Po noro įteisinti įstatymą, jog mūsų radijo stotys transliuotų 35 proc. lietuviškos muzikos, pamąsčiau, jog reikėtų ir iš teatrų pareikalauti 35 proc. lietuviškų pjesių, iš kino teatrų – 35 proc. lietuviškų filmų, iš knygų leidyklų – 35 proc. lietuvių autorių knygų, iš restoranų bei visų maitinimo įstaigų – 35 proc. lietuviško maisto.

Galima dar visko prigalvoti. Tarp tų visų draudimų, ribojimų, pasiūlymų, leidimų pasimiršo pageidavimas, kad 50 proc. žinių mūsų informacinėse priemonėse būtų optimistinės. Juk optimizmas yra esminis emocinės gerovės elementas.

Kažkuris protuolis teisingai pasakė, jog optimizmas yra anaiptol ne koks kvailas džiūgavimas, kad esi ir aplink šilta, gražu ir gera, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą. Be abejo, optimizmas nėra įsitikinimas, kad viskas bus gerai ir kad po nakties visada išaušta rytas. „Pesimistas mato sunkumus kiekvienoje galimybėje, optimistas – galimybes kiekviename sunkume“, – sakė Vinstonas Čerčilis. O Rėjus Bredberis paprasčiausiai apibūdino, jog optimizmas reiškia tik viena – galimybę elgtis optimaliai.

Optimizmą galima apibūdinti dviem požiūriais: polinkis pastebėti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybę; filosofinis požiūris, pagal kurį egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visų galimų ir racionaliai sutvarkytas. Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. – genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus. Tad optimizmo reikia ir mokytis.

Užsieniečiai teigia, jog jiems sunkiausiai ištariamas lietuviškas žodis „žvaigždė“. Tie visi šnypštimai su š, č, ž, aišku, optimizmo nesuteikia. Sako, be šių sunkiai tariamų raidžių Lietuvoje sunku būti optimistu dar ir todėl, kad oras tam netinkamas. Gaila, kad net orai, o ypač jų prognozės šiandien neatneša optimizmo.

Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė. Nepasitenkinimą dėl prastų orų mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Mūsų mažas mėnesinis atlyginimas lygus mažam vakariečio savaitiniam atlyginimui. Tokiu atveju ir mes, ir jie vienodai skundžiamės. Yra paskaičiuota, jog norint žmogui būti visiškai laimingam, reikia uždirbti 75 tūkst. eurų per metus. Pas mus irgi toks gali būti. Parduok butą, baldus, automobilį, papuošalus, turėsi tuos 75 tūkst. Eur ir galėsi būti laimingas.

Žvelgiant į šių dienų valdančiuosius, galima sakyti, jog ir tarp senovės lietuvių kunigaikščių irgi visko buvo, bet jie matė stiprią Lietuvą ir už tokią kovojo. Kur dingo tie didžiavyriai? Atrodo, jog jeigu pradėsime gyventi be korupcijos, subyrėsime. Seimo nariams žmonės, kurie randasi už Seimo sienų, nereikalingi. Iki naujų rinkimų. O per rinkimus kaip projekte „Lietuvos balsas“: iškart girdi tik dainavimą, o tik vėliau pamatai žmones.  

Rudenį norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę. Rudenį atgyja pranašai. Niūriomis dienomis norisi išgirsti šviesių ateities prognozių, laimės ir sėkmės pažadų. Sako, piniginėje reikia turėkite „laimingąją monetą“ – tokia gali tapti pirmo atlyginimo moneta ar gauta iš gero žmogaus, likusi po gero sandėrio ir kt. Jos negalima išleisti, nešiokitės kaip turtus pritraukiantį talismaną.

Be to, tiems, kam šis metas nėra mielas, siūlau prisiminti Alberą Kamiu, kuris pasakė, jog ruduo – tai antrasis pavasaris.

