facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iš sociologinių apklausų sužinojau, kad 70 procentų žmonių norėtų gyventi namuose, o 30 procentų – butuose. Tie 70 proc. savo ateitį mato priemiesčiuose, gražios architektūros name su veranda, kiemu, išpuoselėta veja, gėlynu, vienu kitu vaismedžiu, nedideliu baseinu ir dviem automobiliais, atliekančiais lifto į miestą funkcijas. Priemiestiečiams idealus miestas – du dangoraižiai (viename – valdžia, kitame – biurai), naktinis klubas, restoranas, keli barai, kelios rūbų, batų ir žaislų parduotuvės, kino teatras, opera, teatras, galerija su garsių dailininkų parodomis ir mažytis senamiestis, kur galima pasivaikščioti prieš važiuojant namo.

Nuosavų namų privalumai visiems aiškūs: nuosava erdvė (šalia gyvenantis kaimynas nebels į sieną, netryps viršuje), kiemas (galbūt ir daržas), vasarą – pavėsinė, saulė, grynas oras ir t. t., keliolika minučių nuo miesto centro (šiuolaikinėmis priemonėmis dešimties ar daugiau kilometrų atstumas – ne problema).

Ankstesnės statybos pilys jau nebemadingos dėl didelių energijos kaštų, pasikeitė ir visuomenės supratimas apie namo paskirtį ir grožį. Tendencijos, kai žmonės nori išeiti iš mažų daugiabučių į didesnes ir kokybiškesnes erdves, – išties sveikintinos.

Matyt, jau ir pas mus pradeda veikti Vakaruose atrastas Alonso dėsnis – turtingieji keliasi gyventi į miesto pakraščius, nes ten ne tik pigesnė žemė, bet ir sveikesnis oras, o miesto centre lieka gyventi tik skurdžiai, kuriems čia patogiau, nes į darbą gali ateiti pėsčiomis.

Vakarų miestuose žmonės vengia įsikurti tokiose judriose gatvėse, kaip, pavyzdžiui, Tilžės, Vytauto, Dubijos, Žemaitės, J. Basanavičiaus. Paprastai tokiose gatvėse esančiuose namuose veikia kontoros, o žmonės nori gyventi ramiose gatvelėse, kuriose eismas nėra intensyvus – mieste kuriami tarsi atskiri kaimeliai. Be to, yra įgimtas lietuvio troškimas turėti nuosavos žemės lopinėlį, auginti daržą, savo rankomis meistrauti trobą, kad už kaimyno geresnė būtų, atsitverti savo teritoriją tvorom ir kad laigytų šunys bei saugotų nuo piktadarių...

Savas namas, savas kiemas, savas medis. Taip yra turint nuosavą namą. Rytais tu lengvabūdiškai gali atsigerti kavos terasoje, per pietus gulėti pievutėje, o vakare su draugais kepti šašlykus ar dešreles. O žiemą kad ir visą kiemą apsistatyti besmegeniais, nes žinai, kad niekas nenugriaus.

O jei apie daugiabučius, tai juose galima aptikti bemaž visus Freudo aprašytus „kasdienybės psichopatologijos“ reiškinius. Bet ką darysi, ir aš tokiame gyvenu. Atėję šie namai iš sovietmečio. Anuomet net ir valdžios vyrai, besistatantys privačius namus, nebūdavo giriami. Veikiau atvirkščiai. Tiesa, tokiems pastatydavo daugiabučius trijų, keturių ar penkių aukštų namus su trijų ar keturių kambarių butais (šalia virtuvės būdavo dar mažytis kambarėlis tarnaitei). Salonas būdavo didesnis nei kituose namuose, kad partijos draugai tilptų. Tokie namai buvo praminti „kremliais“. Šiauliuose toks buvo A. Mickevičiaus gatvėje, šonu besiremiantis į bulvarą. Dabar jį nuo bulvaro užstatė stikliniu griozdu, o tai anksčiau, suprantama, nebūtų įmanoma.

Apie lietuvių prisirišimą prie tvorų jau užsiminiau. Drąsiai galiu teigti, jog tvora – tai jos šeimininkų veidas. Žvelgi į tvorą ir gali spręsti apie už jos gyvenančius žmones. Ką pasako ant ežero kranto pastatyto namo tvora, įlendanti į ežerą? Be abejo, jos šeimininkai mąsto tik apie save, jų asmeninis komfortas yra aukščiau už bet kokį įstatymą. Per tvoras „sudegė“ ne vienas valdininkas ir politikas.

