A. Čechovo kūriniai mano knygų lentynose guli aukštai, prie pat lubų, reikia neštis ir statytis kopetėles, tad tingiu, bet, atrodo, gal iš atminties pavyks nesuklystant atkartoti pirmąją „Vyšnių sodo“ frazę: „Ačiū Dievui, atvyko traukinys.“ Aš ypač mėgstu pirmuosius knygų sakinius, man jie net įdomesni nei paskutinieji. Šis „Vyšnių sodo“ sakinys ypač mielas – dažnai atvykus traukiniui daug kas pasikeičia. Ir tavo gyvenimas, būna, priklauso nuo vieno ar nuo kito traukinio.

Mano jaunystės metais moterys iš kitų miestų atvykdavo traukiniais. Traukiniais pas jas vykdavau ir aš. Automobilius retas iš studentų turėjo, nebent to meto ponų atžalos. Kodėl nevykdavome autobusais? Jei gerai pamenu, studentui traukiniu reikdavo mokėti pusę bilieto kainos.

Iš Kauno vykstant į Šiaulius, tekdavo priemiestiniu traukiniu Kaunas-Jonava nuvykti į Jonavą, o ten persėsti į iš Vilniaus atvykusius traukinius Vilnius-Mažeikiai, Vilnius-Klaipėda, Minskas-Talinas, Lvovas-Ryga.

Gal nuo tada man pačios gražiausios moterys išlipančios iš traukinio. Būdavo, kad net susitikimus skirdavome geležinkelio stotyje. Niekur vykti nereikėdavo, bet vis tiek susitikdavome perone. Net sakyti mėgdavau: „Susitinkam stoties laiku.“

Aišku, tai būdavo išsiskyrimo sakinys, nes moteriai taip ir neaišku būdavo, kada pagaliau susitinkame. Senatvėje gailiuosi šito posakio. Jei galima būtų atsukti laiką atgal, niekuomet nė vienai moteriai šito nebesakyčiau. Dar gailiuosi, kad kartais moterų telefonus užsirašydavau ant apelsinų žievelių. Nors moterys visada tokios – kartais išvyksta, kartais atvyksta ir nežinai, kada liūdėti, o kada džiaugtis.

Ano meto pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino. Dėl pro Šiaulius vykstančių traukinių į Rygą ir Taliną ne vieną garsų ano meto hipį buvo galima išvysti ir mūsų mieste. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvyndindavo, pavalgydindavo. Prisiminiau anų metų mintį, jog žmogus gimsta du kartus; antrą kartą – keliaudamas.

O grįžtant prie geležinkelio stočių, tai labiausiai patikdavo restoranai juose. Kad ir restoranas Šiaulių geležinkelio stotyje. Ir maistas skanus, ir antkainis mažesnis nei kituose miesto restoranuose. Su draugais labai mėgdavom stalelius ne prie langų miesto pusėn, bet prie tų, kurie žvelgia į peroną. Taip pasitikdavai ir išlydėdavai traukinius. Kartais būdavo džiugu, kad tau niekur nereikia važiuoti, o kartais liūdna, kad kiti išvažiuoja, o tu lieki.

Net nežinau, ar šiandien jaunimas skiria vienas kitam pasimatymus. Manau, kad skiria, nes kaip kitaip. Jei jauni dainuoja seną B. Gorbulskio dainą „Tu ateik į pasimatymą“, reiškia jie supranta, kas tai yra.

O ką veikia pasimatymų metu? Eina į diskoteką, į restoraną, kino teatrą? Vargu ar eina pasivaikščioti į parką ar tiesiog paklajoti gatvėmis. Tik nepastebėjau, kad jaunimas girtųsi ar didžiuotųsi: „Einu į pasimatymą.“

O štai mano vienmetis bičiulis sutiktas gatvėje, net neklausiamas pasigyrė: „Einu į pasimatymą.“ Paklausiau, kur jo draugė jam paskyrusi tą pasimatymą. „Saulės mieste“, – atsakė jis. Įspėjau jį, kad būtų atsargesnis, jei moteris pasimatymus skiria prekybos centruose. Nors draugui ir pavydėjau, nes pagal Valentino dieną gautus pasveikinimus, supratau, jog mano asmeninio gyvenimo pikas buvo pirmaisiais studentavimo metais, o gal net dar anksčiau – mokykloje.

