Šis tekstas gimė dar neišblėsus 20-osios Vilniaus knygų mugės prisiminimams.

Kaip jūs jaučiatės kambaryje, kuriame daug knygų? Tikiu – pakylėtai. Ir praeiname pro biblioteką, knygyną ar pro bet kurią kultūros įstaigą ne taip, kaip pro kokį kitą pastatą. Jausmas nepaprastas. Nejau nesutiksite, kad buvimas su knyga – stebuklų laikas.

Anksčiau būdavo klausiama, ką pasiimtum į negyvenamą salą ar kosmosą. Reikėdavo atsakyti – knygą, spaliuko ženklelį, pionieriaus kaklaraištį... Dabar, ironiškai pamąsčius, atsakytume – kiek pakeltume, tiek ir imtume! O ar pasiimtume knygą?

Vargu ar yra statistika, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vieni, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kiti per mėnesį ar net savaitę – keletą. Kodėl skaitome? Ogi todėl, kad knyga geriausiai atsako į klausimą „Kas aš esu?“ Tiesa, klausimo „Kokią knygą patartumėt perskaityti?“ nemėgstu. Tarsi klaustų „Kaip tapti laimingam?“

O štai paklausti, ką jūs skaitote, mėgstu. Bernardinai.lt retkartėmis irgi mėgsta paklausti, ką jų darbuotojai skaito. Įdomu ir man, kokios knygos guli ant jų stalo. Atrandi daug netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, dienos redaktorius Augminas Petronis siūlo Evelyn Waugh „Vargingus kūnus“. Iš viršelio sprendžiau, jog tai sentimentalus romanas, o redaktorius pirštu pagrūmoja: „Nespręsk apie knygas pagal viršelį!“

Bernardinų bendradarbė Toma Bružaitė siūlo Aldonos Ruseckaitės knygą „Dūždančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“. Turiu prisipažinti, jog irgi nebuvau į šią knygą atkreipęs dėmesio, nes atrodė, kad apie Mačernį jau viskas pasakyta.   

Įdomu, ką skaito mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, ką – premjeras, ką – Ramūnas Karbauskis, ką – Aušra Maldeikienė..? Nors dėl pastarosios kiek ir aiškiau. Manau, ji skaito ekonomikos vadovėlius, kuriuos pati parašė. Premjeras Saulius Skvernelis, man atrodo, skaito „Septyniolika pavasario akimirkų“, Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio paskutinė perskaityta knyga, esu tikras, – „Gyvulių ūkis“. Buvusi premjerė Loreta Graužinienė iš Seimo tribūnos yra pranešusi, jog perskaitė „Senį ir jūrą“. Tarp kitko, Ernestas Hemingvėjus – ir Vladimiro Putino mėgiamiausias autorius, ką dažnai trimituoja rusų spauda.

Sunkiausia atspėti, ką skaito Mindaugas Puidokas, Petras Gražulis, Naglis Puteikis. Gal kiek aiškiau dėl pastarojo žmonos Ninos Puteikienės. Manau, ji skaito knygas apie delfinus.

Kažkodėl niekas neparašo romano – kyšininko išpažinties. Manau, iškart toks kūrinys atsidurtų tarpe skaitomiausių. Pastebėjau, jog duodantys ir imantys netampa dideliais draugais ir po davimo fakto retai besusitinka, gal todėl ir rašyti nėra apie ką. Bet juk būna, kad juos suveda FNTT ar STT. Tuomet ir valdančiam plunksną rastųsi medžiagos.

Ką skaito emigrantai? Štai užsienyje šiek tiek pragyvenusio emigranto kas penktas žodis angliškas ir demonstratyvus paklausimas „Kaip čia bus lietuviškai?“ Tai išgirdęs, manau, toks tai tikrai turi išmanyti paskutines Didžiosios Britanijos literatūrines naujienas, kokie autoriai populiariausi, kokios knygos skaitomiausios. Klausiu, o jis žiūri išpūstom akim.

Kodėl taip garbinamos knygos, kurios moko kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra, migla paremta literatūra? Ogi todėl, kad žmogus iš prigimties yra tinginys ir gyvenimo gerovės nori pasiekti nieko neveikdamas. Tokios knygos skelbia, esą ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Deja, nepažįstu nė vieno, kuris tapo milijonieriumi, perskaitęs knygą, kaip reikia praturtėti. Knygas, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai parašo žmonės, kurių planai – išleidus knygą bent galą su galu sudurti.

