facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Sutinkant 2019-uosius, kai sugulė daug laisvadienių, dažnas mūsų sutikti Naujųjų buvo kažkur išvykęs. Puiku. Šiomis dienomis, kai laikas po Naujųjų sutikimo slenka lėtai, dažnas toli nuo namų nenukeliauja. Nenusiminkite.

Juk džiaugsmas ir malonumas rastis savo namuose. Namuose galima susitikti su artimiausiais bičiuliais (nemieli į tavo namus juk neįžengs) klausantis vienas kito pasakojimų, juokiantis, geriant arbatą ir ypatingą vyną. Namai kupini gražių daiktų, muzikos ir laimės.

Namai – kaip patikimas laikrodis. Jau nepamenu, kas apie namus šitaip kalbėjo. O Astridos Lindgren knygoje „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ patiko vienas akcentas – šeima mėgsta pabūti drauge prie židinio.

Jei namuose ir nėra tikrojo židinio, vis tiek juos plačiąja prasme vadiname židiniu. Iš židinio dūmai kyla dangaus link. Tai malda dangui, kreipimasis į jėgas, valdančias pasaulį. Jeigu mūsų malda pasieks dangų, gausime tai, ko iš dangaus norime. Vadinasi, namų židinys neša laimę. O užsikabinę už laimės tikėkime, kad ji iš mūsų daugiau nebepaspruks.

Ką pastebiu apsilankęs pas bičiulius? Mūsų būstai panašūs į mus pačius. Seniai praėjo tie laikai, kai nuėjęs į svečius galėjai pamatyti tą pačią sekciją, sofą, fotelius ir tą patį miegamojo komplektą. Tuo metu žmonės rinkosi ne tai, ką norėjo, o tai, ką tiesiog galėjo nusipirkti. Nors žmonės nepasakoja apie save to, ko nenori, dažnai jų būstas atskleidžia tas ypatybes, kurias jie galbūt norėtų nuslėpti ar bent nutylėti.

Kai „apgyvendiname“ savo būstą, įrengiame jį pagal savo finansines galimybes, estetinį skonį, vyraujančią madą, net nepastebime, kaip jis tampa panašus į mus pačius. Apsidairykite aplinkui ir pažiūrėkite, kokios spalvos jūsų būsto sienos ir užuolaidos, kokio medžio ar jo imitacijos grindys, kokie paveikslai (jeigu apskritai jų yra) kabo ant sienų, kokie šviestuvai, ar daug įvairių niekučių, suvenyrų ir malonių smulkmenų, kurios jums labai brangios. Manote, visa tai pasirinkote atsitiktinai?

Neturėti daugiau, negu būtina, šiandien reikia neapsakomos jėgos Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kokių nors įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, kad ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas.
Kai regi, jog daiktas tau per brangus, gal geriau bei pigiau ir toliau apie jį svajoti ir tiek. Nors dažniausiai viskas būna atvirkščiai. Apie trokštamą brangų daiktą protas dar bando sakyti: „Nėra man jis toks reikalingas“, bet dažniausiai būna per vėlu – daiktas jau įsigytas. Kiek žmogus mylėjo kurį daiktą, galima spręsti tada, kai daiktas praranda pirminį blizgesį, nusitrina, apiblunka, įskyla...

Neįsivaizduoju kambario be knygų. Be abejo, ne visuose kambariuose, bet bent viename būtinai. Prisiminiau savo jaunystės biblioteką. Knygų jaunimui tuomet mažai (labai mažai) buvo. Tiesa, kelios lietuvių autorių. Tai apysakos: Justino Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“ ir Vytauto Bubnio „Arberonas“, pagal kurią Lietuvos kino studija susuko filmą „Mažoji išpažintis“ su Vytautu Kernagiu ir posakiu „Benai, plaukiam į Nidą!“

„Pušyje, kuri juokėsi“ galėjome susipažinti su anuo metu pas mus draudžiamų filosofų Heidegerio ir Hiuserlio mintimis, kuriomis kalbėjo J. Marcinkevičiaus kūrinio herojus. Tik šalia jaunimo knygų mes, aišku, skaitėme ir F. Dostojevskį, ir O. de Balzaką, ir H. Hesę, ir E. M. Remarką, ir E. Hemingvėjų, ir visus visus. Skaitėme ir virpėdavom nuo įspūdžio, o kartais ir apsiverkdavome.

Kokią knygą išsitraukiau sutinkant 2019-uosius? V. Šekspyrą. Vien todėl, kad jo kūriniuose dažniausiai vartojamas žodis „meilė“, tartas didžiojo rašytojo 2259 kartus. Daug kartų didžiojo klasiko kūriniuose vartojamas ir žodis „mirtis“, bet „meilė“ daug kartų dažniau.  

