Rudenį meluojama dažniau. Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, manau, tai teigdamas neklystu. Rudeniui einant vis tikryn, trumpėjant dienoms, kai šviesus paros periodas darosi vis siauresnis ir dominuoja tamsa, norisi gyvenimą grąžinti, papudruoti, o tam kartais reikia ir melagingų žodžių. Sako, per 10 min. pokalbį pameluoja 60 proc. žmonių. Tiesa, melas nėra jau ir taip blogai – meluodami laviname protą. Nors didžiuotis gerai meluojant nėra ko, nes 54 proc. melo, skaičiau, yra perkandama.

Meluoti ar nemeluoti? Štai kur klausimas. Maniau, kad niekas nemėgsta, kai meluojama į akis. Tačiau TV šou laidos mielai žiūrimos, apsimelavusių politikų reitingai aukšti.

Tėvai, draugai, kolegos kartais mums pateikia tokių klausimų, kad pasijaučiame įvaryti į kampą. Nemokantiems meluoti šiame gyvenime nėra lengva. Žmonės yra smalsūs ir jeigu jiems leisite – jie su malonumu aptars jūsų kojinių raštą, su kuo ir kaip gyvenate bei kitus dalykus, kurie liečia tik jus. Jeigu į jų klausimus visad atsakinėsite nuoširdžiai, jie išpeš iš jūsų viską, kas įmanoma, o komentuos jau savaip.

„Kaip sekasi?“ – į šį klausimą tikimasi lakoniško atsakymo. Klausiantysis irgi turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiojo nuotaikos, o atsakykite, jog turite problemų. Atsakykite kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, smulkmenos nelabai ir domina.

„Ar aš stora?“ – čia jau tiesos sakymas būtų nedovanotina kiaulystė. Neatsakyti nieko – irgi nepadoru. Prisiminkite kokią sustambėjusią aktorę ar estrados žvaigždę ir pasakykite, kad pagal ją jūsų pašnekovė tiesiog šapelis. „Mylimo kūno turi būti daug“ ar panašūs posakiai yra kiek pasenę, bet blogiausiu atveju ir jie tinka.

Inteligentiškų žmonių, kurie sulaukę atsakymo į savo klausimą suprastų, jog toliau klausinėti nekorektiška, yra labai mažai. Jei pašnekovo norite atsikratyti, pradėkite pasakoti, pavyzdžiui, kokias knygas pastaruoju metu skaitote. Nors nuo nemalonių ir nepatogių klausimų gyvenime niekur nepabėgsite. Jie visada jus atras. Neverta gadinti nuotaikos – verčiau išsiugdykite imunitetą. Turėkite po ranka keletą standartinių, paprastų ir mandagių atsakymų. Sako, jog galima išbristi iš bet kokios padėties, tereikia tik apsukrumo ir šiek tiek melo.

Sakyti tiesą ir tik tiesą reikia labai daug drąsos. Kažin ar protingai atrodo žmogus, rėžiantis viską, ką galvoja. Ar norėtumėt turėti tik tiesą sakantį draugą? Psichologai pataria, jog jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją, tai yra, pasiieškok melui patogesnio kampo. Meluojantys gal tikisi, jog ir tai ko būti negali, vieną kartą gali būti. Šiemet Palangos verslininkai vis tiek guodžiasi, jog metai buvo blogi, bet priduria, kad mažiau blogi.

Kaip atskirti meluojantį? Ogi kalbant išsiplečia jo akių vyzdžiai, skruostai parausta, o svarbiausia – jis vis kasosi.

Yuotube užtikau blogerį Justiną, kuris pabandė pasišaipyti iš komentatorių. Vaikinas parašė straipsnį, jog lėktuvuose iš Vilniaus į Londoną bus parduodami ir bilietai stovėti. Veik visi komentatoriai patikėjo ir ko tik neprirašė. Vaikinas puikiai atskleidė, kas tokie yra tie komentatoriai, kokios jų smegenėlės.     

Bevartydamas interneto statistikos puslapius užtikau, kad vidutiniškai žmogus sumeluoja keturis kartus per dieną. Pamąsčiau, jog ne taip jau daug. Bet kitoje vietoje teigiama, kad per dieną tai įvyksta net du šimtus kartų. Štai koks mūsų gyvenimo tyrinėtojų išvadų nesutapimas.

