Daugiau nei mėnuo prabėgo nuo paskutinio ar priešpaskutinio laiko keitimo, bet geriau pagalvojus – laiką mes keičiame kiekvieną pirmadienį, po poilsio dienų pradėdami naują savaitę. Šiais metais Kalėdų ir Naujųjų metų tarpušventyje norintieji turės net 11 laisvų dienų, tad sausio 2 d. vėl teks pradėti nauju laiku, nei buvęs tas vienuolika dienų.

Ar sugebėsime išnaudoti tą vienuoliktadienį? Įvairūs gyvenimo tyrėjai bei statistinių žinių rinkėjai praneša, jog mūsų krašte 45 procentai moterų ir 40,6 procento vyrų niekada nesilanko kavinėse, baruose, klubuose ir diskotekose. Daugiausia žmonių laisvalaikį „užmušinėja“ prie televizorių. Kelionės – ketvirtoje laisvalaikio leidimo vietoje, knygų skaitymas – penktoje, sportas – šeštoje...

Nė kiek laiko šeimos laisvalaikio organizavimui neskiria beveik 30 proc. Lietuvos gyventojų, iki 2 valandų per savaitę skiria 28,6 proc., 2-4 valandas – 17,6 proc. Tad  kiek žmonių su šeima nori leisti laisvalaikį daugiau negu 4 valandas? Daugiau kaip 2 valandų laisvalaikio su šeima jau mažai pageidaujančių.

Skaičiau, jog jau daug kur pasaulyje į delną įsiuvamas ryžio grūdo didumo implantas, kuriuo implantuotas gali atsirakinti duris, susimokėti sąskaitas ir t. t. Tarsi pasiekimas, bet bent man kažko baisoka. Net nežinau ko. Atrodo, kad dar keli žingsniai ir tave pavers robotu.

Sigitas Geda mėgo pasakoti apie senolį, kuris paklaustas kurios epochos žmonės buvo laimingesni – Strazdelio ar dabarties, atsakydavo net nesuabejojęs: „Žinoma, Strazdelio! Įsivaizduokit žmogų, iš ryto atidarantį savo pirkios duris...“

Taip jau yra, kad metuose beturime 11 mėnesių ir Kalėdas. Vos tik prasideda gruodis, o gali atrodyti, kad jau švenčiamos Kalėdos. Įžiebtos eglutės, žmonės vieni kitus sveikina, keičiasi dovanėlėmis. Pradėjęs anksti švęsti, sulaukęs tikrų Kalėdų nebeturi ką veikti.

Išties keista: kai reikia rimties, susikaupimo, meditacijų – švenčiame, kai reikia švęsti – liūdime ir nuobodžiaujame. Nors ankstyvo Kalėdų šventimo šalininkai sako, jog nenorėjimas švęsti byloja, jog pasenai.

Prisiminiau įvykį su kompozitoriumi Brahmsu, kuris nemėgo didelių susibūrimų, tad kartą prieš vieną tokį susibūrimą jam pateikė būsimų vaišių svečių sąrašą ir pasiūlė išbraukti iš jo tuos žmones, kurie jam nepatinka. Sąrašas buvo toks ilgas, kad kompozitorius pagalvojo ir – išbraukė pats save.

Priešventinėmis susikaupimo ir rimties dienomis dažniau prisėdi pamąstyti apie gyvenimą ir apie dvasingumą, suvoki, jog žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą. Lietuviai tai ypač jaučia. Dvasingumo negali apibrėžti, bet žinai, kad tai – jis.

Senieji pranašautojai sako, kad kai miršta žmogus, danguje atsiranda žvaigždė. Mirtis lietuvio gyvenime turi daug sakralumo. Jau tai rašiau, bet dar kartą norisi pasidalyti pastebėjimu, kad net Naujųjų metų išvakarėse lietuviai būtinai nori pamatyti kenčiančią ir mirštančią moterį, (turiu galvoje „Traviatą“). Kaip mes be naujametės mirštančios Violetos?
Jei reikėtų Naujųjų vakarui rinktis ką lietuviško, tai rinktumėmės, be abejo, „Pilėnus“, kur žūva visi, nelieka nė vieno gyvo. Net Dalia Ibelhauptaitė praėjusių Naujųjų sutikimui paruošė premjerą Camiille‘o Saint-Saenso operą „Samsonas ir Dalila“, kurios finale Samsonas sugriauna besilinksminančių filistinų šventyklą, po jos griuvėsiais žūdamas pats ir palaidodamas visus priešus.

