„Ruduo-žiema. Ir niekas čia nekaltas.“ Jau nebepamenu, kurio tai poeto žodžiai. Nors gal greičiau poetės, nes moterys jausmingesnės.

Sako, patys gražiausi rudenys Lietuvoje. Ir geriau pagalvojus – tai tiesa. Kuo man išskirtinis ruduo? Pasakysiu – savo šventumu. Ir ne tik todėl, kad rudens pusiaukelę įprasmina Vėlinės. Žmonės rudenį kur kas dažniau ir rimčiau žiūri į dangų. Ir viską vainikuoja krintančių lapų grožis. Sulaukęs rudens sužinai, jog tavo gimtajame krašte auga tokie netikėčiausi augalai, kurių nerasi net botanikos vadovėliuose...

Svarbiausia tokiu metu pabėgti nuo vienatvės. Blogiausia – vienatvė, kai žinai, kad nieko neįvyks. Atrodo, kažkuris iš Ibseno herojų yra pasakęs, jog „vienišas žmogus vieną dalyką visada išveda iš kito ir visada išmąsto iki to, kas blogiausia“.

Knygos kvepia rudeniu. Visos. Ruduo ir knyga neatskiriami. Dažnai mėgstu dar kartą perskaityti kažkada skaitytas knygas. Ruduo tam itin tinkamas metas. Pabandykit, pavyzdžiui, šiandien perskaityti „Aną Kareniną“ ar „Tėvą Gorijo“.

Kiekvienas mūsų turėjome ir turime savo mėgiamiausius rašytojus. Kiekvienas ką nors pasirenkame. Man tylūs skandinavai Augustas Strindbergas ir Henrikas Ibsenas, dar rusai Antonas Čechovas ar Fiodoras Dostojevskis kažkodėl labiau patiko už vakariečius Marką Tveną, Džeką Londoną... Ką darysi.

Buvo jaunystė ir buvo, kai labiausiai patiko Džeromas Selindžeris ir Džekas Keruakas. Šiandien populiaraus Harukio Murakamio herojus man labiausiai primena Selindžerio ir Keruako personažus. Tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet neturi darbo ir pinigų. Tas jaunuolis ypač mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytomis slyvomis ir svogūnų laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte), jis neabejingas džiazui, važinėja po miestą automobiliu...

Garsiojo japonų rašytojo Harukio Murakamio kūriniai bent man geriausiai skaitosi rudenį. Pavadinčiau jį rudeniniu rašytoju, nors veiksmas jo romanuose vyksta įvairiais metų laikais. Tiesa, patys japonai apie H. Murakamį sako: „Jis pernelyg dvokia sviestu.“ Japonų, tradiciškai nevartojančių pieno produktų, posakis „dvokiantis sviestu“ apibūdina viską, kas provakarietiška, svetima.

Murakamio herojai dėvi džinsus, valgo kepsnį, klausosi „Doors“, „Rolling Stones“, „Deep Purple“, geria „Heinekeno“ alų (veiksmas jo romanuose vyksta tuo pačiu laiku, kai gyveno Dž. Selindžerio ar Keruako personažai, gal truputį vėliau). Yra išdrįsusių H. Murakamio romanus palyginti su G. G. Markeso „Šimtu metų vienatvės“.

Suprasti H. Murakamį padeda įsigilinimas į jo gyvenimą. Prieš pradėdamas rašyti (rašyti pradėjo 29-erių) Tokijuje jis turėjo džiazo klubą. Iki šešiolikos jis jau buvo puikiai susipažinęs su japonų literatūra, todėl tuomet ėmė skaityti Dostojevskį, Stendalį, Balzaką...

Geriausia, kai skaitytoją ima ir veda pats rašytojas. Romane „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ herojus gyvena dviejuose atskiruose pasauliuose: šiuolaikiniame Tokijuje ir neįveikiama siena apjuostame Mieste.

Viename jis – informacinio karo ugnyje atsidūrusio mokslinio eksperimento auka, kuriai vis dėlto pranešama apie besibaigiantį laiką (apgailestaujame, bet mums liko gyventi tik dvidešimt keturios valandos). Kitame – žmogus, praradęs savastį, besistengiantis suvokti egzistencijos prasmę. Tuoj prisiminiau jaunystės filmą „O, laimės kūdiki!“ ir apgailestavimą, jog H. Murakamio romanų negalėjome perskaityti prieš keturis dešimtmečius.

