facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kovo mėnesio pirmąjį tekstą visad skiriu moterims. Dėl to, kad mėnesio pradžioje yra tokia diena – kovo 8-oji ir tą dieną švenčiama Tarptautinė moters diena. Kitas šeštadienis, kada pasirodys „Šiaulių naujienos“ su mano tekstus, kovo 9-oji, ir tai jau bus po Moters dienos, tad rašau šiandien, kad visi vyrai spėtų moterų dienai pasiruošti.

Kovas vadinamas moterų mėnesiu ir tai kiek keista, nes šį mėnesį minime tokius iškilius vyrus kaip Kazimieras (Kazys), Juozapas (Juozas), o dar yra Albinas, Aleksandras, Benediktas ir Benjaminas (Benas), Domininkas (Domas), Feliksas, Gabrielius, Gediminas, Liutauras, Teodoras, Konstantinas (Kostas) ir daugelis kitų. Tiek vyriškų vardų, bet Moters dienos šventė viską nugali ir šilčiausi žodžiai šį mėnesį tariami moterims.

Išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių, į Tarptautinę moters dieną pas mus buvo žiūrima su tam tikra pašaipa, kaip į iš anų laikų užsilikusį reliktą. Daug kalbėta, daug diskutuota, kol, atrodo, nuspręsta – moteris sveikinti reikia.

Kovo 8-oji vėl tampa tokia, kaip ir buvus – susigrąžinamos kolektyvinės šventės tradicijos, kai moterys tikisi dėmesio ne tik iš savo mylimųjų, bet ir įsižeidžia, jei pasveikinti pamiršta kuris nors iš bendradarbių.

Tad reikia tikėtis, kad kitą savaitgalį daugelyje mūsų miesto įmonių ir įstaigų vyrai nersis iš kailio, kad tik jų bendradarbės šypsotųsi – vaišins jas kava ir saldumynais, linksmins muzika, ateis į darbą pasipuošę, kad moterims būtų kur akis paganyti. Džiugu, jei tą dieną nebus užmirštų moterų – gėlių turės daugmaž visos. Tiesa, nepaisant to, pretenzijų vyrams moterys vis tiek neslėps: „Jei tik vieną kartą per metus pasveikina – mums mažai!“

Dėl Tarptautinės moters dienos šventimo gal įdomu žinoti, kad kai kuriose šalyse tai yra oficiali šventė (Rusijoje, Baltarusijoje, Makedonijoje, Armėnijoje, Moldavijoje, Ukrainoje ir kitur). Kanadoje kovo 2-8 dienomis yra švenčiama Tarptautinė moterų savaitė, o šios šventės ištakos siekia net antikos laikus. Aptinkama žinių, kad tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio. Netgi kariaujantys vyrai tą dieną turėdavo nutraukti visus karus ir būti su savo moterimis.

Todėl Klara Cetkin jau ant susiklosčiusių pagrindų daugiau nei prieš šimtą metų, 1910 m. kovo 8 d., Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje pasiūlė kasmet vieną dieną skirti moters kovai už laisvę ir lygias teises. 1911 metų kovo 8 d. Tarptautinė moters diena jau buvo minima.
Moters diena pradėta švęsti daugiau ne prieš šimtą metų ir nuo to laiko moterims ėmė talkinti net pati gamta.

Jau šimtmetis, kai planeta Venera ėmė artėti prie Žemės. Iki tol jos spinduliai dar nė sykio neprasiskverbė iki Žemės. Veneros spinduliai, chemiškai sąveikaudami su Saulės spinduliais, pažymėjo naujosios eros pradžią. Šie spinduliai prisotino Žemę, suteikdami gyvybę daugybei naujų slėpiningų susijungimų, jie prasiskverbė ne tik į gamtą, bet ir į žmogaus sąmonę, išryškindami moteriškojo prado suaktyvėjimo būtinybę.

Jei anksčiau moteriškąją jėgą simbolizavo amazonės, tai nuo tada imta rodyti moters dvasinio pasaulio tobulumą. Moteris – tai mūsų visatą puošianti jėga, jos laukia sudėtingesnė, pakilesnė ir subtilesnė užduotis. Todėl liūdna matyti moterį, pakeitusią kareivį arba atliekančią sunkų fizinį darbą. Bent man nepriimtini ir atgrasūs soc. realizmo kūriniai, šlovinantys moters statybininkės siluetą tekančios saulės fone.

