Mes įpratę skųstis orais, tačiau geriau pagalvojus šiais metais tikrai nederėtų ant jų burnoti. Ir žiema buvo kaip žiema, ir pavasaris – pavasariškas, o vasara pakankamai šilta, ruduo irgi gražus kaip niekad. Gal tik lietaus kiek trūksta ir todėl, sako, užterštumo lygis pakilęs, bet ką darysi, juk nepasiųsi dangun laistomosios, kaip Šiauliuose į Aušros alėjos, J. Basanavičiaus ir Žemaitės gatvių trikampį gali kas valandą ją nukreipti ir neleisti aparatūrai padidintą užterštumą fiksuoti.

Kaip ten bebūtų, orais niekad nebūsime patenkinti. Taip jau yra, kad jie niekad negali visiems įtikti. Man jų net gaila. Orai blogi, valdžia nevykusi (kas tokią ir išrinko?), atlyginimai maži, medicina tampa mokama, maiste prigrūsta konservantų, futbolas Lietuvoje žlugęs...

Kad nuvijus mintis apie mus apsupusias negandas, kartais paskaitau, ką rašo feisbukas. Feisbukas – tai ne komentarai, kuriuos paskaitinėjęs jautiesi tarsi purvais aptaškytas, feisbuke yra daug gražių ir šviesių minčių. Žmonės džiaugiasi gyvenimu. Nufotografuoji gėlę ir tau visi „laikina“, jog gėlė labai graži.

Visad perskaitau rašytojos Dalios Jazukevičiūtės žinutes. Tapkite jos draugais, daug sužinosite, dvasią praskaidrinsite. Štai Dalia pristato vieną žymiausių Anglijos poečių Elizabeth Bareett Browning (1806 – 1861), gyvenusią Viktorijos epochoje. „Žemė yra kupina dangaus“, – taip rašė ji. Jos eilėraščiai genialūs. Buvo krikščionė ir labai mylėjo Kristų. Mylėjo savaip, nes viską ji darė savaip. Kartą parašė, kad Kristaus mokymas yra poezijos viršūnė ir pats tikriausias poezijos pašlovinimas. O ir labai graži moteris.

Dar viena Dalios pristatoma poetė – Emily Dickinson (1830–1886) iš JAV. Gimė ir mirė Masačūseto valstijoje, mažame Amhersto miestelyje, iš kurio mažai kur buvo išvykusi. Tik septyni iš beveik 2000 jos eilėraščių buvo publikuoti jai gyvai esant. Kelias į pripažinimą prasidėjo po mirties, kai 1890 m. buvo išleistas pirmasis eilėraščių tomelis. „Viltis – plunksnuotas sutvėrimas. Jis tūno sieloje ir nesiliaudamas gieda bežodę giesmę.“ „Meilė tai viskas ir tai viskas, ką apie ją žinome.“

Dalia pateikia ir daug trumpų pastebėjimų. Kad ir perliuką iš Rytų išminties.

Mokinys paklausė Meistro, koks žmogus yra pats nuodėmingiausias? „Tas, kuris mano, kad kažkoks žmogus yra nuodėmingesnis už jį“, – atsakė Meistras. „Gero ir ilgo gyvenimo paslaptis: valgyti pusę, vaikščioti dvigubai, juoktis trigubai, o mylėti be ribų.“ Tai Tibeto išmintis.

Ir trumpas jos šūkis: „Vaikai yra geri. Nemuškite jų, niekšai.“ Į laiko atsukimą viena valanda atgal ji reaguoja vienu žodžiu: „Nenoriu!“ Nors aš pagalvojau, jog galėtume laiką po valandą atgal sukti kiekvieną mėnesį ir taip turėtume po vieną papildomą gyvenimo valandą.

„Du karveliai klane gėrė,/ Begerdami sudūmojo – / Ar mums gerti, ar negerti,/ Ar sparneliais paplasnoti?/ – Gerkim gerkim, karvelėli,/ Kai pagersima, paplasnosima.“ Lietuvių liaudies daina, kurią Dalia išmoko iš poeto Jono Meko. Daina labai tinkama repuoti.