Ką daro europietis, kamuojamas depresijos? Geria. Japonas lygina marškinius. H. Murakamis apie šiandieninę Japoniją kalba: „Šiandien japonus moko tikėti, kad prabangus BMW ir naujas kompiuteris padarys juos laimingus ir apsaugos nuo begalinės vienatvės jausmo. Bet niekas garsiai nesako, jog tai melas. Žmonės tampa cinikais ir veidmainiais. Štai kur bėda: nauja visuomenė atrodo tokia didelė ir visagalė, kad nebežinai, kaip nuo jos apsisaugoti.“

Pėsčiųjų perėjos į rudens pokalbius įžengė nuo lapkričio 1-osios, kai pėstieji negali eiti per perėja kalbėdamiesi mobiliuoju telefonu ir tuo labiau naršydami jo ekrane, o vairuotojai pėsčiuosius per perėją turi praleisti dar šiems į ją tik ruošiantis įžengti ir negali pajudėti, kol pėsčiasis visiškai jos nepereina.

Dėl telefonų vienareikšmiškai pritariu. Ir šiaip kuo toliau juos reikėtų laikyti nuo savęs. Būsime tik laimingesni. Dėl pėsčiųjų pirmenybės perėjose irgi pritariu, bet čia bemat išryškėja žmogiškieji santykiai, būdingi Lietuvai ir kitiems mažiau išsivysčiusiems kraštams. Besididžiuojantys savo automobiliais turi juos stabdyti ir praleisti per perėją kulniuojanti kokį bėdžių, kuris net jokio automobilio neturi.

O tam neturinčiam ėjimas per perėją – tai didžiausia šventė, kai gali sustabdyti tokį mašinų srautą. Visi laukia, kol pereisi, ir tarsi tau atiduoda pagarbą. Bent einantysis taip įsivaizduoja. Todėl manau, jog lietuviams reiktų pasimokyti iš ispanų ir įvesti baudą lėtai einantiems per perėją be priežasties. Ispanijoje tokia bauda – 80 eurų.

Ekskursijos į Lvovą metu vienas vairuotojas pasakojo, kaip jie Ukrainoje sustojo per perėją praleisti žmogelį. Tas dar nenorėjo eiti, bet pamatęs, kad autobusas vis tiek stovi, šuoliuodamas nėrė per gatvę. Regis, tikrai geros sielos žmogelis pasijuto nepatogiai, kad toks didelis autobusas su keleiviais laukia, kol jis pereis gatvę.

Jei apie kitus draudimus, tai gerai, kad nuo žmonių tolinamas alkoholis. Nes nemačiau degtinės butelio, kuris ilgai stovėtų neatkimštas. Prisimenu, kažkada skaičiau reklamą, anot kurios, pirkdamas butelį degtinės galėjai išlošti navigacijos prietaisą. Tarsi pasiūlymas išgėrus sėsti prie vairo. Dabar tokių reklamų nebeužtiksi. Ir gerai, nors girtų prie vairo nesumažėjo.

Pritariu ir tam, kad prekybos centrai nedirbtų didžiųjų švenčių dienomis. Nors galėtų tai būti ir kiekvieną sekmadienį. Vieno prekybos centro darbuotoja pasakojo, jog sekmadieniais jie ypač daug pirkėjų sulaukia po Mišių, kai žmonės pasipila iš bažnyčių. Nustebau, taigi kas kitas jei ne tikintieji turėtų gerai suprasti sekmadienių šventimo būtinumą. Švęsk pats ir kitam leisk švęsti.

Aš ir už tai, kad nebeliktų prekybos centruose plastikinių maišelių ir vienkartinių indų, gerbiu tuos, kurie į parduotuves ateina pasiruošę savus nevienkartinius maišelius.

Poelgiai pėsčiųjų perėjose ir prekybos centruose – tai irgi etiketas, kuris, tūlam atrodo, dažniausiai turėtų būti užtinkamas tik prie stalo ar praleidžiant vienas kitą pro duris. Girdėjau teigiant, jog lietuviai su etiketu neypač bendrauja. Be abejo, daug ką sunaikino sovietinė okupacija ir iš to išplaukiančios pasekmės, kurios siekia net mūsų dienas.

