facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tai dažnai girdimas klausimas. Jis vėl suskamba besibaigiant metams. Mano galva, tai vienas kvailiausių klausimų. Kaip elgčiausi? Atrodo, kad žmogus turėtų nebekartoti buvusių klaidų, bet kartos.

Ir jeigu dar klausia, kaip pavadintumėte savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – tai trileris. Norėtum palikti savo likimą, bet likimo palikti neįmanoma, jis seks paskui ir pasivys.

Gyvenimas kažkuo panašus į švedišką stalą: vieni ima iš jo kiek nori, kiti – kiek gali, dar kiti – kiek sąžinė leidžia, o yra ir tokių, kurie ima, kiek leidžia įžūlumas, tačiau visiems galioja ta pati taisyklė – su savimi išsinešti nieko negalima!

2018-ųjų liko tik kelios dienos. Pagaliau – Naujieji. Sako, 2019-ieji bus klaikūs. Ypač dėl visko brangimo. Ir kas atsakys į klausimus dėl to brangimo, kai Nausėda išėjo į politiką. Be to, žiema bus šalta. Per Kalėdos džiaugėmės sniegu, kas retai bebūna. To tikėjausi.

Netikiu jokiais pranašais, būrėjais, netgi astrologais, bet viena pranašyste tikiu. Tai Šv. Martyno diena – lapkričio 11-oji. Esą jei tą dieną jau bus pasnigę ir šalta, Kalėdos bus šiltos ir be sniego, o jei lapkričio 11 bus šilta ir be sniego, tai Kalėdos bus šaltos ir su sniegu. Jei pamenate, šiais metais lapkričio 11-oji buvo šilta ir giedra diena.

Rytą pabudau bjauriai nusiteikęs. Perskaičiau spaudą – nuotaika nepakito. Kylančios kainos, emigracija, šalia Lietuvos sienos dygstančios atominės elektrinės grėsmė, karo nuojauta... Po „Brexito“ išgyvename dėl savo vaikų Jungtinėje Karalystėje, o jei dar iš Europos Sąjungos kuri nors šalis išstos...

Jau antikos filosofai aiškino apie dvi gyvenimo linijas: gėrio ir blogio. Jos vingiuoja viena šalia kitos. Būna, viena šiek tiek įsiveržia priekin, kita atsilieka, po to viskas keičiasi. Taip ir gyvename. Atrodo, dabar gėrio linija nuo blogosios ėmė gerokai atsilikti. Jei internete būtų skyreliai „Geros žinios“ ir „Blogos žinios“ (nors kažkas panašaus jau ir yra), neabejotina, kad daug daugiau skaitytojų sulauktų antrasis. O ir apie ką geresnio gali diskutuoti vykdamas pirkinių į Lenkiją?

Per dieną tenka komunikuoti su begale žmonių. Juk būsite darbe, parduotuvėje, važiuosite autobusu šalia kitų keleivių ar nuosavu automobiliu šalia kitų automobilių. Tai panašu į bėgimą su kliūtimis – juk kiekvienas sunervintas žmogus gali tuoj sunervinti ir jus. Jau 1977 metais išgarsėjo Merfio dėsnis: „Jeigu kas nors turi ant tavęs užgriūti, tai ir užgrius.“
Kodėl šiandien tiek daug nepatenkintų? Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Bet juk anksčiau būdavo susibara, susitaiko, uždainuoja.

Atrodytų, žiema kaip žiema, bet vis tiek sakome – ot anksčiau tai buvo žiemos. Bet prisiminkime, kad irgi burbėjome dėl žiemos šalčių. Dar labiau negu orais esame nepatenkinti valdžia, kitais žmonėmis, įvykiais, bauginančiomis prognozėmis.

Ir tai, kaip minėjau teksto pradžioje, prasideda nuo pat ryto ir tęsiasi visą dieną. Iš pokalbių ryškėja, kad kiekviename iš mūsų snaudžia ekonomikos, socialinio aprūpinimo, teisingumo, vidaus, užsienio reikalų ir visi kiti ministrai. Mus visus suspaudusi neviltis, netikėjimas, neapykanta. Problemų – iki kaklo. Ištisas bėdų turgus.