Ir dar apie ką norisi šiomis dienomis kalbėti. Tai apie dovanas. Šiandien Kalėdų Senelio be dovanų maišo niekaip neįsivaizduojame. Ateina puikus metas prisiminti, jog dovanoti dovaną kitam yra nė kiek ne mažesnis džiaugsmas, nei ją gauti. Juk dovanų niekada nebus per daug. Visi ieškome, tikimės kažko tokio. Nebūtinai ypatingo, kad ir smulkmenos, kuri maloniai nustebintų, pradžiugintų, pakylėtų virš kasdienybės, sušildytų širdį. Ne tik vaikai laukia dovanų.

Gali man kas ir prikišti, kad kiekvienais metais artėjant Kalėdoms vis rašau apie dovanas, bet kaip tokiu metu be kalbų apie jas. O gal priminimai apie dovanų metą net paskatins užmaršuolį nupirkti ir įteikti dovaną artimam žmogui.

Kaip parinkti dovaną, kad ji tiktų? Ar yra tobulos dovanos? Manau, kad dovanas galima skirstyti į dvi kategorijas: tai dovanos – meilės, pagarbos ženklai ir dovanos – pareigos atlikimas bei materialinė parama. Čia reikėtų moralizuoti ir išgirti pirmąją formą. O geriau pagalvojus – abi šios formos yra geros ir reikalingos.

Ne visada žmogus, kurį turi pasveikinti, tau kažkuo ypatingas. Tuomet meilės ženklai persikelia į antrą planą, o lieka tiesiog dovanos. Čia gali padėti etiketo išmanymas. Nedera dovanoti labai brangių dovanų aukštas pareigas einantiems žmonėms. Tai įpareigoja ir jokių ypatingų pareigų neinantį žmogų, verčia jį sukti galvą, kaip atsilyginti. Dovanos – ne natūriniai mainai ir ne pasipuikavimas prieš aplinkinius – „O aš galiu...“ Jei dovanojamas daiktas – maloni smulkmena, vadinasi, dovanojama iš širdies, o jeigu dovana piniginiu matu labai brangi – „kvepia“ noru įsiteikti.

Ar yra tokių daiktų, kurių negalima dovanoti? Manyčiau – ne. Nebent negalima dovanoti tiek ar tiek vienetų. Pavyzdžiui – keturių. Štai kiniškai žodžiai „keturi“ ir „mirtis“ vienodai skamba.

Turinčiam humoro jausmą galima dovanoti ir kaktusą. Nors visiškai tinkamos ir tradicinės dovanos – kvepalai, sidabro dirbiniai – moteriai, kaklaraištis – vyrui ir t. t.

Labai svarbu mokėti parinkti dovanas, o ypač puiku, jeigu pavyksta jomis nustebinti. Puikiausios dovanos – įdomaus laikraščio ar žurnalo prenumerata, kažkodėl pamiršta dovana – knyga, nustebinančios dovanos – kelionės, originalus poilsis, abonementai į teatro, koncertų ar sporto sales. Juk taip ne vieną neryžtingą galima išjudinti, kad pradėtų lankytis, tarkim, sporto klube, įdomiau leistų laisvalaikį – pasivažinėtų, paskraidytų oro balionu, išbandytų šuolį parašiutu ar galiausiai susiruoštų į grožio saloną.

Manau, dovanas ne vienas jūsų jau esate paruošę. Paskutinę akimirką kaip akis išdegę puldami į parduotuves ir greitosiomis ieškodami dovanų galime greitai suklysti. Taip besielgiantys patiria daugiau stresų nei malonumo. O juk pats dovanos ieškojimas, galvojimas apie žmogų, kuriam ją įteiksi, jos išrinkimas turėtų teikti džiaugsmą.