Neseniai bičiulis paklausė: „Pasakyk man, kas tai yra etiketas.“

Ką atsakyti? Gal paprasčiausiai lietuviškai, jog tai „geras tonas“. O gal pradėti nuo istorijos, nes etiškas elgesys – formalių taisyklių, sąlygotų daugelio žmonių kartų patirties, taikymas iš anksto numatytose situacijose. Etiketas dažnai naudojamas kaip protokolo sinonimas, tačiau pastarasis grindžiamas griežtais reikalavimais, o etiketas yra labiau patariamojo pobūdžio.

Liudviko XIV sodininkas regėdamas, kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas kur pakliūva, prismaigstė lentelių su užrašu „Nemindžiokite žolės.“ O lentelė prancūziškai – „etiquette”. Vėliau tokių lentelių buvo prismaigstyta visur, o dar daugiau prikabinėta ant sienų, pavyzdžiui, įeinant į valgomąjį su nuorodomis kaip elgtis prie stalo.

Tad sako, etiketo ištakos Liudviko XIV dvare. Tiesa, Versalio šeimininkas neslėpė, jog čia kuriamos etiketo taisyklės rėmėsi Aristotelio ir Erazmo Roterdamiečio mokymais. Bet būtent šiame dvare paplito posakis: „Viskam sava vieta“ ir žaidimas „Kuria šakute imti“.   

Etiketas yra baisus terminas. Nemokantieji elgesio taisyklių tam tikroje aplinkoje gali sudaryti netinkamą įspūdį apie save, o jį išmanantieji kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai. Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės.

Kuriant etiketo taisykles būta ir paradoksų. Liudvikas XIV primygtinai reikalavo iš kitų naudotis šakutėmis, tačiau pats mėgdavo valgyti pirštais. Karaliaus rūmuose buvo sukurta keli šimtai taisyklių, bet jos niekada nebuvo išleistos atskiru leidiniu, nes taisyklės nuolat kito.

Tiesa, iš ano meto užtinki gražių pamokymų: „Niekada nesuduok moteriai“ ar „Niekada neskųsk nei priešo, nei draugo.“ Tiesa, jau ir anuomet buvo paplitęs teiginys, jog paprasčiausias etiketas – elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Prancūzijoje XVII a. bajorija sudarė tik 1 proc. gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje – 5 proc., o Lietuvoje – net 10 proc.

Lietuva priklauso tautų grupei, kurios ne kartą buvo pavergtos, tačiau vis imdavosi kurtis kaip savarankiškos nepriklausomos valstybės. Lietuvą visad kėlė kūrybinė inteligentija – teisininkai, diplomatai, gydytojai, pedagogai, kultūros ir meno žmonės. 1920 metais pradėjo kurtis pirmieji lietuviški „Rotary“ klubai, esperantininkų sąjungos ir teosofų draugijos, romuviečių ir rerichiečių judėjimai, karininkų ramovės, bajorų sąjungos ir skautų stovyklos.

Žvelgiant į ano meto inteligentiją (elitą), regi štai tokias pavardes: poeto V. Mykolaičio-Putino, rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės, Vydūno, rašytojų ir diplomatų J. Šeiniaus, J. Tumo-Vaižganto, gydytojo J. Šliūpo. To meto Lietuvos inteligentijos gretose – M. Biržiška, M. Romeris, M. Šleževičius, V. Mickevičius-Krėvė, B. Sruoga...

Pagalvojau ir apie artimesnes (laiko atžvilgiu) mums pavardes, tarkime, Ugnę Karvelis – pasaulio literatūroje įamžintą kaip Magę („Žaidžiame klases“), Julijaus Kortasaro mūzą, žmoną ir leidėją, padėjusią pasauliui išvysti taip pat ir Gabrielio Garsijos Markeso, Pablo Nerudos bei Milano Kunderos knygoms, UNESCO ambasadorę, įrašiusią Lietuvą į pasaulinio paveldo žemėlapį. Ar Levą Vladimirovą, sugrąžinusį į Lietuvą per 15 tūkstančių senosios Vilniaus universiteto bibliotekos knygų, dvi kadencijas išbuvusį Jungtinių Tautų bibliotekos Niujorke direktoriumi (pirmasis ne amerikietis). O gal iš Šiaulių kilusį Algirdą Julių Greimą, Sorbonos profesorių, pasaulio minties istorijoje palikusį savo, lietuvišką, kampuotą ženklą – semiotinį „Greimo kvadratą“...

