facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Naujieji metai lėtai įsibėgėja. Vangus sausis, sako, yra vienas pagrindinių depresijos mėnesių. Po švenčių visad taip būna. Nors šiaip jau Naujieji metai – simbolinė, sąlyginė data, tam tikra prasme tai – susitarimo reikalas. Vieni nauji metai išeina, kiti ateina. Esama daugybė dienų, kai kas nors pasaulyje švenčia Naujuosius metus.

Dažnai girdime: „Šiandien aš prastos nuotaikos.“ Rečiau: „Mano nuotaika puiki.“ Susiradau apibūdinimą, jog nuotaika – tai vyraujanti, ilgai trunkanti emocinė būsena, kuri paveikia požiūrį į pasaulį, jo suvokimą. Nuotaikos pavyzdžiai – pakilumas, pyktis, nerimas, depresija.

Ji gali būti teigiama (gera) ar neigiama (bloga). Kitaip nebūna. Nors teko girdėti: „Mano nuotaika nei šiokia, nei tokia.“ Tokiu atveju, mąstau, nuotaiką visgi tenka priskirti blogos nuotaikos kategorijai.

Visi pastebi, kad tamsiomis ir šaltomis dienomis nuotaikos kreivė krinta žemyn. Pasaulis šiandien perkrautas blogų žinių. Pagalvojau, jog tik su tokiomis tenka susidurti dabar taip linksniuojamos 112 telefono darbuotojoms (sakau „darbuotojoms“, nes niekad nesu girdėjęs tuo numeriu atsiliepiančio vyro, nors, tiesa, nedažnai aš ten ir skambinu). Mano galva, svarbiausia joms neperimti blogų emocijų. O tokios dažniausiai sklinda iš tuo telefonų skambinančių, nes jie kažkuo sukrėsti.

Panašu ir parduotuvėje. Suprantu, jog kasininkė nuskriausta, nes ir atlyginimas jos nedidelis, ir problemų namuose yra, bet kuo čia dėtas aš – pirkėjas. Aišku, jas galėjo suerzinti ir prieš tai buvęs pirkėjas, jos perėmė tas blogas emocijas, dabar perduoda jas kitam pirkėjui. Taip visi ir užsikrečia.  

Bet metų pradžios tekstuose norisi šviesesnių spalvų. Jas įneša Kiaulės metai – sako, laimingi metai, palankūs visiems Zodiako ženklams.

Nesuvokiu, kas tie horoskopai. Teisus pasakęs, kad tai – klastos ir išminties lydinys. O, anot Rytų legendos, kiaulė buvo paskutinis gyvūnas, atėjęs į Naujųjų metų šventę. Gal todėl Kiaulės metai pagal kinų kalendorių – paskutinieji dvylikamečio kalendoriaus ciklo metai. Gausus pranašautojų būrys, tikėtina, jau visiems įdiegė, kad Kiaulės metus lydi gėrybės ir sėkmė. Ateinantis paskutinis ar net kiek vėluojantis juk visad išlošia – jam skiriamas didžiausias dėmesys. Tiesa, pastaroji tezė ne iš Rytų, bet iš lietuviško horoskopo.

Gal klystu, bet skaitydamas horoskopus pastebėjau, jog 2019-aisiais laimingesnės bus moterys, nors kiaulė labiau būtų sietina su vyrais. „Daugės gražių moterų“, – teigia vienas horoskopas.

Tame pat leidinyje, tik jau ne horoskopų, o kitame skyrelyje užtikau pranešimą, jog šią nuomonę patvirtina Londono ekonomikos mokyklos mokslininkų grupės ir jos vadovo evoliucinės psichologijos Satočio Kanazavos atlikti tyrimai. Jie įrodo, kad fiziškai patraukliems sutuoktiniams dažniausiai gimsta mergaitės, o ne sūnūs. O štai, jei vyras ne toks gražus (žemas, pilvotas, fiziškai silpnas, linkęs į depresiją...), jis dažniau susilauks berniukų, kurie, nori nenori, supratau, bus panašūs į tėvą.

Pasikartosiu, jog netvirtinu, kad reikia tikėti horoskopais, tačiau tikėtina, kad moterys gražės, dargi kad išaugs jų valdžia, o vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Todėl šiandien kalbant apie žmonių barnius, neapykantą vienas kitam, pavydą, cinizmą norisi žodį tarti moterims, kurios gali savo moteriškumu kiek pakeisti situaciją. Manau, jog moterys labiau gali gyvenimą pasukti gėrio linkme nei vyrai.

