facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iki didžiųjų metų švenčių likus dešimčiai dienų, bet dar randantis advento susikaupimo ir laukimo laikotarpyje, prisiminiau gražų lotynišką žodį silentium. Silentium reiškia tylą. Šį mėnesį šis žodis aktualus. Tiesa, visi tuoj pasakys, jog gruodis – švenčių mėnuo ir ne metas kalbėti apie tylą, gyventi tyloje. Tai nebus visiška tiesa.

Sukluskime. Juk gruodis prasideda adventu – tylos ir susikaupimo laikotarpiu. Ir tęsiasi jis iki pat Kalėdų. Būtent šiuo metu reikia ypač įvertinti tylą, kuri tarsi svetima prasidedančiam švenčių šurmuliui. Jei jau pradedi gruodžio pradžioje švęsti, tai atėjus Kalėdoms būsi visiškai išsisėmęs ir didžiosios metų šventės nebebus mielos.

Atsiras tvirtinančių, jog gyventi tyliai – tai gyventi nepastebimam. O gyventi nepastebimam yra labai sunku, nes mylėdamas ar mirdamas žmogus trokšta būti paimtas už rankos. Bet būtent tyloje geriausiai susitikti su savo siela.

Vienoje itin pamaldžioje knygutėje skaičiau, kad laimingas žmogus yra tada, kai jo siela laiminga. Rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai. Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radęs ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių.

Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkabarius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingway’us manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.

– Tarp jūsų kažkas yra?
– Tik mandagumas.
– Žinai, ištryniau jo duomenis, išsiregistravau iš visų tinklalapių, kur jis būna, pasikeičiau telefono numerį. Manau, bus lengviau, jei visai nebebendrausime.
– O kad jūs vienoje gatvėje gyvenate, nesvarbu?

Kad nebūtum vienišas, pokalbiuose reikalingi dialogai, diskusijos. Bene stipriausiai dialogo kaip egzistencijos formą yra apmąstęs religijos filosofas Martinas Buberis. Pasak jo, tam, kad vyktų dialogas, būtinas kreipinys į Kitą, kaip pokalbio dalyvį.

Žydų filosofas prisimena asmeninės patirties fragmentą: į jį kreipėsi krizės ištiktas žmogus, tačiau Buberis buvo užsiėmęs ir neišklausė, neatsiliepė. Tas, kuris kreipėsi, po kurio laiko, nepasidalijęs savo rūpesčiu ir kančia, nusižudė.
Šiomis dienomis populiariausias žodis „Kalėdos“, po jo seka žodis „dovanos“. Galinga ankstaus šventimo šalininkų armija tvirtina, jog gerai, kad švęsti pradedame anksti. Ir taip gyvenimas – liūdnas, dienos – susitraukusios, – teigia jie.
Galiu pasidžiaugti, jog aš ne iš tų, kurie likus iki 10 valandos vakaro 10 minučių bėga į parduotuvę, net galiu tarti, jog neapkenčiu prekybos centrų, bet pripažįstu, jog yra pirkinių, kuriuos pateisinu. Tai kalėdinės dovanos. Norime mes to ar nenorime, apie dovanas tokiu laiku vis tiek mąstome, be to, rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę.

Dovana nėra tik paprastas daiktas. Ji atskleidžia mūsų jausmus, apibūdina žmonių tarpusavio santykius. Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Pagarba didiesiems filantropams, bet net G. Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams įgyvendinti paaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.

Puikios emocijos turi prasidėti jau nuo pat kiekvienos dienos ryto. Sakote, ne ta koja išlipote iš lovos. Ne. Būkite įsitikinęs – išlipote būtent ta koja. Aišku, sunku likti puikios nuotaikos, jei štai atsikėlėte sekmadienio rytą, niekur nereikia skubėti, pro langus džiugina, šiomis dienomis tokia reta, saulutė, bet įsijungiate televizorių, o ten vyrai gąsdinami prostatitu, o moterys krūtų vėžiu...

