį žodį. Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo juoką? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, jog be juoko gyvenimas nykus ir beprasmis.

Net sapnų aiškintojai teigia, jog jeigu sapnuojate, kad juokiatės ir esate linksmi – susiklostys geri verslo reikalai ir puikūs draugai, taip pat tai reiškia artėjantį linksmą vakarėlį. O sapne girdėti linksmą vaikų juoką reiškia džiaugsmą ir sveikatą, netgi šeimos pagausėjimą.

Humoras dažnai pasitelkiamas siekiant pralaužti bendravimo ledus. Nėra juokaujančių sau. Pavyzdžiui, sau pasakojami anekdotai. Nors išimčių yra. Humoro pobūdis nurodo visuomenės sąmoningumo lygį. Visi psichologai pripažįsta, jog sugebėjimas ironizuoti, pasijuokti iš užgriuvusių problemų rodo stiprybę ir šaltą protą.

Psichologai vieningai pripažįsta, kad humoro jausmas – vienas svarbiausių psichinės sveikatos požymių. Vieni juokus supranta, bet patys juokauti nemoka, kiti ir supranta, ir pajuokauti moka. Yra ir tokių, kurie nei juokus supranta, nei pajuokauti moka. Apie juos šiame tekste nekalbėsime. Šiandien norisi tikėti, kad juoktis galime visi ir galima juoktis visur. Galima juoktis net prie mirusiojo karsto, pavyzdžiui, kalbant apie mirusį ir pabrėžiant jo gerąsias savybes prisiminti, jog velionis mokėdavo visus prajuokinti.

Televizijos teorijoje žinoma, kad žiūrovas šiandien menkai geba išlaikyti dėmesį tada, kai laidos ar šou turinys be humoro ir reikalauja didesnių intelektinių pastangų. Yra žmonių, kurie tik ir laukia, kad galėtų pasijuokti.

Kaip mes be humoro jausmo. Apie šį jausmą kalbama labai trumpai – arba jis yra, arba jo nėra. Gali apsimesti esąs protingas, bet negali apsimesti esąs sąmojingas. Neturintieji humoro jausmo jaučiasi nepatogiai. Tai žmonės, kurie patys susikuria depresiją. „Jo geras humoro jausmas“, – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. Nors nemanau, kad yra daug to jausmo neturinčiųjų. Girdėjau net teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo. Tik kai kurių jis kitoks nei mūsų. O jei humoro jausmas iš žmogaus atimtas, vadinasi, buvo už ką.

Draugas šmaikštauja: „Aš gimęs tą pačią dieną, kaip ir Leninas.“ Mes, vyresnieji iškart suprantame, jog tai balandžio 22-oji. Jaunimui gal šita data nieko nesako. Ir puiku.

Girdėjau istoriją apie bobutę Vilniuje, kuri troleibusuose išgirdusi stotelės pavadinimą, tuoj balsu paskelbia kitą. „Pylimo“ – „Komjaunimo“, „Geležinio vilko“ – „Tarybų“. Šiauliuose neteko girdėti kad kas Tilžės gatvę pavadintų Lenino gatve, ar Dvaro – Melnikaitės.

Ne vienas tvirtina, kad Šiauliai – išskirtinis miestas, tarsi lakmuso popierėlis. Vilniaus muzikantai sako, jog geriausia koncertus išbandyti Šiauliuose. Jei žmonės į koncertą eina, vadinasi, ir kitur pasisekimas bus.

Filosofas Jurgis Dieliautas sako paskaičiavęs, jog Šiauliuose yra 12 parodinių erdvių. Nesakysi, kad mažai. Šiauliai neturi dailininko, kuris savo paveikslų kainas nustato pagal jame pavaizduotas bangas, besimušančias į krantą. O Klaipėda tokį dailininką turi. Viena banga – dar pakenčiama kaina, dvi – jau brangiau, trys – dar brangiau.

