Vangus ruduo ir artėjančių žiemos šalčių baimė, sako, yra vieni pagrindinių depresijos sukėlėjų. Visi pastebi, kad tamsėjant ir šaltėjant dienoms nuotaikos kreivė krinta žemyn. Dažnai girdime: „Šiandien aš prastos nuotaikos.“ Rečiau: „Mano nuotaika puiki.“

Susiradau apibūdinimą, jog nuotaika – tai vyraujanti, ilgai trunkanti emocinė būsena, kuri paveikia požiūrį į pasaulį, jo suvokimą. Ji gali būti teigiama (gera) ar neigiama (bloga). Kitaip nebūna. Nors teko girdėti: „Mano nuotaika nei šiokia, nei tokia.“ Tokiu atveju, mąstau, nuotaiką visgi tenka priskirti blogos nuotaikos kategorijai.

Kalbant apie nuotaiką, iškart kalbame ir apie depresiją. Skaičiau, kad ji būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė – nuo XX a. pabaigos. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiem būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net mažėja seksualinis potraukis.

Gal tik gera žinia, kad rudens-žiemos depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės. Bet jie dažniau įninka į įvairias priklausomybes: ima vartoti alkoholį, narkotines, psichotropines medžiagas.

Žmonės serga depresija nepriklausomai nuo užimamos padėties visuomenėje, bet priklausomai nuo lyties. Moterys serga depresija du kartus dažniau nei vyrai. Moteris, norinti išvengti depresijos, turi ilgėtis teatrų, muziejų, parodų, daug skaityti, dainuoti chore ir dalyvauti dainų šventėse. Dar ji turėtų būti pamaldi, bet kritiška, gal net reikli bažnyčios atžvilgiu. Kažkodėl galvoju, jog iš kompozitorių labiausiai turėtų mėgti Šopeną.

Valstybėse, kuriose atlikti išsamūs epidemiologiniai tyrimai, depresija sergančiųjų skaičius paprastai yra apie 5–6 proc., o mes, skaičiau, epidemiologinių tyrimų, deja, nedarome. Tad galime remtis tik statistika tų pacientų, kuriems buvo diagnozuota depresija.

Valstybinis psichikos sveikatos centras surenka tokią statistiką, pagal ją, Lietuvoje depresija serga 1,6 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad mes gyvename puikiame krašte arba esame dešimt kartų atsparesni depresijai nei kitų valstybių gyventojai? Aišku viena – lietuviams kreiptis į gydytojus dėl depresijos yra ne prestižas. Apsilankymas pas psichologą mūsiškiams tarsi sako, jog galvoj kažkas negerai.

Tiesa, 1,6 proc. tai yra bendra metų depresija, o rudens-žiemos depresija serga apie 3 proc. žmonių. Tai irgi nebūtų jau taip blogai, bet apie 50 proc. gyventojų patiria depresijos simptomus.

Sako, jog be viso kito, depresiją iššaukia baimė. Baimė padaryti klaidą, baimė priimti svarbius sprendimus, baimė prarasti darbą arba nesuspėti (nesugebėti) atlikti savo pareigų, baimė kurti naujus santykius arba prarasti jau turimus, baimė kalbėti viešai... Baimė dėl planetos išlikimo. Naujovės turi tarnauti žmogui, o jos gąsdina. Didžiulė E pasaulio baimė. Baiminamasi daržovių, išaugintų naudojant naujas technologijas, ypač genetiškai modifikuotų šakniavaisių. Panaši panika europiečiams kyla dėl kaučiuko ir plastiko žaislų, pagamintų naudojant minkštinamąsias medžiagas. Tvirtinama, kad mobilieji telefonai pažeidžia smegenis...

Baimė tampa viena iš europietiškos kultūros dalių. Beveik kas savaitę kyla panikos bangos apie naujus pavojus sveikatai ir tai tampa neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalimi. O baimė, kad dar šią žiemą galime sulaukti didelių šalčių, baimė, ar išsimokėsime už komunalines paslaugas. O kur dar baimė, kad esame sekami.