D. Jazukevičiūtė siūlo skaityti senas knygas ir rasti ten kažką naujo. F. Dostojevskio „Demonai“, anot Dalios, net labai istorinė-psichologinė knyga, įrodo, kad pirmieji teroristai arba net terorizmas, kaip mokykla, gimė Rusijoje 1914 m., kai narodovolcai ėmė dažnai šaudyti valdžios žmones arba bile ką.

Žmona žiūri laidą „Ryto suktinį su Z. Kelmickaite“. Rodo apie moterį iš Labanoro, kuri audžia škaplierius. Po to apie Skapiškių žmones, kurie iš visų apylinkių surinko riedulius ir pastatė čia gyvenusiems paminklą, nes sovietmečiu sunaikintos kaime buvusios kapinaitės.

– Štai tokių žmonių reikia klausytis ir apie tokius laidas žiūrėti, o ne „TV pagalbas“ ar KK2“, – sako ji. Sutinku. Nors tų laidų ir nežiūriu. Nežiūriu ir „Farų“, prie jų dar prijungiau „Yra kaip yra“, nors anksčiau pasižiūrėdavau.

Regėjau įsidarbinti norinčio piliečio surašytą autobiografiją. Jis rašo, jog yra penkiasdešimties, baigęs du aukštuosius, nevedęs, negeria, nerūko, neturi kitų žalingų įpročių... Pagalvojau, koks darbdavys gali tokį priimti. Žmogus be fantazijos. Arba meluoja.

Vieną dieną perskaitai, jog šie ir anie maisto produktai kenksmingi, kitą dieną, žiūrėk, jau skelbiama apie jų naudą. Štai burokėliai, skaičiau, gali iššaukti vėžį, o kitur atradau, jog jie apsaugo nuo vėžio. O pirmauja tame sąraše, pastebėjau, kava. Kiek daug porinančių apie jos kenksmingumą, bet ne mažiau ir kalbančių apie jos naudą.

Dar viena problema – tėvų ir vaikų santykiai. Idealių žmonių nebūna, tad nebūna ir idealių tėvų. Tėvai tvirtai suspaudžia vaiko ranką, kad šis nebėgtų per gatvę, o ne norėdami sukelti jam skausmą. Esu tuo tikras, todėl manau, jog niekas kitas taip nemyli savo vaikų, kaip jų tėvai. Tačiau išimčių, atrodo, yra. Tad pritariu minčiai, jog reikia ne „Matuko“, o „Matuko tėvų reformos“. Ką darysi, kad gyvename visuomenėje, kuri patyrė daug smurto. Vieni pamatę tėvus nesuprantamai (gal ir smurtaujančiai) besielgiančiais su savo vaikais, skambina vaikų teisėms, kiti siūlo neskubėti ir nesusirgti Pavliko Morozovo sindromu, o prieiti prie tėvų, paklausti, gal reikia kokios pagalbos. Nežinau, ar mūsų kraštui tas tiktų, mes ne amerikiečiai, kurie tuoj lenda su tuo savo „Are you OK?“

Sako, pasaulis pilnas trūkumų. Jei didelis ir piktas šuo pririštas, dar nėra kuo džiaugtis, nes jis gali būti pririštas grandine pagaminta Kinijoje.

Kiek valandų žmogus prakalba per dieną, savaitę, mėnesį, metus, visą savo gyvenimą? Temų įvairovė. Kažkieno vestuvės, kažkieno skyrybos, kažkieno liga, kažkieno laidotuvės... O kiek šiomis dienomis kandidatai prakalbės prieš rinkimus?

Mano jaunystės metais kelionės miesto autobusais buvo visai kitokios nei dabar. Keleiviai sudarydavo vieną darnų kolektyvą, tiesa, kiekvienoje stotelėje prarandantį vieną kitą savo narį, bet pasipildantį naujais, tik įlipusiais. Keleivius vienijo pokalbiai. Autobuse vyravo tvarka, bet kuris sėdintis paauglys bemat būdavo sugėdintas ir paprašytas užleisti vietą garbingesnio amžiaus keleiviui. Jei autobusuose kolektyvas vis kisdavo, tai ant suolelių prie laiptinių šis kolektyvas būdavo itin darnus, nes jo nariai retai keisdavosi.

