Toks noras mus užvaldo kiekvienąkart prasidedant naujiems metams. Tokiu metu dėliojame ateities planus, sakome, jog šiais metais tai jau nebetrypčiosime vietoje.

Nauji metai – naujas gyvenimo etapas. Tačiau be optimistų gyvenime labai daug ir pesimistų. Pastarųjų dargi daugiau. Jie kenčia. Kančias bando palengvinti vaistais, savižudybėmis, siuvinėjimu... Knygos apie sveiką gyvenseną ir stebuklingus išgijimus skirtos sveikiems žmonėms. Sergantiems skirtos poliklinikos ir šeimos gydytojų kabinetai. Gana anksti žmonės suprato, kad niekas taip nesumažina kančių kaip skundai. Ir ėmė skųstis: kodėl taip? Kodėl ne anaip? Kodėl gyvename blogai? Kada gyvensime geriau?

„TV 1000“ ar kiti televizijos kanalai parodo visai dar nesenų filmų. Neseniai rodė režisieriaus Roberto Zemeckio „Prarastąjį“. „Prarastasis“ –  visad aktuali juosta. Normaliai, netgi pasiturinčiai gyvenantis tarptautinių pašto siuntų gabenimo kompanijos darbuotojas Čakas Nolandas (aktorius Tomas Henksas) kažkur Ramiojo vandenyno platybėse, lėktuvui patyrus katastrofą, patenka į negyvenamą salą. Čia niekas neparuoš skanaus maisto, niekas neišskalbs purvinų drabužių. Herojui teks mokytis išgyventi...

Įspūdingos filmo scenos – herojaus bandymas prisišaukti pagalbos, nevilties proveržiai, darbai, kurie kitomis sąlygomis pasirodytų patys elementariausi (kokoso riešuto suskaldymas, ugnies įžiebimas), o čia reikalaujantys nežmoniškų pastangų. Nėra fakso aparatų, mikrobangų krosnelių, mobiliųjų telefonų, automobilių ir paties svarbiausio – interneto. Čako Nolando gyvenimas – iš proto varanti vienatvė ir kova už būvį. Filmo pabaiga atvira – ar sugrįžimas į įprastą aplinką iš tiesų tapo išsvajotuoju išsigelbėjimu? Ar tai, ką daugelis iš mūsų, besisukančių kasdienybės sumaištyje, laikome vertybėmis, iš tiesų verta šio vardo?

Kaip patikėti, kad ateityje, tarkime, šiuo atveju 2019 metais, gyvensime geriau arba bent jau kitaip? Netikime. Nusivylę klausiame: jei Dievas tikrai yra, kodėl jis neįrodo savo buvimo, neatskleidžia savo veido? Kodėl aplink tiek daug neteisybės?

Prisiminiau gan įdomų vieno kunigo pamokslą. Jis siūlė įsivaizduoti, kad vieną naktį visi pasaulio žmonės Paukščių Take pamato didelėmis aukso raidėmis tvieskiantį užrašą: „Aš tikrai esu.“ Žmonės išeina į kiemus, į gatves, į aikštes ir nustebę skaito. Patys religingiausi, pamatę ne įprastai padriką žvaigždžių kratinį, o šį užrašą, suklups tiesiog aukštoje žolėje prie savo namų. Kiti persigandę bėgs atgal į namus. Ne vienas lies apgailestavimo ašaras – o, kad būtų žinoję anksčiau, būtų gyvenę kitaip.

Pirmasis įspūdis, sukeltas tokių Dievo pateiktų jo buvimo įrodymų, bus nepaprastas. Išnyks nusikaltimai, liausis karai, žmonės tars vienas kitam tik gražius žodžius. Ir taip praeis keleri metai, o spinduliuojantis Dievo buvimo įrodymas kiekvieną naktį švies visiems. Tada vieną dieną kažkas tars: „Dievas yra, ir kas iš to?“ Kitas pamąstys: „O gal jo visai nėra, gal čia kažkas kitas užrašė, o gal užrašas iš ūkų pats susidarė?“

„Saulė, duodanti regėjimą ereliui, apakina pelėdą“, – rašoma prieš kelerius metus išleistoje, bet dar knygynuose užsilikusiojo Entonio de Melo knygelėje „Paukščio giesmė“. Šioje knygelėje – trumpos, paprastos, tačiau kupinos išminties istorijos. Tik spėk jas dėtis į galvą. Tuo labiau kad joje tvirtinama, jog bet kuris pasakojimas yra apie tave ir skirtas tau.

