facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Girdėjau kalbant apie liūdesio lėktuvus. Tai tie, kurie emigrantus iš tėvynės išskraidina į Vakarų pasaulį. Tie emigrantai grįžta atostogų, bet kiek pabuvę vėl išskrenda tais pačiais lėktuvais. Sakote, po „Brexito“ daug kas grįš. Abejoju. Esu tikras, jog ten įsitvirtinusiems, turintiems darbus niekas negresia, jie ten gyvens kaip gyvenę, nes reikia Vakarų pasauliui mūsų darbo jėgos, o juo labiau išsilavinusių specialistų. Grįš veltėdžiai ir „bandiūgos“. Suomiai net pradėjo rodyti televizijos serialą apie banditus iš Lietuvos.       
        
Ar pastebėjote, kad iš visų tautų lietuviai išsiskiria liūdesiu? „Didis liūdesys“ – užtikau net tokį posakį. Gal todėl, kad liūdesys prasideda „l“ raide, kaip ir Lietuva. Ir kiti žodžiai iš „l“ Lietuvą apibūdina: langas, lietus, laidotuvės... Pastarosioms skiriamas didelis dėmesys: kuo daugiau žmonių, kuo daugiau gėlių, dažnai orkestras (bent jau keli pučiamieji)... „Nepažinęs liūdesio, nebūsi laimingas“, – sako lietuviai.

Mūsų pasakos liūdnos, tapytojų paveikslai tamsūs, skulptūros gedinčios. Tiesa, Šiauliuose „Verkiančia mergaite“ nebuvome patenkinti. Pagalvojau, jog vienoje miesto aikštėje galėtų stovėti ta „Verkianti mergaitė“, o kitoje – „Besišypsanti“. Tuomet, manau, viskas grįžtų į savo vietas ir žmonės dažniau verkiančią lankytų.  

Mėlyna spalva – liūdesio spalva. Bet tai Vakarų pasaulyje. Pas juos net yra mėlynasis pirmadienis – trečiasis sausio pirmadienis. Sakoma, kad tai pati liūdniausia diena. Pas mus tokio nėra. Ir mėlyna spalva nėra liūdesio, ji gal daugiau net džiaugsminga. Pavyzdžiui, dangaus mėlis. Džiaugsmingos ir mūsų vėliavos spalvos. Bet žvelgi – šalia jos stovi liūdni žmonės. Pas mus liūdesys yra tiesiog liūdesys. Lietuvis liūdi ir be priežasties. Iš lietuvaičių dainuojančių „Mūsų dienos kaip šventė“ veidų užsieniečiai niekad neatspės, apie ką dainuojama.

Psichologai moko, jog neverta sielotis dėl to, kas buvo vakar, nes vakar yra vakar. Lietuviams tokie psichologų aiškinimai nė motais. Žydai mus ramina, girdi, jų tautoje liūdesys irgi labai svarbus.
Štai iš Izraelio atklydęs anekdotas.

Garbaus amžiaus senjoras mina dviratį. „Seneli, kur važiuoji?“ – klausia anūkas. Šis atsako: „Į praeitį, anūkėli, į praeitį.“

Yra toks Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Tu numegzk man, mama, kelią“, pagal kurį Mindaugas Tamošiūnas sukūrė populiarią dainą. Atrodo, gražus džiaugsmingas gestas, kai mama išlydi vaikus į gyvenimą. Bet baigiasi eilėraštis mirties šešėliu: „Tu užklok, tu užklok mane keliu.“ O ką jau ten bekalbėti apie „Eglę žalčių karalienę“ ar Jono Biliūno apsakymus...

Tiesa, jei dėl laidotuvių, tai esu dalyvavęs vieno mūsų žinomo estrados dainininko laidotuvėse, per kurias jo draugo muzikanto liūdesys man pasirodė tikras ir nesuvaidintas. Prie mirusio kapo duobės sakydamas atsisveikinimo kalbą jis užsirūkė. Ir tas jo gestas buvo toks tikroviškas, kad bent man visam įsiminė.  