Nors šiaip jau ne vienam etiketas yra baisus terminas, bet rudenį ir žiemą jis ypač reikalingas. Pavasarį ar vasarą galima elgtis laisviau.

Etiketo taisyklių begalė. Svarbiausia etiketo taisyklė tikriausiai yra ši: jeigu žmogų statai iš dešinės, vadinasi, jį gerbi ir myli. Netinka eiti į svečius prieš tai nepaskambinus. Belskitės net užeidami į savo vaikų kambarius.

Į kiekvieną žmogų, sulaukusį 12 metų, reikia kreiptis „jūs“. Ir nesakykite „tu“ padavėjams ar vairuotojams. Bet kurioje situacijoje su „jūs“ neprašausite. Jei pašnekovas įkyriai jus „tujina“, paklauskite: „Atleiskite, ar jūs į mane kreipiatės?“ Negalima blogai kalbėti apie artimuosius, draugus. Jei tavo vyras jau toks blogas, tai skirkis su juo ir tiek. Dėl pokalbių mobiliaisiais telefonais – tai svarbesnis yra tas, kuris šalia, o ne tas, kuris skambina.

Man, deja, paskutinių dienų likimas lėmė ilgą bendravimą su gydytojais. Čia irgi savas etiketas. Lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Liga netgi pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį – ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga – puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija – panašiai, kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji – kilnesni.

Kaip ten bebūtų, buvau ir lieku įsitikinęs, kad negalėčiau būti gydytoju, nes bijau kraujo, skausmo ir panašių dalykų.

Kadangi gal taip esu išauklėtas, o gal pats nusistatęs, kad reikia ypač gerbti tai, ko pats negalėtum padaryti, medicinos darbuotojus gerbiu. Patyriau, kad mūsų medikai yra tikrai aukštos klasės specialistai. Iš savo stebėjimų sumodeliavau situaciją ir esu garantuotas, kad jeigu gydyti atvežtų kokį nors gydytojo neprietėlį, šis vis tiek jį gydytų, kaip ir visus kitus ligonius.

Pavyzdžiui, pastebėjau, kad gydytojui reikia trumpiau ir kiek galima tiksliau pasakyti, kur skauda, diegia, duria, maudžia, be nereikalingų detalių, nukrypimų, juo labiau – išvedžiojimų. Supratau, kad ko reikės išsamiau, gydytojas pats paklaus.

Viską žinančių ligonių gydytojai irgi nemėgsta, nes jiems skauda tai, kas, anot jų, turi skaudėti. Nevertėtų demonstruoti ir savo išsilavinimo: „Mens sana in corpore sano (Sveikame kūne – sveika siela), ar ne, daktare?“ Gydytojas gali atsakyti: „Fortuna non penis – in manus non tenis.“ O čia jau ir pats nesuprasi („Sėkmė – ne ..., į ranką nepaimsi“).

Klys ir tie, kurie mėgsta pasipuikuoti suvartojamo alkoholio kiekiais. Mėgstantiems kilnoti taurelę gydytojai tarsi nėra nepalankūs, bet pernelyg didelis tuo „puikavimasis“ gali sukelti priešingą reakciją – gydytojas gali pamąstyti, kam gydyti tą, kuris pats į kapus veržte veržiasi.

Ką pasakyti pabaigai? Johno Irvingo romano „Pasaulis pagal Garpą“ herojus gyvenimo saulėlydyje ėmė suvokti, kad žemėje, be jo, gyvena ir kiti žmonės, kurie irgi nori, kad pasaulis būtų sutvarkytas tik pagal juos. Bet jeigu pasaulis būtų surėdytas tik pagal vieną kokį nors žmogų, koks jis nuobodus būtų! Visi kartotų tas pačias kvailas tiesas, visi vienu metu šypsotųsi ar springtų nuoskaudomis ir pykčiu.

Kai kas savo nesėkmes etiketo ar meno supratimo srityse suverčia skoniui, girdi: „Dėl skonio nesiginčijama.“ Netiesa. Skonis turi būti ugdomas. Ko reikia žmogui, kad jo būtų geras skonis? Manyčiau, kad tam reikalinga estetinė intuicija, logiškas ir pajėgus (bent jau normalus) protas, humoro jausmas ir drąsa.