Ko metų pradžioje labiausiai trūksta? Manyčiau, švenčių. Sausio Trys karaliai – kalėdinio laikotarpio pabaigos diena, tad ar linksma gali būti šventė, kai kalbama apie pačių švenčių pabaigą. Yra tvirtinančių, kad sausyje švenčių ir nereikia, nes būtina pailsėti po Kalėdų ir Naujųjų siautulio. Bet tokių nėra daug. O ir tie norintieji sausyje pailsėti vasarį jau laukia švenčių.

Lietuva priskiriama šalims, kur daugiausiai švenčių. Mūsų respublikoje švenčiama 14 valstybinių švenčių, 20 tautinių ir religinių, 54 atmintinos dienos, o kur dar netradicinės šventės (šv. Valentino diena, Helovinas, Boso diena ir kt.). Būtų galima dar ir daugiau švenčių prigalvoti. Pavyzdžiui, Vytauto nukeliavimo prie Juodosios jūros šventė, Algirdo beldimosi į Maskvos vartus šventė ar tiesiog šventė su šūkiu „Lietuva – didi šalis!“

2019-aisiais turėsime 4 ilguosius savaitgalius ir vieną supertrumpą savaitę. O buvo net sugalvota už valstybines šventes, patenkančias į nedarbo dienas, suteikti papildomas laisvas dienas. Gal ir be reikalo to atsisakėme. Nepamirškime, kad vis daugėja ką nors atminti paskelbtų metų. Šiemet tų atminimų 11, žiūrėk, tuoj kasmet tvirtinsime vis didesnį sąrašą, pasieksime ir 100.

Palyginkime, Rumunijoje – 6 valstybinės šventės. Lyginu su Rumunija, nes mes visais rodikliais gan panašūs: panašiai maži atlyginimai, panašios produktų kainos, panašiai jiems išleidžiame (pirmaujame Europoje), panašus polinkis švęsti. Sako, jog pas juos švenčių mažiau, bet į darbą jie tingi eiti, simuliuoja. Žodžiu, jie tai daro savavališkai, pas mus gi viskas įteisinta.

Sako, šventės reikalingos tam, kad pabėgtume nuo problemų. Kodėl mes taip mėgstame Holivudo filmus, o europietiški esą skirti tik pavieniams. Todėl kad Holivudo produkcija mums padeda pabėgti nuo problemų, o Europos, ypač skandinavų, kinas priverčia jų ieškoti. Tas pat ir su knygomis. Nors ką skaityti dažniausiai padiktuoja pats gyvenimas. Štai neseniai visi skaitėme „Gyvulių ūkį“, dabar skaitome „Žalius“.

Pabėgimo nuo problemų, atsipalaidavimo svarbą liudija ir klausimas metusiam gerti: „Kaip tu atsipalaiduoji?“ Nors tūlas gali pasakyti, jog nuo problemų, kai jų tiek daug, pabėgti neįmanoma. Todėl patarimas būtų tik vienas: „Tikėkite Dievu, bet visuomet rakinkite automobilį.“

Sulaukėme laiko, kai klasėse reikia statyti vaizdo registratorius. Antra vertus, kam rūpintis, ar lėktuvas nukris, jei jūs nesate jo pilotas. Sumuštinis ne visados nukrenta sviestu į apačią, bet tuomet sviestas būna užteptas ne toje riekės pusėje. Teisingiausi čia bus žydai, pamokydami, jog bet kokioje neaiškioje situacijoje reikia skubiai eiti miegoti.

Lietuviai garsiai skelbia: „Mūsų dienos kaip šventė!“ Bet linksmintis juk galima tik po darbų. Kalendoriuje penkios pirmosios savaitės dienos pažymėtos juoda spalva (darbo dienos), dvi paskutiniosios – raudona (švenčių dienos).

Jau nebepamenu, kurioje šalyje esu matęs kalendorių kuriame pirmosios dienos raudonos, o po to jau seka pirmadienis – penktadienis. Lietuviams toks kalendorius puikiausiai tiktų.

Štai Estijoje dirbantis lietuvis pasakoja, kad Estijos skola yra apie 8 proc. ir dauguma tų pinigų išleista investiciniams projektams, kurie neša pelną. Lietuvos skola – apie 45 proc. BVP ir dar didžioji dalis pinigų buvo išleista šventėms, valgymui ir fejerverkams. Lietuva per metus išleidžia 400 mln. eurų tik palūkanoms, kurių daugumai kreditas neatnešė jokio pelno.     

