Rudeniui būdinga gyvenimo taisyklė, jog paskutinis išdžiūsta tas, kuris labiausiai bijo sušlapti. Dar kita gyvenimo taisyklė, tinkanti, tiesa, visiems gyvenimo periodams, – jog skubantieji visada vėluoja.

Jau dvi savaitės prabėgo nuo laikrodžių pasukimo. Kai kas jį vadina jau paskutiniu. Gal tai nėra visiška tiesa, nes dar vienas bus pavasarį, tačiau tuomet tik atstatysime laiką, kuris liks mums visiems laikams. Nors gal ir ne, nes yra norinčių žiemos laiko. Man maga su jais ginčytis, nes norisi ilgesnių vakarų.

Trumpėjant dienoms, kai šviesus paros periodas darosi vis siauresnis ir dominuoja tamsa, pagalvojau, jog mes visur ir visada pernelyg skubame. Neskubėjimas – štai kas labiausiai reikalinga šiuolaikiniame greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, o nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgant nieko nejauti. Neskanauji.

Vis prisimenu šviesios atminties dailininko Kazimiero Jonyno kartą man pasakotą istoriją, kaip jis tarpukaryje ėjęs Kauno Laisvės alėja ir pamatęs afišą, kad tą vakarą Kauno operoje dainuos Fiodoras Šaliapinas. Dar kelios minutės iki spektaklio buvo likusios, dailininkas strimgalviais nulėkė į teatrą, sėkmingai gavo atliekamą bilietą ir prieš pat pakylant uždangai jau sėdėjo salėje. Fiodoras Šaliapinas jam nepalikęs jokio įspūdžio.

Ir tuomet jis ėmęsis svarstyti, kodėl šitaip. Juk tai pasaulio pripažintas dainininkas. Po ilgų apmąstymų, sako, supratęs kur priežastys. Spektakliui jis nebuvo pasiruošęs. Įtaigiai apie tai kiek vėliau aiškino ir Juozas Miltinis. Vakaro spektakliui reikia pradėti ruoštis jau tos dienos rytą ar net išvakarėse. Atėjimas į teatrą turi virsti švente. Ateini nevėluodamas, kad nereikėtų skubėti ir būtų galima pasiruošti žiūrėti spektaklį.

Visiškai tam pritariu. Kai atbėgi į teatrą vėluodamas, suplukęs krenti į kėdę, mintys nepersijungia į tai, kas vyksta scenoje. Ypač į operą mėgstu ateiti bent prieš pusvalandį, bare išgerti taurelę brendžio ar taurę šampano, t. y. pasiruošti akių ir klausos puotai. Juk kaip kitaip klausytis: „Pakelkim taurę linksmybių!“

Mano galva, vienas iš blogiausių pastarųjų dešimtmečių papročių – greito maisto restoranų įsitvirtinimas. Regis, žmonės tokius restoranus pamilo. Ir kas iš to – nebepatiriamas maisto skonis ir malonumas, užuot pasimėgavusis maistu. Juk storėjama ir dėl to, kad maistas gerai nesukramtomas, į pilvą, tarsi į maišą, viskas ūmai sukišama. O teisingai maisto gurmanai sako, kad naujo patiekalo atradimas atneša žmonijai daugiau džiaugsmo nei atradimas naujos žvaigždės. Tiesa, šiandien ne vienas tvirtins, kad šiuo metu didžiausia problema – apskritai turėti pinigų maisto produktams, o išrankumui – ne laikas. Prieštarausiu – galima kukliai, bet vis tiek išrankiai.

Sovietmečiu viskas buvo paprasčiau. Štai Šiauliuose keletas restoranų ar kavinių: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“, „Žemaitis“, „Inga“, kaip ir kiekviename mieste – restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietinėje miesto dalyje atsirado „Milda“, atsidarė naktinis baras „Geluva“, pastačius viešbutį restoranas miesto pavadinimu jame... Gal ką praleidau. Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstaigoms suskaičiuoti.

Pakyli plačiais laiptais į „Baltijos“ restorano salę, dainininkas traukia dainą apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, meniu aiškus, nes visur beveik vienodas, kainos – taip pat. Vienodas garnyras. Restorano darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai patiekiant antrąjį patiekalą prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo.

Be restoranų ar kavinių, buvo dar tokios sardelinės – stovėdamas galėjai suvalgyti sardelių. Dar buvo liaudies vadinamos girdyklos su pigiu alumi. Pamenu vieną tokią Vilniaus ir Ežero gatvių sankryžoje ir padavėją, kuris nešdamas alų apvirto ir apvirtęs užmigo.