Nustebau, jog daugiau meluoja vyrai. Taigi griaunamas mitas, jog tai moterys. Ir meluoja vyrai geriau. Racionaliau. Net pagautas su meiluže vyras dar gali žmonai teisintis: „Kuo tu labiau tiki: savo akimis ar mano žodžiu?“

Moterų melas arčiau fantazijų. Moterų melo prasmės suprasti neįmanoma. Ir neverta. Sako, dažniau meluoja rudaplaukės. Vyrų melavimui plaukų spalva įtakos neturi. Be to, moterys net nori, kad joms būtų pameluota. Kad ir norėdamos išgirsti nuomonę apie save. Kokia tai turi būti nuomonė, visiems yra aišku. Net jeigu moteris ir patinka sau žiūrėdama į veidrodį, vis tiek nesijaučia tvirtai, kol jos geros išvaizdos kas nors (pageidautina vyras, nors tam tinka ir draugė) nepagiria. Suprantama, neteigiu, kad visuomet tai melas. Gražių moterų daug, bet dažnai girdami net gražią moterį ją dar daugiau pagražiname.

Jei dėl sutuoktinių apgaudinėjimo, tai 38 proc. vyrų apgaudinėja savo žmonas, bet pastarosios irgi mažai atsilieka: 32 proc. jų apgaudinėja vyrus. Tiesa, galvojau, jog šie skaičiai didesni. Mano jaunystės laikais moterys teigdavo nemiegojusios nė su vienu partneriu ir įsižeisdavo dėl tokio klausimo. Vėliau pradėjo atsakinėti, jog su trimis, dar vėliau skaičius paaugo iki septynių. Moterys suprato, jog sakyti „nė su vienu“ atrodo prastai, o septyni yra tobulas skaičius – šiek tiek patirties ir jokio palaidumo. Dabar neįsivaizduoju, kaip jos atsakinėja, nes ši tema nuo manęs nutolusi.

Vyrai gi anuomet jau sakydavo, jog turėję dvidešimt moterų, kiti dar keliomis dešimtimis padidindavo, kol patys imdavo suprasti, jog jie nėra fantastinių romanų rašytojai. Kaip ten bebūtų, šie skaičiai tiek pas moteris, tiek pas vyrus augs iki Paskutiniojo teismo dienos.

Šiaip jau žmonės šiandien tapo it prekybos agentai: negalima tikėti nė vienu jų žodžiu. Dar šiandienos žmones galima palyginti su kompiuteriais: juos sunku suprasti ir jie amžinai turi problemų su atmintim.

Krikščionybės istorijos knygos primena šventąjį Antaną – didį pamokslininką, kuris sutraukdavęs gausias minias žmonių ir net, pasak legendos, paukščiai lėkdavę bei žuvys iškildavusios į vandens paviršių jo pasiklausyti. Kokias temas savo pamoksluose lietė šis XII–XIII amžių sandūros šventasis? O pasirodo, smerkė biurokratizmą, kyšininkavimą. Įdomiausia, ką pabrėžia istorijos šaltiniai, jog tie jo pamokslai buvę labai veiksmingi.

Galima prisiminti ir kitus ano meto pamokslininkus – šv. Pranciškų, šv. Augustiną, šv. Joną Auksaburnį ir kt., kurių klausytis žmonės atvykdavę iš tolimiausių kraštų, o jų pamokslai išspausdinti įėjo į krikščioniškosios literatūros aukso fondą.

Šiandien pamokslautojų daug, bet naudos jokios, o pats žodis „pamokslas“ mūsų visuomenėje liko itin nuvalkiotas ir nepopuliarus. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ sako, jog „pamokslas“ reiškia „pamokomą kalbą“. Būtų tai daugiau tarsi bažnytinis žodis, tačiau net ten to žodžio atsižadama, o kas anksčiau buvo „pamokslas“, dabar vadinama „homilija“. Tiesa, užsukus į provincijos bažnytėles dar galima išgirsti didaktinį pamokslavimą, bet ir tai jau vis rečiau.
Kodėl Antano Strazdo, Motiejaus Valančiaus, Juozo Tumo-Vaižganto, Adomo Jakšto ir kitų pamokslai jaudindavo širdį, o šiandienos pamokslininkų – ne? Juo labiau nieko neveikia politikų kalbos. Juk sakiniai gražūs, mintys tarsi teisingos?