Dauguma yra girdėję apie garsųjį Stanfordo zefyrų testą – tai eksperimentas, kurio metu buvo stebima, kaip vaikai geba atidėti momentinį malonumą dėl didesnio malonumo ateityje. Eksperimente dalyvaujantys vaikai galėjo suvalgyti priešais juos padėtą zefyrą arba palaukti ir vėliau gauti iškart du zefyrus. Vaikai, sugebėję atsispirti momentinei pagundai ir išlaukę antrojo zefyro, vėliau gyvenime pasižymėjo geresniais mokslų rezultatais ir buvo sveikesni, nei vaikai, suvalgę pirmąjį zefyrą iškart.

Metų sandūroje lankome draugus ar patys sulaukiame svečių. Kokie buvo metai? Kas įsiminė? Sėkmės? Nesėkmės? Kas laukia kitais? Klausimų daug. Įspūdžių taip pat, tad temų pokalbiams pakanka. Ir keista, jei kas nors tokių pasižmonėjimų nemėgsta. Nejau tiek laisvų dienų išbūsi vienas?! Marsiečių posakis „Nelauktas svečias blogiau už Gagariną“ tokiu metu netinka.

Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, net ir labą naktį. O tuoj ir – labas, Kalėdos, labas, Naujieji metai! Labinamės archajišku indoeuropietišku baltų žodžiu „labas“, kuris reiškia: „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“.
Šiomis dienomis norisi pagalvoti apie kažką gražaus, kas sukelia mielas šypsenas. Pavyzdžiui, sužinojau, jog Vakaruose yra kavinių, kuriuose pirkdamas kavą gali sumokėti už dar vieną puodelį, kurį galės išgerti kažkas atėjęs į šią kavinę, bet stokojantis pinigų kavai.

O štai japonai reklamas spaudžia ant tualetinio popieriaus. Įtaigu, nes tupėdamas visad nori kažką paskaityti, o nemėgstantiems reklamos nusišluostyti malonu.

Stiklelį mėgstantis pakilnoti draugas aiškina, jog jis geria ne visad, o tik kai degtinę supa kažkas gražaus – sodas, miškas, gėlynai, laivas, ežeras, upė, jūra...

Tiesa, kai kas gali pasakyti, jog jam svetima garsiai ir perdėm emociškai reikšti savo jausmus. Na, gerai, bet bent šypsotis reikia, nes tam priežasčių labai daug:
1. Besišypsantis žmogus – patrauklus, nes žmones nesąmoningai traukia šypsena.

2. Šypsena keičia nuotaiką, ir jei pasijusite niūrūs ir liūdni, pamėginkite nusišypsoti.

3. Šypsena – natūralus vaistas: palengvina stresą, stiprina imuninę sistemą, žemina kraujospūdį.

4. Besišypsantis žmogus atrodo jaunesnis, nes šypsantis juda veido raumenys, todėl veidas taip greitai nesuglemba.

5. Šypsena – sėkmingo žmogaus palydovas, nes šypsena padeda įveikti ne vieną gyvenimo kliūtį. Pavyzdžiui, stenkitės šypsotis dalykiniuose susitikimuose ir būsite paaukštinti.

Aišku, kuo daugiau reikia šypsotis šiuo metu – kai trumpos dienos, o dar toji šalčių nuojauta.

Kodėl išnyko dinozaurai? Satyrikai aiškina, jog todėl, kad nemokėjo šypsotis. Nemokėjo juoktis iš staiga juos užklupusios kosminės katastrofos, iš klimato permainų, pagaliau – iš savęs. Girdėjau teigiančių, jog lietuviai taip pat išnyks. Nebent išmoktų juoktis iš savęs.

Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Visa tai žmogui duota gimstant. O džiaugsmas, gera nuotaika, humoras? Girdėjau net nuomonę, kad humoro jausmo neturėjimas yra tam tikras dorinis luošumas. Toks žmogus iš anksto į gyvenimą žvelgia niūriai, nemoka įveikti sunkių aplinkybių šypsodamasis, linksmai. Dar girdėjau, kad humoro jausmas atsiranda tada, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį.