Šiandien bent man labiausiai patinka kavinės, kurių visi lankytojai – seni geri pažįstami. Tokias užeigėles sutveria gandai ir iš lūpų į lūpas perduodamas ten vyraujantis folkloras. Užsienyje tokių vietelių daug. Atsiranda jų ir mūsų miestuose, taip pat ir Šiauliuose. Barmenas žino, ką tu valgysi, ką gersi, pašalinis čia įsuka nelengvai, iš gatvės patenka toli gražu ne kiekvienas. Tokia buvo „Kišenė“. Seniai ten bebuvau, todėl nežinau, ar joje išlikusi senoji aura. Lvove, kur dažnai su ekskursijomis važinėju, tokia yra „Girta vyšnia“. Nežinau, ar išlikusi kavinukė Rygoje per du aukštus, kurių kiekviename – tik po vieną stalelį.

Niekas gražiau apie maistą nėra rašę kaip Balzakas ir Bodleras. Bodleras dėl šviežio sviesto rytais trenkdavosi į kitą Paryžiaus galą.

Kai trumpos dienos, greitas maistas, tuoj šalia ir niūrios mintys. Pirmoji – vasara jau senokai nutolo, o priešaky laukia žiema. Nelinksmą perspektyvą papildo darganoti orai, šlapdriba ir kiaurai persmelkiantys vėjai. O kiek dar aplink nuotaikos gadintojų, nervų tampytojų. Atrodo, kad aplinkiniai tik tam ir gyvena, kad tau nuotaiką gadintų.

O kodėl nepagalvojus, kad ruduo, nors ir turi trūkumų, tačiau yra nuostabus metų laikas. Krintant pirmajam sniegui, sako, reikia skanauti uogienę – grįžti į pavasarį ir vasarą. Be to, būkime atviri ir pripažinkime, kad ruduo panašus į mus – jeigu mes liūdni, tai ir sakome, jog ruduo liūdnas, o jeigu šypsomės, tai ir ruduo tampa šviesesnis.

Skaudu, kai matai, kad mūsų krašte žmonės nemoka būti drauge. Jie skuba. Psichologai sako, jog jeigu žmonės nori būti drauge, reikia paaukoti dalį savo ambicijų.

Vasaros ar žiemos laiku gyvename, bet visad populiariausias pasiteisinimas – „Neturiu laiko.“ Visi pasakys, jog mūsų proseneliai turėjo daugiau laiko. Netiesa, mes jo turime lygiai tiek pat: dvidešimt keturias valandas per parą.

O kiek aplink mus laiką taupančių įrengimų, apie kuriuo mūsų proseneliai net nesvajojo. Kiek senelėms reikėjo laiko rankomis į skalbimo lentas betrinant skalbinius, o mums tereikia tik paspausti skalbiamosios mašinos mygtuką. O maisto ruošimas: visos pjaustymo, tarkavimo, sulčių spaudimo priemonės, viryklės, „greitaeigiai“ puodai, mikrobangės. O restoranai (vėl – greito maisto), išsivysčiusi buitinio aptarnavimo sfera.

Kai sakome „Neturime laiko“, ar nesijaučiame laiko vergais? Esame pardavę paskutinę minutę, o reikia tik paaukoti kokiam reikalui laiko ir laiko bus, nes tokia jau aukos esmė – grįžti pasidauginus. O žmonės, neturintys laiko, paprastai nieko neveikia.

Iš knygų lentynos išsitraukiu net tris knygas, kurios, mano galva, daugiau ar mažiau susijusios su žodžiu „laikas“. Lenkų romanisto Mareko Sobolio „Valandos be laiko“. Tuoj prisimeni garsųjį Holivudo kino filmą „Valandos“, kuriuo demonstravimu šiandien vieną ar kita televizijos pradžiugina žiūrovus.

Be abejo, prisimenu ir Michaelo Cunninghamo romaną „Tos valandos“, pagal kurį buvo susuktas minimas filmas. Ką ir sakysi, stipriai anas amerikiečių kūrinys lenkų romanistą paveikė. Vėl trys moterys: holokaustą išgyvenusi sena žydė, vėžiu sergančių vaikų slaugytoja lesbietė ir prostitutė. Ak, negali vyrai rašyti apie moteris. Neduota. O jeigu duota, tai labai retam. Bet štai apie laiką vyrai rašyti gali ir tai jiems pavyksta geriau negu moterims.