Mano jaunystės metais pasimatymus dažniausiai praleisdavome kino teatre. Po to kino teatrai pradėjo nykti, o kino filmai persikėlė į televizorių ekranus ir vaizdajuostes. Dabar visa tai keičia internetas, bet atgyja ir kino teatrai. Juose ne tik žiūri kino filmus, bet geri coca cola ir triauški spragėsius, kas anuomet niekaip nebūtų įmanoma, būtum išgintas iš salės. Nors, tiesa, coca colos tuomet net nebuvo, nebent limonadas „Buratinas“.

Anksčiau ilgai aptarinėdavom vieną ar kitą kino filmą. Tai todėl, kad tu iškilesnių filmų buvo mažai. Prisimenu „Palaimink žvėris ir vaikus“, „Smėlio karjerų generolus“, „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ Metams po vieną kino filmą. Ir net tuos iškarpydavo ir bet kaip stengėsi, kad jie mažiau patiktų. Pavyzdžiui, šiaip jau spalvotą kino filmą „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ pas mus rodė nespalvotą.

Šiandien tų filmų begalė. Tiksliau – visi kino filmai, kurie pasaulyje sukuriami. Rinktis sunku. Štai, pavyzdžiui, vasario mėnesį galvojau ką rinktis iš mūsų televizijų rodomų kino filmų. Pasirinkau „Kuždesių salą“, kurį rodė LRT. Tiesa, žiūrėjau šį kino šedevrą jau ne pirmą kartą, bet daug ką buvau primiršęs ir malonu buvo. Du vyrai atvyksta į saloje įkurdintą kliniką tirti, kaip iš kameros dingo tris savo vaikus nuskandinusi psichopatė. Žiūri režisieriaus M. Scorcezės filmą, sukurtą pagal D. Lehano romaną, o atrodo, kad scenarijų filmui rašė F. Kafka, režisavo A. Hičkokas. Sovietmečiu jokiu būdu tokio pobūdžio psichodelinis kūrinys nebūtų patekęs į mūsų ekranus.  
„Damai kavos ir desertą“, – šiuos žodžius kavinėse anuomet tardavome retai, nes trūko pinigų ir ten lankydavomės tik su išskirtinėmis moterimis. Tad kas dar drįsta sakyti, kad prie ruso buvo geriau, kai šiandien veik visi pasimatymai baigiasi klubuose keliant kokteilių taures?

Ir kavinių ar restoranų anksčiau daug nebuvo. Norėčiau prisiminti „Gulbę“, šalia Kaštonų alėjos, kurią mažai kas ir bepamena. Buvo tvirtinančių, jog tuo metu skaniausias maistas Šiauliuose – „Gulbėje“. Nors lankytojai dažniausiai čia mėgavosi kava, ledais ir rislingu.

Dalis kavinės buvo lauke (laukinėje kavinės dalyje augo net medis), aplinka buvo puošni, ant stalų puikuodavosi ilgakojės taurės, kurios dažnai dužo: „Bet širdis trapi, ji dūžta / It Venecijos stiklai“ (J. Aistis).

Tiesa, poetų Šiauliuose gal daug nebuvo, nes eiles mažai kas skaitydavo, tad teko tik pavydėti nuogirdoms apie poetų pasilinksminimus Vilniaus kavinėse. Nebuvau tuomet dar buvęs jokiame Vakarų pasaulio krašte, net Lenkijoje, bet kažkodėl ši kavinė man asocijavosi su Vakarų pasauliu, nors rusų karininkų tarnaujančių Zokniuose čia nemažai lankydavosi (kur tik jų nesutikdavai). Labiausiai gaila, kad „Gulbė“ sudegė.

Keista, kad dviejų man labiausiai patikusių kavinių likimas toks pat – antroji mano mėgstamiausia kavinė „Vaidilutė“ Palangoje irgi sudegė. Taip sudega ir jaunystė. Neseniai sapnavau, jog visi mano traukiniai jau išvykę. Pabudau – iš tikrųjų. Svarbiausia beliko būti gražiai nelaimingam.