Susimąsčiau, ar keiksmažodžiai, kurie šiandien taip dažnai vartojami, – humoras ar pyktį reiškiantys žodžiai. Sąjūdžio užuomazgoje keiksmai buvo suprantami kaip tam tikro išsivadavimo, sustabarėjusio šleifo nusimetimo ženklas. Šiandien daug keiksmų ir literatūros kūriniuose, ir TV, ir teatro scenoje (iš aktorių, kol kas dar ne žiūrovų lūpų...). Be abejo, keiksmažodžiai vartojami beveik visose kultūrose ir yra siejami su humoru, bet kai jais persūdoma...

Kokia sėkmingų Kalėdų formulė? Gera nuotaika? Geros dovanos? Daug sniego? Daug juoko? Puiku, jei galime pasidžiaugti, jog Kalėdos mūsų šeimoje yra tokios, kokių niekur kitur nebūna.

O jei dar ką šviesesnio ir linksmesnio apie gruodį, tai norisi prisiminti šį mėnesį gimusius. Gimė šį mėnesį daug žymių žmonių: Barbora Radvilaitė, Horacijus, Jean Sibelius, Arvydas Sabonis, Kim Basinger, Britney Spears, Julianne Moore, Andrius Kubilius, Kirk Douglas, Wudi Allenas, Denzel Washington, Nelly Furtado, Frank Sinatra, Gianni Versace, Hector Berlioz, Maria Callas, Woodrow Wilson, Walt Disney, Steven Spielberg, Radjard Kipling, Rainer Maria Rilke, Ludwig van Beethoven, Juzefas Pilsudskis, Josifas Stalinas, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir kt. Gruodžio 24-ąją, Kūčių dieną, yra gimęs fizikas Džeimsas Preskotas Džaulis, poetas Adomas Mickevičius, roko atlikėjas Ricky Martin, rusų dainininkas Dima Bilanas. Be abejo, yra ir daugiau šį mėnesį gimusių įžymių žmonių, tiesiog patingėjau enciklopedijose ir „Vikipedijoje“ ieškoti. Gal gimė kažkuris ir šių eilučių skaitytojas. Sveikinam!

Poetas Edmondas Kelmickas viename savo eilėraščių brūkštelėjo: „Tu ateini stoties laiku.“ Puiki sąvoka „stoties laikas“. Pagalvojau, jog gali būti ir „gruodžio laikas“, kuris kiek kitoks nei kitų mėnesių.

Lietuviams laikas nėra aiški sąvoka. Dažnai paprašome palaukti ne minutę, bet minutėlę. Atrodo, turėtų būti tas pat. Bet pasirodo, jog minutėlė trunka 5–7 minutes, o kartais ir ilgiau. Netgi minutė ir sekundė mums dažnai tas pats. Paprašymas perskambinti už sekundės ar perskambinti už minutės reiškia tą patį – ir po minutės tavo pašnekovas bus dar užimtas, o skambinti tokiu atveju reikia po 5 minučių. Gal ir gražu, kad lietuviai myli paslankų tikslumą ir nemėgsta konstatuoti, pavyzdžiui, dvylika valandų keturiolika minučių, o sako – maždaug penkiolika po dvylikos.

Sako, normaliai gyventi mums trukdo prisiminimai. Gyvenimas gerėja, išskyrus kai kuriuos pablogėjimus. Derėtų suprasti, kad dešimčiai žmonių padalijus 20 obuolių nėra galimybės gauti trijų. Jei kuris nors pasiims sau tris, kitas gaus vieną. Bet kaip atskirti žmones? Pirkdami turguje mėsą, pažiūrėkite pardavėjai į akis.