Į ką šiauliečiams labiau reikėtų lygiuotis? Į vilniečius ar kauniečius? Vilniečius mėgsta demonstruoti save, mėgsta furšetus, fotografavimąsi su ilgakojėmis manekenėmis ar šiaip žmonėmis, vadinamais žvaigždėmis. Kauniečiai labiau artimas slaptumas. Savo svarbių pažinčių jie nelinkę atskleisti. Manau, šiauliečiai turi ir to, ir to. Ir gerai.

Gyvenimas surėdė, kad daug teko skraidyti lėktuvais. Nors ir įpratau, bet kiekvieną kartą, kai lėktuvo ratai paliečia žemę, užvaldo malonus jausmas. Manau, jog toks jausmas turėtų žmogų lydėti ir kai jis, grįždamas į savo gimtąjį miestą, pamato užrašą su to miesto pavadinimu.

Šiauliai dviejų gatvių miestas – Vilniaus (bulvaras) ir Tilžės. Panašūs miestai dar yra Palanga – su Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvėmis ir Holivudas – su Beverli Hils gatve ir Saulėlydžio bulvaru. Beverli Hils – puošni gatvė, o Saulėlydžio bulvaras – rami, nes joje daugiausia gyvena senyvo amžiaus, t. y. jau užgesusios, Holivudo žvaigždės. Yra ir daugiau tokių dvigatvių miestų.

Tiesa, Šiauliai – tai dar ir pietinis rajonas, kurio atsiradimas sutapo su mano vaikyste. Pirmųjų ten pastatytų namų kvartalą žmonės praminė Taškentu, nes, sako, ten gyventi buvo atvežti taškentiečiai, po jų mieste ir jo apylinkėse įvykusio žemės drebėjimo. Nors gal labiau Taškento pavadinimas prigijo todėl, kad pietinis rajonas nuo miesto centro atrodė toli it šis Azijos miestas.

Pamenu, kaimynai keldamiesi iš miesto centro į pietinį rajoną džiaugėsi – gyvensime šviesiame dideliame bute... Buvo išmetami seni baldai ir perkami nauji, pavyzdžiui trikampis stalelis – pjuvenų plokštė ant trijų plonų kojų. 10-ojo dešimtmečio pradžioje pasikeitus socialinei, ekonominei padėčiai, nuosavus namus pajėgiantis pasistatyti ar nusipirkti žmonės į juos ir išsikėlė, kiti turtingesnieji grįžo gyventi į miesto centrą, pasidarę butuose vadinamąjį euroremontą ir rajonai prarado visą sovietmečiu skelbtą žavesį.

Sako, Tilžės gatvė Šiauliuose – tai riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos. Tai kas tie šiauliečiai? Aukštaičiai ar žemaičiai? Manyčiau, jog aukštaičiai, turintys kažką žemaitiško. Tai unikumas. Niekur kitur tokių nėra.

Šiauliečiai – atsargūs žmonės. Neskuba, nerizikuoja, apsvarsto, apgalvoja, pasitaria. Man labiausiai patinka stebėti žmones teatre. Tik Šiauliuose pavadinus į teatrą esu girdėjęs atsakymą, jog šiais metais jau ten buvę. Bet šiaip Šiaulių žiūrovai yra smalsūs bei imlūs. Pertraukų metu žiūrovai teatro fojė vaikščiodami ratu žvelgia vienas į kito veidus, tarsi norėdami juose įskaityti, ar anie matė irgi tą patį, ką ir jie.

Pagarba Šiaulių dramos teatro lankytojams, nes kiek buvau teatre, niekada negirdėjau žiūrovų salėje skambant mobilųjį telefoną. Gal čia tik man taip pasisekė? Kai tokiais pastebėjimais pasidalijau su vienu įžymesniu miestiečiu, pastarasis neapsidžiaugė, nes, anot jo, tai rodiklis, jog veikla mieste apmirusi.

