facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lapkritis – ramybės ir susikaupimo mėnuo, kai niekur neskubama, kai gamta suklususi laukia ateinančios žiemos ir speigo, kai su visa šeima lankome mirusiųjų kapus, kai laukiame prasidedant advento. Mėnuo, prasidėjęs Mirusiųjų pagerbimo diena, tarsi skirtas mirusiųjų prisiminimui. Žvarbūs orai, trumpėjančios dienos tam ypač tinkamos. Apie mirtį daug kalbėta per Vėlines, bet tarsi dar ne viskas pasakyta. Visas lapkritis paženklintas laikinumu.

Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena, 2-oji – Vėlinės. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame, netgi išbraukiame, ir lapkričio 1-oji mums – Vėlinės.

Nelengva išmokti mirti, nelengva susitaikyti, jai atėjus, ir nelengva paversti ją meilės dovana, kaip siūlo beveik visos religijos. Prieš mirtį niekas nesako: „Dėkoju, Viešpatie, kad mane sukūrei“, o kapinėse niekas nežiūri į dangų.

Mirtis mums asocijuojasi su pabaiga. Tik kyla vienas vienintelis klausimas, į kurį žmonės vis dar neranda atsakymo, – kieno pabaiga? Kas nustatė, kad žemė – tai gyvenimas? Girdėjau, kad mirusiojo vėlė dar keturiasdešimt dienų būna tarp ano ir šio pasaulio. Ji jaučia gyvenimą žemėje, aplinkinį pasaulį, bet negali jo paveikti. Sako, jog veidrodžius uždengia todėl, kad mirusysis, pažvelgęs į veidrodį ir išvydęs savo kūną, nepajustų paniško siaubo.

Langas, lietus, liūdesys. Trys žodžiai, prasidedantys L raide, o toji L juos sujungia į vieną žodį, irgi prasidedantį ta pačia raide, – Lietuva. Tai ypač išryškėja rudeniui einant vis tikryn, trumpėjant dienoms, kai šviesus paros periodas darosi vis siauresnis ir ima dominuoti tamsa.

1961 metais rugpjūčio 11 dieną automobilio avarijoje žuvo Antanas Škėma. 1964-ųjų gruodžio 28 dieną toks pat likimas pasitiko Algimantą Mackų. Net nežinau, kodėl šiuos du panašaus likimo iškilius rašytojus šiandien prisiminiau. Gal kad Vėlinių mėnuo, gal kad kiekvieno kultūros žmogaus išėjimas yra didžiulė netektis pasauliui. „Ar aš galiu išeit iš žemės, kad žemė liūdesys?“ – rašė Algimantas Mackus jau savo pirmajame rinkinyje „Elegijos“ („Ar aš galiu?“ p. 54).

Šiomis dienomis pravažiuodamas pro Chaimo Frenkelio vilą dėmesį atkreipiu į Romualdo Kvinto sukurtą Chaimo Frenkelio skulptūrą. Ji įsirašė į Lietuvos meno istorija, kaip ir šio skulptoriaus Romaino Gary, Danieliaus Dolskio, Vytauto Kernagio skulptūros Vilniuje, Kaune, Nidoje... Priešpaskutinį spalio šeštadienį pranešta, jog Romualdas Kvintas mus paliko. Pagalvojau, jog geri žmonės išeina Vėlinių dienomis, tuo nenorėdami apsunkinti gyvuosius papildomu jų kapų lankymu, nes per Vėlines taip ar taip kapinės lankomos.

Šiomis dienomis prisimenu ir neseniai mus palikusį šiaulietį dailininką Romaną Vilkauską. Išėjo jis prasidedant 2018-ųjų vasarai, sulaukęs 69-erių. Šiauliečių dailininkų darbus daug kur pasaulyje užtiksi, tačiau tik jo vieno kabo garbingame Zimmerli muziejuje JAV.