Baigiantys metams daugelis išrenka skaitomiausias knygas, mėgiamiausius kino filmus, spektaklius, dažniausiai skambėjusias dainas ir dar daug ką. Renkami ir populiariausi žmonės. Keista, kai Lietuvos turtingiausių žmonių dešimtukas renkamas pagal kiekvieno turto turėjimą, o ne pagal tai, kiek mokesčių jie sumoka.

Renkamos ir populiariausios televizijos bei mažajame ekrane rodomos laidos. Ne vienas mano bičiulis šiandien sakosi nebežiūrįs televizoriaus. Aš ėmiau nežiūrėti vos trijų laidų – „TV pagalbos“, KK2“ bei „Farų“. Bet ir to pakako. Mano gyvenimas tapo šviesesnis. Neįsijausdavau aš į tas laidas, jų herojų gyvenimai man buvo tolimi ir svetimi, bet vis tiek kažkuo negatyviu paveikdavo. O štai laidos su ekstrasensais kažkiek juokingos, nes bijoti gyvenime reikia ne dvasių, bet tų, kurie jas mato.

Tad negaliu nepritarti tiems, kurie sako, jog atsisakę televizijos yra laimingesni, visgi visiškai televizoriaus iš savo namų neišvežiau. Pasižiūriu filmų ciklus. Pavyzdžiui, visą Džeimso Bondo istoriją. Anksčiau net dėmesio nebuvau atkreipęs, kiek daug šis herojus per dieną išgeria alkoholinių gėrimų. Paprastas žmogus nuo tokių dozių mirtų. Bet jis superherojus.

Dabar žiūriu P. Almodovaro filmus, elito ir snobo kiną, kino žvaigždžių alėją, o A. Hičkoko filmų ciklo Lietuvos televizija nebaigė. Gal dar tęs. Kol kas parodė ankstyvuosius filmus, parodė „Paukščius“, o nesulaukiau „Lango į kiemą“ – istorijos, kaip vyriškis nužudo savo žmoną, po to gabalais sukapoja jos lavoną ir lagaminu išneša iš namų.

Bet naujametiniam vakarui šis filmas, aišku, nebūtų tikęs. Jau tikrai tuomet geriau „Likimo ironija, arba Po pirties“. Bent aš mielam vakaro praleidimui rinkčiausi Joelo ir Ethano Coenų juostą „Didysis Lebovskis“. Jei tu prijaučiantis bohemai, tai iki skausmo tau bus artimi šio kino kūrinio herojai, ypač hipis Lebovskis. Visą kino filmą lydi teisybės troškimo jausmas. To siekiantys herojai iš ekrano tai perduoda žiūrovams. Tiesa, Lebovskis ne koks nors didvyris, o tiesiog vaikinukas iš minios, bet kaip norėtųsi atsidurti jo draugijoje, prisidėti prie pokalbio apie gyvenimo esmę, nes čia, Lietuvoje, niekas apie tai nebekalba.

Tęsiant pokalbį apie kino filmus, tai jei reikėtų ką rinktis iš lietuviškos filmotekos, pasirinkčiau režisieriaus Algirdo Aramino juostą „Kai aš mažas buvau“. Retas šį filmą pamena. Filmas buvo itin nepalankiai priimtas Maskvos kino kritikų, nes jame daugiausia koncentruojamasi į jauno žmogaus jausmus, o sovietinė realybė lieka nuošalyje. Abiturientai Eglė ir Tomas pabėga iš labai primityvios ekskursijos po parodą. Jie klajoja po Vilnių, apsilanko žirgyne. Bunda meilė, tačiau gimsta ir pavydas. Eglė mokosi piešti pas profesionalų dailininką, ir Tomui ima atrodyti, kad mergina vis labiau tolsta nuo jo. Paguodos jis bando ieškoti alkoholyje ir atsitiktinėse kompanijose, tačiau jos neatneša laukto nusiraminimo. Galiausiai jis išsiruošia ieškoti merginos. Deja, paieškos bevaisės, bet čia pati Eglė pati žengia pirmąjį susitaikymo žingsnį. Veiksmas filme vyksta vasarą, bet man ši istorija naujametinė.

„Kodėl žmonės šiandien viskam abejingi?“ – paklausė bulvare mane sustabdžiusi moteriškė ir paprašė: „Papasakokite savo straipsniuose ką nors gražaus.“

Visą gyvenimą bandau suprasti, kas tai yra grožis. Suvokiu, jog jis visur – debesyje ir gėlėje, dailininko nutapytame paveiksle ir kompozitoriaus sukurtame opuse. Bet jis drauge ir didžiausia pasaulio paslaptis.