Viduramžiais klajojantys pamokslininkai savo karštomis kalbomis sukeldavo liaudžiai norą atgailauti bei vidinį džiaugsmo protrūkį. Jau vėliau Martynas Liuteris Kingas savo pamokslais vedė juodukus į kovą už savo teises.

Pavyzdžių iš istorijos galėtume vardyti begales. Šiandien, sako, pamokslai neduoda rezultatų, nes jie neįtikina. Skamba juose raginimai „reikia“, „privalome“, „turime“, bet mūsų jie giliau nepaliečia, viskas praslysta pro ausis ir širdis. Trūksta žodžių, kurie nebūtų tuščias instrukcijų, gyvenimo receptų, normatyvų komponentas. O blogiausia, kad patys pamokslautojai pagal savo pamokymus negyvena.

Senovės Graikijoje buvo išrenkami nesusitvarkantys su savo pareigomis bei didžiausią pavojų aplinkai keliantys politikai ir ištremiami iš miesto. Taip nelikdavo nesąžiningų. Kaip šiandien televiziniuose realybės šou žaidimuose. Kiekvieną savaitę kas nors iškrenta. Senovės graikų ir šiandienos realybės šou patirtį vertėtų pritaikyti nūdienos politikams.

O grįžtant prie pamokymų, tai Rytų išmintis byloja, jog vaikus reikia ne mokyti, o stebėti. Stebint nukreipti reikiama linkme. Vienos šeimos tėvas sakė išmokęs užsienio kalbą, kad paskatintų dukrą jos mokytis. Griežti dogminiai pamokslai, ujimas, barimasis auklėti nepadės. Gąsdinimu bausmėmis taip pat daug nepasieksi. Klasikinis teologinių studijų pavyzdys: mama, trumpam palikdama vaikus, prigrasino ūgtelėjusį sūnų neskriausti jaunesnės sesutės, nes Dievas nubaus. Mamai išėjus brolis trinktelėjo seseriai, nes tiesiog smalsu buvo, kaip tas Dievas nubaus.

Vertingesnės už pamokymus, pavienius pamokslavimus, mano galva, yra diskusijos. Gaila, bet diskusijų pas mus tartum ir nėra. Spaudoje gal dar užtiksi skyrelį „Nuomonės“, bet daug rečiau – „Diskusijos“. Perskaitei vieną nuomonę, lauk, kol kada nors kas nors vėl pasisakys. Sistemos jokios. Tiesiog nėra diskusijų kultūros. Garsiai rėki – vadinasi, diskutuoji. O kažkada Vilniaus Šventųjų Jonų bažnyčioje, ir ne vien joje, buvo dvi sakyklos, viena priešais kitą, ir į jas įlipę kunigai jėzuitai dėstydavo savo pamąstymus tikėjimo temomis.

Ką reiškia pats žodis „diskusija“? „Lotynų – lietuvių kalbos žodynas“ verčia, jog „discussio, – onis“ tai: l) sukrėtimas, 2) tyrimas, nagrinėjimas, 3) ištryškimas iš organizmo, 4) finansinė revizija. Diskusijos vertingos tuo, jog gali klausytis kelių nuomonių ir ieškoti tiesos. Viena nuomonė gi sudaro vaizdinį, jog gyvename teisuolių pasaulyje.

Sovietmečiu diskusijų tarsi ir būdavo, tačiau būtent nuo tada jos įgavo tam tikrą negerą kvapelį. Diskusijų pabaiga turėdavo būti tokia, kokios reikėdavo.

Kažkada su dizaineriu Viliumi Puronu kalbėjomės apie oponentus. Viliaus nuomone, labai gerai, kad atsiranda oponentų. Štai jis išgirsta kažką sakant, jog sukurtų geriau už jį. „Kurk!“ – skatina Vilius. Jei oponentui nepavyksta, Vilius jam tėviškai patapšnos per petį ir geranoriškai patars: „Ateityje girkis tik tuo, ką gali padaryti.“ O jei pavyksta, tai visiems telieka džiaugtis – nauda miestui, o gal net visam kraštui.

Kas gali ir turi teisę mokyti? Jau minėtu sovietmečiu tai tarsi galėdavo baigusieji aukštąsias partines mokyklas. Girdėjau, jog šiandien tai galėtų atlikinėti elitas.

