facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tokios dienos būna kiekvienais metais sulaukus Kalėdų ir žengiant į Naujuosius. O kas po švenčių? Todėl labai norėtųsi, kad visa tai tęstųsi, nors tūlas paklaus: „Ką šiandien galima parašyti apie laimę?“

Tad vis dėlto kas ta laimė? Atsakysiu trumpai. Mano manymu, laimė – tai ko nors siekimas. Pagaliau – jei mes ir nelaimingi, geriausias būdas atkeršyti priešui – parodyti, kad esi laimingas.

„The Beatles“ dainavo, jog už pinigus galbūt ir nenusipirksi meilės, tačiau jie tave gali padaryti laimingesnį. Užtikau tyrinėtojų padarytą išvadą, kad laimė didėja didėjant algai ir žmogus tampa visiškai laimingas, kai uždirba 75 tūkst. Eur per metus. Mes uždirbame 7,5 tūkst., t. y. dešimt kartų mažiau nei nustatyta „laimės riba“...

Vartau prancūzų autoriaus Dominique Glocheux patarimų knygą „Rožinis gyvenimas“. Knyga skirta šių laikų žmogui, skatina jį išsiveržti iš rutinos, išmokti grožėtis ir mėgautis paprastais dalykais. Rašytojas siūlo pasinaudoti 512 taisyklių bei patarimų ir į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius.

Štai keletas patarimų. Pasistenkite visą parą nieko nekritikuoti. Dainuokite chore. Kartu su kitais dainuoti smagu. Nesistenkite laimėti laiko, verčiau naudingai jį praleiskite. Vairuodamas leiskite pėstiesiems ramiai pereiti gatvę. Išmokite atpažinti miežių, avižų, rapsų, linų laukus. Negalvokite apie „paskui“, viską sugadinsite. Paskambinkite mylimam žmogui be svarbaus reikalo ir pasakykite, kad jį mylite. Užsimerkite ir sugalvokite norą. Niekuomet nelaukite įkvėpimo arba noro. Imkitės darbo – svarbu pradėti, net jeigu nesiseka, ir įkvėpimas apims.

Sako, Lietuvoje sunku būti optimistu vien todėl, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė.

Optimizmą galima apibūdinti dviem požiūriais: polinkis pastebėti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybę; filosofinis požiūris, pagal kurį egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visų galimų ir racionaliai sutvarkytas.

Iš tekstų apie optimistus susidarė nuomonė, kad optimistai yra žmonės, kuriems viskas gerai. Jie visada laimingi ir jiems yra gerai taip, kaip yra, jiems nesvarbūs kitų žmonių kandūs komentarai, jiems lengviau gyventi ir pan. Bet radau ir vieną trūkumą – jiems juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad būtų geriau, nei yra dabar. Jie netobulėja. Stovi vietoje ir yra tuo patenkinti. Bet tai negali tęstis amžinai, galų gale įvyksta jausmų protrūkis, nes giliai širdyje visada slepiasi liūdesys. Kuo giliau jis slepiamas, tuo labiau nori ištrūkti.

Visad mąsčiau, kad dabar pesimistų daug daugiau negu optimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis. Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje – beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.

Kur slypi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėti save.

Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. – genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus.

Gal optimistai yra tie, kurie gyvenime nėra patyrę sunkių išbandymų, netekčių, praradimų? Gal jų gyvenimas buvo „rožėmis klotas“? Anaiptol. Didžiausi optimistai gali būti patyrę gerokai daugiau skaudžių išgyvenimų už didžiausius pesimistus.

Ar optimistais gali būti senjorai? Mūsų pensininkai drąsūs, vikrūs, sugebantys pragyventi už tiek, kai vokiečių senjoras net įsivaizduoti negali, kad šitaip įmanoma. Skaičiau Vakarų pasaulyje (konkrečiai JAV) išleistą atmintinę pensininkams. Ten pradedama nuo paties rytmečio: kaip atsikelti, kaip lipti iš lovos. Aiškinama, kad antklodę nuo savęs reikia nudengti atsargiai, kad nesusižeistų.

Mūsų senjorams tokių atmintinių nereikia. Sako, kuo esi senesnis, tuo labiau norisi matyti jaunas stiuardeses ir padavėjas. Kažkodėl man atvirkščiai. Maistas restoranuose, kur pagyvenusios padavėjos, žymiai skanesnis. Jau nekalbu apie tai, kaip malonu matyti pagyvenusį barmeną.

Pranašautojai teigia, kad šiais metais problemų netrūks, bet galimi ir malonūs netikėtumai. Tą patį jie pranašavo ir 2018-iesiems, ir dar ankstesniems metams. Kadangi pranašystė visiškai neapibrėžta, aišku, jog ji tiko ir tiks.

Dar vis prisimename neseniai pasibaigusius metus. Apie ką dažniausiai kalbėjomės 2018-aisiais? Pirmiausia – apie tai, kad euras lygus litui. TV laidos ištrauka, kurioje atsakinėdama į žurnalisto Andriaus Tapino klausimus Monika Šalčiūtė aiškina, kad litai į eurus bus keičiami vienas prie vieno, į dienos šviesą buvo ištraukiama vos ne kiekvieną savaitę.