Manęs klausia, ar jau perskaičiau kurią nors Yuval Noah Harari knygą. Dar ne, bet žinau, kad reikia perskaityti, žinau, kad lietuvių kalba jau trys jo knygos pasirodė, žinau, kad visi skaito. Tad būtinai skaitysiu, bet šiomis dienomis „pervariau“ keletą jau skaitytų knygų.

Perskaitytų knygų skaitymas irgi malonumas. Štai R. Gavelio „Vilniaus pokeriui“ – 30 metų. Ta proga dailininkė Greta Alice sukūrė šiam kūriniui iliustracijas. R. Gavelio romanas dar niekad nebuvo iliustruotas. Mačiau šias iliustracijas – mielos, todėl tikiu, kad kuris pakartotas šios knygos leidimas pasirodys su jomis.

„Mane visados traukia į tas vietas, kur kadaise gyvenau.“ Tai pirmasis sakinys iš Trumano Capotės romano „Pusryčiai pas Tifanį“, vienos iš mano, o turbūt ir daugelio labiausiai pamėgtų knygų. Romano turinys, tikiu, veik visiems žinomas, nes retas šios knygos neskaitęs, o man ją vėl skaitant prisiminė to paties pavadinimo kino filmui sukurta daina „Moon River“. Šią knygą reikia prisiminti rytą po linksmo vakarėlio. Tikiu, kad, kaip kažkas patarė, reikia išsivirti kavos, išsikepti kiaušinienės ir įvertinti, ar praeita naktis buvo bent pusę tiek pašėlusi, kaip anie Niujorko grietinėlės vakarėliai 1958-aisiais, aprašyti puikaus žodžio meistro Trumano Capotės.

Dažnai lydžiu ekskursijas į Lvovą ir nustebau, kad man šis kad it bohemiškas miestas, atrodo, šviesmečiais nutolęs nuo Niujorko, primena „Pusryčių pas Tifanį“ atmosferą. Klajojant po Lvovo senamiestį tai vienoje, tai kitoje vietoje pamatai šokančius žmonės. Bet kas gali prieiti prie tavęs ir pakviesti šokiui. Vyksta šokių pamokos ir pramoginių šokių atlikėjai moko lvoviečius ir miesto svečius šokti. Niekas tavęs neįžeis, patars, kokį šokio žingsnį žengti, kaip laikyti rankas.

Bet grįžkime prie knygų. Kas ką nugali – kinas ar knyga? Vienu metu net atrodė, kad kinas nurungs knygą, bet taip neįvyko. Manau, geriausia, kai ir knyga, ir kinas žengia šalia. Yra režisierių, kurie sugeba pagal knygą susukti tokį kino filmą, kad vienodai sužavėtas lieki ir perskaitęs knygą, ir peržiūrėjęs kino filmą. Pavyzdžiui, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Sofi pasirinkimas“, „Mirtis Venecijoje“, „Rožės vardas“, „Krikštatėvis“, „Skardinis būgnelis“... Ilgai galėtum vardyti. Sukurta daug „Karo ir taikos“, „Anos Kareninos“ kino versijų. Nemažai jų vykusių. O štai jei dėl F. Kafkos kūrinių ekranizacijos, tai bent man labiausiai patiko „Pilis“, o ne jo garsiojo „Proceso“ perkėlimas į kino juostą.

Neseniai Lenkijos televizija parodė lenkų režisieriaus Piotro Domalewskio ne viename festivalyje apdovanotą kino filmą „Tyli naktis“. Piotras Domalevskis pirmiausiai parašė tekstą, o paskui pagal jį kūrė kino filmą.

Kūrinys skirtas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje šiuo metu skaudžiausiai temai – emigracijai. Pagrindinis filmo veikėjas Adamas Kūčių vakarą iš Olandijos grįžta į savo tėviškę, kaimą kažkur netoliese Suvalkų, kas dar labiau pratęsia panašumo sąsajas su Lietuva. Ant stalo tradicinė mišrainė, ant sienos popiežiaus portretas, viena Adamo sesutė viską filmuoja į skaitmeninę kamerą. Toje aplinkoje atrodo, kad Adamas atvykęs iš kito pasaulio. Tačiau greitai pastebi, jog taip nėra. Jo prabangi mašina atskridus išsinuomota už paskutinius pinigus, iškart jauti, kad viskas, ką jis pasakoja apie save, yra tuščios pagyros. O iš tikrųjų jo atvykimo tikslas – sutarti su šeima parduoti senelių namą. Suvoki, kad užsienin jis išvyko pasijusti žmogumi, bet liko ten lenku.