Oskaro Vaildo „De profundis“ – jau trečias lietuviškas leidimas. Nuodėmių istorijos pasakojimas. Mūsų temai išskirtina, kad autorius žaidžia su laiku. Akimirksnis ir atsuka jį atgal. O šiaip tai knyga apie dviejų vyrų santykius (XIX-XX amžių sandūros „Kuprotas kalnas“, nors greičiau pastarasis O. Vaildo įkvėptas). Vaildas nebuvo silpnas, tačiau poetėlis Bosie (lordas Alfredas Duglasas) sugeba jį apvynioti aplink pirštą. Edipas atspėjo Sfinkso mįslę ir pabaisa pražuvo, Oskaras Vaildas su savo mįsle tik galynėjasi.

Ir Italo Kalvino „Nematomi miestai“. Italas Kalvino ir daug kitų italų žino, kaip sustabdyti laiką, tačiau to niekam neišduoda. Jau ir Leonardas da Vinčis kūrė įvairiausius sraigtasparnius, povandeninius laivus, kad kuo greičiau kažkur nuvykus. Kaip ir O. Vaildo „De profundis“, taip ir šiame romane kalbasi du vyrai. Pasakoja jie apie savo svajonių miestus. Miela, gražu ir laikas neprailgsta.

Rudeniniame straipsnyje reikėtų šviesesnių spalvų. O jas įneša artėjantys Kiaulės metai – sako, laimingi metai, palankūs visiems Zodiako ženklams. Nesuvokiu, kas tie horoskopai. Teisus pasakęs, kad tai – klastos ir išminties lydinys. O, anot Rytų legendos, kiaulė buvo paskutinis gyvūnas, atėjęs į Naujųjų metų šventę. Gal todėl Kiaulės metai pagal kinų kalendorių – paskutinieji dvylikamečio kalendoriaus ciklo metai. Gausus pranašautojų būrys, tikėtina, jau visiems įdiegė, kad Kiaulės metus lydi gėrybės ir sėkmė. Ateinantis paskutinis ar net kiek vėluojantis juk visad išlošia – jam skiriamas didžiausias dėmesys. Tiesa, pastaroji tezė ne iš Rytų, bet iš lietuviško horoskopo. Kaip ten bebūtų, kiaulė akivaizdžiai yra mažiausiai skubantis gyvūnas.

Moterys ar vyrai labiau skuba? Atsakymas – visko būna. Gal klystu, bet skaitydamas horoskopus pastebėjau, jog 2019-aisiais laimingesnės bus moterys, nors kiaulė labiau būtų sietina su vyrais.

„Daugės gražių moterų“, – teigia vienas horoskopas. Tame pat leidinyje, tik jau ne horoskopų, o kitame skyrelyje užtikau pranešimą, jog šią nuomonę patvirtina Londono ekonomikos mokyklos mokslininkų grupės ir jos vadovo evoliucinės psichologijos Satočio Kanazavos atlikti tyrimai. Jie įrodo, kad fiziškai patraukliems sutuoktiniams dažniausiai gimsta mergaitės, o ne sūnūs.

O štai, jei vyras ne toks gražus (žemas, pilvotas, fiziškai silpnas, linkęs į depresiją...), jis dažniau susilauks berniukų, kurie, nori nenori, supratau, bus panašūs į tėvą. Pasikartosiu, jog netvirtinu, kad reikia tikėti horoskopais, tačiau tikėtina, kad moterys gražės, dargi kad išaugs jų valdžia, o vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Todėl šiandien kalbant apie žmonių barnius, neapykantą vienas kitam, pavydą, cinizmą norisi žodį tarti moterims, kurios gali savo moteriškumu kiek pakeisti situaciją. Manau, jog moterys labiau gali gyvenimą pasukti gėrio linkme nei vyrai.

Skaičiau, jog moterį valdo dešinysis smegenų pusrutulis, vyrų – pusrutulis kairysis. Vyro prigimtis kairuoliška, o tikėjimas visuomet – komunistiškas. Ne moteris, o vyras puolė užvaldyti visą pasaulį. Iš vyriško kairiojo pusrutulio gimė liga mokslui ir politikai, kelionėms, o šioms aistroms susiliejus atsirado manija užkariauti, pavergti, viešpatauti.

Moterys be vargo susprogdina vyrišką valdžią. Kas nežino, kam Antonijus užkariavo Egiptą? Vienai nakčiai. Kad Kleopatrą pažintų. Ir žūtų. Nesiseka vyrui be moters. Ir kuo toliau, tuo labiau nesiseks. Sako, jog vyrai nemoka taip mylėti, kaip moterys. Meilės romanus daugiau skaito moterys. Ir tai normalu, ir nėra ko šito gėdytis.