Optimistams pavydime vaikiškumo ir naivumo. Patys tokie būti negebame, tai ir pykstame ant optimistų. Netgi prie tokių žmonių būti ilgai negalime. Optimistų strikinėjimas iš laimės atrodo kvailas, beprasmis. O juk mes apskritai pamiršome džiaugtis. Pasaulis pilnas netikėtumų. Ir dažnai malonių.

Ko pasaulyje daugiau – optimistų ar pesimistų? Visad mąsčiau, jog daugiau pesimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl maloniai nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis. Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje – beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.

Kur slepiasi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėti save.

Neseniai bulvare sutiktas draugas tarstelėjo įdomią ir netikėtą mintį. Anot jo dėl visko gyvenime kalčiausi pinigai, melas ir puikybė. Anot jo, PMP. Sako, pinigai pagimdė melą ir jie tapo neatskiriami. O čia tuoj ir puikybė.

„Jei vyras nori išeiti – visiškai neverta jo laikyti. Tas pats galioja ir moteriai“, – susitikimuose su skaitytojais teigia legendinė austrų rašytoja Susanna Kubelka. Pritariu tai jos minčiai, nes dar kažkuris iš senovės išminčių yra pasakęs, jog jei bijai ką nors prarasti – prarask, tuo tada nebesikrimsi.

Į klausimą „Tai kas bus su Lietuva?“ atsakau viltingais žodžiais, nors prisimenu gydytojo ir paciento pokalbį.

Pacientas: „Gydytojau, ar aš pagysiu?“ Gydytojas: „Man ir pačiam įdomu.“

Sako, M. Mikutavičiui derėtų parašyti dainą apie du milijonus. Nors geriau pagalvojus ir, jei kalbėti apie visą pasaulį, – tai mūsų vis tiek trys milijonai. Dar net kiek daugiau. Taip ir gyvenam. Su blogomis nuotaikomis, kurias pateisiname. Klausi žmogaus „Ar tu laimingas?“ „Laimingas“, – nusiminęs atsako šis.

Norint pataisyti nuotaiką, sako, nėra nieko geriau už garinę lietuvišką pirtį, tačiau ne visi ją turi. Todėl du kartus per savaitę prieš einant gulti prisileiskite 45 laipsnių karščio vonią ir sėdėkite karštame vandenyje 10 minučių. Tie, kuriems sunku, kuriuos kamuoja širdies negalios, apsišlakstykite galvą ir krūtinę šaltu vandeniu. Išlipę apsišluostykite, susivyniokite į lininę ar medvilninę paklodę, gulkite į lovą ir apsiklokite. O tuomet pagalvokite: „Ar prisimenate ką nors gero ir gražaus iš savo gyvenimo?“ Šis klausimas ypač dera pesimistams.

Mąstau, jog liūdesys irgi nėra jau taip blogai, nes tai tik sielos džiaugsmas ir todėl užtenka bent kartą nusišypsoti ir jis pranyks. Liūdesys yra tik stipri emocija, kurią jūs galite valdyti. Vykite lauk liūdesį, depresiją, nes jie jums netinka. Ir nelaukite laimės, o kovokite dėl jos. Laukiant laimės viskas taip ir pradingsta tame laukime.

Kas dažniau liūdi: moterys ar vyrai? Moterys sako, kad jos. Man, kaip vyrui, atrodo, kad vyrai. Moterys geriau skiria kvapus, geriau girdi, geriau mato naktį, greičiau pabunda. Vienoje anketoje pastebėjau, kad moterys pasisakančios prieš kovo 8-osios šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokių dovanų tą dieną lauktų.

Žiūrėdamas įvairiausius dainų konkursus, pagalvojau, jog norint būti optimistu – reikia dainuoti. 2003 m. žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru buvo pripažinta trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika. Begalė pavyzdžių, kai dainų švenčių metu vaikai pasikviečia savo senolius tėvus į sostinę, nusiveda juos į tą šventę ir šie gal iš džiaugsmo, gal iš skausmo ar ilgesio (kas supras lietuvio sielą?!) apsiverkia. Stiprus emocinis krūvis – galybė nuo mažiausių iki vyriausių lietuvių su tautiniais drabužiais ir „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“...