Niekas net nebepasiguodžia: „Mano sąžinė manęs nedžiugina.“ Jei tu šiandien nesugebi pritapti prie kitų, džiaukis – esi sąžiningas žmogus. Keista, kai norima įrodyti, jog patriotizmas yra tai, kad mes turime gyventi blogiau už kitus. O juk nusikalsti gali kiekvienas žmogus. Bet ne visi nusikalsta. Dalis – todėl, kad neturi progos. Tačiau yra žmonių, kurie net turėdami progą nenusikalsta. Nes jie turi pakankamai proto ir jėgų nesielgti blogai.

Nepasakysi, kad vilties nėra. Yra. Pavyzdžiui, galima tikėti horoskopais. Pastebėjau, kad kuo prastesnė televizija, tuo daugiau joje įvairių astrologų, būrėjų, pranašautojų... Jeigu daugiau dėmesio skirsime horoskopams ir įvairioms pranašystėms, paskaitysime keletą tos dienos horoskopų (jei pasitaikė ką nors blogo pranašaujantis horoskopas, ieškokite gero linkinčio), sužinosime, kad žmonės yra laimingi, tik jie to nežino.

Pagalvojau, jog puiku būtų vieną rytą sutikti kaminkrėtį nešantį šiukšlių kibirą ir kad bežiūrint į jį tave apdergtų paukštelis, nes, anot pranašų, rytą sutiktas kaminkrėtys ar žmogus, išnešantis šiukšles, neša laimę, o jei tave apdergia paukštelis – būsi turtingas. Atrodo, „Maximos“ savininkai tik ir vaikšto ten, kur daug paukščių.

Laimė yra matuojama jau nuo XX amžiaus vidurio. Pirmasis žmogus, kuris atrado tam tikrą santykį tarp laimės ir pinigų, buvo Richardas Easterlinas. Jis ištyrė laimės paradoksą, kurio esmė yra ta, kad pinigų didėjimas nėra susijęs su laimės didėjimu. Bet štai juokas tikrai su laimės didėjimu itin glaudžiai susijęs.

Teksto pradžioje užsiminiau apie užrašų sąsiuvinius arba tiesiog dienoraščius. Sigito Gedos dienoraščius spausdino „Šiaurės Atėnai“, jam išėjus dienoraščių fragmentai šiame savaitraštyje nesibaigė, dabar skaitome rašytojo ir menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus mintis.

Kaip ir visi, jis dažniausiai aprašo paskutiniuosius įvykius (2007-12-10): „Nekokia naktis, nekoks rytas: medituoti nesisekė, pusryčiaudamas kramčiau mintis. Vakar buvo Paulius [anūkas]. Daviau skaityti [Jenseno] „Karaliaus nešlovę“. Ten pateikta pasaulio schema. Be to, tai padaryta pasitelkus išraiškingus įvykius, įtaigią meninę kalbą, jauti šiaurę, skandinavus, yra nemaža graudulio ir likimiškumo, bet nėra dejonių ir sentimentų.“

Nors kartais jo įrašai gan filosofiniai (2007-11-17): „Sėkmingo pasivaikščiojimo taisyklės: a) neskubėti; b) suvokti garsus ir vaizdus tik kaip formas, jų neidentifikuoti; c) karts nuo karto koncentruotis į, tarkim, padus, jausti, kaip jie susiliečia su, pavyzdžiui, batų padais; d) objektą, iškylantį kaip kliūtį, traktuoti kaip objektą, kuriam kliūtis esi tu; e) nesuvokti – karšta ar šalta“.

Kai kurie įrašai tiesiog mieli. Kad ir šis, rašytas Sekminių dieną (1007-05-27): „Eidamas mišku, mačiau kurapkų pulkelį. Jauniklės tučtuojau dingo tarp žabų, o senė ėmė vaidinti vos paskrendančią… Mano vaikystės paukščiai. Žiemą per gilų sniegą ateidavo į kiemą palesti.“

O grįžtant prie gruodžio, tai dažniausiai šis mėnuo prabėga labai greitai. O po gruodžio dar sausis, vasaris ir jau pavasaris.

Į viršų