Aš, pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kas pas mus yra elitas. Elitinis klubas? Reikėtų suprasti, kad visi to klubo nariai ir yra elitas? Bet juk yra ir nusikaltėlių elitas. Taip bent sakoma. Mūsų krašte elitas – tai kažkoks turtingųjų ir įtakingųjų klanas. Tai tie, kurie turi valdžią ir pinigų. Bet juk išties elitas yra visai kas kita – tai intelektualai, minčių valdovai.

Pagal mūsų normas jaunimo elitas – roko ir popdainininkai. Jų dainos tai netgi tam tikra pamokslavimo forma. Kažkada, o tai buvo, deja, labai seniai, skaičiau, jog dainos turi įkvėpti, išjudinti siekti tikslo. Roko žvaigždės sukeldavo revoliucijas.

Kas žmogų šiandien išklausys ir jam patars? Psichologų pareiga. Bet logiškiausias klausimas iš mūsų psichologo lūpų, kai jis išklauso pas jį atėjusįjį, turėtų būti: „Ką jūs pats apie tai manote?“ Nesame kaip amerikiečiai, kurie šalia šeimos gydytojo bei advokato dar sugeba turėti ir asmeninį psichologą. Gal todėl ir psichologų nelabai yra: nėra paklausos, nėra pasiūlos. Nors psichologų ruošimu pastaruoju metu, atrodo, susirūpinta. Tik, bent man, pasitikėjimo nekelia ką tik iškeptos psichologės, mokykloje buvusios stropios ir pareigingos mokinės, tiesa, pačios tame mokyklos suole užspeistos paaugliškų problemų ir kompleksų.

Štai kalėjime kalinius lanko tokios būsimos psichologės. Praktika. Tiesa, paskutinių kursų, bebaigiančios studijas. Pastoviai sėdintys belangėje jau patys yra geriausi psichologai, iškart supranta – galima sutiktą žmogų apgauti ar ne, sugeba kiekvieną teisingai įvertinti. Priešpastatykime: jauna psichologė ir šilto šalto matęs „zekas“.

Psichologams neišsikovojant populiarumo jų vietą užima astrologai, aiškiaregiai, būrėjai. Jie niekada jūsų neatstums, nors ir kaip skųsis laiko stygiumi, iškart priims ir gausite atsakymus į visus klausimus. Pranašauti, pasirodo, ir aš sugebėčiau, jog jeigu jūs nuo stalo ranka trupinius brauksite ant žemės – susipyksite su žmona. Ir dar daug panašių dalykų.

Pamokslautojai turi remtis tuo, ko patys viliasi, ir sakyti tik tiesą. Populiarus vokiečių teologas Frederikas Biuchneris pastebi: „Daugelio pamokslų bėda yra ne pamokslininkų atitrūkimas nuo  pasaulio, knygų ir technologijos, bet  atitrūkimas nuo savo pačių gyvenimo ir gyvenimo žmonių, kuriems jie pamokslauja. Ar jie kalbėtų apie viltį, tikėjimą, meilę ar ką nors kita, tegu jų kalbėjimas remiasi gyva tiesa to, kaip jie patys išgyveno šiuos kilnius dalykus. Teišdrįsta jie būti patys savimi.“

Po ilgos ir sunkios kelionės jaunas japonas atvyko į miško glūdumą pas mokytoją, kuris gyveno paties susiręstoje trobelėje. Kai mokinys prisistatė, mokytojas stebėjo, kaip sukdamiesi krinta lapai. Pagarbiai pasveikinęs mokytoją mokinys neišgirdo prideramo atsakymo. Ir visi kiti klausimai liko be atsako. Supratęs, kad neatitrauks mokytojo dėmesio, mokinys pasitraukė j kitą miško pusę ir pasistatė namelį. Po metų stebėdamas krintančius lapus jis nušvito. Viską metęs atbėgo pas mokytoją ir pratarė: „Ačiū jums.“

Tikra tiesa, jog už protingus ir vertingus pamokymus reikia padėkoti. Tikra tiesa, jog tokių pamokymų pravartu paisyti.

Dar tiesa, jog be pamokymų kiekvienas žmogus turi ir vidinį balsą, kuris pasako, kas gerai, o kas blogai. Nutarė žmogus atsisakyti alkoholio. Eina pro kavinę, labai norisi užeiti, bet sukaupė jėgas ir praėjo pro šalį. Praėjęs didžiuojasi: „Pavyko!“ Bet sukilo vėjas ir nubloškė skrybėlę atgal prie kavinės durų.

Į viršų