Šiandien estetai aiškina, kad žema ažūrinė medinė arba metalinė tvorelė, o gal gyvatvorė atrodo estetiškiau, optiškai padidina siaurą kiemą, bet lietuviui ne tai svarbiausia. Lietuvio širdžiai vis dėlto mieliausia aklina 1,8 m aukščio mūro tvora. Net ir mano vaikystės laikais tvora buvo tarsi taisyklė – būtina. Kaip be jos? Niekas be jos neįsivaizdavo gyvenimo. Susirentei namą – tverk aplink tvorą. Jei kas nors likdavo be tvoros, aplinkiniai į tokį šnairuodavo, girdi, keistuolis. Tvorų populiarumą liudija ir tai, kad net kiekvienas kapas kapinėse buvo aptveriamas.

Privačių namų šeimininkų fantazijai ribų nėra. Ypač keista, jei vienoje sklypo pusėje aukšta tvora, o kitoje – žemutė. Gali tik spręsti, su kuriais kaimynais tokios tvoros šeimininkas sugyvena, o su kuriais, deja, ne. Anksčiau, esu pastebėjęs, dažnai kaimynas tvoroje su kaimynais iškirsdavo vartelius, bet dabar tokių vartelių reta.

Vėliau, kai pamatėme, kaip gyvenama užsieniuose, ir pas mus atsirado atsisakančiųjų tvorų. Dabar – įvairovė. Yra apsieinančių visai be tvoros, yra savo sklypo ribas pažyminčių želdinių gyvatvore, yra ir susirenčiančių dekoratyvines tvoreles, yra ir, kaip minėta, pasistatančių aukštas it uolas tvoras, pro kurias kiemo nematysi. Į tokius žiūrima įtartinai – jei turi ką slėpti nuo kitų, esi nešvarus pilietis. O kiemas, kurio fasadinė pusė visai neaptverta nuo gatvės, turi savotiško žavesio.

Kodėl žmonės tokie keistuoliai: prifarširuoja savo gyvenamąją erdvę spintų, stalų, sofų, paskui kenčia, nes nebelieka vietos apsisukti? Butas – sandėlis. Gal reikėtų mažiau užkaborių, o išversti kokią sieną, paliekant nebent koloną? O jei bute tik čiužinys, kilimas, televizorius ir keletas paveikslų ant sienų? Sėdi sau ant čiužinio tarp pagalvėlių ir jautiesi laisvas, neįkalintas daiktų.

Nors žmonės nepasakoja apie save to, ko nenori, dažnai jų būstas atskleidžia tas ypatybes, kurias jie galbūt norėtų nuslėpti ar bent nutylėti. Kai „apgyvendiname“ savo būstą, įrengiame jį pagal savo finansines galimybes, estetinį skonį, vyraujančią madą, net nepastebime, kaip jis tampa panašus į mus pačius. Jeigu gyvenate nuosavame, o ne nuomojamame bute arba name, apsidairykite aplinkui ir pažiūrėkite, kokios spalvos jūsų būsto sienos ir užuolaidos, kokio medžio ar jo imitacijos grindys, kokie paveikslai (jeigu apskritai jų yra) kabo ant sienų, kokie šviestuvai, ar daug įvairių niekučių, suvenyrų ir malonių smulkmenų, kurios jums labai brangios? Manote, visa tai pasirinkote atsitiktinai?
Sako, pagrindinis baldas bute – stalas. Yra didelis puošnus saloninis stalas, nors dabar svetainės centre vietoj jo dažniausiai regime nedidelį žurnalinį stalelį, yra rašomasis stalas, miegamojo staliukas, kortų ar šachmatų staleliai ir t. t. Stalas lydi mus visą gyvenimą: kviečia prie savęs kasdien, ypač švenčių dienomis, sutuokia, pasendina ir numarina. O ko tik ant stalo nestovėta! Jei visus daiktus, bent sykį buvusius ant stalo, sustatytume vieną šalia kito, jų virtinė nusitęstų nuo Šiaulių iki Radviliškio, o gal ir dar toliau. Žinau tik vieną atvejį, kai stalas buvo išnaudojamas nedorais tikslais. Vienas mūsų miesto dailininkas, pasinaudodamas stalu, gąsdindavo savo žmonas. Jis išpjaudavo stale apvalią skylę, pro tą skylę iškišdavo galvą, aplink kaklą paliedavo raudonų dažų ir laukdavo namo sugrįžtančių žmonų.