Kai po trisdešimties metų pertraukos grįžau į Šiaulius, likimas mane suvedė su puikiu žmogumi Gediminu Beržiniu. Nuo Šiaulių, nors tai mano gimtinė, buvau atitrūkęs, o ir šiaip tuomet buvau prislėgtas visokiausių savo bėdų, todėl Gediminas pasisiūlė: „Aš būsiu tavo angelas sargas.“ Angelas sargas nusprendė, jog pirmiausia man reikia apsilankyti kavinėje „Kišenė“. „Kišenė“ man paliko didžiulį įspūdį. Iškart pajutau, jog angelas sargas mane veda teisingais keliais. Jei gerai, pamenu, joje buvo tik 12 vietų. O gal 13. Iškart asocijavo su Paskutine vakariene. Už baro sukinėjosi toks neaukštas mielas barzdotas vyrukas, kiek panašus į Kristų. Kristus irgi buvo neaukšto ūgio, gal tik to barmeno veidas buvo kiek apvalesnis, o Kristaus pailgas. Kristų dar jis priminė savo draugiškumu.

Įterpsiu šioje vietoje tinkanti neseniai girdėtą puikų anekdotą, kaip Kristus su apaštalais užsuko į restorano ir paprašė 26 vietų stalo vakarienei. „Bet jūsų tik trylika?“ – nustebėjo barmenas.“ „Mes sėdėsime vienoje stalo pusėje“, – paaiškino Kristus.

„Kišenėje“ irgi visi žvelgė į vieną pusę, tai yra, į barmeną, tačiau matė ir vienas kitą, nes baras buvo apvalainas. Bet kas mane labiausiai „Kišenėje“ nustebino. Ogi vyrukas, užsisakęs puslitrinį bokalą alaus, bet paprašęs įpilti tik pusę, po to užsisakė 100 g degtinės, kurią supylė į alų ir dar taurę šampano, kurį irgi supylė į bokalą. Tas šampanas man ir paliko didžiausią įspūdį.

„Kišenėje“ pastebėjau, jog nėra Šiauliuose jau tiek treninguočių, kaip kiti kad pasakoja. Tas pradžiugino. Tai prisiminiau šiomis dienomis, kai neseniai mus palikęs mados guru K. Lagerfeldas pastebėjo, jog treningas yra ženklas, kad žmogus pasidavė.

Dar vienas įspūdis sugrįžus į Šiaulius – tai mažytis berniukas, gal šešiametis, spardantis kamuolį į garažo sieną. Jis puikiai susistabdydavo nuo sienos atšokusi kamuolį ir vėl spirdavo. Tariau jam kelis pagiriančius žodžius. Jis pasižiūrėjo į mane ir suraitęs atkišo špygą. Ir tuomet aš atpažinau – taip, tai mano jaunystės miestas. Daug kas jame išlikę, kaip ir buvo.

Apie šiauliečius esu sukūręs anekdotą, nors gal tiksliau, iš Izraelio atkeliavusį anekdotą pritaikiau mūsų miestui. Šiaulietis pagavo auksinę žuvelę. Ta paprašė ją paleisti už trijų norų išpildymą. „Noriu namo mieste, vilos prie jūros, automobilio, jachtos, gražių moterų aplink ir nesibaigiančios vasaros“, – tai būtų mano pirmas noras.

Šį anekdotą ne kartą pasakojau, atsibodo, tad pagal jį sukūriau naujesnį. Taigi pagavo šiaulietis auksinę žuvelę. „Tu šiaulietis?“ – klausia žuvelė. „Taip“, – atsako šis. „Gali mane iškart nugalabyti“, – nusprendžia žuvelė.

Pesimistai sako, jog visi lietuviai liūdni, bet šiauliečiai ypač. Viskas nuobodu, viską gali numatyti, apie moterų amžių nusako rankinių dydis... Todėl norisi ieškoti linksmesnių istorijų.