Nežinau paslaptingesnio žodžio už žodį „nostalgija“. Ilgokas žodis, jau pats savaime liūdnokas. Kol jį ištari, apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai. Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis kiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas. Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį.

Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamus jausmus, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Jei nostalgija būtų raidės pavadinimas, ji rastųsi viduryje tarp alfos ir omegos. Sakyčiau, tai – epsilon. Nors, anot Jurgio Kunčino, kuris visą vieną savo tekstų skyrė raidei epsilon, ji arčiau omegos, o ne alfos. Jei reikėtų „nostalgiją“ lyginti su ženklu, sakyčiau, jog šis žodis tapatus ženklui „begalybė“ – irgi ilgokas, kur sujungtos dvi ištįsusios „o“ raidės, du ovalai.

O gražiausias tekstas, kurį norėčiau pacituoti rašant apie nostalgiją, – tai žodžiai iš Julijaus Slovackio „Laiškų motinai“: „Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų neliko.“

E. Kubler-Ross 1969 metais parašė garsiąją knygą „Apie mirtį ir mirimą“ („On Death and Dying“), o per penkis dešimtmečius trukusią karjerą psichologė apie mirtinas ligas ir mirtį išleido daugiau negu 20 knygų ir dalyvavo gausybėje paskaitų ir seminarų.

Būtent ji nusakė penkis reakcijos į mirtį etapus – neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją ir susitaikymą, kurie dabar žinomi daugeliui žmonių. 1997 metais duodama interviu naujienų agentūrai „Reuters“, ji pasakojo apie savo požiūrį į gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis: „Visada dariau tai, ką, maniau, esant teisinga, o ne tai, ko iš manęs tikėdavosi kiti. Niekada nepaisydavau kitų žmonių nuomonės“, – teigė ji. Paklausta, ar ji ko nors gailisi, E. Kubler-Ross atsakė: „Gailiuosi, kad negroju jokiu instrumentu. Norėčiau groti ir dainuoti. (Kai numirsiu), šoksiu visose galaktikose... Grosiu, šoksiu ir dainuosiu.“

Nors porinimai apie mirtį ir išėjusius nėra tikros nostalgijos tekstai. Nostalgija tai dar ne mirtis, o kaip tik jausena, kad dar ne viskas nuveikta. Be to, tai nepagrįstas įsivaizdavimas, kad anksčiau viskas buvo geriau. Nostalgija turi tik vieną bėdą. Ji kartais tampa kančia. Nostalgijos apgaubti žmonės tai tarsi „Ryanair“ ir „Wizzair“ keleiviai, kuriuos, net nežinau iš ko, bet atskirsi.

Jei dar apie kino filmus, tai tebūnie Luciano Viskončio kino juosta „Šeimyninis portretas interjere“, matytą XXI kanalu jau kovo mėnesį, kuris labiausiai nostalgiškas iš paskutinių matytų.

Garbingo amžiaus profesorius gyvena prabangiame name, pilname paveikslų, kuriame kasdien skamba Mocarto muzika. Jam patarnauja ekonomė, kartais aplanko jo draugas advokatas. Ir štai į jo privačią, ramią oazę įsiveržia vaidinga šeima, apsigyvenusi viršutiniame aukšte.

Toji šeima – tai markizė Bianca Brumonti, jos duktė ir sūnus bei dar jos meilužis Konradas. Markizės turtuolis vyras nekenčia to meilužio ir liepia žmonai rinktis tinkamesnį palydovą arba grasina skyrybomis ir globos nutraukimu. Markizė pasirenka skyrybas, bet Konradas, jau pavargęs ir nuo jos, ir nuo gyvenimo, nusižudo.

Profesorius pradžioje irgi nekentęs Konrado, nes rekonstruodamas vonią šis vos neaplieja paveikslų, ilgainiui su juo susidraugauja. Konrado netikėti poelgiai, cinizmas pavergia profesorių. O dar tas tobulas Konrado kūnas, kurį profesorius stebi, kai šis maudosi duše. Kino kritikai mąsto, kad profesorius – tai pats Luciano Viskontis ir filmas biografinis. Greičiausiai taip ir yra, nes pernelyg jau daug filme nostalgijos, o ji gali atsirasti tik kalbant apie save.