Altruistų padaugėja, kai ilgėja dienos ir daugiau šviesos. Žodžiu, palanki aplinka skatina altruizmą. Imame ieškoti atsakymų į klausimus. Kaip žmogui pajėgti sutramdyti pyktį, neištarti blogų žodžių, nepadaryti blogo? Ar tai įmanoma? Pesimistai sako, jog ne, o jei ir atrodo, kad įmanoma, – taip gyventi nepavyksta.

Kad taip mokslininkai sugebėtų pertvarkyti mūsų smegenis. Ne per seniausiai skaičiau, kad jie atrado medžiagą, iš kurios susideda meilė ir ištikimybė. Tai vienoje mažytėje kapsulėje į kamuolėlį susisukęs kelių milijoninių milimetro dalių ilgio baltymo gabalėlis, kuris ir lemia santuoką bei skyrybas. Ši kapsulė – chromosoma Nr. 3. Tai siūlo formos molekulė, sukaupusi informaciją apie žmogaus paveldimas savybes, taip pat turinti geną, kuris reguliuoja meilės hormono oksitocino gamybą. Kartu su kitomis genetiškai valdomomis organizmo medžiagomis jis „įsako“ smegenims mylėti.

Atrodytų, reikėtų džiaugtis tokiais mokslo pasiekimais, bet čia žmogus imi abejoti – gal tebūnie kaip buvę, kaip esame pratę? Ar jeigu kas įsikiš į mūsų smegenis, mes išliksime savimi? Ar begalėsime naudotis laisve? Štai ką gero padarę, kažką gražaus nuveikę galime pasidžiaugti savimi, jog taip pasielgėme, o jeigu viskas mumyse bus užprogramuota? Jeigu imtume ir vienu ypu taptume teigiami? Vienas kitą mylėtume, tartume tik gražius žodelius, kruopščiai atliktume mums patikėtus darbus? Nebūtų jokio melo, netgi – švento? Visi vienodi. Vienoda dora, vienoda moralė. Žmogus daro gera, gražiai elgiasi, nes kitaip negali. Kur tada jo nuopelnai? Jo nebepuošia jokios teigiamos savybės, nes jos – visų, teigiamos savybės nebėra jokios teigiamybės, o tiesiog gyvenimo norma.

Dievas įspėjo žmones apie žemės drebėjimą, kurk praris visus krašto vandenis. Vanduo, kuris užplūs jų vietą, pavers žmones bepročiais. Tik vienas pranašas rimtai pažiūrėjo į perspėjimą. Jis tempė didžiulius vandens ąsočius į savo olą kalne, kad jam pakaktų vandens iki jo mirties valandos. Ir tikrai ištiko žemės drebėjimas, ir vandenys prapuolė, ir naujas vanduo pripildė upelius ir ežerus, upes ir tvenkinius.

Po kelių mėnesių pranašas nusileido pažiūrėti, kas atsitiko. Išties visi buvo pamišę, puolė pranašą, nes manė, kad pamišėlis – jis. Tada pranašas grįžo į olą kalne džiaugdamasis vandeniu, kurį  buvo išsaugojęs. Tačiau laikui bėgant vienatvė jam darėsi nepakeliama. Jis ilgėjosi žmonių draugijos, todėl dar kartą nusileido į lygumas. Ir vėl žmonės jį atstūmė, nes jis buvo toks nepanašus į juos. Pranašas pasidavė. Jis išpylė išsaugotą vandenį, atsigėrė naujojo vandens ir prisidėjo prie išprotėjusiųjų.
Tai istorija, papasakota dabar populiaraus kunigo vienuolio Antonio de Melo. Esame laisvi. Patys sprendžiame, kaip pasielgti, ką pasakyti ir t. t. Kasdieniniame gyvenime laisvę suprantame labai įvairiai. Kalbame apie valios laisvę, sąžinės laisvę, žodžio laisvę, kūrybos laisvę ir pan.

Paprastai žmogus save laiko laisvu tada, kai jo niekas neverčia daryti to, ko jis nenori, o netrukdo daryti to, ką jis nori. Tačiau paanalizavę šį požiūrį nesunkiai pastebėsime, kad jis toli gražu neišreiškia laisvės esmės – juk mūsų norai dažnai atspindi nuo mūsų nepriklausančias sąlygas, neretai čia lemia ne protas, o įpročiai, atsitiktinės nuotaikos ir pan. O kaip dažnai mūsų norai net prieštarauja proto balsui.