Kai Vilniaus universitetas šventė jubiliejų, už gautas tam lėšas reklamavosi, rengė priėmimus, estai per tokią pat universiteto šventę pasistatė biblioteką. Todėl labai norėtųsi, kad lietuviai visas lėšas naudotų savo šalies klestėjimui, kad valdininkai nebeišnaudotų pavaldinių (įmonė uždirba didžiulius pelnus, o atlyginimai maži), kad žmonės Lietuvoje vienas kitą gerbtų. Bet kai žmonės vienas kitą gerbs, Lietuvos nebebus, Lietuva tuomet bus Švedija.

Taip jau susiklosto, kad šv. Valentino arba Įsimylėjėlių diena, vasario 14, pirmoji didesnė metų šventė. Apie vyskupą šv. Valentiną, kuris slapta tuokdavo įsimylėjėlius, visi žinome. Bent man labiausiai įsiminė viena jo gyvenimo detalė, kai jis, laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą skindavo šalia esančių žibuoklių lapus ir ant jų užrašęs meilės žodžius siųsdavo liūdinčioms moterims, o balti balandžiai jas joms nunešdavo.

Nori nenori, bet šią dieną dažniau vyrai sveikina moteris nei jos vyrus, nors turėtų būti vienodai. Kai kurie nepatenkinti vyrai aiškina, kad tuoj kovo 8-oji ir vėl reikės sveikinti moteris. Nesikrimskime. Taip jau surėdytas pasaulis. Štai, pavyzdžiui, Kanadoje vyrams moteris tenka sveikinti dar dažniau, nes toje šalyje kovo 2-8 dienomis yra švenčiama Tarptautinė moterų savaitė.  
Yra pasisakančių ir prieš vasario 14 ir prieš kovo 8 šventimą. Girdi, tai ne lietuviškos šventės. Bet vienoje anketoje pastebėjau, kad moterys, pasisakančios prieš šių dienų šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokių dovanų tomis dienomis lauktų.

Tiesa, bent man neoriginalu pasirodė, kad norimų dovanų sąraše daugiau nei trečdalis (36 proc.) respondenčių pasirinko kosmetiką ir parfumeriją. Antroje labiausiai pageidaujamų dovanų sąrašo vietoje atsidūrė papuošalai ir juvelyriniai dirbiniai (26 proc.), trečioje – šventinė vakarienė (16 proc.), ketvirtoje – kelionė (15 proc.).

Pesimistai pasakys, jog gyvenimas slenka normalia vaga. Bet tą patį pasakys ir optimistai. Šventę galima susikurti eilinę dieną. Gali tai būti išsiruošimas į teatrą, parodų salę, koncertą. Gali tai būti susirangymas ant sofutės su knyga.

Bičiulis pasakoja, jog jam didžiausia šventė – dalyvauti aukcionuose. Azartas, aistra, norimo siekimas. O štai manęs aukcionai neužkrečia. Vienoje TV laidoje buvo pasakojama apie oro uostuose dingusių ir neatsiimtų lagaminų aukcioną. Pradinė vienas lagamino kaina 100 eurų. Niekas nežino, kas tame lagamine. Gali būti ir kas vertingo, o gali būti tiesiog nešvarūs drabužiai. Gal ir įdomu, bet tokio lagamino nepirkčiau, nes tai tarsi įsiskverbimas į kito žmogaus gyvenimo erdvę.
Ar rinkimai – šventė? Tiems, kuriuos renkame, gal ir taip. O kurie renka, kaip kam. Renkamiesiems ko ne šventė, kai gali šnekėti bile ką, o žmonės tavimi tiki.

Kurtas Vonnegutas pasakoja, jog jam šventė, kad vis nemiršta. Jis rūko, o sulaukė 83 metų, nors ant kiekvieno cigarečių pakelio perskaito, kad tuoj mirs. Žada net bylinėtis su tabako gamintojais, kad šie jį apgaudinėja.

Kam šventė – vakarienė restorane, tas ieškos, kur skaniausia ir jaukiausia. Štai TV rodo restoraną, kur sardinės serviruojamos skardinėse. Žmonės šį restoraną pamėgo. Malonūs prisiminimai (dažniausiai iš studentiškų laikų), kai atsidarę konservų skardinę tiesiai iš jos ir valgydavome.

Knygų mylėtojams šios dienos didžiausios šventės – vyksta Vilniaus knygų mugė. Manau, daug šiauliečių ten išvykusių.