Estams, pavyzdžiui, muzikologai teigia, didžiausia vertybė yra profesionalus aštuoniabalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas. Lietuviams ribų nėra. Mūsų tautietis puikiai gali dainuoti ir vienas, ir duetu, ir didžiuliame chore. Atrodo, kad dainų šventėse meninis rezultatas mums nėra labai svarbus, o lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mūsų tradicijos, istorijos, papročių. Gal todėl lietuviai folklorinį dainavimą gerbia labiau negu kur kitur ir nemano, kad kompozitoriaus sudėliota daina yra vertingesnė. Liaudies dainą lietuviai linkę vadinti tautine. Neprieštaraukim. Anot žodynų, liaudis – tai paprasti darbo žmonės, visi kurios nors šalies gyventojai.

Bent man toks teiginys apie paprastus žmones nepatinka ir atrodo netikslus, nes dainas sukūrę nežinomieji talentai yra tikrai ne paprasti, o nepaprasti žmonės. Buvo, kai lietuviai ir į lauką su daina eidavo, ir į karą. Net mūsų revoliucija dainuojanti.

Esu jau rašęs, kad kartą kompanijoje kažkas pasiūlė sudainuoti penkiasdešimt žygio dainų. Galvojau, iš kur tiek rasis. O, pasirodo, yra: „Ėjo senis lauko arti“, „Per Klausučių ulytėlę“, „Ariau, ariau“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Tūkstantis žingsnelių“, „Neišeik tu iš sodžiaus“, „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“... Jau nekalbant apie „Ant kalno mūrai“.

Dar gaila, kad, nepaisant lietuvių aistros dainoms ir nuolatinio dainavimo, mums šiandien niekaip nepavyksta dainuoti taip, kad visi būtų laimingi. Nors stengiamasi. Visi realybės šou populiarus, bet ypač – tie, kuriuose dainuojama. Jei bent minimaliai domitės muzika, tikrai girdėjote apie „Eurovizijos“ konkursą. Pati „Eurovizija“ – nauja galimybė lietuviams įrodyti, kad jie yra neblogesni, o gal net geresni europiečiai nei kokie transvestitai ar kaukėtos pabaisos. Deja, tai padaryti lietuviams nesiseka. Ką darysi. Bet yra ir didelių pasiekimų.

1971 m. lietuviai Vilniaus ryšininkų klube pastatė garsųjį miuziklą „Jėzus Christus super star“. Tai irgi pabrėžia lietuvių meilę muzikai, nes nei latviai, nei estai tokio dalyko nebuvo padarę. O tai buvo drąsu, ryžtinga ir viskas dėl meilės dainai, gerai muzikai.
Kai kurios kompozitorių dainos taip išpopuliarėja, kad imamos vadinti liaudies dainomis (= masių dainomis). Štai tame užstalės žygio dainų atlikime kažkas užtraukė „Skinsiu raudoną rožę“, nes ten yra žodžiai „Ir atnešiu tau kas rytą dovanų“ (= žygis). Prie penkiasdešimtuko šios dainos priskaityti negalėjome, nes ją sukūrė kompozitorius Algimantas Raudonikis.

O kai per vienas vestuves svečiai užtraukė dainą apie taborą „Tolumoje laužo liepsnos“ ir ten buvęs dainų tekstų autorius Algis Elenskis pasigyrė, jog parašęs šiuos žodžius, pabroliai liepė jam užtilti, nes, anot jų, tokius populiarius žodžius tegalėjo parašyti tik liaudis ir jis gaus lupti už tokį savinimąsi. O šis autorius nuo neatmenamų laikų rasė žodžius Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko atliekamoms dainoms, vėliau talkino Edmundui Kučinskui („Basas aš einu prie jūros“).