Mes galvojame, jog per šventes turėtume gauti tokias dovanas, kurių trokštame. Jeigu to norime, kodėl šito turėtų nenorėti kiti. Tad atsižvelkime į to, kuriam perkame dovaną, charakterį, pomėgius, svajones. Mandagiai kvoskime draugus, artimuosius, ko jie laukia. Prisiminkite, gal anksčiau jie yra prasitarę, ko norėtų. Su vaikais čia, aišku, paprasčiau – jie gali parašyti laišką Kalėdų Seneliui.

Gera turėti daug draugų. Bet iki tol, kol jiems reikia pirkti dovanas Štai jei turi 20 ar daugiau draugų, tau reikia nupirkti tiek dovanų ir būsi nusivaręs nuo kojų paniurėlis. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti.

Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso. Tai galima spręsti iš popieriaus ar kaspinų dovanoms sunaudojimo. Gal tik skundžiamasi, jog dovanos labai jau panašios. Bet kas gi kitas, jei ne mes patys turime stengtis jas paįvairinti, kad dovana būtų siurprizas.

Vienoje šeimoje girdėjau berniuką, prašantį tėvų kelių eurų, nes ketinąs pirkti dovaną kaimynų mergaitei. Tėvams paklausus, ką pirks, atsakė: „Vėduoklę.“

Prisiminiau, tiesa, jau kelių dešimtmečių istoriją apie bičiulį, kuris sumanė Kalėdų proga pasidaryti dovaną sau. Paklausė mano patarimo, ką jam vertėtų pasidovanoti. Būta tai verslininko, neseniai pasistačiusio namą, todėl pasiūliau dailininko tapytą paveikslą. Patariau rinktis vyresnės kartos tapytojo, kurį jau galima pavadinti klasiku – Algirdo Petrulio kūrinį. Bičiulis paveikslą išsirinko, įsigijo, pasikabino savo namuose, džiaugiasi. Sako, būtų gerai pasikviesti autorių, kad šis pasižiūrėtų, kaip jo kūrinys dera naujoje vietoje.

Pasikvietėme. Susėdome prie paveikslo. Bičiulis vaišina tapytoją konjaku ir aiškina, koks tai geras ir brangus gėrimas. Kai pildamas gal trečią taurę paveikslo savininkas vėl pagyrė konjaką, metras Algirdas Petrulis patikslino:
– Koks pirkinys, tokios ir vaišės.

Populiariausi Kalėdų vardai – Adomas ir Ieva, nes tai jų vardadienių dienos. Adomas – hebrajiškai „žmogus“, „raudonas molis“. Adomus veikia Saturno planeta. Tai apribojimų planeta, kuri sukelia visokias kliūtis gyvenime bei pažeminimą, priešiškumą, sudaro sąlygas netgi pakliūti į kalėjimą. Adomai – žmonės vieniši, pesimistai, baikštūs, pasmerkti priešlaikiniam senėjimui, turintys potraukį alkoholiui ir tendencijas savižudybei. Nemėgsta disciplinos – tai revoliucionieriai bei įstatymų pažeidėjai. Tik po 35-erių metų „susikrato“ ir užsiima pagrindiniu darbu. Domisi okultizmu.

Žodžiu, vyrai, apie mūsų pirmtaką nieko gero nepasakyta. Visiškai kitaip apibūdinama Ieva. Ieva – lotyniškai ir hebrajiškai „gyvenimo davėja“. Ievos savo esme – lyderės, neįsivaizduojamai stiprios asmenybės, kurios niekada nelieka nepastebėtos. Tai patrauklios, impulsyvios, savo vertę žinančios moterys. Ievoms patartina neužsisklęsti savyje, savo jausmuose, neapsiriboti tik savo įspūdžiais, nes kitu atveju jos pradės konfliktuoti su supančiu pasauliu.

Ievos visada pasiekia gerų laimėjimų. Joms būdingas kilniadvasiškumas, pasididžiavimas, siekiant sukurti ką nors nauja, fizinė ir dvasinė jėga, autoritetas, valdžios siekimas, iniciatyvumas, atsakomybės jausmas, teisingumas ir praktiškumas. Mylinčios Ievos – nepasotinamos ir valdingos – kuo daugiau myli vyrą, tuo labiau stengiasi jį pajungti sau.