Kai ką nostalgiškai nuteikia TV kelionių laidos – „Ir aš ten buvau“. Taip būna ir man, tad kada noriu prisiminti Briugę, žiūriu kino filmą „Reikalai Briugėje“, kai noriu prisiminti Edinburgą – „Traukinių žymėjimą“.

O labiausiai nostalgiškas iš visų kino filmų man tai S. Kubriko „Švytėjimas“ su Džeku Nikolsonu, pagal S. Kingo romaną. Veiksmas vyksta kalnų viešbutyje „Overlook“ („Panorama“). Jis yra aukštai kalnuose, žiemą neprivažiuojamas, be to, jame vaidenasi. Torensų šeima savo noru užsidaro viešbutyje žiemai, nes šeimos galva Džekas čia gavo prižiūrėtojo darbą. Viešbutyje dedasi keisti dalykai, dabartis pinasi su praeitimi, su mistika. Štai viešbučio restorane groja muzika, aplink vaikšto žmonės. Kažkada taip yra buvę. Gyvenimas po gyvenimo.

Esu rašęs apie bičiulį, kuris įžengiant į senąjį Šiaulių parką vis pastebi: „Čia stovėjo Leninas.“ Nesupratau, ar daug reikšmės jis skiria tiems savo žodžiams, ar taria atsitiktinai, bet kažkiek nostalgijos tame jo posakyje yra. Tik gal, sakyčiau, ne tiek liūdnos, kiek linksmos, ironiškos nostalgijos.

Iš ten mes atėjome. Dar gyvi dailininkai, kuriems buvo aiškinama, kaip reikia piešti: ką vaizduoti paveiksluose (aikštes su Lenino paminklais, kolūkių laukus su burzgiančiais traktoriais, moksleivius su pionieriškais kaklaraiščiais...) ir ko nevaizduoti (kryžių ant bažnyčių, etnografinių motyvų, ypač lietuvybės simbolių...), teatro režisieriai, kuriems aiškino, kaip jiems statyti spektaklius ir kokius statyti. Ansambliai anuomet turėjo procentus, nurodančius, kiek programoje turi būti tarybinių autorių kūrinių, kiek lietuvių, kiek soc. lagerio ir kiek Vakarų (šių berods 2 ar 3 proc.). Tas pats ir su knygų leidyba, tas pats ir visose kitose srityse.

Prieš subyrant SSSR kai kurie dar spėjome pabūti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais ir net TSKP nariais. Štai rašau žodį „spaliukas“ ir kompiuteris jį pabraukia kaip nežinomą. Mąstydamas apie 60-mečių kartą vis prisimenu rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris yra sakęs, kad tai atitarnavę sovietinėje armijoje, išstudijavę KPSS istoriją, mokslinį komunizmą apmulkinti žmonės. Bet jų tarpe buvo tie, kurie stengėsi, kad jų karta visai neprasigertų ir nedegraduotų, nes bent truputėlį, kaip vėliau pasakė Vytautas Kernagis, vilties ir Dievo turi būti.

D. Glocheux knyga „Rožinis gyvenimas“ skirta šių laikų žmogui, skatina jį išsiveržti iš rutinos, išmokti grožėtis ir mėgautis paprastais dalykais. Rašytojas siūlo pasinaudoti 512 taisyklių bei patarimų ir į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius. Tarp tiek taisyklių išskirti, pavyzdžiui, tris nėra lengva, bet pabandžiau:

Pasistenkite visą parą nieko nekritikuoti.

Paskambinkite mylimam žmogui be svarbaus reikalo. Pakaks pasakyti, kad jį mylite.

Niekuomet nelaukite įkvėpimo arba noro. Imkitės darbo – svarbu pradėti, net jeigu nesiseka. Ir įkvėpimas apims.

Ir pabaigai vėl apie traukinius ir pasimatymus. Kur Šiauliuose šiandien skirti pasimatymą, kad moteris būtų maloniai nustebinta? Kur ją kviesti? Atsakysiu. Į geležinkelio stotį, kur kabo traukinių į kitus miestus tvarkaraštis.

Į viršų