O dar tie tyrimų rezultatai, kad mes už prastesnės kokybės produktus mokame tiek pat ar net daugiau kaip kiti Vakarų pasaulyje. O juk esame Šiaurės Europa. Tiesa, gali paguosti žinia, jog mūsų atlyginimai du kartus didesni nei šalių, kurios kadaise įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Gausias naftos ir dujų atsargas turinčio Turkmenistano ir Azerbaidžiano gyventojai uždirba kelis kartus mažiau nei lietuviai. Nors mėgstu draugus paguosti, sakydamas, jog dideli pinigai gadina ir todėl jie visad liks gerais žmonėmis.

2018-aisiais kalbėjome apie svorio augimą ir ieškojome naujų dietų. Žinia, jei tau auga svoris – nesi laimingas. Pagal tai, kiek šalies gyventojai išleidžia maistui, galima spręsti apie pragyvenimo lygį šalyje. Didžiųjų Vakarų pasaulio šalių gyventojai maistui išleidžia 12 – 14 proc., lietuviai – 35. Tiesa, rusai išleidžia net kiek daugiau nei 50 proc. Rumunai ir bulgarai irgi daugiau.

Vis tebekalbama apie emigraciją. Girdėjau sakant, kad daugelis emigrantų Lietuvoje perka butus ir juos nuomoja, tuo darydami kad ir nedidelį biznelį, be to, užsitikrinę, kad kai norės grįžti – bus kur. Bet išgirdau, jog daug yra ir butus parduodančių – nebesitikinčių tėvynėn grįžti. 2013 metais bankų analitikai teigė, savo ausimis girdėjau, kad nuo 2015 emigracijos veik nebebus, o ji, nors jau ir 2019-aisiais, net nemažėja. Ir pasitikėk žmogus bankais, kai pas juos tokie prognozuotojai.

Ir dar viena pokalbių tema – artėjantys rinkimai. Vieni po kitų. Kiek čia spalvingų kandidatų. Yra ir tokių, kurie pretenduoja ir į merų, ir į prezidento kėdes. Ar galima tokiais pasitikėti, kuriems visiškai nesvarbu kur rastis ir kurioje kėdėje sėdėti, kad tik kažkur sėdėti?

Naujųjų metų pirmosios dienos man malonios tuo, kad galiu surikiuoti mieliausius praėjusių metų įvykius. Bent man smalsiau sužinoti, ne kokie žmonės 2018-aisiais buvo populiariausi, ne kurie iš jų turtingiausi, bet kas įdomaus sukurta. Menui ir menininkams tikrai vertėtų skirti didesnį dėmesį. Kaip toje istorijoje, kur tūlas skundėsi, kad menininką kiekvienas gali įžeidinėti. „Bet tu juk ne menininkas?“ – nusistebėjo pašnekovas. Besiskundžiantis visiškai nuliūdo ir teištarė: „Na, štai – ir vėl.“
Pradėsiu nuo 2018-ųjų kino filmų. Reta, bet dėl pirmojo populiariausių filmų penketuko veik niekas nesiginčija: 1. „Tranzitas“, 2. „Lumiere“, 3. „Ramiai sėdintis dramblys“, 4. „Waldheimo valsas“, 5. „Trys stendai prie Edingo, Misūryje“.

Teatro premjeras užgožė didaus menininko režisieriaus Eimunto Nekrošiaus išėjimas. Tiesiog prisimeni jo spektaklius, o visa kita tarsi lieka šone. Juo labiau kad ir 2018 šis režisierius „išleido“ dvi premjeras: S. Šaltenio „Kalės vaikus“ ir V. Gombrovičiaus „Jungtuves“. Man tai ir patys geriausi metų spektakliai. Ir dar norisi padėkoti Lietuvos televizijai, kuri tą pačią dieną, vos tik išėjus režisieriui, parodė jo statytus Dantie Alighieri „Rojų“ ir „Dieviškąją komediją“, kūrinius, kuriuose kaip niekur kitur susiduri su gyvenimo ir mirties jungtimi.

Apie dailę gal plačiau nekalbėsiu, nes į parodų atidarymus kituose miestuose rečiau ir nuvykstame, tad norisi tik žvilgtelėti į įvykius savam mieste. Metai gražiai startavo Gintauto Lukošaičio paroda „Bendražygiai“ Dailės galerijoje, po to toje pat galerijoje galėjai užtikti daug progresyvaus jaunimo ir „Virusą“, Augustino Savicko ir Algio Skačkausko parodas „Laiptų galerijoje“ bei Antano Gudaičio – Ch. Frenkelio viloje. Dar norėčiau išskirti parodą „Tarpukario formatai. Tradicija ir modernizmas tarpukario Lietuvos fotografijoje“ Fotografijos muziejuje.