Norėtųsi per šventes girdėti kuo mažiau skundų, nes jei į viską pažvelgus ironiškai, pasirodys, kad Lietuvoje jau dabar geriau gyventi nei, pavyzdžiui, Švedijoje. Štai lietuviai samdosi kažką, kas jiems tieks šilumą ir pateiks sąskaitą. Švedai neleidžia sau tokios prabangos ir patys sprendžia, kaip ir kiek šildysis savo butą. Elektros, statistika byloja, lietuviai išnaudoja kaip pasiturintys europiečiai.

O eilės prekybos centruose prie kasų. Švedijoje parduotuvės sekmadienį nedirba, o visomis kitomis dienomis dirba daug trumpiau nei Lietuvoje, bet eilių nėra. Išvada – švedai turi mažiau pinigų pirkiniams. Švedijos miestuose tokių automobilių spūsčių gatvėse kaip pas mus regėti neteko, be to, girdėjau juokaujant, jog duobės keliuose yra turtingųjų šalių bruožas, nes sulaužę vieną automobilį jie tuoj gali įsigyti kitą.

Lietuvoje yra daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų, skaičiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Netgi Lietuvoje mobiliuosius telefonus turinčių daugiau nei pačių gyventojų.

Atskira kalba apie būrėjų, pranašų, parapsichologų ir visų kitų panašių į juos klestėjimą mūsų krašte. Tokie bujoja tik labai turtingose šalyse, nes tik nebeturintys kur dėti pinigų pradeda ieškoti kažko, kas yra antgamtiška.

Lietuviai nesunaudoja daugiau alkoholio nei kitų šalių gyventojai. Tik vienu metu jie suvartoja jo didelius kiekius, tai yra geria rečiau, bet didesniais kiekiais nei kitos šalys. Lietuviai trokšta, kad visko būtų daug.

Mūsų moterys švedų moteris pasivijusios, o gal net ir pralenkusios. Kai vakariečiai kalba apie barakudas, tuoj pat įsivaizduoja lietuves. Mūsų moterys viską pramatančios ir viską suprantančios. „Jaučiu tu bendrauji su kaimyne?“ – vyrui priekaištauja žmona. „Ne“, – atsako vyras. Bet moteris tuoj pastebi: „Kodėl taip liūdnai atsakai?“

Be to, jei lietuvių neaplankytų pozityvios mintys, būtų dar daugiau pasikorusių. O ne visus ir depresija kankina. Kai kas net išvis nežino, kas ji yra. Kad ir benamių. Net į klausimą apie emigraciją jie atsako optimistiškai: „Kas liks, jeigu mes išvažiuosime?“ Nepaliečia depresija ir „Olialia“ mergaičių. Pats žodis „Olialia“ – linksmas, dainingas – priešprieša depresijai.

Iš knygų lentynos išsitraukiu Milano Kunderos romaną „Juoko ir užmaršties knyga“. Labai myliu šį čekų-prancūzų autorių, J. Hašeko ir B. Hrabalo tradicijų tęsėją. Pastaroji knyga mus nukelia į 1968-ųjų Prahą. Be abejo, šis miestas sentimentų kelia visiems, kas tik jame lankėsi. Bet tie metai Prahai buvo skaudžiausi. Iš miesto, o ir visos šalies atimta praeitis ir istorija.

Taip ir iš kitų sovietinio lagerio miestų. Taip pat ir iš Šiaulių. Daug metų reikėjo, kol Lenino gatvė vėl tapo Tilžės gatve, o M. Melnikaitės – Dvaro... Viską reikėjo pradėti iš pradžių. Ko šiandien trūksta Šiauliams? Atsakymas, mano galva, labai paprastas – šiauliečių.

Kas beatsitiktų, liūdesiui ir depresijai šiomis dienomis ne laikas. Artėja juk šventės, vadinamos didžiausiomis metuose. Gal kur per tas 11 dienų išvyksime, norintieji šventinio šėlsmo vyks į Tenerifę ar Gran Kanariją, tylos – į Lansarotę ar Fuerteventūrą. Jei niekur neišvyksime, be abejo, lankysime draugus.

– Mūsų durų skambutis neveikia, kai ateisite, belskitės kojomis, – sako draugai, kuriuos ketiname aplankyti.
– O kodėl kojomis? – nustembame.
– Tai juk rankose laikysite dovanas, – atsako jie.

Į viršų