Kai kurias knygas atrandi pavėluotai, kai kiti jau jas būna perskaitę. Šiais metais Vilniaus knygų mugėje išskirta Aurimo Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.

O aš tik baigiau Viktorijos Daujotytės „Sofija“. Vardo Sofija reikšmė – išmintis. Tai atspindi ir knygoje vaizduojamas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimas – ji buvo išmintinga moteris, nepasidavusi XX amžiaus represijoms. Antrojo pasaulinio karo, nacių okupacijos laikotarpiu ji padėjo žydų tautybės žmonėms, teikė jiems pastogę, pokariu rėmė nukentėjusius nuo sovietinės priespaudos, siuntė laiškus ir siuntinius tremtiniams Sibire. V. Daujotytė yra žodžio meistrė, todėl knyga skaitosi greitai, nors norisi daug kur stabtelti, įsigilinti, susimąstyti.

Taikliai knygą apibūdino muzikas Giedrius Kuprevičius: „Sofija“ kviečia ramiam, rimtam ir nesibaigiančiam disputui apie Kūrybą, Meilę, Pasiaukojimą ir Paslaptį, kuri, ačiū Dievui, šioje išmintingoje knygoje lieka neatskleista.“

Iš tokių vėliau atrastų knygų – Janos Vagner „Vongo ežeras“. Knyga pristatoma kaip labai tinkanti tingiam savaitgaliui. Ir tai tiesa. Jau knygos viršelis švaraus ežero vandens spalvos. Apie autorę nieko nežinojau, bet iškart pajutau – knyga skaitosi, o įtampa palaikoma it veiksmo filme.

Žmonės bėga nuo epidemijos, nuo pavojingo viruso užkrato, tačiau ne apokaliptinis pasakojimas romane svarbiausias, o žmonių santykiai. Veiksmas vyksta Rusijoje, o aprašomos automobilių markės ir komunikacijos priemonės mums pažįstamos. Man net pasirodė, kad tas žmonių bėgimas – tai mūsų emigracija.

Kita mano vėliau pastebėta knyga, tai šiauliečiams žinomo autoriaus Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“. Mūsų miesto dramos teatras yra pastatęs Leonido Andrejevo pjesę „Šunų valsas“ (tiesa, tai buvo prieš kelis dešimtmečius). „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“ – du kūriniai vienoje vietoje. „Judas Iskarijotas“ – išdaviko gyvenimas, „Šėtono dienoraštyje“ – nuobodulio kamuojamas Šėtonas atvyksta į žemę pasilinksminti ir įsikūnija į amerikiečių milijardierių, bet čia jis įtraukiamas į žmogiškųjų aistrų verpetą, ir ši našta pasirodo esanti per sunki net Šėtonui…

Kartais įdomu atrasti prasnaustą knygą. Man taip atsitiko su Kurto Vonneguto „Galapagais“. Prabangus laivas, žadėjęs plačiai išreklamuotą šimtmečio iškylą į gamtą, patiria visišką nesėkmę. Iškyloje po Galapagų salas dėl gyvūnijos išsaugojimo žadėjo keliauti net tokios įžymybės kaip Žaklin Onasis, Holivudo žvaigždės, tačiau kelionė atšaukiama ir tik nesužinoję apie jos atšaukimą yra romano herojai.

Publika itin spalvinga – nuo pagyvenusių moterų suvedžiotojo iki genialaus japonų kompiuterininko, nuo milijonieriaus spekulianto akcijomis iki vidurinės mokyklos biologijos mokytojos. „Galapaguose“ tęsiama rašytojui niekad nepabostanti Kilgoro Trauto epopėja – šįkart pasakojama jo sūnelio Leono šmėklos, kuri prisimena paskutines šiuolaikinės civilizacijos dienas, lūpomis.