Ylaliuose, šalia Mažeikių, gimęs Romanas po Dailės instituto baigimo atvyko į Šiaulius ir čia visam liko ir visą laiką dėstė Šiaulių universitete. Tapybos kelią pradėjęs nuo figūrinių kompozicijų vėliau ėmėsi net politinių temų. 1985 m. nutapė pirmąjį „Pergalės interjerą“ – su laikraščiais nutapetuotą sieną ir ant jų krentančiu Stalino šešėliu. Anuomet tai buvo drąsu, nes iki perestroikos pradžios, Stalinas tebebuvo tabu. R. Vilkausko nepriimdavo į parodas, bet dailės kritikai iškart pastebėjo jo meninį novatoriškumą.

Įsiminė jo paveikslai „Interjeras su pašto dėžutėmis“ (1981), „Tvora“ (1982), „Raudonos garažo durys“ (1982), o ir visas ciklas „Kiemo motyvai (1982–1983). A. Kuras tapė šiukšlynus, A. Vaitkūnas – aptriušusias laiptines, R. Vilkauskas – apleistus kiemus. Nepatraukliuose kiemuose dailininkas įžvelgė grožį arba tiesiog kurstė ginčą apie bjaurumą ir grožį. Šiauliečiams iš šio periodo itin artimu tapo paveikslas „Siena“ (1983), kur tradiciniame peizaže atpažįstama mūsų miesto panorama su priekiniame plane kruopščiai nutapyta pastato mūro siena.

Kiekvieno gimtadienio dieną dailininkas sakydavo, jog viso labo tai tik reiškia, kad jis tiek kartų su Žemės rutuliu apsisuko aplink Saulę. Tiesa, pripažindavo, jog tuo sukimusi yra patenkintas, o ir viskas yra gerai.   

Teko dalyvauti diskusijoje, kur vienas dalyvių aiškino, kad mirusieji ir laidotuvių procesijos labai gadina gyviesiems nuotaiką, todėl siūlė numirėlius laidoti slapta. Geriausia būtų, kad artimiesiems laidoti savo mirusiojo visai nereikėtų – pasamdei lydėtojus, kurie viską gražiai atliktų (tokių lydėtojų paslaugas siūlančių firmų bemat atsirastų).

Populiarios taptų ir virtualios kapinės. Susiradai kompiuterio ekrane reikiamas kapines, norimą kapą, spustelėjai ties juo „pelę“ ir uždegei žvakelę. Dar girdėjau pasvarstymus, jog kai kuriems iš mūsų tiek ir tetrūksta – nusipirkti Amžiną gyvenimą. Tokių atsirastų nemažai. Tuomet negadintų kapinių vaizdo kičiniai sulig medžiais dydžio paminklai. Tada mažuose tėviškės kalneliuose žeme užberti ilsėtųsi tik vargšai.

Esu optimistas, tuo džiaugiuosi, tad pamąstymai apie mirtį man nėra malonus dalykas, bet vis tiek kartais susimąstau, kas yra ta mirtis ir kam mes gyvename. Šiandien sunkiai sergantys dažniausiai neslepia savo ligos, o visiems, ypač žiniasklaidai, apie ją pasakoja. Man atrodo, kad kilniau – kai tu herojiškai slepi savo ligą. Tai išaukština privataus gyvenimo svarbą. Reikia kai kuriuos dalykus pasilikti sau. Nors gal aš ir klystu.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre pastatyta britų dramaturgo Briano Clarko pjesė „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ (režisierius J. Vaitkus) pasakoja apie Kler: stiprią, aštraus proto, aistringą moterį bei darbui atsidavusią skulptorę. Po automobilio avarijos ji lieka iki kaklo suparalyžiuota ir visiškai prikaustyta prie lovos. Kler nenori vien užuojautos kupino gyvenimo ir prašosi, kad jai leistų numirti.