Vieni sako, kad liūdesys nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra. Gydytojai aiškina, kad liūdesys ne depresija, bet ilgai trunkantis ja tampa. Be eilės kitų nuomonių apie liūdesį, įsiminė posakis, jog liūdesys – maža gyvenimo pamoka.

O šiaip jau geriausiai būtų liūdesį sudeginti. Kaip Morę. Pasitinkant pavasarį. Jei vasario mėnesio vakarus dar vadinome žiemos vakarais, kovą jau šito nebesakome. Gyvenimas visada yra gražus, bet ypač pavasarį. O jei toks nėra, padarykime, kad būtų. Tam tereikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėti save.

Liūdesiui ar džiaugsmui nuteikia horoskopai? Išrinkta mėgstamiausia horoskopų frazė: „Nors jūs turite asmeninių trūkumų, tačiau mokate su jais susidoroti.“ O nemėgstamiausia: „Jūsų seksualinis gyvenimas neapsieina be problemų.“ Bet ją pamirškime.

Iš įvairiausių horoskopų sudariau štai tokį horoskopą savaitei. Kuriam ženklui? O koks skirtumas. Tinka visiems ženklams: „Visos žvaigždės jūsų pusėje. Prasidėjo jums palankus metas. Gera savaitė atsisakyti kokio nors žalingo įpročio. Metas susitaikyti su draugais, nes stiprus ne tas, kuris pyksta, bet tas, kuris moka atleisti. Pabandykite susirašyti visus darbus, kuriuos ketinate atlikti ir sudėlioti juos pagal svarbą. Jei turite šeimą, daugiau dėmesio skirkite jai. Pasakykite žmonai ir vaikams, jog juos mylite. Kalbėdamiesi su šeimos nariais žiūrėkite vieni kitiems į akis, o ne į laikraštį, telefoną, kompiuterį ar televizorių. Jei vaikų neturite, tai paprašykite, kad jūsų tėvai ar sutuoktinis, taip pat draugai papasakotų apie savo vaikystę. Kasdien būtinai nusišypsokite ne mažiau kaip dešimčiai sutiktų žmonių. Geras ženklas – jei kasjJus pašauks vardu. Šeštadienį su šeima visi kartu kepkite pyragą, svarbu, kad į kepimo procesą būtų įtraukti visi šeimos nariai, o paskui, valgydami pyragą, papasakokite vienas kitam savo rūpesčius, svajones.“

Ar tikite prietarais? Sako, su prietarais labiausiai susiję veidrodžiai. Esą daugiausia nelaimių pranašauja sudužęs veidrodis – tos nelaimės tęsis septynerius metus. Matyt, šis prietaras atėjęs iš senovės Rytų šalių, kur veidrodis buvo toks brangus, kad už jo sudaužymą grėsė septyneri vergystės metai. Šiuolaikiniai veidrodžių ezoterijos žinovai teigia, kad nelaimių periodą galima sutrumpinti iki vienerių metų. Jeigu ir vienerių nelaimingų metų yra per daug, geriausia iš karto susemti šukes, išmesti į šiukšlių konteinerį, nusipirkti naują veidrodį ir viską pamiršti.

Vieni pranašai aiškina, jog šių metų santuokos bus sėkmingos, kiti pranašai įrodinėja, jog šiuo laikotarpiu įregistruota santuoka nebus laiminga. Dalis pranašų tvirtina, jog gamta tampa itin palanki žmogui: nebūna jokių audrų, didesnių šalčių ar karščių, o ką jau ten bekalbėti apie žemės drebėjimus, potvynius ir t. t. Kita dalis gi teigia, kad dabar įvyksta kur kas daugiau stichinių nelaimių negu įprastai.