Pokalbių temų anuomet nebuvo daug, tačiau viena kita temelė būdavo randama ir tie pokalbiai žmones suartindavo. Dabar keleiviai autobusuose tyli, suolelių prie laiptinių nebėra, pasivaikščioti į parką retas beužsuka, tad ir pokalbiai dingę, nors temų pabendrauti tikrai būtų.

Miestelėnams pokalbių tema turėtų būti ir jų miestas bei jo gyventojai. Paprastai miesto įvaizdis būna šiek tiek nutolęs nuo tikrovės. Dažnai – geresnis. Nors tokiuose pokalbiuose kartais viskas atvirkščiai. Šiaulių įvaizdis atrodo labiau neigiamas nei tikrovė. Šiauliai dažnai apibūdinami kaip darbininkiškas (blogąja prasme), piktų, abejingų žmonių miestas. Šiauliečiai nelinkę bendrauti viešose erdvėse. Tiesiog šiauliečiai nemoka gyventi savo mieste.

Pasikalbėti galima įvairiausiomis temomis. Kodėl lėktuvui kylant ar leidžiantis negalima uždengti langų? Kad įvykus avarijai, gelbėtojai pro langus galėtų matyti kiek salone lavonų.

Kiek kokakolos gali suėsti skrandį? Galite išgerti kad ir visą vandenyną. Bet juk sakoma, kad jeigu į stiklinę su kokalola įdėsi vinį, ji po keleto dienų išsilydys? Tai tiesa, bet jeigu jūs įdėsite vinį į stiklinę su greipfrutų sultimis, ji išsilydys dar greičiau. Todėl, kad greipfrutų sultys rūgštesnės už kokakolą. Verta žinoti, kad mūsų skrandis – tai rūgšti terpė. Kokakolos rūgštis skrandžiui – vieni juokai.

Ar gali pritrūkti vietos atminčiai? Gali. Tik dar nė vienas žmogus neišgyveno iki tokio momento. Mūsų smegenyse yra maždaug 2 kvadrilijonai baitų atminties. Jeigu įsivaizduotume, kad smegenys yra vaizdo kamera, kuri veikia nenutrūkstamai ir viską įrašinėja kiauras paras, vietos jose užtektų 300 metų.

Viena moteris neseniai pasiguodė, jog labai greitai pamiršta priekabiavimo tema. Net paklausė manęs, kodėl šia tema nerašau. Išties gal kiek primiršta tema. Kalbant apie priekabiavimą, iškart pasakysiu, jog nėra ko kalbėti apie chamus. Chamas yra chamas. Ir nieko čia nepakeisi.

Norisi tik šnektelėti apie ribą tarp priekabiavimo ir flirto. Čia tokia trapi riba, kad oi oi oi. Net moterys, kiek klausinėjau, tos ribos negali nubrėžti. Vienos sako vieną, kitos – kitą. Štai istorija apie poetą, kuris pasikvietęs į savo butelį palėpėje patinkančią moterį virė kavą, rodė knygas, pasakojo kaip gimsta poezija, o vėliau išgirdo atsiliepimas apie save, jog „tas poetas nieko negali.“ O juk jis norėjo, jog pirmiau susijungtų jų sielos, o tik vėliau kūnai.

Tie, kuriems dabar per 60 ar bent 50, prisimena, kaip droviai jie savo jaunystėje susipažindavo su antrosiomis pusėmis. Prisimenu, kai po vakarėlio pasisiūliau merginai palydėti ją namo, ši nuleido akis ir atsakė: „Ne, ačiū, mane vėjelis palydės.“

O kita mergina, atsisėdusi ant lovos krašto, kol užmigdavau, dainuodavo lopšinę:
Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis
Ir sparneliais lengvais tave mariomis neš.
Tu mik, nebijok – aš tave palinguosiu
Ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš.

Tik romantika, tik lopšinė ir jokio priekabiavimo bei, be abejo, jokio sekso. Jis prasidėdavo bent po mėnesio ar, vadovaujantis anuometėmis dorovės normomis, po trijų mėnesių draugystės. Tokie buvo laikai.

O štai neseniai vienos TV laidos žurnalistai jaunimo klube klausinėjo sutiktųjų, ar šie permiegotų pabendravę tik kelias valandas. Diduma permiegotų.