Eutanazijos tema, ryški pjesėje, iki šiol kelia karštas diskusijas įvairiose šalyse, ypač katalikiškose. Profesionalai medikai optimistiškai aiškina, jog gyventi galima ir taip bei vengia nuoširdaus, tiesaus pokalbio su ligone. Spektaklis baigiasi tuo, kad moteris laimi teismą. Ligoninė privalo ją išleisti, tai reiškia – neteikti jai reikalingos pagalbos, leisti numirti. Paskelbus sprendimą visų veiduose matyti pasimetimas. Laimėjo pacientės teisė pasirinkti. Bet niekam nebeaišku, kas svarbiau: ši teisė ar gyvenimas.

Tarp kitko, po spektaklio premjeros pjesės autorius B. Clarkas, lankęsis Vilniuje, prisipažino, jog tai buvo geriausias jo matytas šio kūrinio sceninis atlikimas nuo pat jo sukūrimo 1970-aisiais. O diskusijų metu britų dramaturgas nedvejojo: „Nesvarbu, pritariate ar ne ligonio pasirinkimui, turite gerbti jo valią.“

Tiesa, diskusijų metu nuskambėjo ir kita frazė, jog laisvė yra atsakomybė. Ir dar norėtųsi prisiminti, jog, mano galva, tai vienas geriausių Kler suvaidinusios Nijolės Narmontaitės vaidmenų (pjesė buvo rašyta pagrindiniam herojui vyrui, tik vėliau autorius pakeitė moterimi).

O kas vyksta gyvųjų pasaulyje? Viename iš praėjusio mėnesio Seimo posėdžių seimūnai ginčijosi, kiek laiko kalbėti Ministrui pirmininkui: 15 ar 20 minučių. Nutarė balsuoti. Balsavimui sugaišo 5 minutes. Pagalvojau, jog tokių idiotų nėra aprašytų jokiame psichiatrijos vadovėlyje.

Bet rudens pradžią gelbėjo kultūros įvykiai. Vilniuje atidarytas MO muziejus. Pasaulinės architektūros žvaigždės Danielio Libeskindo suprojektuotame pastate sutalpinta mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų šiuolaikinių meno kūrinių kolekcija.

Pirmoji paroda „Visas menas – apie mus“ apima 60 metų lietuvių meno laikotarpį – tokios trukmės meno raidos susisteminimas ir permąstymas. Ekspozicijoje 71 autoriaus 346 kūriniai, kurią apibūdinti būtų galima dviem žodžiais „praeinanti kasdienybė“. O tiems, kas ilgisi šioje vietoje stovėjusio kino teatro „Lietuva“, modernaus meno centre palikta kino salė. Prisiminus prieš jį atidarytą kolekcininko R. Valiūno muziejų „Tartle“, galima tik džiaugtis, kaip mūsų sostinė praturtėjo šiuolaikinio meno propagavimo lauke.

Nacionaliniame muziejuje Vilniuje spalį atidaryta kolekcininko Jauniaus Gumbio senųjų knygų paroda. Žymių Lietuvos autorių veikaluose, parengtuose ir išspausdintuose Lietuvos ar kituose Europos miestuose, randi istorinę, religinę, teisinę ir geografinę mūsų šalį. Parodos chronologija – nuo XV amžiaus pabaigos iki 1904 m. Štai Hartmano Šedelio „Kronikų knyga“ išleista 1496 m., o lietuvių kalba išleistų leidinių tarpe, be abejo, išsiskiria Jono Bretkūno „Postilė“.
M. Mažvydo bibliotekoje sudomino paroda „Šimtas šimtmečio knygų“. Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas ir Lietuvos kultūros tyrimų institutas išleido tūkstančius veikalų iš kurių atrinkta 100 svarbiausių, rodančių lituanistikos mokslo brandą.

Šiauliuose rudens pirmoji pusė buvo pažymėta „Viruso“ ženklu, vyko renginiai Ch. Frenkelio viloje, „Laiptų galerijoje“ A. Strazdo ir P. Širvio eiles skaitė aktorius A. Latėnas... Nesakysi, kad nieko nevyksta, nors manome, jog idealūs miestai yra tie, kuriuose mūsų nėra.