Ar astrologų prognozės gali gelbėti nuo depresijos? Atsakysiu – gali. Štai vienos astrologės patarimai (tiesa, mano kiek apdoroti, sutrumpinti, išskiriant svarbiausias detales), manau, tinkantys bet kuriam mėnesiui ir bet kuriai dienai: „Šiandien rekomenduojama pasyvi pozicija, jokių ginčų, barnių. Svarbu iki 13 val. išnešti iš namų šiukšles, šlamštą. Beje, gerai saulei tekant namus apeiti su degančia žvake. Nuo 13 val. 31 min. pasistenkite susitelkti – pamedituoti, pagalvoti apie savo didžiuosius užmojus – jie pildysis per metus. Šiandien tampame itin priklausomi tiek nuo praeities klaidų, tiek nuo gerųjų poelgių, teisingų sprendimų. Tai svarbu įsisąmoninti. Atsakingiems reikalams tvarkyti, ypač finansiniams įsipareigojimams, ši diena netinkama. Be to, tai nepalankus metas ir pagal Mėnulio kalendorių, kai svarbius sprendimus dera priimti patiems, savarankiškai – ne laikas tartis, leisti, kad kas nors darytų įtaką. Netinka pinigų skolinti, skolintis, grąžinti. Laimingo atpildo sulauks tik tie, kurie dienas leis ramiau, santūriau. Šios žiemos sapnai reikšmingi tiems, kurie kelyje, nenakvojo namie, taip pat aktoriams. Šie sapnai atskleidžia asmenines galimybes, profesinę potenciją, intrigas. Išvystos detalės itin reikšmingos – jos padės rasti teisingą kelią dabartinėms problemoms įveikti. Gerai regėti dangų, žvaigždes, būti nuogam. Deganti žvakė – svarbus profesinis įvykis. Būti su storu pilvu – pinigai, pelnas. Blogai būti liesam – nuostoliai, vanduo – apkalbos, veidrodį sudaužyti – žlugimas, katastrofa. Blogas ženklas: jei į akis kas nors įkristų, bato kulniukas nulūžtų, žeme apibertų, jei šukos sulūžtų. Geras ženklas: jei vardu gatvėje pašauktų.“

Artėjant Kalėdų ir Naujųjų metų šventėms, perfrazuojant populiaraus lietuvių rašytojo žodžius, turėtume tarti: „Škac, depresija.“ Nors šiaip jau Naujieji metai – simbolinė, sąlyginė data, tam tikra prasme tai – susitarimo reikalas. Vieni Nauju metai išeina, kiti ateina. Esama daugybė dienų, kai kas nors pasaulyje švenčia Naujuosius metus. Bet tai – tarp kitko.

Prasidedant Naujiesiems, būdinga duoti kokius nors pažadus. Apgalvokime, kokius pažadus duosime šiemet. Sako, jog jei davei kokius pažadus, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau imi klupti. Bet jeigu ištempei tris savaites, vadinasi, galimas dalykas, jog pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti.

Statistika byloja, jog daugiausiai pažadų, prasidedant metams, susieta su svorio metimu. Pasaulis sulaukė laikų, kai daugiau problemų kyla dėl valgančiųjų per daug nei dėl valgančiųjų per mažai.

Šiaip jau duotus pažadus, skaičiau, įgyvendina tik 8 proc. žmonių. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti kelių tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę. Verta turėti bičiulį, kuriam galėtumėte „atsiskaityti“ apie savo pasiektą pažangą.

O dabar antroji šio teksto dalis – apie šventes. Enciklopedijos ir „Vikipedija“ byloja, kad šventė yra socialinis susirinkimas, skirtas švęsti ir ilsėtis. Šventės būna labai įvairios, priklausomai nuo rengėjų ir aplinkybių. Šventės suteikia begalę bendravimo galimybių, dėl kurių gali užsimegzti įvairūs ilgalaikiai socialiniai ryšiai.

Kokios svarbiausios metų šventės? Visi atsakys – Kalėdos, Naujieji metai ir Velykos. Aišku, dar vestuvės, gimtadieniai, vardadieniai... Bet tai jau ne visos liaudies šventės. Tos didžiosios šventės – Kalėdos, Naujieji metai, Velykos – būna kasmet, gimtadieniai, vardadieniai irgi, vestuvės jau taipogi ne kartą gyvenime. Šventės visad būna ne to, kieno vestuvės ar gimtadienis, o tų, kurie į tas šventes ateina.