Knygą išleido „Katalikų pasaulio“ leidykla, nors ją gali skaityti tiek religingi, tiek nereligingi žmonės, tiek krikščionys, tiek budistai, tiek hinduistai ar dar kitų tikėjimų atstovai. „Ką po galais tu darai?“ – tariau aš beždžionei pamatęs, kad ji traukia žuvį iš vandens ir kabina ant medžio. „Aš ją gelbėju, kad neprigertų“, – išgirdau atsakymą.“. Knygelė siūlo giliai apmąstyti kiekvieną pasakojimą, visą dieną nešiotis jį savyje, po to pritaikyti savo gyvenimui.

Kiek anksčiau viename dienraštyje regėjau skelbimą, kur administracija praneša, jog jų restorane kažkas iš lankytojų pamiršęs didelę sumą pinigų ir prašo atvykti jų atsiimti. Kadangi vargiai patikėsi, jog taip buvo, stebina to restorano reklamos kūrėjų išradingumas. Realu, jog ne vienas panorės apsilankyti restorane, kur toks sąžiningas kolektyvas. O ir reklama laikraštyje restoranui būtų kainavusi daug daugiau negu šis skelbimas.

Žinok, žmogau, kaip čia vienu ar kitu atveju pasielgus! Dažnai jautiesi tarsi loterijoje. Tarsi įeidamas į lošimo namus. Nusišypsos laimė ar ne? Nors girdėjau, kad ruletės krupjė gali taip įgusti pagal ruletės sukimosi greitį išmesti kamuoliuką, kad jis įkris į norimą skaičių.

Atrodytų, jeigu gatvėje jau yra viena kavinukė, jos šeimininkai turėtų labai nenorėti, kad šalia įsikurtų kita. Deja, jie gali būti neteisūs. Kartais kelios kavinukės gali sutraukti daugiau lankytojų. O jeigu visas kavinių kvartalas? Tas pat ir su parduotuvėmis. Visas jų pasažas iškart traukia lankytojus.

„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis. Bet tūlas, tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos.

Prasidedant naujiems metams populiariu tampa žodelis „mesti“. Kiek kartų rūkoriai yra žadėję mesti rūkyti, kilnojantys stiklelį atsisveikinti su alkoholiu, o mėgstantys sočiai pavalgyti mesti svorį? Man ypač aktualus svorio metimas, nes kai pasižiūriu į veidrodį, regiu ne atletas esąs. Tiesa, buvau vienu metu kiek įjunkęs į alkoholį, bet, ačiū Dievui, šios blogybės atsikračiau.

Juo labiau kad mesti gerti dabar tapo madinga. Štai sutinku bičiulį. Didžiuojasi irgi nebežiūrįs taurelės pusėn. O savaitėmis uliodavo. Tiesa, kaip jis pats prisipažįsta, mesti jam buvo kiek lengviau, nes po vieno savaitės gėrimo su juo pasikalbėjęs Dievas ir pataręs nebegerti.

Metant pats lengviausias yra pirmasis punktas: įsigyti vadovėlį kaip mesti rūkyti, gerti ar laikytis dietos. Toliau jau sunkiau. „Nuo pirmadienio lieknėju (nebegeriu, nerūkau)“, – tuščia frazė. Pažadas tai daryti nuo Naujųjų metų kiek stipresnis, bet irgi, deja, retai įgyvendinamas.

Pripažinsiu, jog teisingesnis kito mano bičiulio pasiūlymas: „Mažiau valgyti (nebegerti, nerūkyti).“

Kad imtum gyventi kitaip, reikia paplušėti ir pačiam. Štai dėl svorio metimo. Siūlomos įvairiausios dietos. Draugai nugrūdo pas vieną tokį dietų išrašinėtoją ir mane. Tas, išklausinėjęs, kada ir kiek aš valgau, kada labiausiai noriu valgyti, sužinojęs mano darbo grafiką ir kitą dienotvarkę, pasiūlė maitintis taip: rytą, kadangi valgyti nenoriu, tai ir nevalgyti, pirmą kartą apie 12 valandą dienos sukrimsti sumuštinį ar du sumuštinius su arbatos, kavos puodeliu ar sulčių stikline, o prisišveisti apie 17–19 valandą, t. y. tada valgyti sočius pietus. Po jų į skrandį – nieko.

Pamokymų, kad po 18 valandos nebegalima valgyti, buvau girdėjęs tiek ir  tiek, bet neiškęsdavau, nes alkis apie 22 valandą visad atsirasdavo. Dietologas aiškino, jog jeigu apie 18 valandą pavalgysiu labai daug, valgyti tą vakarą nebenorėsiu. Kažkodėl šie pamokymai man pasirodė logiški, todėl apie juos čia ir papasakojau.