Niurzgėti, piktintis, raukytis jau seniai tapo kasdienybe. Niurzgant truputėlį palengvėja. Kiek šiandien mūsų šalyje nelaimingų žmonių. Ir visi jie nelaimingi savaip. Kad gyvenimas blogėja – žinome visi. Kad Lietuvoje daugiau mobiliųjų telefonų nei žmonių ar kad per metus lietuviai suvažinėja daugiau negu 180 tūkstančių automobilių – žino retas. Ką pirmadienį valgėte pusryčių? Jei iškart prisimenate, vadinasi, gyvenate skurdžiai. Turtingesni to neprisimena.
Su draugais žiūriu televizorių. Rodo „X faktorių“.

– Įdomu, – sako kažkuris, – kas taps „X faktoriaus“ nugalėtoju?

Kitas atkerta:
– Tu dėl X faktoriaus nugalėtojo nesijaudink! Tu dėl savęs jaudinkis!

Mes pirmiau linkę pastebėti blogus dalykus, o tik vėliau – gerus. Vis prisimenu, kad daugiau nei prieš keturiasdešimt metų tai jau įžvelgė Vytautė Žilinskaitė vienoje iš savo humoreskų „Mokėkime džiaugtis“. Mes garsiai plūstamės, jei kas nors, pavyzdžiui, autobusas vėluoja, bet ar nors vienas nusiunčia padėką autoūkiui, kai autobusas atvyksta laiku. Piktinamės aptikę nulaužtą medelį, o ar kada nors dėkingai nusišypsome pamatę tris neaplaužytus, sveikut sveikutėlius. Tereikia mums išvysti cigaretę įsikandusį pyplį ir jau jaunąją visą priaugančiąją kartą, o prisipažinkime, ar nors kartą džiaugsmingai suklikome ir kitiems parodėme nerūkantį paauglį. Pamatę kelis netikusius kino filmus, tuoj šokame peikti režisieriaus, aktorių, scenarijaus, viso lietuviškojo kino meno, bet kodėl niekas nenori prisiminti, jog tebeturime „Niekas nenorėjo mirti“. Ir t. t., ir t. t...

Prisiminęs garsiąją humoristę pamąsčiau, kad sąrašą, kuo galime džiaugtis, būtų galima tęsti be galo. Kad ir dėl kylančių maisto kainų. Skundžiamės, kad jos kyla, o ar pasidžiaugėme, jei savaitę jos išsilaikė nepakilusios.

„Jei mokėtume tylėti, blogų žinių nebūtų, nes vos tik pradedame kalbėti, tai vis apie ką nors bloga“, – tarstelėjo bičiulis.

Visada buvo, yra ir bus žmonių, turinčių tai, ko trūksta mums. Norėtum palikti savo likimą, bet likimo palikti neįmanoma, jis seks paskui ir pasivys. Gali pasikeisti drabužiai, patiekalai, patiesalai, bet iš esmės tai nieko nekeičia. Ir kaip yra pasakęs kažkuris iš garsiųjų, tik didūs žmonės kalba apie idėjas, o vidutiniai – deja, tik apie daiktus.

Bet geriau pagalvojus – gyvenimas yra gražus. Kam gėdyti žmones, kurie šlamščia mėsainius ar kitokią sintetiką. Pagalvokime, kaip nuostabu, kad kiekvienas gali daryti ką nori. Yra pasitaikę, kad pusvalandį dingsta elektra, pusdienį nėra šilto, kartais netgi bet kokio vandens. Tuoj imame burnoti. Bet juk labai šaunu išsitraukti žvakę, kurios liepsna naikina blogą nuotaiką, kvapas sukelia malonius prisiminimus, kurios visada malonu prisiminti.

Prieš šventes prie prekybos centrų kasų nusidriekia ilgos eilės. Stovime ir bambame. Bet šiek tiek pastovėję žvilgtelėkime į eilės pabaigą, kiek mums liko iki kasos ir kiek – stovintiems gale. Po tokio pasižvalgymo nuotaika pasitaisys. Skundžiamės stresu, depresija. Bet juk net ir jie yra šaunūs dalykai, nes mus padaro stipresnius.

Patiko mergina, bet nedrįstate prie jos prieiti. Jei turite pinigų – prieikite prie jos drąsiai, tuomet moteris taps jūsų. Tiesa, tik galiojimo laikas bus labai ribotas. Bet jei neturite pinigų, sutiksite merginą, kuriai jų ir nereikia. Tada galiojimo laikas bus ilgesnis, gal net amžinas.

Galima glostyti automobilį, ant kurio variklio išgraviruota 500 AG, bet ar pastebėjote, koks geras jausmas vaikščioti? Tiesiog eiti gatvėmis ir stebėtis dalykais, kurių važiuodamas automobiliu nepastebi.