Išlikęs linksmas pasakojimas apie seneliuką, kuris, eidamas pirkti pieno, kurį kieman atveždavo ūkininkas, pinigėlius susidėdavęs į bidonėlį, tai pamiršdavęs ir, tik kai ūkininkas pripildavo bidonėlį bei reikdavo mokėti, prisimindavęs.
Humoras kartais padeda išsisukti įvairiose situacijose.

Kai restorane atneša meniu, taupus vyriškis kreipiasi į damą: „Na, ką užsisakysi, mano storuliuke?“ Arba vyriškis užleisdamas moteriai automobilio vairą ją įspėja: „Važiuok atsargiai, nes, žinok, kad dabar, kai patenki į avariją, laikraščiai būtinai praneša, kiek tau metų.“

Manau, miestą labiausiai atskleidžia savaitgaliai. Nieko nenusakysi, nežinai, ko gali sulaukti ir kas gali atsitikti. Darbo savaitė yra darbo savaitė ir kažko apie miestą iš jos nepasakysi, gi savaitgaliai atskleidžia tikrąjį miesto veidą – gyva mieste ar viskas sustingę.  

Nors pagrindinis Šiaulių išskirtinumas (tai ne iš vieno girdėta nuomonė) – jog jeigu sugebi išgyventi Šiauliuose, sugebėsi išgyventi bet kuriame kitame mieste. Taip sakė, berods, J. Brodskis,  o Frenkas Sinatra taip dainavo apie Niujorką.

Laimė yra matuojama jau nuo XX amžiaus vidurio. Pirmasis žmogus, kuris atrado tam tikrą santykį tarp laimės ir pinigų, buvo Richardas Easterlinas. Jis ištyrė laimės paradoksą, kurio esmė yra ta, kad pinigų didėjimas nėra susijęs su laimės didėjimu. Bet štai juokas tikrai su laimės didėjimu itin glaudžiai susijęs.

Humoras visad supa mus, telieka tik jį pastebėti. Net sveikinimuose, tostuose: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų, viso kitko pats turi.“ Ir net pobūviuose, tarkim, vestuvėse. Pavyzdžiui, kai jaunikiui per šešiasdešimt, gi jaunajai trisdešimt, muzikantams netinka dainuoti: „Seneli mano mielas, geras seneli, / buvau tokia laiminga pasakoj tavo. / Seneli, mano mielas, geras seneli, / tikėjom rast pasakų šalį, / kur gėlės žydi amžinai, / kur saulėti keliai.“ Įsivaizduokit, Alekso Lėmano kolegė Nijolė Ščiukaitė ims ir padainuos šią dainą per jo vestuves.

O jei apie balandį, tai balandis – mielas mėnuo. Nuogas ir to nesidrovintis. Balandį atveriame balkonų duris, valome langus, kuopiamės. Pirmas metų ketvirtis baigėsi, metai įsibėgėjo, pavasaris įsitvirtino, todėl balandį jau pradedame galvoti apie vasarą.

Jeigu jau prisėdau prie teksto apie balandį, tai kaip nepaminėti ir dar kelių šio mėnesio švenčių. Kadangi sveikata – brangiausias mūsų turtas, tai vertėtų žinoti, kad balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, o balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena.

Keista, kad net taupyti pas mus pradėta ne nuo bankininkų, bet nuo medicinos darbuotojų atlyginimų ir medicininių paslaugų. O šiaip jau lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija.

Liga netgi pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį – ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga – puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija – panašiai, kaip ir sunki vaikystė.

Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai, ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji – kilnesni.

O medicinos darbuotojų dienos tinkamos anekdotams apie medikus. Pavyzdžiui, daktaro patarimas: „Jei netyčia ligonis išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų.“

Pabaigai grįžtant prie miesto temos, tai jis skirtas tiems, kurie mėgsta bendrauti. Tokia turi būti miesto paskirtis. O ką vadinti normaliu miesto gyventoju? Girdėjau, jog tą, kuris susimoka komunalinius mokesčius.

Į viršų