Dėl katastrofų, tai yra, laivų, lėktuvų, traukinių bei atominių ar cheminių sprogimų ir pan., pranašai irgi vienas kitam prieštarauja: vieni prognozuoja ramius metus, o kiti mini būsiant begalę tragedijų. Vieniems pranašams šis laikas yra geriausias naujovėms: keisti darbą, gyvenamąją vietą, netgi partnerį, kitiems – priešingai.

Ką daryti? O tikėti tais, kurie pranašauja gėrį. Kas vyksta, vyksta į gera.

Taip ir su sapnais. Ką besusapnuotume, svarbiausia likti optimistais. Susapnuota nelaimė gali prišaukti sėkmę! Susapnavote barnį su sutuoktiniu? Nesijaudinkite! Tai gali reikšti, kad jūsų santykiai pereina į naują etapą, o jūs galite drąsiai pasikliauti savo žmogumi. Sutuoktinis sapne jus paliko? Tai dažniausiai reiškia kopimą karjeros laiptais arba netikėtus pinigus.

Susapnavote dideles finansines bėdas? Tokie sapnai dažniausiai sapnuojami prieš didelius pirkinius. Kuo daugiau pinigų išleidote sapne, tuo daugiau uždirbsite realybėje. Jei susapnavote, kad neturite kišenėje nė skatiko – ruoškitės finansinių reikalų pagerėjimui. Prarasti pinigus sapne – realybėje sulaukti palikimo ar bent jau laimėti ginčą. Susapnavote, kad jus apvogė? Galite investuoti į verslą – sulauksite pelno. Susapnavote, kad užklupo liga? Galite nesiskubinti pas gydytoją – su pablogėjusia sveikata sapnas nesusijęs. Sapnai, kuriuose sergate, reiškia geras naujienas ir viltis. Jei susapnavote, kad esate prie mirties – jums pasiseks meilėje!

Taip mąstant gera nuotaika tikrai turi mus aplankyti. Perskaičiau, jog šią vasarą savaitgaliais iš Roterdamo į Berlyną pradės važinėti džiazo traukinys. Pirmasis iš Roterdamo išvyks birželio 28 d. 19.15 val., paskutinį birželio savaitgalį, penktadienio vakare. 20.30 val. jis stabtelės Amsterdamo centrinėje stotyje, kur įlips daugiau keleivių.

Po visą naktį truksiančių linksmybių svečiai 7.30 val. ryto pasieks Berlyną. Dieną keliautojai galės susipažinti su miestu, o vakare traukiniu pajudės atgal į Nyderlandus. Įsigiję bilietą už 149 Eur į vieną pusę ar už 288 Eur į abi puses keliautojai pateks į festivalį ant bėgių. Traukinyje bus galima išsimiegoti, taip pat bus įrengtos trys skirtinos pramogų erdvės: restoranas, bistro ir barų zona. Pirmosios kelionės metu koncertuos olandų džiazo atlikėjai Jesse van Rulleris, Thomasas Polas, Joostas Patocka, Oene van Geelas ir Markas Haanstra, taip pat vokalistės Ntjam Rosie ir Dorona Alberti.

Džiazo vakarėliuose mėgstu stebėti, ką geria džiazo mėgėjai. Pastebėjau, jog dažniausiai kavą, alų ar viskį. Kava, manyčiau, solidu, alus – primityvu, o viskis, tiksliau įvairiausios jo rūšys, tai ir yra, mano galva, tas pats džiazas (džiazas dvigubai).

Pasakoju tai todėl, kad neseniai gimtadienio proga dailininkas Sigitas Prancuitis man padovanojo paveikslą, kuriame nutapė viskio „Monkey Shoulder“ („Bezdžionės petys“) butelį. Puikus paveikslas ir puikus viskis. Jo paragavus norisi padėti galvą ant beždžionės peties, o kiek daugiau išgėrus pati beždžionė tave apsikabina.