Kiekvienas kada nors ant ko nors „užkimbame“. Nors, mano manymu, greičiausiai suplonėti būtų galima pasirinkus štai tokią lieknėjimo dietą:

1. Ruošdami maistą nenaudokite grybų, riešutų uogų, bananų, avokadų, apelsinų, mandarinų, obuolių, kriaušių vynuogių, kivių, slyvų ir visų kitų vaisių.
2. Apribokite riebalų, baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų ir vitaminų kiekį.
3. Venkite virto, kepto, garinto, konservuoto, rūkyto ir marinuoto maisto.
4. Nevalgykite sūraus, saldaus, rūgštaus, kartaus, aštraus, aitraus maisto.
5. Nerekomenduojamas pjaustytas griežinėliais, kubeliais, juostelėmis, rombais, taip pat trintas, tarkuotas, spaustas ir apskritai neapdorotas maistas.
6. Jokių košių, uogienių, tortų ir kitokių saldumynų.
7. Kuo mažiau vartokite skysčių, ypač kompotų, gėrimų su saldikliais.
8. Stenkitės tapti vegetaru ir visai nevalgykite mėsos, ribokite pieno produktus.
9. Kiaušinis jums taip pat ne draugas, ne ką geriau mąstykite ir apie žuvį. Jokių duonos gaminių, o svarbiausia – šalin bulves.
10. Iš savo raciono išbraukite užsienio produktus.
11. Visa kita rūpestingai smulkiai sukramtykite, skysčius gerkite mažais gurkšneliais.

Skaičiau, jog norėdami lieknėti turime ilgiau miegoti. 2006 m. Niujorko universiteto Miego sutrikimų centro tyrėjai nustatė ryšį tarp gero miego ir svorio kritimo. Teorija grindžiama tuo, jog dėl miego trūkumo sumažėja sotumo hormono leptino kiekis, žmogus nesijaučia sotus, net jei ištuštino visą šaldytuvą. O apetito hormono grelino kiekis, atvirkščiai, didėja, ir žmogus jaučiasi lyg galėtų ištuštinti dar vieną šaldytuvą. Tie, kurie ilgai miega, neturi tokios problemos: miegant, leptino kiekis didėja, o grelino – mažėja.

Sako, sekasi išpildyti pažadus duotus nupuošiant kalėdinę eglutę. Šiomis dienomis ją nupuošime, nes tradiciškai kalėdinės eglutės nupuošiamos sulaukus Trijų karalių šventės.

Kalėdinę eglutę Šilutės rajone, Vainute, 1853 m. aprašė A. Baranauskas. Tai buvo pirmas kalėdinės eglutės paminėjimas Lietuvoje. Tad belieka pavydėti latviams, nes jie pasakoja apie kalėdinę eglutę Rygoje 1510 m. Gal todėl ir šias dienas pasiekė tradicija vykti Rygon į šviesų šventę prie kalėdinės eglės. Nors pastaraisiais metais galime pasigirti ir Kalėdų eglėmis Lietuvoje. Ypač Vilniaus, kuri ir praėjusiais, ir šiais metais patenka į geriausių Europos eglių dešimtukus. O ir Šiaulių egle galime pasidžiaugti. Bent jau Panevėžio eglę, visi pripažįsta, šiaulietiška grožiu lenkia. Ir pinigų išleista daug mažiau nei kituose Lietuvos miestuose.

Dar vienas prisiminimas, kad miestuose šalia kalėdinių eglučių anksčiau buvo įrengiamos čiuožyklos. Lietuvoje tokia ypač žinoma Vilniuje Bernardinų sode. Prie eglučių nustatytu laiku atvykdavo Kalėdų Seneliai su snieguolėmis ir dalydavo vaikams dovanėles.

Pamenu ir vieną tokį Senelio atvykimą prie eglutės Šiauliuose. Tai buvo veik prieš šešis dešimtmečius. Regis, Senelis prieš tai lankėsi ne vienuose namuose, ten buvo tėvelių pavaišintas, kad atvykęs kažkiek pasvirduliavo ir palindo po eglute ilsėtis. Užmigo Senelis labai greitai ir tai buvo vaikams tikras džiaugsmas, nes jis garsiai knarkė, o tas knarkimas tarsi bylojo, jog tai tikras Kalėdų Senelis. Dovanėles išdalijo Snieguolės ir visi liko patenkinti.

Taigi eglutės ir Kalėdų Senelio jėga bent man jau nuo vaikystės įsiminė.