Leonas yra šaltkalvis, remontavęs romane aprašomą kruizinį laivą, prieš tai tarnavęs Vietname, po to pasibjaurėjęs savo tėvyne ir emigravęs į Švediją. 1986-aisiais, kai pasakojama apie žmoniją ištiksiančią katastrofą, jis yra vaiduoklis, nes krisdamas skardos lakštas nupjovė jam galvą likus devyniems mėnesiams iki laivo sudužimo. Lygiai tą pačią dieną pastojo genialaus kompiuterininko žmona, kuri vėliau saloje pagimdys plaukais apžėlusią (Hirosimos pasekmės) mergaitę Aikiko, tapsiančią naujos žmonijos rasės motina... Išlikę po pasaulinės katastrofos apsigyvena Galapaguose ir toliau evoliucionuoja, tik šįkart jų smegenys mažėja.

K. Vonnegutas, atvirai tyčiodamasis iš pasipūtusios žmonijos, atskleidžia pagrindinę visų blogybių priežastį – mes turime per dideles smegenis ir per mažai proto: „Trys kilogramai smegenų – tai defektas, dėl kurio žmonių giminės evoliucijai kadaise vos nebuvo padėtas taškas.“ Tiesa, pastebima: „Net keli mano pasakojimo veikėjai – tikri bepročiai, ir aš bijau, kad dėl tokio vienpusiškumo nekiltų įspūdis, jog prieš milijoną metų visi žmonės buvo pamišę. Taip nebuvo. Kartoju: taip nebuvo.“

Tik kažkuris iš tų pamišusiųjų, matyt, nuspaudė mygtuką, kuris lėmė Trečiojo pasaulinio karo pradžią, todėl nepraleidžiama proga ciniškai įgelti mums visiems dar kartą pakartojant, kad, „turėdama perpus mažiau smegenų, žmonija būtų dvigubai protingesnė negu dabar“.

Jei pabaiga laiminga, tai dar ne pabaiga. Kokia knygos pabaiga jums labiausiai patinka? Laiminga ar ne? Laiminga pabaiga kažkiek visados nuglaistyta, sakome, jog gyvenime taip nebūna. Bet bent aš už laimingas pabaigas.

Iš visai neseniai išleistų knygų paskutinioji, kurią perskaičiau – Sarahos Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“. Sužinojau, jog tikras egzistencialistas – tai tas, kuris gyvena virtuvėje su juodaode. Sužinojau, ir kad egzistencializmo gimimo data 1933 metai, kai Jeanes-Paulis Sartre‘as, Simone de Beauvoir ir Raymond‘as Aronas viename Paryžiaus bare nutarė, jog jis yra.

Čia prisiminiau ir mūsų Donatą Katkų, kuris dar sovietmečiu su draugais Vilniaus „Neringos“ kavinėje gerdami Anykščių vyną nusprendė, kad jį yra gėrusi ir Anglijos karalienė. Taip iš tuometinio Vilniaus Lenino prospekto ši žinia pasklido po visą Lietuvą.

Draugai pasakojo neseniai lankęsi Rygos knygyne „Bolderaja“. Knygynas įrengtas tiesiog bute ir įdomu, kad darbą jis pradeda 17 val. Tiesa, knygyne draug veikia ir kavinukė arba, tiksliau, visas knygynas – kavinukė. Yra čia ir alkoholio, vyksta literatūriniai vakarai, iki paryčių tęsiasi diskusijos. Ko ne mūsų Šiauliuose buvęs knygynėlis „Sielai“. Gal mūsiškis neišsilaikė, kad nebuvo alkoholio. Latviai nusižiūrėjo ir patobulino.  

Ir baigsiu praėjusių metų mano atradimu Edgaro Lee Masterso knyga „Spūn Riverio antologija“. Viename iš savo tekstų jau buvau apie šią knygą užsiminęs, bet šiomis dienomis neatsilaikiau ir vėl ją perskaičiau. 1915 metais pasirodžiusi knyga ir JAV turėjusi per 100 (!) leidimų, lietuviškai pasirodė 2000-aisiais.

Į knygą sudėtos tariamos miestelio mirusių gyventojų epitafijos. „Mirusieji beveik viską gali pasakyti apie pasaulį, deja, jie – mirusieji. O gyvieji ne visi ir ne visada skaito epitafijas“, – knygos pratarmėje rašo jos vertėjas Sigitas Geda.