Prasidedant naujiesiems vis kažko iš jų laukiu. Norisi būti geresniam. Pasirenku vieną ar kitą metų moto. Šiems, pagalvojau, galėtų būti toks: „Jei džiaugiesi, kad kitam sekasi, esi laimingas.“

Kiekvieni nauji metai ragina skatinti gerus darbus. Tūlas pasakys, jog taip reikia elgtis visad. O man atrodo, kad daryti gerus darbus 365 dienas būtų nuobodu. Todėl tam ir yra Kalėdos, Naujieji, Motinos, Tėvo dienos bei dar kitos šventės. Pavyzdžiui, labai nemėgstu melagių. O juk yra žmonių, kurie neužmigs, jei tą dieną niekam nesumelavo. Suprantu, kad visiškai nemeluoti jiems būtų labai sunku, tad bent per tas išskirtines dienas pasistengtų susivaldyti.

Pradedant ilgėti dienoms, turėtų ir visa niūrastis trauktis.

Niūrias mintis nuveji „Laiptų galerijoje“ pasižvalgęs po čia vykstančią tapytojo Raimundo Sližio parodą. Iškart regi, jog tapytojas turi savitą meninę raišką. Nesakysi, kad į meną jis žiūri nerimtai, tačiau sugeba žaisti atskleisdamas savo personažų kūno laisvumą, drąsius, nevaržomus gestus. Kas pasakys, kad negražios jo ilgakaklės moterys ar storuliukai vyrai, šviesmečiais nutolę nuo Apolono idealo. Žaviesi viso autoriaus regimo interpretacija, prieš akis atsiskleidžia paradoksalios prasmės. O ir tapytojas, jauti, žvelgia į savo personažus iš šalies.

Apie 1990-uosius Raimundo dirbtuvėje esu matęs tuomet tik nutapytą paveikslą „Šv. Petras ir Šv. Povilas“. Du storuliukai su margais marškinėliais ir kelnes laikančiomis petnešomis guli gėlių pievoje. Prisiminiau El Greko Šv. Petrą ir Šv. Povilą, kurių ištįsusios figūros tarsi kelia juos į dangų, prisiminiau kitų dailininkų vaizduotus šiuos šventuosius, bet Raimundo drobėje šie vyrai man pasirodė patys artimiausi. Nežinau, kur dabar šis paveikslas, nes menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės paruoštame dailininko albume jo neradau, nemačiau jo nė jokioje kolekcijoje. Regis, kažkuris mažiau žinomas kolekcininkas ar tiesiog meno mylėtojas jį įsigijo ir juo džiaugiasi pasikabinęs ant savo buto sienos. Paties tapytojo irgi nebepaklausi, nes jis mus anksti paliko.

Jei pradedant šiuos metus maloniai nuteikė Raimundo Sližio paroda, tai paskutinis praėjusių metų mielas akordas – apsilankymas Telšiuose. Šiame Žemaitijos mieste esu ne kartą buvęs, tarsi viską pažįstu, bet šįkart po miestą mūsų grupelę vedžiojo Telšių šviesuolis, Žemaičių kultūros draugijos Telšių skyriaus pirmininkas, kolekcininkas Andrius Dacius ir išvydau daug ką, ko dar nežinojau. „Nebūtina liūdėti, kad negali išvažiuoti atostogauti į Norvegiją ar Ispaniją, čia pat reikia ieškoti tokių pačių nedidelių, nebrangių malonumų“, – sakė jis, pradėdamas ekskursiją.

Pradėjome nuo kariljono, kuris kiekvieną valandą groja vis kitą melodiją. Apgailestavome, kad patekome ne skambant kankanui, o senovinei baroko muzikai, visgi mūsų gidas it senovės rūmuose reveransu nusilenkė vienai mūsų ekskursijos dalyvei ir pakvietė šokiui. Prieš įžengiant į Šv. Antano Paduviečio katedrą ilgai grožėjomės didžiosiomis durimis, kuriuose visą Žemaitijos vyskupystės istoriją iškalė skulptorius Romualdas Inčirauskas. Pačioje katedroje buvo baigiamas vidaus remontas, vyko paskutinieji altorių auksavimo darbai ir netrukus katedra turėjo naujai nušvisti. Nežiūrint remonto, patekome ir į antrąjį katedros aukštą, nes tai, berods, vienintelė dviaukštė bažnyčia Lietuvoje.

Toliau sekė ežero pakrantė, amfiteatras, didžioji Žemaičių siena, begalė skulptūrų, Rotušės šulinys ir kavinė, kurioje pietaudavo ir vakarus leisdavo Kipras Petrauskas. Aišku, išgėrėme jo mėgstamos arbatos ir taurelę krupniko.