„The Beatles“ dainavo, jog už pinigus galbūt ir nenusipirksi meilės, tačiau jie tave gali padaryti laimingesnį. Užtikau tyrinėtojų padarytą išvadą, kad laimė didėja didėjant algai ir žmogus tampa visiškai laimingas, kai uždirba 75 tūkst. JAV dolerių per metus. Lietuvio atlyginimo vidurkis 10 tūkst. eurų per metus, t. y. septynis kartus mažiau nei nustatyta „laimės riba“...

Besibaigiantys metai viską apie save išguldė. Belieka su tais daugiau nei trimis šimtais metų dienų atsisveikinti ir gyventi prisiminimais.

Prieš metus su draugais nutarėme atšvęsti Naujųjų sutikimą nusikeldami 30 ar net daugiau metų atgal. Nusprendėme, kad tam labiausiai tiks Toto Cutugno „La shate mi cantare“ („Leiskite man dainuoti“) ir radome seną jo plokštelę. Prisipirkome silkės ir mandarinų.

Tas marazmas, aišku, tik todėl, kad senstame ir norisi grįžti jaunystėn, bet jokiu būdu ne duoklė anam laikmečiui. Anas laikmetis išvis kažkoks nesusipratimas. Naujieji, aišku, buvo švenčiami iškilmingai, bet ir prie Kūčių stalo, su ypač retomis išimtimis, rinkdavosi visi. Prie šio stalo sėsdavo ir direktoriai, ir kiti valdininkai, ir komunistų partijos sekretoriai. Tiesa, kai kurie slapta, nes visi suprato, kad esame įkliuvę.

Tai kuriozų metas. Pamenu kai L. Brežnevas, anuometinis sovietinės partijos generalinis sekretorius, grįždamas po viešnagės VFR, Bonos oro uoste atsibučiavo bei pasiglėbesčiavo su A. Gromyka, tuometiniu užsienio reikalų ministru, ir abu įlipo į tą patį lėktuvą.

Ilgai sukau galvą, kaip čia galėjo būti, kol nusprendžiau, jog, matomai, prieš L. Brežnevui atskrendant į Boną, užsienio reikalų ministras A. Gromyka atvyko dieną ar dvi anksčiau, kad paruoštų tą susitikimą. Taigi atskridusį generalinį sekretorių oro uoste jis pasitiko ir sveikino. Išskrendant L. Brežnevas, regis, įsivaizdavo, jog jei ministras pasitiko, tai jis ir išlydės bei dar dienai ar kelioms liks. Bet ko jam likti, jeigu vizitas baigtas.

Sako, Kalėdų Senis jau atsibodęs, todėl atgijo Spragtukas. Kupina paslapties ir stebuklų, poezijos ir grožio Hofmano pasaka apie Spragtuką, pagal kurią P. Čaikovskis sukūrė baletą – kalėdinė istorija apie gyvus žmones ir atgijusius žaislus.

Hofmanas šią istoriją skyrė savo draugo vaikams Marijai ir Fricui – tai jauki, šeimyniška, šviesi, žaižaruojanti ryškiomis fantazijos spalvomis pasaka, tikra Kalėdų dovana. Kaprizingas princas paverčiamas negražia medine lėle – Spragtuku ir tik tyra mylinti mažos mergaitės širdis gali išlaisvinti jį iš piktų kerų. Bet tai nebus paprasta. Herojų laukia sunkūs išmėginimai kaunantis su žiurkių armija ir neįtikėtini nuotykiai.

Svarbiausia šiame kūrinyje, mano galva, kad Spragtuko personažas per anksti nenusiimtų kaukės ir netaptų eiliniu princu. Kalėdinė paslaptis negali būti trumpa.

TV žurnalas „Euromax“ pasakoja, jog pasitinkant Naujuosius metus Vokietijoje išrinktos 100 geriausių vokiečių autorių XX–XXI amžių knygų. Pirmoje vietoje T. Mano „Budenbrokai“. Pirmajame dešimtuke ir mano mėgiamas G. Grasso „Skardinis būgnelis“. Aiškinama, jog knygos atspindi, kokia Vokietija buvo praėjusiame šimtmetyje ir kokia yra dabar.

Džiaugiuosi, kad prieškalėdiniame laikotarpyje, kai daug šurmulio, radau laiko vienai ar kitai knygai. Be abejo, skaitau, ką skaito visi. Tiesa, visko nespėju.