Bent man mieliausios šventimas, kai nėra didžiulio būrio svečių, tik keli žmonės, pavyzdžiui, per vestuves – santuokos liudininkų pora, tėvai ir dar keli patys artimiausi. Prie Kūčių stalo irgi tik pačius artimiausius norisi regėti. Mano galva, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau 12 asmenų. Paskutinė vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.

Didelės kompanijos nepatinka todėl, kad, jei vaišės vyksta ne prie švediško tipo stalo, nežinai, kas šalia tavęs sėdės, kokie bus tie tavo stalo kaimynai visą ilgą vakarą ir net dalį nakties. Gerai, jei su jais galėsi padiskutuoti įdomiomis temomis, o jei tik jie be perstojo kilnos taurelę ir tegirdėsi: „Nu.“

Kada prasideda Kalėdos? Jos turėtų prasidėti po Kūčių vakaro ir Kristaus gimimo prisiminimo – gruodžio 25 dieną. Bet pradėjome jas švęsti gerokai anksčiau. Manau, per anksti pradėjus, sumažėja šventės šventiškumas.

Būdavo iki Kūčių vakaro tylu, ramu, tikras adventas. Kūčių vakarą visa šeima susirinkdavo prie stalo, o kitą dieną visi pakylėtomis, šventinėmis nuotaikomis džiaugdavosi Kalėdomis. Ir eglutes visi įžiebdavo tik Kūčių vakarą. Dabar Kalėdų rytą sveikini draugus, o šie atsako, kad jau gruodžio pradžioje su Kalėdomis sveikinomės. Taip tikrąsias Kalėdas apgaubia nykuma. Kankina nuovargis, patirtas laukiant Kalėdų, ir niekur nebesinori eiti, o tik gulinėti ant sofutės.

Tiesa, buvo laikas, kada apie Kūčias ir Kalėdas viešai nebuvo galima net užsiminti, tad kaip pradėsi anksčiau švęsti, kai šias šventes tekdavo pažymėti slapta ir tyliai. Tai ne dabar, kai visi, buvę komunistai, Kūčių vakarą su kitais tikinčiaisiais susirinkę bažnyčiose, traukia: „Tyli naktis, šventa naktis!“

Nebuvo galima sovietmečiu Kalėdų švęsti, bet visi švęsdavo. Manau, Brazauskas irgi. Landsbergis, be abejo, švęsdavo. Gal tik Burokevičius ne. Nors kas ten žino. Ivanovas, manau, švęsdavo, nes kiekviena proga išgerti juk negalėdavo būti praleista. Žinau mokytoją, kuri Kūčių vakarą prie bažnyčios stebėdavo ten einančius mokinius ir užrašinėdavo jų pavardes (reikia bent manyti, kad tai ji darydavo ne savo iniciatyva, bet jai taip buvo liepta), o grįžusi namo sėsdavo prie Kūčių stalo.

Kadangi eglutės sovietmečiu turėjo būti puošiamos Naujųjų metų išvakarėse, tad tuomet jos ir turėdavo pasirodyti prekyboje, bet pasirodydavo gruodžio 24 dieną. Ir ačiū ano meto apsukriesiems bent už tai.

„Tikros Kalėdos būdavo anuomet“, – tarstelėjo bičiulis, paaiškindamas, jog jei šventi, kai draudžiama, tikrai tiki ta švente. Jokio melo, jokio apsimetinėjimo tikėjimo į Dievą vardu.

O štai rašytoja Zita Čepaitė irgi mąsto, jog jei ne sovietmetis, ji turbūt žalio supratimo taip ir neturėtų, kas yra tikros Kalėdos su šeimą jungiančia pagarbos, meilės ir tikėjimo dvasia. Rašytoja pratęsia, jog jeigu neturėtų sovietmečio Kalėdų patirties, sakytų – šita godumo ir apsirijimo šventė ne jai.

Taip jau susiklostė, kad Kalėdos, Naujieji metai ar kitos progos mums vis labiau asocijuojasi su žodžiu „nuolaida“ negu su žodžiu „šventė“. Dažniausiai stovėjimas pirkėjų eilėje tampa adventinių rekolekcijų vieta, o budėjimas, laukiant Kristaus gimimo, apie kurį rašė evangelistas, vyksta viryklės liepsnelių šviesoje. Prekybos centrai prieš Kalėdas tampa gyvu priekaištu dvasininkų lūpose: ne dovanos svarbu, ne pilni maišai maisto produktų ir gėrimų, verčiau rūpinkitės dvasine duona. Reikėtų pritarti mūsų ganytojams. Be to, nepamiršti, kad per metus Lietuvoje sunaudojama 280 tūkst. maisto priedų.