Iš muzikinių įvykių – tai mūsų miestą, jei neklystu, aplankė visos popso žvaigždutės (gal tik Radžio nebuvo, ar aš nepastebėjau). Man pats keisčiausias reiškinys mūsų padangėje – lietuvių estrada, gyvuojantis nuo neatmenamų laikų su N. Paltiniene priešaky. Nors tvirtą mano įsitikinimą, jog tai grynų gryniausias kičas, bandė paneigti bičiulis, tolimojo plaukiojimo jūreivis, prisipažinęs, jog jis paklotų didžiausius pinigus, jei jam grįžus iš reiso minėta N. Paltinienė padainuotų „Kapitono tango“.

Tik čia aš ne apie tokius koncertus. Yra, ir ačiū Dievui, kitokių. Pirmiausia tai bigbendų festivalis prie Talkšos ežero per „Šiaulių dienas“, kai dvi dienas gyveni svingo ritmu. Dar įsiminė grupės „Colours of Bubbles“ ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas „Untold story“ XV tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio rėmuose ir VII klezmerių muzikos festivalio koncertas „Saulėje“: „Dvi šimtmečio legendos. Anatolijus Šenderovas ir Viačeslavas Ganelinas“. Čia tik keletas, buvo ir dar daug puikių muzikinių vakarų. Žodžiu, nėra Šiauliuose jau taip blogai. Kaip Algis Ramanauskas-Greitai viename interviu, besibaigiant 2018-iems sakė, jog Lietuvoje tegalima gyventi Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o po pauzės pridūrė: „Na, dar Šiauliuose.“

O jei dar dėl muzikinių kūrinių, tai man nėra gražesnio ir mielesnio už „Tylią naktį“, kuris nuskamba kiekvienų Kalėdų išvakarėse. Per pastarąsias jis skambėjo 200-ąjį kartą, nes būtent 1817-aisiais į Austrijos Oberndorfo miesto bažnyčią kunigauti atvykęs Josephas Franzas Mohras rado čia vargonininką Fransą Xaverą Gruberį, jie susidraugavo ir po metų pagal kunigo eiles vargonininkas sukūrė nuostabią „Tylios nakties“ muziką.   

Visus tekstus apie 2018 metų knygas galima pavadinti vienu vardu „Gyvulių ūkis“. Pastebėjau, jog daugelis grįžta prie anksčiau jau skaitytų knygų. Štai M. Mažvydo biblioteka pateikia skaičius, jog 2018-aisiais labiausiai buvo skaitomi E. M. Remarko kūriniai. Nustebino, kad po jo, pagal skaitomumą, seka A. Camus. Iš mūsiškių populiariausias R. Gavelis. Jei atskirais, kūriniais, tai labiausiai šios bibliotekos lankytojai skaito B. Tiškevič „Vyvenimą“ ir, be abejo, G. Orvello „Gyvulių ūkį“, kurio populiarumas per paskutinį metų mėnesį šoktelėjo į neregėtas aukštumas.

Kaip ir kiekvienais metais, iš 2018-ųjų naujienų yra ką pasirinkti, bet jeigu į negyvenamą salą būtų leista imti tik vieną knygą, aš rinkčiausi Davido Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“. Net 200 puslapių (192) nesiekiančiame, Man Booker premija apdovanotame romane veiksmas tetrunka 2 valandas, tad per tiek laiko tai ir perskaitai.

Romano pagrindinis herojus yra komikas ir aprašomas jo stand-up pasirodymas Netanijos, miesto Izraelyje, bare. Ryškiai geltonos spalvos viršeliu knyga atrodytų turėti būti šviesi, bet joje atskleidžiama daug žmogiškų išgyvenimų: tėvų ir vaikų santykiai, Holokaustas, netektys, pagaliau Izraelio politinė situacija. Kad ir kiek liūdnokas šios knygos turinys, visgi daug čia ir užslėpto humoro, kuris verčia vėl ir vėl pamąstyti apie žydų tautą.

Juk net 22 proc. Nobelio premijų laimėjo žydai. Kas lėmė žydų genialumą? Žydai pabrėžia išsilavinimą, studijas ir aktyvią protinę veiklą. Jie ypač gerbia mokslininkus. Pavyzdžiui, sinagogose juos sodina garbingiausiose vietose. Genijai retai kada išdygsta atsitiktinai. Išauginti mokslininkui reikia ištisos kultūros ir bendruomenės. Diduma žydų sulaukia gan senyvo amžiaus. Pasirodo, to priežastimi nėra jų dieta, klimatas, gyvenimo būdas ar genai. Priežastis paprasta – jie itin gerbia senyvus žmones. Be to, greitai prie visko prisitaiko.

Baigiant telieka konstatuoti, jog 2018-ieji jau viską apie save išklojo. Kokie bus 2019-ieji? Sako, Kiaulės metai pritrauks pinigus. Reikia turėti kiaulę taupyklę ir kiekvieną dieną į ją įmesti bent keletą centų. Suprantu, jog jie ir pritrauks tuos didesnius pinigus. Dar Kiaulės metais, sako, ir viena kita taurelė stipresnio gėrimėlio neprošal (girdi, alkoholis ir kiaulė visad šalia). Gal. Bet tik norisi prisiminti anglų išmintį, jog jei neturi apelsinų sulčių, vodkos negerk.

Į viršų