Visa šiandieninė filosofija, net apskritai visa pasaulėžiūra arba jos ieškojimas, mūsų laikais pirmiausia yra žmogaus Filosofija, žmogaus pastangos suprasti patį save ir kurti žmonių likimą. Šiandieninė filosofija yra gimusi iš žmogiškosios egzistencijos grindžiamų klausimų ir nori nušviesti žmogaus egzistenciją, nori padėti jam būti tikru žmogumi. Viskas, kas egzistuoja pasaulyje, turi vienokį ar kitokį kontekstą. Kontekstas verčia žmogų prisitaikyti prie konjunktūros, o žmogus savo elgesiu rašo savojo laiko kroniką.

Kiek nutolau nuo pagrindinės namų židinio temos, bet juk būtent tokie pamąstymai ir yra vyraujantys diskusijose, kurios vyksta mūsų ar bičiulių namuose.

Jeigu jūs – pokario vaikas, prisiminkite, jog tuo metu Šiauliuose, o ir visur, reikšmingiausia vieta buvo jūsų pačių ar jūsų draugų virtuvė. Ankšta, prastai apšviesta, užtat šilta ir jauki. Ji buvo tarsi intelektualaus gyvenimo šventykla. Čia virdavo aistringos diskusijos apie egzistencijos tikslą, užtikdavai tapatybės problemų iškamuotus asmenis, čia, toli nuo viskuo besidominčių ausų, išgirsdavai naujausią politinį anekdotą. Aišku, dabar visa tai persikėlė į svetaines, dar vadinamas salonais.

Ir dar. Kaip atsikratyti nenorimų svečių. Satyrikė Vytautė Žilinskaitė jau gan senokai patarė, kaip elgtis, jeigu ne jūs lankotės svečiuose, o jus aplanko kokie laisvadienio svečiai. Reikia, anot satyrikės, pasiūlyti pavartyti šeimos albumus: nors ir nuobodžiai, bet laikas bus prastumtas arba svečiai ilgai neužsibus.

Kuo nemielesni svečiai, tuo reikia ištraukti daugiau nuotraukų albumų. Pasodinkite svečią ar svečius ant sofos, pritraukite prie jų stalelį su septyniais storais albumais. „Kadangi turite pakankamai laiko, – pabrėžtinai tarkite, – pradėkime nuo seniausių nuotraukų. Grupinėse nuotraukose, kurių ačiū Dievui, jei turite nemažai, atkreipkite dėmesį ne tik į centre stovinčius, sėdinčius ar tupinčius asmenis, bet ir į, pavyzdžiui, trečius iš kaires: „Šito – parodykite į patį kraštinį, – aš nepažįstu. Šito – irgi ne... Užtat šitą gerai pažinojo senelis. Šitas... iš kur jis atsirado? O čia senelis. Kaip jums mano senelis?“

Satyrikė įsitikinusi, jog visų septynių albumų gal ir vartyti nereikės. Gal jau ties trečiuoju ar ketvirtuoju svečiai prisimins pamiršę kažkokius svarbius reikalus, palinkės dar daug gražių laisvadienių bei vasarų ir išskubės. Tad reikalinga kiekvienuose namuose turėti ne vieną albumą, pilną nuotraukų, kuriose, svarbiausia būtų daug „trečiųjų iš kairės“.

Šiais laikais albumų nelikę, bet tam puikiai tinka mobilieji telefonai arba, dar geriau, planšetės. Brukite juos svečiui prieš akis ir rodykite tuos „trečiuosius iš kairės“.

Sutinkant Naujuosius iš lentynos išsitrauktos knygos viename lape radau sudžiūvusį klevo lapą. Vadinasi, kažkada skaičiau šią knygą baigiantis vasarai ar rudenį ir kažką, kas atrodė įdomu ir svarbu, pasižymėjau. Gal ką rasiu ir po metų, baigiantis 2019-iesiems? Kiekvieni metai juk kažką palieka.

Bet dar iki to ilgas kelias. Metai juk tik prasidėjo. Todėl dar neišblėsę naujametiniai sveikinimai, dar vis laikas tarti gerus žodžius, be to, tam visados tinkamas laikas. Savo priešui – atleisti, savo oponentui – rodyti daugiau tolerancijos, savo draugui – skirti širdį, savo klientui – kokybiškas paslaugas, visiems – geranoriškumą.

O išskirtinis palinkėjimas būtų mūsų valdantiesiems – neimkite daugiau nei Dievo duota, nes kitaip visi nuo jūsų nusisuks. 

Į viršų