Vis prisimenu pasakojimą apie moterį, kuri pirkdama meilės romanus, pardavėjoms ir kolegėms aiškina turinti draugę užsienyje, kuriai tuos romanus siunčianti. Mano mama vis prašydavo manęs nupirkti teleloto loterijos bilietą. Kiekvienam lošimui po vieną. Kai pirkdavau, pardavėjai vis paaiškindavau, jog mama prašė. Tikėjimas laime loterijoje – kvailas dalykas, bet ar gali būti gėda skaityti knygas apie meilę?

Viename knygyne meilės romanų užtikau lentynoje „Knygos pasiskaityti“. Tarsi visos kitos būtų skirtos interjerui puošti. Tiesa, jog daugelio meilės romanų autorės yra moterys. Bet kokios! Žorž Sand išaukštino moterį, įrodė, kad moterys moka mylėti. Juk jos romanai skirti vyrams.

O XIX amžiaus pradžioje Anglijos šiaurėje, Hevorto miestelyje, gimė talentingos seserys Šarlotė, Emilė ir Anė Brontės. Visi žino jų romanus: Šarlotės „Džeinę Eir“, Emilės „Vėtrų kalną“, Anės „Nepažįstamąją iš Vaildfelholo“. Literatūros kritikai pripažįsta, jog „Vėtrų kalnas“ – iki šiol nepranoktas meilės romanas. Alberas Kamiu pasakė: „Tai didingiausias meilės romanas“, nes „tai visų skausmingiausia, sielvartingiausia dejonė, kuri kada nors buvo išsiveržusi iš žmogaus krūtinės“.

Nors nepasakytum, kad meilės romanų nerašo ir vyrai. Žano Žako Ruso epistoliniame romane „Julija, arba Naujoji Eloiza“ vaizduojamos gražios ir kilnios moterys, ištikimi draugai, narsūs, protingi vyrai. „Argi tikra meilė nepadaro mūsų kilnių, taurių? Argi nedidina mūsų jėgų, nepakelia virš mūsų pačių?“ – rašo laiške romano herojė Julija, jauna aristokratė, pamilusi namų mokytoją, kuris ją taip pat myli. Deja, jaunuolis nekilmingas, todėl mergina privalo rinktis: tekėti už mylimojo suteikiant tėvams skausmo, gal net pagreitinant motinos mirtį, ar atsisakyti šios santuokos. Po ilgų svarstymų Julija renkasi pareigą tėvams ir išteka už aristokrato. Herojė miršta jauna, nesulaužiusi ištikimybės vyrui, bet ir nepaliovusi mylėti savo mokytojo.

Daug autorių ir daug romanų būtų galima išvardyti, bet ir moterų, ir vyrų romanuose apie meilę ypač gražios mylinčios moterys. Net kalbant apie vienišius, tai vieniši vyrai – kažkokie apkerpėję, o vienišos moterys – judresnės. Jos ypač parankios draugės nevienišoms moterims. Juk pastarosios savo vienišas drauges gali lankyti apie tai joms nepranešusios.

Viskas kitaip tarp vyriškių. Pabandyk nepranešęs aplankyti savo vienišą draugą. Tuoj prasidės – kodėl nepranešei, jis buvo užsiėmęs, ruošėsi kažką veikti, tarkim, skalbti marškinius...

Pas vienišas drauges nevienišos gali ką nors atsivesti. O vienišės visuomet praneša prieš ateidamos. Pačios nieko neatsiveda. Tik prasidėjus naujai draugystei vienišos moterys savo draugėms padaro atsisveikinimo vizitą. Jos praneša, kad kurį laiką tikriausiai nebegalės apsilankyti. Atsisveikindamos trumpai jį apibūdina. Šitas mėgstąs pamąstyti, turįs jautroką sielą, jis supranta ją ir negalvoja vien tik apie lovą. O pati išskirtiniausia vienišų moterų savybė – jos niekur neskuba.

Moterys, nors ir pastabios dėl ateities, visgi dažnai kreipiasi į astrologus. Viena pasakojo, kad toks ateitį jai išpranašavęs kategoriškai, iš karto. Po dvejų metų darbo ją įsimylės viršininkas. Pasakojusioji ant pranašautojo pyko, nes jos darbe dvidešimt moterų ir nė vieno vyro. Nors ką gali žinoti – gal po metų ar dvejų jų įstaigai ateis vadovauti vyriškis.

Kaip ten bebūtų, visgi bent aš, priešingai negu K. Voneguto „Skerdykla Nr. 5“ herojus, mėgstantis kartoti savąjį „Nieko nepadarysi“, netikiu, kad viskas jau iš ankšto užprogramuota. Juk ir Biblijoje pasakyta: „Dirbk, ir Dievas padės.“ Bet viską daryk neskubėdamas, kiekvienam veiksmui skirdamas dėmesio. Nes lengviausia, aišku, koneveikti aplinką su visomis aplinkybėmis.