Viena moteris paprašė: girdi, rašinėju, tad ar negalėčiau jai surašyti žodžius, kuriais ji galėtų prisistatyti. Pasiūliau: aš – be galo gera, fenomenaliai protinga, velniškai patraukli, dieviškai graži, ultramadingai skoninga, didžiausio darbingumo, neribotai atsakinga, išskirtinai padori, krištolinio sąžiningumo, precedento neturinčio talento, ne pagal amžių išsilavinusi, pasakiškai dosni, neįtikėtinai perspektyvi, be atodairos mylinti, legendinės jėgos, nesuvokiamai optimistė, idealiai sudėtinga, kraštutiniai inteligentiška, superaktyvi, neapsakomai jautri, nenuginčijamai pozityvi ir... fantastiškai kukli.

Kita moteris paprašė, jog parašyčiau ką nors prasmingo ir įsimintino, kad vyrai pagaliau atkreiptų dėmesį į dailiosios lyties sunkumus gyvenime. Galvojau galvojau, kokiais čia žodeliais vyrus pagraudenus, ir nusprendžiau, kad geriausiai už viską kalba statistika.

Dauguma moterų, norėdamos pačios susitvarkyti, kitus šeimos narius aptvarkyti ir visur suspėti, keliasi anksčiau už savo antrąją pusę. Lovą kloja moteris, vaikus mokyklon ar darželin irgi jį paruošia. Statistika byloja, kad jos net veža vaikus mokyklon ar darželin dažniau negu vyrai. Aišku, reikia juos iš ten ir pasiimti. Pasirodo, moteris atlieka 86 proc. visų galimų dienos darbų, vyrui lieka 14 proc.

Jeigu reikėtų rašyti tekstą apie vyrus, manau, kad nesugebėčiau. Visai kas kita dėstyti mintis apie moteris. Ypač šiuo metu. Moteris ir prasidedantis pavasaris – daug bendro. Vyrų gali būti žiema, ruduo, buvo, tiesa, toks lietuviškas kino filmas „Vyrų vasara“, bet „Niekas nenorėjo mirti“ nepranoko. Dar juokingiau atrodytų vyrų pavasaris. Suprask, vyriškis nieko nebesugebėjo ir staiga pyst ir pavasaris – ėmė vyras ir atgimė.

Klarai Cetkin ir jos kolegėms užteko proto Tarptautinę moters dieną paskelbti kovo mėnesį, o ne lapkritį. Ir Motinos diena pavasarį. Net Velykos daugiau moterų, o ne vyrų šventė – prisikėlimas, pabudimas, naujo gyvenimo kūrimas.

Kodėl nėra lengva kurti tekstą apie vyrus? Todėl, kad mes neįdomūs. Štai, pavyzdžiui, pirma mintis, šovusi į galvą, kad automobilyje, žvelgdamas į veidrodėlį, nukreiptą į mašinos galą, vyras mato tai, kas dedasi už mašinos, t. y. paskui važiuojančius, o moteris tame veidrodėlyje mato save.
Psichologai sako, kad vyrai nori dominuoti ir tiek. Prisiekusi feministė į tai mielai trenks: „Prisidominavote! Va kur nuvarėte pasaulį!“ Bet vyrų ir moterų laimė susideda iš tų pačių komponentų, tik kitos proporcijos.

Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Kuris įdomesnis – standartinis vyras ar standartinė moteris? Mąstytojai atsakytų – buitinis nulis. O kuo geriau būti – vyru ar moterimi? Amžių klausimas. Ir neatsakomas. Statistikos rinkėjai ištyrė, jog vyrai dažniausiai ir nori būti vyrai, o moterys – moterystės šalininkės.

Vakaras. Moteris mezga, vyras žiūri televizorių. Kažką ekrane pamatęs ir išgirdęs, klausia žmonos: „Ar tu norėtum būti vyru?“ Moteris į tai pamąsčiusi: „O tu?“

Pats įvairiausias ir nenuspėjamiausias – jausmų pasaulis. Jo bangavimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, nuo klimato, nuo profesijos, nuo to, ką patyrei. Savo moterį gali įsimylėti vis iš naujo. Keista, ar ne? Bet ne vienas man tai tvirtino.