Neramina tik viena. Kad ir kiek alkoholis bebrangtų, vis tiek knyga brangesnė už butelį. Paradoksas. Tiesa, yra plonų, minkštais viršeliais knygučių, kurios pigesnės už degtinės butelį, bet tai nedidelės išimtys. Puošniau išleisti romanai, meno albumai žymiai brangesni. Romano storais viršeliais kaina – 20 eurų, meno albumo – net 50 eurų. Net Niko Brounlio knygutė „Alkoholis“ apie alkoholio žalą brangesnė už butelį.

Kam šventė – kelionės, tas jau dabar planuoja, kur šiais metais keliaus. Neseniai paskelbta, jog pagal 2018 m. apklausas, tinkamiausi miestai savaitgalio kelionėms – Krokuva, Valensija ir Budapeštas. Aš čia dar prijungčiau Lvovą. Apie šį miestą jau ne kartą rašiau, tačiau vėl prasidedant šių metų kelionėms, norisi šį liūtų miestą prisiminti.

Girdėjau žmones guodžiantis, kad jie negali atsisakyti kavos, nes jiems ji patinka, negali atsisakyti šokolado, negali atsisakyti vyno, nes jie jiems taip pat patinka. Antraip jie tampa nelaimingi. Ir ar pastebėjote, kad žmonės, kurie laikosi dietos yra piktesni?

Nesu tų, kurie negali atsisakyti alkoholio, rūkalų ir visų gyvenimui nebūtinų dalykų, pusėje. Bet lenkiuosi tiems, kurie negali atsisakyti apsilankymo parodoje, teatre, negali į rankas nepaimti knygos, negali nekeliauti. Štai būtent kelionių ir aš negaliu atsisakyti.

O būtent Lvovas įspūdį palieka. Tiesa, net nežinai, kaip jame jaustis. Tarsi Vakarai, tarsi sovietmetis. Puošnus Operos ir baleto teatras, Potockių rūmai, įspūdingos cerkvės ir bažnyčios, paminklai, ypač Adomo Mickevičiaus, senamiesčio gatvelės, gatvės muzikantai ir mimai, kviečia net mazochistų baras, o šalia senučiai žiguliukai ir senieji autobusiukai pazikai.

Daug kas restauruota, daug kas restauruojama, daug pastatų dar laukia restauracijos. Viskas puiku, kol restauruotojai nepradeda tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors bent man ukrainietiškas kičas su spalvingais ornamentais netgi kažkiek gražus.

Netikėtai atkreipėme dėmesį į Operos ir baleto teatro dešinėje stovintį pastatą. Apačioje kavinukės, viršutiniuose aukštuose, supratome, gyvena žmonės. Virš trečiojo aukšto buto langų pamatėme atitrūkusį didžiausią sienos tinko gabalą, kuris, atrodė, tuoj tuoj kris žemyn. Užkris ant gatvės kavinės skėčio, tuo viskas ir baigsis – pagalvojau. Kartu keliavęs draugas nesutiko ir buvo įsitikinęs, kad atskilęs gabalas didokas ir tą skėtį pramuš.

Dar sovietmetin grąžina gan surūgę ar bent liūdni lvoviečių veidai ir tamsūs rūbai. Gyvenome gan puikiame viešbutyje „Ramada“. Ryte šypsodamiesi su visais sutiktaisiais ir viešbučio personalu sveikinomės „Good morning“. Nugirdau administratores kalbant: „Štai kokie laisvi žmonės, tai ne mes.“ Aišku, likome apgaubti pasididžiavimu.

Bet tie surūgę liūdni veidai, tamsūs rūbai dingsta įžengus į Lvovo senamiestį. Čia visai kitas gyvenimas. Kažkas yra sakęs, jog ypač šeštadieniais Lvovas tampa mažesniuoju Vienos broliu, puikios kavos ir štrudelių miestu. Galiu paliudyti, štrudeliai – nuostabūs, valgai ir laižaisi. O ir visas maistas puikus. Visur didelės porcijos. Aišku, pradėdavom ukrainietiškais barščiais. Ypač įsiminė veršienos ir kalakutienos patiekalai. O kur dar spaudžiamos sultys, gera kava, įvairiausi desertai. O vaisių, vaisių...

Jei dar dėl kainų, tai restoranuose, aišku, viskas brangiau, bet ir tai pakenčiama. Pavyzdžiui, alaus butelis parduotuvėje kainuoja 0,50 Eur, restorane bokalas – 1 eurą. Gorylkos (degtinės) butelis (0,7 l) parduotuvėje – 3 – 5 Eur, restorane 50 g (ten dar tokios porcijos) – 1 Eur, tad visas butelis būtų 14 Eur.