Nors sveikindamas draugus visad palinkiu „Viskio geriausio“ (daugelis, gaila, galvoja, kad žodyje padariau klaidą su „i“), bet, aišku, gėrimo neskatinu ir patarčiau apsiriboti kava, nors šimtametis senjoras kartą pasiteisino: „Geriu, rūkau, nes kitaip niekad nemirčiau.“

Žmogus susideda iš dviejų komponentų: sielos ir kūno. Pastarasis siekia viską išragauti. Vienas iš malonumų – skanauti kavos. Išrankūs kavai buvo Balzakas, Puškinas, Bodleras, Folkneris, Hemingvėjus... O. de Balzakui, kol parašydavo romaną, reikėdavo 15 tūkst. puodelių šio kvapaus juodo gėrimo. A. Puškinas dienas leisdavo Volfo cukrainėje Nevskio prospekte, nes Peterburge ši cukrainė pasižymėjo skaniausia kava.

Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, kad neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes.

Viena ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. Visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams.

Lėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai... Šiuolaikiniam žmogui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą per pasaulį bėgant skubiais šuoliais?

TV kulinarijos laidų nežiūriu, bet dabar ėmiau žiūrėti tas, kuriuose kalbama apie kavą.

Sovietmečiu televizijos laidų apie kulinariją beveik nebuvo. Parduotuvėse daug ko trūko, tad tokiuose laidose buvo sunku vardyti visus komponentus reikalingus vienam ar kitam produktui pagaminti, nes nebuvo galima nurodyti kur tų produktų įsigyti. Kavą irgi nebuvo skatinama gerti, nes ji asocijavo su salonais, ponyste, kas anuomet nebuvo priimtina. Darbo liaudis labiau mėgo arbatą (čai). Aišku, su šių dienų arbatomis anoji nieko bendro neturi.

Kavos namų anuomet net būti negalėjo, nes ir tiesiog kavinių ar restoranų daug nebuvo. Štai Šiauliuose: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“ (gaila, kad sudegė), „Žemaitis“, „Inga“, „Saulutė“, kaip ir kiekviename mieste – restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietiniame rajone atsirado „Milda“, atsidarė naktinis baras „Geluva“, pastačius viešbutį, jame įsikūrė ir restoranas miesto pavadinimu... Gal ką nors praleidau? Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstaigoms suskaičiuoti.

Kava ten buvo vienoda. Jokios išmonės. Ką jau ten kalbėti apie kavą, jeigu vienodas visur buvo ir garnyras, restoranų darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai patiekiant antrąjį patiekalą prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo...

Namuose irgi mažai kas skanesnės kavos pasigamindavo. Populiarios buvo tokios tirpios kavos dėžutės „Indian“, nors ir pastarosios dažnai buvo įsigyjamos turint „blatą“. Tarsi greita ir patogu, bet kas iš to.

Be restoranų ar kavinių, buvo dar tokios sardelinės – stovėdamas galėdavai suvalgyti sardelių. Kavos ten retai ir būdavo, nebent kažkoks parusvintas prėskas vandenėlis. Tiesa, stipresnių gėrimų prie kavos galėdavai rasti. Aišku, ne tiek ir ne tokių kaip dabar, bet vis tiek... Man patikdavo su kava gerti romą „Havana Club“. Desertų šiokių tokių rasdavai, nors dažniausiai juos atstodavo paprasčiausi sausainiai.

Šiandien viskas kitaip. Net suminėti visų kavinių bei restoranų pavadinimus reikia laiko. Tačiau pasakyti, kur skani kava, mažai kas ryžtasi. Kurį laiką Šiauliuose tokios vietos visai nerasdavau. Dabar kelios su skania kava jau yra. Kad nebūtų reklamos, jų neminėsiu, bet kavos gurmanai, tikiu, jas žino.

Ir pabaigai klausimas, ar jau pagerėjo jūsų nuotaika. Jeigu dar ne, tai jau tik jūsų problemos. Nors liūdesio kažkiek turi būti. Tad baigti šį tekstą norisi Artūro Valionio trumpu posmeliu:

Eilės. Visur tik eilės. Įpilkit be eilės – visiems:
Be ledo. Po šimtą meilės.

Į viršų