Apie amžinąją meilę svajoja daugelis jaunų (ir nelabai) žmonių. Bet štai neseniai skaičiau, kad negailestingi ispanų mokslininkai sugriovė mitą apie meilę iki „grabo“ lentos – jų teigimu, šis jausmas gyvuoja tik ketverius metus, o vėliau nuslopsta (pasirodo, Beigbederis tik šiek tiek klydo).
Kai jausmas tik užgimsta, žmogaus smegenys ima gaminti ypatingus cheminius junginius, dėl to suaktyvėja emocijas reguliuojantys centrai. Kol individo kaukolėje verda aistros, apie nieką, išskyrus geismų objektą, individas negalvoja.

Tačiau žmogaus organizmas taip sutvertas, kad ilgiau nei ketverius metus minėtos cheminės reakcijos trukti negali. Net pačiu romantiškiausiu atveju pozityvių emocijų resursai baigiasi sulig tuo terminu. Tačiau ir tyrimo vykdytojai sako, kad reikia skirti meilę nuo simpatijos, seksualinio potraukio ir prisirišimo.

Asistuoti moteriai nėra paprasta. Štai visad galvojau, jog lipant į taksi reikia atidaryti dureles ir praleisti moterį, o neseniai iš etiketo specialistų sužinojau, jog pirmiau reikia įlipti vyriškiui, nes moteriai nėra paprasta rangytis sėdynėje į kitą automobilio pusę, kad palikus vietos vyriškiui. Su etiketo specialistais reikia sutikti ir stebiuosi, jog pats apie tai anksčiau nepagalvojau. Antra vertus, sunkiai įsivaizduoju į taksi pirma įlendantį vyriškį, paliekant moterį ant šaligatvio.

Sakoma, kad moterys – jausmingesnės. Netiesa. Girdėjau pastebėjimą, jog kai vyrai įsimyli, sako žodžius, lipdo sakinius tartum eilėraščius ir tik po to suvokia, ką pasakę.

Daugelyje romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir televizija, kalbama apie jausmų pergalę kovojant su išskaičiavimu. Istorijų siužetas vis toks pat: vargšas vaikinas siekia gražuolės palankumo, o ši verčiama rinktis bjauraus būdo turtingą senį, nors svajoja tikrai ne apie jį. Galiausiai įsimylėjėliai įveikia visas pinkles bei intrigas ir laimingai žvelgia vienas kitam į akis, be to, kaip papildomą prizą gauna pinigų, nes paaiškėja, kad vargšas vaikinas yra vienturtis milijonieriaus sūnus.

Nepaisant laimingos pabaigos, tokių istorijų autoriai kartais baigia jas tvirtindami, jog „su mylimuoju ir lūšnelėje rojus“. Tokius siužetus ypač mėgsta neturtingų šalių (Meksikos, Rusijos, Brazilijos) menininkai. Turtingesniuose kraštuose (Vokietijoje ar Anglijoje) blaškomasi tarp tyrų jausmų ir noro išsaugoti seną šeimos dvasią ar brangaus tėvelio palikimą – banką, žirgyną, vynuogyną. Jausmai nugali, bet ir verslas klesti.

Nežinau, kaip Lietuvoje, bet skaičiau, kad Didžiosios Britanijos mokslininkai tyrė ir nustatė, jog 40 procentų moterų yra neištikimos. Jei daugiau pamąstai: gal ir nėra jau taip blogai – 60 procentų yra ištikimos.

Moterys sako, jog visų krizių kaltininkai – vyrai. Šie jaučiasi socialiai sukaustyti, nes moterys populiariomis feministėmis šnekomis be išlygų juos stumia į paraštes. Moterys kaltina vyrus, kad jie joms bruka barbių stilistiką, nors iki ausų yra sulindusios į serialus, platinamą kosmetiką, grožio ir būrimo salonus.

Vyrai peikia žmonas, jog šios nieko nedaro, kad neatsibostų. Kad praranda gebėjimą būti geidžiamos, nors patys tampa tartum baldas namuose. Neištikimi partneriams, be abejo, būna ir vyrai, ir moterys. Moterų nuomone, vyrai trumpalaikius meilės nuotykius patiria dažniau negu jos, tik tuo nesigiria. Meilės nuotykiais bando pasididžiuoti tik kompleksuoti vyrai, tačiau neslėpdami meilužių vardų galutinai susigadina savo įvaizdį.