Tai ką daryti vyrams? Kaip suprasti moteris? Sako, reikia įsiklausyti į feministes, jų nuorodomis vadovautis ir tuomet ribos tarp priekabiavimo ir flirto neperžengsi. Bet kad ten ne riba, ten aukščiausia siena. Klausantys feminisčių, vyrams kyla viena mintis – bėgti į dykumą, kur nesutiks jokių moterų ir nebus apkaltinti priekabiavimu. Nors šiaip jau vyrai kalbantys apie feminizmą atrodo kvailai. Sunku kalbėti apie fenomeną, kurio nei matei, nei regėjai, gal tik girdėjai.

Niekas neginčys, kad priekabiavimas pasireiškiantis įžūlumu (plekšnojimu per užpakaliuką, kelių graibymu) bei kito žmogaus negerbimu, skiriasi nuo paprasto dėmesio rodymo.  Bet jeigu jūs, mielosios, į tą dėmesį atsakote, vykstate kur tik kviečiamos, tai yra, į restoranus, vilas, viešbučius, kurortus, tai vyras nenori likti to poeto, kuris nieko negali, vietoje.
Tik itin pamaldiems skirtoje knygutėje skaičiau, kas yra dvasinis žmogus: „Žmogus, kuris įveikė pavydą, godumą, besaikį potraukį maistui ir seksui – tai žmogus, sumažinęs savo priklausomybę nuo supančio pasaulio ir nuo savo kūno.“

Aktores, dainininkes, dailininkes ir visas kitas moteris, mielai važiuojančias pas garsius režisierius, prodiuserius, dailės metrus, savo viršininkus į jų sodybas ir aiškinančias, kad troškusios tik draugystės, švelniai tariant, pavadinčiau naiviomis, nors greičiausiai jos ir pačios tokios draugystės galimybe netiki. Esu įsitikinęs, kad draugystės tarp vyro ir moters nebūna, nebent vyriškis – gėjus.

Kad ir kaip man, kaip vyrui, nemalonu su tuo sutikti, visgi nepaneigsi teiginio, kad ne vyrai renkasi moteris, bet moterys vyrus, tik vyrams atrodo priešingai. Prancūzės žino, kad šokoladas, vynas ir naujas vyriškis tai ne nuodėmė, o tikras gyvenimas. Pas mus gi tai yra supratę vyrai.

Mano supratimu, labiau įžūlesni yra ne priekabiaujantys vyrai, bet tie, kurie skirdamiesi su moterimi numausto nuo jos rankos visus jai dovanotus žiedus, stengiasi išsikovoti kuo daugiau bendro turto. Manau, tikras vyras yra tas, kuris nepadorioje kompanijoje sugeba išlaikyti padorumą.

Ko labiausiai trūksta norint sustabdyti priekabiavimą? Atsakysiu – humoro jausmo. Dievas žmogui davė tris dalykus: gamtą, meilę ir humoro jausmą.

Pasinaudodamas prancūzų kino komedija „Visada norėjau būti gangsteriu“ sumodeliavau situaciją. Komedijoje penki pagyvenę vyrai užsuka į pakelės kavinę. Jiems patinka jaunutė padavėja ir jie pradeda ją „kadrinti“. Ši nusišypso išgirdusi jų liaupses ir irgi juos pagiria: „Jūs tokie malonūs, panašūs į mano senelį.“

Taip ir merginai, prie kurios priekabiaujama, vertėtų pagirti vyriškį ir tarti tuos pačius žodžius, panašius kaip ir šiame kino filme: „Tu toks mielas, žavus ir linksmas, panašus į mano tėvelį.“ Nors geriausiai čia tiktų žodis „senelį“, kaip ir filme. Galiu garantuoti – priekabiavimas po šių žodžių liausis.

O baigti tekstą norisi visai kita tema, tai yra, pasidžiaugimu, kad po mėnesio Kalėdos. Pradedame galvoti apie dovanas. Gera turėti daug draugų. Bet tik tol, kol jiems reikia pirkti dovanas.

Štai jei turi 20 ar daugiau draugų, tau reikia nupirkti tiek dovanų ir būsi nusivaręs nuo kojų paniurėlis. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko, jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti. Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso. Tai galima spręsti pagal popieriaus ar kaspinų dovanoms sunaudojimą.

Į viršų