Kažkodėl vykstant į Telšius nuotaika buvo prastoka, bet kai su Andriumi išgėrėme Kipro Petrausko krupniko, ji pasitaisė, todėl prisiminiau istoriją, įvykusią su vokiečių rašytoju Peteriu Handke. Sykį, kai Peteris Handkė dar buvo jaunas, atsitiko taip, jog jį paliko moteris. Kitą dieną turėjo įvykti jo vakaras knygyne. Jis atėjo susinervinęs, paprašė telefono. Knygyno vedėja užleido jam savo vietą, jis kalbėjosi telefonu veik valandą. Paskui skaitė, išsiblaškęs ir labai skubėdamas atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, tada vėl skambino. Kai pasitraukė nuo telefono, pasirodė, jog jo plaukai pailgėjo, toks buvo susitraukęs. Vedėja pasisiūlė jį parvežti į viešbutį. Jis visą kelią tylėjo, atrodė, jog taip ir neišlips iš automobilio. Pagaliau vedėja tarė: „Manyčiau, jūs – geras žmogus.“ Tada rašytojas tapo toks, kokį mes jį pažįstame.

Kadangi prasidėję metai skirti moterims, tai vyrams derėtų nepamiršti jas girti ir be perstojo sakyti joms komplimentus. Pačios moterys, tiesa, mažiau linkusios vyrus girti. Šiaip jau čiauškutės ir melagės, vyrams jos nesuteikia jokių šansų ir vertina juos kritiškai. Kai moteriai įdomi vyriškio draugija, ji stengiasi išlaikyti dėmesį ir atidžiai jo klausosi. Bet jeigu ji žvalgosi į šalis, persimesdama keliais žodžiais su aplinkiniais, žodžiu, savo pašnekovo nesiklauso, vadinasi, jis į šią moterį jau neturi jokių šansų. Net ir nekalbiausia moteris mėgsta pašnekėti, tad jeigu jos reakcija į jūsų žodžius apsiriboja atsakymais „taip“ arba „ne“, ji nepateikia atsakomųjų klausimų ir nenoriai atsakinėja į jūsiškius, vadinasi, jai neįdomu.

Atkreipti dėmesį reikėtų ir į gestų kalbą. Kai jūsų pašnekovė sukryžiuoja rankas ir kojas, atsitraukia nuo jūsų ir „nežaidžia“ plaukais, vadinasi, jai su jumis nuobodu. Jeigu ji pradėjo nervingai barbenti pirštais į stalą arba belsti koja, vadinasi, jūs jai įkyrėjote. Tada geriau palikti ją ramybėje, nes nežinia, kuo jums tai gali baigtis. Jeigu ji sako, kad jos laukia arba kad jai reikia eiti, jeigu pokalbyje mini kitus vyrus, pabrėžia, kad yra labai užimta, kad neieško „draugo“, padėtis juo labiau aiški. Jeigu restorane ji nenori, kad jai ką nors užsakinėtumėte, dar nėra visiškai blogai, tačiau jeigu po savo atsisakymo užsisako ką nors pati, – aiškiau ir būti negali, kad šalia jos jums vietos nėra. Nenusiminti galima tada tik dėl vieno – sutaupėte pinigų.

Vyrai ir moterys meluoja skirtingai. Štai, pavyzdžiui, prašote vyro telefono numerio. Nenorėdamas jo duoti vyras aiškina, jog jo mobiliajam kažkas atsitikę, jog numeris šiomis dienomis turi keistis. Moteris dažnai duoda neteisingą telefono numerį.

Kad moteris negraži, vyras jai nepasakys, o tiesiog dings nuo jos, moteris, atvirkščiai, gali tarstelėti, jog jai nepatinka žemi vyrai, vyrai didelėmis ausimis, želdinantys barzdą ir t. t. Komentaras neturi reikšmes, tačiau jis skirtas tam tikriems jūsų bruožams. Net jeigu atsitiktinai moteris nemėgstamam vyrui ir pasakytų komplimentą, iškart bandytų jį neutralizuoti neigiamu bruožu.

Yra „vyrų laikas“ ir „moterų laikas“. Vyrų laikas ryškiai atsilieka nuo moterų. Taigi, kai vaikinas iškart neatrašo ar neperskambina ar paskutinį kartą „myliu tave“ sakė prieš dvi savaites, atminkite, kad tai nereiškia, jog jam nerūpi – tiesiog jam laikas bėga kiek kitaip. Vyrams patinka kardinalesni moterų pokyčiai, nes jiems sunku pastebėti, jeigu jūs tik šiek tiek pasikeičiate, pavyzdžiui, vos vos pakerpate plaukus. Kaip geriausiai moteris gali patraukti vyro dėmesį? Tik būdama savimi. Vyrai įsitikinę, kad moterys žino viską. Nesugriaukite šio mito.

Švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano pagrindinės kūrybos temos buvo meilė, tiesa, jos sakymas, gyvenimo melas, kaltė, atsakomybė. Prisiminiau jo „Scenas iš vedybinio gyvenimo“. Pagrindiniai filmo herojai psichologas ir advokatė įklimpsta mele. Dažnai šeimose taip būna. Iš pradžių gyveno mažame kambarėlyje. Mylėjo vienas kitą. Bėgo metai. Gyvenimo sąlygos gerėjo. Karjera darbe, puikus butas, automobiliai, darbo ir atostogų kelionės po užsienį... Jam prireikė kitų, ji irgi pradėjo gyventi savo gyvenimą. Prasidėjo melas ir šeimos neliko. Kada jie buvo laimingiausi? Atsakymas – tame mažame kambarėlyje.

Girdėjau meilę lyginant su draugyste. Mano galva, toks palyginimas yra meilės naudai. Meilės aistros akivaizdoje draugystės ryšys atrodo lengvas, bespalvis ir nelabai rimtas. Meilę tūkstančius metų šlovina teatras, poezija ir romanai.

Bet kai kada draugystė turi pranašumų. Negali būti vienpusės draugystės. Jūs nejausite draugiškumo žmogui, kuris nejaučia draugiškumo jums. Arba draugystė abipusė, arba jos nėra. O meilė be atsako, priešingai, gali maitintis savo skausmu. Taip pat negali būti draugystės be pagarbos. Jei jūsų draugas pasielgia niekšiškai, jis nebėra jūsų draugas. O meilės įkarštis nepaiso mylimo žmogaus kvailumo, bailumo, menkystės. Be to, laikas kenkia meilei, o draugystei jis yra parankus.

Vis dėlto daugelis tars – kaip be meilės? Ir jie bus teisūs. Gera turėti daug draugų, bet norisi turėti vieną, savą, patį artimiausią mylimą žmogų. Ir dar. Nors draugystė puiku, bet esu įsitikinęs, kad negali būti draugystės tarp vyro ir moters. Prieštarausit, bet liksiu įsitikinęs.

Sakoma, kad meilė – akla. Tačiau akla ir Temidė, aklas ir Homeras, Demokritas pats išsidūrė akis, kad geriau matytų dalykų esmę. Kuri meilė tikroji? Paskutinė? O štai ketvirtą kartą vedęs vienas mano bičiulis, paklaustas, su kuria žmona buvo laimingiausias, atsakė, kad su pirmąja.

Kad suprasčiau moteris, bandau žiūrėti jų mėgstamus serialus. Vaikystėje buvau pradėjęs žiūrėti serialą „Santa Barbara“. Tiesa, greitai nustojau, nors ir imponavo turtuolis Kebvelas, kuris vaikščiodamas su chalatėliu po rūmus vis prieidavo prie bariuko įsipilti ko nors iš grafino. Neslėpsiu, užpraėjusiais metais žiūrėjau kažkiek „Moterys meluoja geriau“ serijų, bet po to neatradau nė vieno sau tinkamo serialo. („Moterys meluoja geriau“ išsisėmė, nors aktoriai ir stengiasi vaidinti.)

Kaip žmogui pajėgti sutramdyti pyktį, neištarti blogų žodžių, nepadaryti ko nors blogo? Ar tai įmanoma? Pesimistai sako, jog ne. Nors gali atrodyti, kad įmanoma, bet taip gyventi nelabai pavyksta. Kaip ten bebūtų, žmonės nėra blogi, nes štai skaitydami detektyvinius romanus, nori, kad sekliai rastų blogiečius ir net nusikaltėliai, sėdintys kalėjime, skaitydami detektyvines istorijas taip pat šito nori.

Pradėjus metus, renkame praėjusių metų geriausius. Ar gali būti tik viena labiausiai patinkanti daina, viena knyga, vienas paveikslas, gražiausia spalva? Nuostabiausia juk vaivorykštė, kai spalva gula prie spalvos? Kur rasite moterį, galinčią pasakyti, kuri jos suknelė gražiausia? Viską iš drabužių spintos ištrauks. Tiesa, vyrai elgiasi kiek kitaip. Sako: pirmas, antras, trečias...

Pabaigai galima tik pasakyti seną tiesą, jog metai keičiasi, bet gyvenimas slenka normalia vaga. Todėl patarimas būtų tik vienas: „Tikėkite Dievu, bet visuomet rakinkite automobilį.“

Į viršų