Kaip ten bebūtų, per šventes visi tampame šiek tiek jautresni. Tai nėra blogai. Kalėdos, Naujieji metai – pažadų metas. Tiesa, per tokiu metu duoti pažadai nebūtinai turi išsipildyti. Visi tai žino, bet pažadais džiaugiasi, nes žadėti, o juo labiau klausytis pažadų yra malonu ir linksma.

Be ko neįmanomos Kalėdos, Naujųjų sutikimas? Be dovanų, draugų, eglučių, Kalėdų Senelio, snieguolių... Taip tai taip, bet ypač šios šventės negalimos be Dievo. N. Chruščiovas vienam garsiam, rusų mokslininkui, mikrochirurgui, gaila, jo pavardę pamiršau, J. Gagarinui apskridus aplink Žemę, ištarė savo taip mėgstamą frazę: „Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą, bet Dievo nematė.“ Į tai mokslininkas atsakė: „Aš kasdien operuoju žmogaus smegenis, bet proto irgi nemačiau.“

O dėl sovietmečio Kalėdų ir Naujųjų, tai prieš šias šventes į parduotuves paduodavo mandarinų. Jų kaina buvo 2 rubliai už kilogramą. O štai šiais metais, prasidedant gruodžiui, kaip ir anuomet, irgi pirkau mandarinų ir mokėjau 79 euro centus už kilogramą. Aišku, tai su akcija, bet akcijos šiomis dienomis visuose prekybos centruose.

Tad jei anksčiau mažiausias atlyginimas svyravo apie 80 rublių, dabar jis apie 400 eurų, tai yra 5 kartus daugiau. Tad mandarinai turėtų kainuoti irgi 5 kartus daugiau – 10 eurų. Tai vienas iš atsakymų į klausimą „Ar tada Lietuvoje buvo geriau nei dabar?“

Anuomet gruodžiui įpusėjus parduotuvėse be mandarinų dar pasirodydavo majonezo, konservuotų žaliųjų žirnelių ir šampano. Majonezas su žirneliais buvo skirti baltajai mišrainei. Tais laikais egzistuodavo tik dvi mišrainės – baltoji ir raudonoji, dar vadinama vinegretu.

Naujųjų metų dažniausiai žmonės laukdavo prie televizoriaus. Galėjai rinktis tarp dviejų programų: lietuviškos ir rusiškos. Per lietuviškąją rodydavo „Traviatą“, per rusiškąją – „Likimo ironiją, arba Po pirties“, L. Brežnevo sveikinimo žodį ir Kremliaus kurantus. Sutikus Naujuosius lietuviškos programos nebelikdavo ir visiems tekdavo žiūrėti „Žydrąjį žiburėlį“. O lietuviškoji programa atsigaudavo tik įdienojus sausio 1-ai ir rodydavo pramoginių šokių konkursą.

Įsiminė šie gruodžio mėnesiui skirti patarimai. Gaudyti šviesą, ypač saulės spindulius, jei tokie pasirodo, namie, kiek galima, netaupyti elektros, tegu irgi bus šviesiau. Deginti žvakes – „gyva“ šviesa dar labiau pataiso nuotaiką.

Šį mėnesį gyvenimui suteikite malonių pojūčių ir spalvų: ant staliuko prie lovos pasidėkite apelsinų, mandarinų ar kitų vaisių, saldainių spalvotais popierėliais, arbatą gerkite iš ryškių puodelių, pamirškite pilką ir juodą spalvą – dažniau vilkėkite raudonos, oranžinės, geltonos ar žalios spalvos drabužius.

O pačiai pabaigai keletas žodžių dar apie dovanas. „Ką padovanoti moteriai?“ – klausia bičiulis. „Auksinius auskarus“, – pasiūlau. „Kodėl?“ – klausia jis. Atsakau, jog elementaru, nes moterys myli ausimis. Nors atvirai pasakius, man labiau patinka sidabriniai ar iš kitų netikėtų medžiagų pagaminti auskarai.