Daina daug kur ateidavo pagalbon. Ne tik paskatindavo leistis į žygį, imtis, atrodo, neįveikiamų darbų. Ji būdavo net ir tostas, raginantis svečius pakelti taurelę. Gal prisimenate tokią „Eilės dainą“: „Pakelk taurelę, priglausk prie lupų“. Šiandien „Eilės daina“ nebepopuliari, nes raginti pakelti taurelę ilgai nebereikia, užtenka žodelio „Nu“.

Lietuviai tremtiniai prisimena dainuodavę ir Sibire. Kai užtraukdavo, sako, net rusai mesdavo dirbę ir klausydavosi.

Rašytojas Stasys Kašauskas apie garsiuosius Žiūrų kaimo dainininkus rašo: „Visi sustoja ir traukia . Iškilmingai, kažkaip pasitempę, o veiduose nepaprasta rimtis ir susikaupimas... Dainavo iš visos širdies. Ir įsiklausęs nebejautei, kur esi, ar žalioje girioje tarp paukščių, ar švelniame slėnyje, kur nuo amžių neša savo juodus ir šaltus vandenis Ūla... Drįstu pasakyti, kad tai, ką girdėjau, buvo nepaprasta ir didinga“.

Dainavimo iškilmingumas bei rimtumas – vertybės, kurias dabar retai pajusi ar išgirsi. Ypač šito nenori televizijos. Tad kai žmogus šiaip sau atsistoja kur dainuoti, pakelia ranką, sugniaužia kumštį ir laiko prie burnos – suprask, kad tai mikrofonas.

Kažkuris iš muzikų teisingai pažymėjo, jog miestiečių balsai šiandien be galo niveliuoti ir suvienodėję. Daug ko nebemokame. Žiūrų kaimo dainininkai pasakoja: „Vaikštau po mišką, įsivaizduoju sūnelį mirus – verkiu ir raudu. Kitos moterys irgi taip – įsivaizduoja ir rauda. Vyrai nerauda, bet iš Milioniškės Saulevičius Krisius raudojo sesers, paskui motinos laidotuvėse. Rauda visada savi, o ne samdyti.“

Dar Žiūrų žmonės pasakojo, kad iš jų yra išsikėlusių į Panevėžio kraštą, tai ten juokėsi, kai jie raudojo laidotuvėse. Žiūriečiai atsikirto, jog pas juos juoktųsi ir pirštais užbadytų neraudančiuosius.

Skaitydamas apie žiūriečius jauti, kad tai laisvi, drąsūs ir linksmi žmonės. Daina atspindi dainuojančių žmonių dvasią, jų gyvenimą. Žiūriečių gyvenime nepastebėsi piktumo, ginčai ramūs, apkalbos atsargios. Ypač stebina elgesys su vaikais. Jeigu vaikas sudaužo puodelį, tai mama jį ramina, glosto. Ramumui, susiklausymui, švelnumui nuteikia ir tokios dainos.

Žiūrų kaimo tyrinėtojas Jonas Trinkūnas pažymi, jog kai tik nuvyksta į Žiūrus, atrodo, kad kaimo dainininkės nepasikeitusios. „Gal jos nesusensta niekad, jų akys nuolat šviečia gyvybe, žvilgsniai tokie aiškūs“, – stebisi žiūriečių svečias.

Ko optimistiško norėtųsi palinkėti baigiant šį tekstą?

Be dainavimo, teisingiau maitintis. Būtent teisinga mityba kelia optimizmą. Nepirkite produkto, kuris turi sudėtį. Jeigu produkto sudėties nėra, labai gerai: kruopos yra kruopos, bulvės yra bulvės, agurkai yra agurkai, pomidorai yra pomidorai ir t. t. Kaip bebūtų keista, mėsa turėtų būti mėsa, bet štai sudėtį ji turi.

Ir paskutinis palinkėjimas tiems, kam vasara jau baigėsi ir įsigalėjo ruduo. Siūlau pagalvoti, jog ir jis prabėgs, po to žiema, o tada, žiūrėk, jau ir pavasaris.

Į viršų