Bent man atrodo, kad moterų ydos mažiau pastebimos, o vyrų jos veržte veržiasi į dienos šviesą. Net nebeaišku, ar taupūs ir tvarkingi vyrai yra geri. Skaičiau, kad Velso princas Čarlzas turi specialų metalinį išsukiklį dantų pastai, nes jos negalima iki galo išspausti iš tūbelės.

Tiesa, vėl mano galva, moterys nemėgsta vidutiniokų. Mėgsta piniguočius verslininkus, nors šie irgi gali būti vidutinybės. Vis dėlto moterys iš tų turčių geba pasiimti tai, ko joms reikia, o tai pasiėmusios pradeda ieškoti liūdnų poetų. Jos net apsilanko tų poetų butuose, kur nėra komercinės butaforijos, kur stirtos apdulkėjusių knygų ir tuščių butelių. Ten nieko gero nelaimėjusios, jos pagiežingai konstatuoja – poetas nieko nebegali. Žinoma, tai nėra tiesa. Poetas svajojo, kad pirmiau susijungs sužeistos jo ir viešnios sielos, o ne kūnai.

Šiaip jau moterys nesidrovi net ir nevykėlių savo vyrų – „ką darysi, kad tokį turiu“. Vyrai – šiek tiek kitaip. „Štai mano žmona“, – pasako. Drovumo gaidelė veide ir į šoną sukamos akys. Kas sėdi restorane prie stalelio ir nesikalba? Atsakymas – sutuoktiniai.

Tarp garsių meilės istorijų norėčiau kelias išskirti. Pradėčiau nuo Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto laikų ir Žygimanto motinos karalienės Bona Sforcos. Juk ji daug padarė, kad į Lietuvą greičiau atkeliautų renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Su ja atkeliavo ir naujos tradicijos. Pradėta visai kitaip bendrauti – moteris reikėjo suintriguoti, sudominti. Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį.

O štai Sofija Tyzenhauzaitė – pirmoji moteris, išdrįsusi viešai spausdinti savo prisiminimus. Be to, ji pavergė du to meto galinguosius – Rusijos carą Aleksandrą I ir Napoleoną. Kai šis pradėjo karą su Rusija, Sofija buvo gerai pažįstama su Aleksandru. Jų draugystė truko apie trylika metų. Imperatorius net buvo suteikęs Sofijai freilinos titulą (apie tai svajojo daugybė kilmingų merginų). Nuo to laiko S. Tyzenhauzaitė nešiojo šį titulą simbolizuojantį ženklą – briliantinę monogramą su carienių inicialais.

Ir kai Napoleonas, užėmęs Lietuvą bei laikinai apsistojęs Vilniuje, pareikalavo, kad pas jį į priėmimą atvyktų visa Lietuvos diduomenė, Sofija pasirodė pokylyje pasipuošusi šiuo caro dovanotu freilinos ženklu. Napoleoną sužavėjo jos drąsa. Juk pas priešą, būsimą nukariautoją eiti prisisegus Aleksandro apdovanojimą buvo nepaprastas žygdarbis. Toks akibrokštas neturėjo neigiamų pasekmių, anaiptol – jaunoji panelė net pelnė Napoleono palankumą.

Paminėtina Marija Neri, kuri sužavėjo įžymųjį kompozitorių, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvį, garsiojo polonezo autorių Mykolą Kleopą Oginskį. Beje, apie šį kunigaikštį pasakojama, kad visos pasaulio moterys buvo pametusios dėl jo galvą, nors ir pats būdavo amžinai jas įsimylėjęs. Nepaprasto proto M. Neri turėjo moteriško žavesio ir kelis dešimtmečius Lietuvos aukštuomenės elite spindėjo kaip pirmo ryškumo žvaigždė.

Kaip pasitikti kovo 8-ąją? Su meiluže pavakarieniaukite būtinai tos dienos išvakarėse, o kovo 8-osios vakarą sėdėkite sau namuose su žmona. Ir jei siunčiate moteriai gėlių, siųskite jas ne į jos namus, bet į biurą, kad bendradarbės matytų.

Mačiau vyruką tempiantį tulpes kovo 9-osios vakarą. Buvo stipriai išgėręs, priekin yrėsi sunkiai, nors pagalvojau, kad nusiminti pernelyg nereikėtų, kai grįš su gėlėmis, galimas dalykas, moteris jam atleis.

Į viršų