Jei lankaisi Lvove braškių sezono metu, tad jų privalgai, nes kaina svyravo apie 0,50 Eur (1 kg). Štai vienoje pakelėje prie margomis langinėmis pasipuošusio namelio sustoję nusipirkti braškių, pamatėme, jog šeimininkės vyras atneša tik ką darže priskintų uogų. Burnoje tiesiog salo. O skanesnių nei ukrainietiški lašiniai nėra tekę ragauti. Pasinaudojimas tualetu kainuoja nuo 2 iki 3 grivinų (apie 0,10 Eur). Už 1 eurą gauni 31 griviną. Pluoštelis nemenkas, žinant, kad net vienos grivinos banknotas popierinis.

Šį tą įsigijome blusų turguje, kuris irgi yra pačiame senamiesčio centre. Moterys pirkosi įvairiausių sidabro pakabučių. Aš pasisukinėjau prie parduodamų paveikslų, bet nieko gero neužtikau, nebent kai kuriuos paveikslus buvo galima pirkti dėl rėmelių. Nustebino begalė žvakidžių, lygintuvų, įvairiausių skulptūrėlių...

Pasižvalgyti į Lvovo stogus galima ir pakilus į Rotušės bokštą. Dar galima nuo Legendų namų ar restorano „Roksolana“ stogų. Bet bent man didžiausią įspūdį paliko apsilankymas Lyčiakovo kapinėse, kur palaidoti per keturi šimtai tūkstančių žmonių bei Lvovo gynėjai, kurie žuvo per Lvovo mūšį ir 1918-1920 m. Lenkijos-Sovietų kare. Po Paryžiaus Per Lašezo kapinių šios antrosios, kurios mane tiesiog pribloškė. Nuostabūs žymiausių skulptorių paminklai. Pavyzdžiui, grafienės Marijos-Anos Poninskos, rašytojos Gabrielės Zapolskos, operos solistės Salomėjos Kručelnitskos, dailininko Artūro Grotergo, kompozitorių Vladimiro Ivasiuko, Igorio Belazaro...

Vakare pasukome į operos rūmus, fantastišką senosios Austrijos-Vengrijos imperijos laikus menantį statinį. Stebėjome Dž. Verdžio „Kaukių balių“. Šiaip jau man šios operos libretas atrodo gan silpnas, tačiau dekoracijos, kostiumai, puikūs balsai viską nustelbė.

Tarp įvairiausių pirkinių vienas mūsų buvo nusipirkęs tualetinio popieriaus su Putino atvaizdu. Kas gali mėgti diktatorių, kuris pasauliui dar nežinia kiek gali atnešti nelaimių, visgi tas veido spausdinimas ant tualetinio popieriaus bent manęs nežavi. Bet jei tokius suvenyrus perka, vadinasi, jie reikalingi. Visgi suabejojome: jei muitininkai šį popierių pamatys, reakcija gali būti įvairi. Jautėme, kad Ukrainoje dar daug anų dienų gerbėjų, ir jei ant tokio muitininko papulsi, pasienyje gali užgaišti pakankamai ilgai. Taip ir atsitiko – popierius iškart buvo pastebėtas. Muitininkas pavartė ritinėlį rankose, paklausė, iš kur mes, nieko daugiau nebetikrino, o tik šypsodamasis palinkėjo laimingo kelio.  

Kartą pagalvojau, jog didžiausia šventė – svajoti. Visi juk mėgstame gyventi fantazijų pasaulyje, atrodo, jog jeigu kas leistų pakartoti gyvenimą, visai kitaip jį nugyventume, taipogi ne vienas esame įsitikinę, kad gimėme ne laiku.

Štai ir aš kartą pamąsčiau, kad gimiau per anksti. Jei būčiau gimęs vėliau, galgi būčiau pamatęs pasaulio pabaigą. Nors kas iš to – vaizdelis neturėtų būti mielas.

Tenka manyti, kad teisingai didieji sako, jog jeigu žmogui būtų dovanotas dar vienas gyvenimas, vis tiek jis darytų tas pačias klaidas, jeigu trečias – vėl būtų tas pat... Ir nuo gimimo datos niekas nepriklauso.
Į pasiūlymą gyventi kitu laiku, mano galva, geriausiai sureagavo gruzinas iš seno anekdoto, kai į klausimą, ar sutinka gyventi iš naujo, jis atsakė:

– Sutinku, tik padarykit, kad mano nosis būtų kitokia...

Į viršų