Be šio atvejo, stalas asocijuoja tik su gražiais, maloniais prisiminimais. Jis – tarsi namų altorius.

Miegamajame svarbiausias baldas, be abejo, – lova, Visi kiti miegamojo baldai yra tik lovos „tarnai“. Dargi miegamajame užtenka vien lovos, nes kiti baldai (visokios spintos, spintelės, dėžutės, staliukai, begalė kėdžių) užgriozdina aplinką ir net trukdo miegoti (na, nebent vienas stalelis šalia lovos). Tad jei turite galimybę, nedarykite iš miegamojo drabužių sandėlio, kontoros ar darbo kabineto. Vienu metu dargi statant daugiabučius (kol dar nebuvo prasidėjusi blokinių namų era) buvo įrengiamas toks nedidelis kambarėlis, kuriame galėjai susikabinti drabužius, pasidėti batus. Individualiuose namuose tokių kambarėlių dažnai pasitaiko. Ir puiku.

Kartais namus ir butus užgriozdiname begale daiktų. Neturėti daugiau, negu būtina, šiandien reikia neapsakomos jėgos. Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kokių nors įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, kad ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas. Kai regi, jog daiktas tau per brangus, gal geriau bei pigiau ir toliau apie jį svajoti ir tiek. Nors dažniausiai viskas būna atvirkščiai. Apie trokštamą brangų daiktą protas dar bando sakyti „Nėra man jis toks reikalingas“, bet dažniausiai būna per vėlu – daiktas jau įsigytas.

O dar tos akcijos. 20 proc., 50 proc., jau ir 70 proc. Tad gal greitai prekybos centrai daiktus pradės dykai dalyti, o dar vėliau ir atėjusiems kažką įsigyti dar primokės. Pamenu buvo „Anglų kalba per dvejus metus“, vėliau – „Anglų kalba per pusę metų“, dar vėliau – „Anglų kalba per dvi savaites“, tad gal greitai imsime ir sužinosime „Jūs tik ką išmokote angliškai“.

Daiktai apibūdina žmones. Į ypač mylimus daiktus žmogus ima panašėti. Tiesa, kiek žmogus mylėjo šį daiktą galima spręsti tada, kai daiktas praranda pirminį blizgesį, nusitrina, apiblunka, įskyla...

Daiktai ateina ir išeina. Kokių daiktų šiandien žmonės labiausiai trokšta? Pasirodo, dronų, riedžių, virtualios realybės akinių, 360 laipsnių kamerų, projektorių „Šilelis P-1“, išmaniųjų apyrankių, nešiojamų įkroviklių, dulkių siurblių-robotų ir t. t. Taip ir gyvename.

Tiesa, pamiršau apie televizorių. Juk toks yra beveik visuose namuose ir butuose. Šiaip jau linkęs esu kritikuoti televizijos programas, tačiau kartais kai ką randu. Kad ir režisieriaus Valerijaus Todorovskio serialą „Atšilimas“. Sakoma, kad Rusijoje šį dvylikos serijų filmą matė ir aptarinėjo visi, net ir neturintys televizoriaus.

Tiesa, jauti, kad režisieriui didžiulę įtaką padarė amerikiečių serialas „Reklamos vilkai“. „Я думала, это весна, / А это – оттепель...“ – skamba viso serialo metu. Taip Rusija ir gyvena. Ilgus dešimtmečius. Filme nusikeliame veik šešiasdešimt metų atgal. Ir nors pagrindinis herojus važinėja vyšninės ir kreminės spalvos moskvičiumi, kuris panašus į spalvingą tortą, nors ir įspūdingi pūsti moterų sijonai ir vapsvos talijos, apatinukai ir dargi korsetai, Rusija vis tiek suka praėjusios eros kiną „Mergina ir brigadininkas“. O menininko ir cenzūros tema sprendžiama besaikiu menininkų girtavimu.