Jau kuris laikas ruošiuosi perskaityti šiais metais perkamiausią knygą – lietuvių kilmės autorės Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“. Knyga tapo ypač populiari po spalio mėn. pasirodžiusio to paties pavadinimo kino filmo. Iš knygų pristatymų žinau, kad „Tarp pilkų debesų“ – pasakojimas apie sovietų valdžios vykdytus trėmimus, kurių metu nužudyta milijonai žmonių. Romane vienos šeimos istorija, tačiau kiek tokių žiaurių istorijų buvo. Todėl aišku, kad tai nebus mielas pasiskaitymas, bet neskubu skaityti ne vien dėl to.

Bijau, kad neįvyktų tai, kas įvyko pasižiūrėjus kino filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. Vėjyje plaikstėsi pelenai (suprask čia visai neseniai susidegino Romas Kalanta), žingsniavo protestuojantys jaunuoliai ir skandavo „Lie-tu-va bus lais-va“, rėkavo propogandininkų garsiakalbiai, lietuje tižo SSRS karinės prievolės šauktinių bilietai, žilstelėjęs, labai panašus į režisierių Joną Jurašą, vyriškis mojavo Trispalve, bet sielos visa tai nepalietė. Visgi viliuosi, kad perskaičius „Tarp pilkų debesų“ viskas bus kitaip. Noriu tuo tikėti ir tikrai atsiversiu šią knygą.

Paskutinėmis gruodžio dienomis paskambino kažkokios firmos mergaitė ir pasiūlė labai patrauklių nuolaidų. Ilgai apie siūlomų paslaugų privalumus pasakojo, kol galiausiai paklausė, ar dar norėtumėte ko nors paklausti. Kokia gyvenimo prasmė, norėjau paklausti, bet ar atsakys.

Prasidedant naujiems metams, naujam mėnesiui ar naujai savaitei nusprendžiame, jog atėjo laikas pokyčiams. Bet bėga dienos ir niekas nesikeičia. Kas kaltas? Man patinka klaustuko ženklas. Nors pats nežinau kodėl. Gal dėl tų išraitytų formų, tarsi Rodeno „Mąstytojo“ skulptūroje.

Parinkau keletą patarimų, kaip reikėtų elgtis, kad metai būtų laimingi: kasdien pasakyk komplimentą trims žmonėms, nors kartą per metus pasigrožėk saulėlydžiu, visada tvirtai paspausk tau ištiestą ranką, dažniau tark žodelius „ačiū“ ir „prašau“, dainuok, kai prausiesi duše, visada pirmas pasisveikink, pirk geras knygas, net jeigu jų ir neskaitai, kasdien valyk batus, išmok atskirti Mocarto, Šopeno ir Bethoveno muziką, įsigyk naujų draugų, bet saugok ir senus, mokėk saugoti paslaptį, gerbk savo vaikus (įeidamas į jų kambarį pasibelsk), jei pyksti, niekada neskubėk ko nors daryti, nevenk naujų minčių, vesk tik iš meilės, paskambink mamai...

Nuotaiką gali pakelti smulkmenos. Noriu pacituoti dviejų garbaus amžiaus žmonių pokalbį. „Pasenau“, – guodžiasi vienas. „Senatvė ne nuodėmė“, – nuramina jį kitas.

Prieš kiekvienas šventes pagalvoju, jog tikrovė monotoniška ir paprasta, tad jei ne šventės, jos net nepastebėtum. Tad kiekvieną laisvadienį paverskite švente. Pavaikščiokite po miestą, tik nelįskite į prekybos centrus. Prieš kelias dienas susipažinau su žmogumi, kuris savo gyvenime nėra buvęs jokiame prekybos centre. Liko tik pavydėti. Bet ne apie tai.

Pasivaikščioję užsukite į kurią nors galeriją pasigrožėti paroda, vakarop apsilankykite dramos teatre ir susidarykite savo nuomonę apie „Mindaugo“ pastatymą, nes vieni sako viena, kiti – kita. Po to nusipirkite gero vyno, grįžkite namo, atsidarykite tą vyną, įsijunkite TV kanalą, kuris rodo kurį nors elito kino filmą ir pasijuskite, jog esate milijonierius.
Po to tuo įtikinkite ir žmoną. Ir jeigu tai pavyks, suprasite – tikrai artėja Naujieji.

Į viršų