Ką šiomis dienomis kalba politologai ir ekonomistai? Gyvenimas gėrės ne taip greitai, kaip norėtųsi – sako jie. Tokia informacija grąžina į kasdienybę. Kai į valdžią atėjo valstiečiai, mūsų futbolo komanda nelaimėjo nė vienų rungtynių.

Labiausiai mus pradžiugina savaitė be draudimų. Todėl taksistai sako, jog jie geriausiai galėtų valdyti valstybę, tik yra labai užsiėmę. Išgeriantis draugas gi tvirtina, jog kai geria vienas, jaučiasi geriausiai, nes geria su išmintingu žmogumi.

Kai liūdna traukiu iš lentynos knygas. Knygos skatina susikaupimui ir taurumui. Todėl norėčiau išskirti dvi lietuvių autorių knygas. Ne, ne romanus, o knygas apie žymius mūsų krašto žmones. „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“ (Sudarė Alfas Pakėnas ir Gasparas Aleksa). Sovietmečio talžomas poetas. Apie Verbą knygoje pasakoja jį pažinoję, yra paties rašytų autobiografijos fragmentų ir nuotraukos, ne tik meistro Romualdo Rakausko, bet ir buitinės. Knyga skaitosi kaip romanas apie sovietmetį, be pagražinimų.

Kita knyga Viktorijos Daujotytės „Sofija“. Vardo Sofija reikšmė – išmintis. Tai atspindi ir knygoje vaizduojamas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimas – ji buvo išmintinga moteris, nepasidavusi XX amžiaus represijoms. Antrojo pasaulinio karo, nacių okupacijos laikotarpiu ji padėjo žydų tautybės žmonėms, teikė jiems pastogę, pokariu rėmė nukentėjusius nuo sovietinės priespaudos, siuntė siuntinius tremtiniams Sibire.

V. Daujotytė yra žodžio meistrė, todėl knyga skaitosi greitai, nors norisi daug kur stabtelti, įsigilinti. Taikliai knygą apibūdino muzikas Giedrius Kuprevičius: „Sofija“ kviečia ramiam, rimtam ir nesibaigiančiam disputui apie Kūrybą, Meilę, Pasiaukojimą ir Paslaptį, kuri, ačiū Dievui, šioje išmintingoje knygoje lieka neatskleista.“

Gyvenimas – kaip graži kelionė. Man tai patys tikriausi žodžiai. Ypač rudenį. Tad dar viena knyga iš knygų lentynos, kurią visad imu sulaukus lapkričio pirmųjų dienų – Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Dažnai iškart atsiverčiu trečiąją „Vėlinių“ dalį, kur veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, bazilijonų vienuolyne. Rašytojas atkuria1823–1824 metų įvykius, kai caro valdžios nurodymu buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. Poetui svarbūs ne tik istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios giluminės patirtys. Taip jau yra, kad realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos.

Adomas Mickevičius palaidotas Krokuvoje. Įdomu, kad tame mieste jis niekad nėra buvęs, bet jautė jam meilę ir labai prašė ten jį palaidoti. Net yra toks viktorinų klausimas „Kokiame mieste nėra buvęs Adomas Mickevičius?“ ir pateikti keturi atsakymai: Vilniuje, Gardine, Kaune ir Krokuvoje. Veik visi atsako, jog Kaune.

Ir ketvirtoji knyga. Tai literatūrinės Nobelio premijos laureato Josė Saramago romanas „Kai mirtis nusišalina“, kuris prasideda sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė.“ Romanas kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mafija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida?

Bet kaip ten bebūtų, baigsiu linksmu ir viltingu posmeliu. Ar prisimenate:
Vadinasi gyva jūs? Ir puiku.
Pripaisto žmonės nebūtų dalykų.
Kam įvykiams užbėgti už akių?
Visai dar nedega dėl tų vainikų.

Į viršų