Nežadėk! Manau, tarp Aukščiausiojo įsakymų galėtų būti ir toks. Tik nesupraskite manęs neteisingai. Šiaip jau žadėti yra gerai, tačiau žadėti negalvojant pažadų tesėti jau kas kita. Žodis „pažadai“ vis labiau girdimas artėjant rinkimams. Iš politikų lūpų jau girdime pažadą kiekvieniems namams dovanoti po pinigų medį. Toks pažadas atsiranda klausantis mūsų valdančiųjų kalbų apie atlyginimų kėlimą. Supranti, jog jei neartėtų rinkimai, nebūtų ir tokių pažadų, bet dabar jie yra ir tegul. Argi galima dėl šito pykti?

Mūsų mažas mėnesinis atlyginimas lygus mažam vakariečio savaitiniam atlyginimui. Tokiu atveju ir mes, ir jie vienodai skundžiamės. Yra paskaičiuota, jog norint žmogui būti visiškai laimingam, reikia uždirbti 75 tūkst. eurų per metus. Pas mus irgi toks gali būti. Parduok butą, baldus, automobilį, papuošalus, turėsi tuos 75 tūkstančius ir galėsi būti laimingas.

 Tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, didžiausias Lietuvos gyventojų noras – turėti pinigų ir kito turto. Gero gyvenimo troškimą, kaip didžiausią svajonę, puoselėja 30 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo metu sveikatą, kaip didžiausią pageidavimą, pasirinko 23 proc. apklaustųjų.

Prisiminiau W. Alleną: „Pinigai nėra viskas, tačiau geriau būti turtingam negu sveikam. Juk užėję į mėsininko krautuvę neimsite girtis: „Pažiūrėkite, kaip puikiai aš įdegiau, be to, aš niekada nepasigaunu slogos!“ Užtai jums mėsos niekas neatpjaus (nebent mėsininkas visiškas kvailys). Turtas geriau nei skurdas vien dėl finansinių priežasčių. Tiesa, laimės už tai nenusipirksi. Prisiminkime skruzdę ir žiogą. Žiogas visą vasarą grojo, o skruzdė liejo prakaitą ir taupė. Atėjus žiemai, žiogas neturėjo nė skatiko, tačiau skruzdė ėmė skųstis skausmais krūtinėje.“

Lengviau su pažadais vienišiams, kurie pasižada susirasti savo antrąją pusę. Draugas skundėsi esąs negražus ir negalįs susirasti antrosios pusės. Atsakiau, jog negražių žmonių nebūna (kažkam tu esi gražus). Atrodo, tam draugui turėjau nurodyti pažinčių skyrelius ar klubus.

Man gi maga susipažinimui siūlyti visai kitas vietas ir aplinkybes, pavyzdžiui, įsigyti šunį. Vedžiodamas šunį susipažinsi su kitais šunų šeimininkais. Be to, jei šuo susipažins su kitu keturkoju, gal atkreips vienas į kitą dėmesį ir jų šeimininkai.

Kitas pasiūlymas – dalyvauti protestuose ar įstoti į kokią nors partiją, ieškoti antrosios pusės bibliotekoje ar bažnyčioje. Bendri idealai greitai tampa bendru „adialu“. Dar tam gali pagelbėti ir dalyvavimas saviveiklos kolektyvuose, įvairiuose būreliuose ar savanorių organizacijose. Puiki galimybė susipažinimams – turistinės kelionės. Aišku, ieškodami antros pusės būkite kantrūs. Gyvenimas nesiklosto taip, kaip jūsų dienotvarkė, o ieškoma antroji pusė, kuriai tu būsi gražus, gali pasirodyti ir rytoj, ir poryt, po mėnesio ar net po metų.

Pabaigai dar apie pažadus, kurie sunkiau įgyvendinami. Duodant tokius pažadus mes galime paprašyti stiprybės jų laikantis. Pavyzdžiui: „Netikiu, Dieve, tavim, bet padėk.“ Nors Šiaurės Amerikoje pasakymas „naujametis pažadas“ bendrinėje kalboje reiškia maždaug tą patį, ką lietuvių posakis „šakėm ant vandens parašyta“. Kadangi žmogus apdovanotas ne tik atmintimi, bet ir sugebėjimu svajoti, tad jis sumąsto įvairiausių pažadų.

Tačiau žmogui tingėjimo atseikėta daugiau nei valios. O ir garsusis J. Campbell yra pasakęs: „Jei laikysies tvirtai įsitvėręs savo gyvenimo plano, niekada nesužinosi, kokį tau buvo sumanęs pats gyvenimas.“