BBC apklausė 177 kino kritikus iš įvairių pasaulio kraštų ir išrinko 100 geriausių XXI amžiaus filmų, tai yra, sukurtų 2000–2017 metais. Gali būti, kad po kelių dešimčių metų žmonės šiuos filmus jau prisimins kaip klasikinius. Šimtuko filmų pavadinimus verta žinoti, nes juos mačius ne gėda prisipažinti padorioje draugijoje. Tačiau aišku, jog geriausių filmų objektyvi atranka, suprantama, yra diskusinė. Tuoj norisi paklausti ar tikrai broliai Coenai XXI amžiuje sukūrė daugiau didžių filmų negu Woody Allenas – pirmieji sąraše paminėti tris kartus, antrasis – nė karto (kur mano mėgstamiausias „Vidurnaktis Paryžiuje“?) ar A. Zviagincevas (du filmai sąraše) geresnis už Aleksejų Balabanovą (0)?
Pirmauja šimtuke režisieriaus Davido Lyncho „Malholando kelias“. Sąrašas mane paskatino rasti filmus, kurių nebuvau matęs. Pavyzdžiui, Guillermo Del Toro „Pano labirintas“ ar Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“. Patiko. Malonu prisiminti „Pasiklydę vertime“, „Pasikalbėk su ja“, „Didis grožis“, „Amelija iš Monmartro“...

Ir dar apie knygas. Juk kiekviename name ar bute didesnė ar mažesnė bibliotekėlė rasis. Ir apie knygas. Užtikau skaičius, kad 76 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų sako, jog skaitymas įprasmina jų gyvenimą ir kelia malonius jausmus. Nuolat skaitantys žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu, laimingesni ir jaučiasi gyvenantys taip, kaip patys nori.

Išskiriami įvairūs skaitymo savo malonumui privalumai: geresnis teksto suvokimas bei gramatika, aukštesni rašymo gebėjimai, platesnis žodynas, bendros žinios, kitų kultūrų supratimas.
Skaitymo situacijos tyrimai rodo, jog Lietuvoje kasmet vis daugiau tėvų prisipažįsta neskaitantys savo vaikams. Visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių.

Pasirenku ne lengviausią knygą – Alain de Botton „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“. „Nėra tokio išmintingo žmogaus, kuris savo jaunystėje kokiu nors metu nebūtų šnekėjęs arba netgi gyvenęs taip, kad jam būtų nemalonu prisiminti, kad jis norėtų tai ištrinti iš atminties. Tačiau šito viso visiškai nereikia gailėtis, nes negali būti tikras, kad visi šie juokingi ir nepakenčiami įsikūnijimai, kuriuos turėjo pereiti prieš paskutinį, nepadarė jo išmintingo“, – įsiminė autoriaus žodžiai.
Proustas, didysis prancūzų literatūros klasikas, tampa puikiu patarėju, kaip mums prasmingai gyventi šiandien. Ar mokame mėgautis gyvenimu, puoselėti meilę, draugystę?

A. Bottonas prisimena Prousto esė, kurioje niūriam, gyvenimo prislėgtam ir džiaugsmo nerandančiam jaunuoliui bandoma sugrąžinti šypseną. Vaikinas apžvelgia kuklų savo ir tėvų būstą, kuriame iki gyvo kaulo įgrisę baldai, daiktai. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio gražiems prabangiems daiktams, kuriems įsigyti neturi pinigų. Jaunuolis pavydi turčiams, kurie gali deramai išpuošti namus, kur visi daiktai yra meno kūriniai – pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų rankenomis.

Proustas pasiūlo jaunuoliui aplankyti meno galerijas. Bet neragina eiti žiūrėti Rafaelio ar Veronezės paveikslų, o žvilgtelėti į Jeano Batisto Chardino darbus. Pasirinkimas gali atrodyti keistas, nes Chardinas nevaizdavo nei kalnų, jūrų, uostų, laivų, nei princų, nei rūmų, nei puošnių angelų. Bet jis tapė gyvenimą – namus, daiktus kambariuose, susėdusius pokalbiui žmones.

Ką pasakyti pabaigai? Būna, kai atsiguli į lovą, nesvarbu – name ar bute, ir negali užmigti, imi skaičiuoti avis. Taip skaičiuoji, skaičiuoji, kol paskutinė pasako: „Labas rytas!“ Taip ir gyvename. Vieni privačiuose namuose, kiti daugiabučiuose, bet šiems irgi nereikia nusiminti, nes jų prireikia artėjant rinkimams.

Į viršų