facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jau įpusėjo spalis, o aš dar prisimenu rugsėjį. Gal todėl, kad šiais metais jis buvo kaip niekad gražus, o ir įvykių kupinas.

Orai rugsėjį džiugino. Gaila tik, kad kainoms kelti tinka bet koks oras. Iš televizijos laidų dar labiau ėmė patikti vedamos Ritos Miliūtės. Išskirtinė jos savybė, jog ji pašnekovui klausimą kartoja tol, kol šis atsako.

Negalima orais skųstis dar ir šiomis dienomis. Gal kai skaitytojas skaitys šį tekstą, jie dar vis bus malonūs.

Koks buvo šiųmetinis rugsėjis? Svarbiausias jubiliejus – dešimtmetis nuo krizės pradžios. Ji prasidėjo 2008 metų rugsėjo 15 d., žlugus Lehman Brothers bankui. Tiesa, ši data nebuvo kažkaip ypatingai pažymėta. Ir nevertėjo. Tik reikia nepamiršti, sako, jog krizės kartojasi kas 12 metų. Kaip ten bebūtų, dvejus metus dar turime ramius.

Pradėjome rugsėjį diena, draudžiančia parduotuvėse įsigyti alkoholio. Ne vienas dėl tokios dienos burnojame, o mažai kas žino, jog prieškaryje Lietuvoje buvo net 19 dienų su tokiu draudimu. Tai pagrindinių tautinių ir religinių švenčių metu.

Mėnesio pradžioje netoliese mūsų, Šiluvoje, vyko atlaidai. Prieš 410 metų, 1608-aisiais, šiame Lietuvos miestelyje piemenys, kurie buvo ne katalikų, bet kalvinistų tikėjimo, ant akmens, likusio iš sunykusios bažnyčios, pamatė stovinčią ir verkiančią gražią šviesią moterį su kūdikėliu ant kairės rankos. Bažnyčia šį stebuklingą Marijos pasirodymą pripažino. Tai vienas pirmųjų Marijos apsireiškimų Europoje ir veikiausiai vienintelis, kai Marija kalbėjo kitos konfesijos žmogui. Jis ne mažiau reikšmingas nei Marijos pasirodymai Lurde ar Fatimoje, tačiau apie tas vietas lietuviai daug daugiau žino nei apie šalia esančią Šiluvą. Ką darysi.

Iš rugsėjį atėjusių gyvybių ypač įsiminė viena ir ji buvo Šiauliuose. Dar nepamiršote, kai policininkai buvo iškviesti talkinti gimdymui. Iš visų to įvykio vertinimų, man gan tikslus pasirodė mano bičiulio dizainerio Vilmanto Dambrausko pasisakymas facebook‘e: „Būna visaip. Duok Dieve, kad viskas visada būtų gerai. O kai taip nevyksta, kažkas reaguoja be emocijų, ašarų ir greit... Kažkas priima sprendimą ir išgelbėja gyvybę. Gydytojai, policija. Jei bus didelė bėda – kariuomenė gelbės. Išgelbėti padėkos“.

Atsiranda vis nauji žmonės, norintys būti prezidentais. Rugsėjį tokių net keletas. Tai tie, kurie išgirdo šaukimą: „Kas – jei ne tu, kada – jei ne dabar.“ Jei po tiek atsiras kiekvieną mėnesį, iki rinkimų turėsime gražų būrelį. O ir gerai, kad atsiranda tokių, kurie nors ir žino, kad nebus išrinkti, bet paįvairina rinkimus. Man norisi kandidatų paklausti, kas atkurs traukinio „Vilnius-Maskva“ liniją. Dabar tik autobusai šiuo maršrutu likę. Nors sena tiesa, tinkanti visiems rinkimams, jei rinkimai ką nors keistų, juos reikėtų paskelbti už įstatymo ribų.

Pati geriausia pasibaigusio mėnesio žinia, kad Lenkijoje gali atsirasti nuolatinė Amerikos karinių pajėgų bazė, kuri, drąsiai galima teigti, užtikrintų karo nebuvimą Europoje.

Toliau miela žinia, jog turėsime tokios pat kokybės maisto produktų, kaip ir Vakarų pasaulis. Dar viena gera žinia, jog nuo kitų metų nebesukinėsime laikrodžių. Ir atrodo, kuo ypač džiaugiuosi, liksime prie vasaros laiko. Norėtųsi ilgesnių vakarų, o ne rytmečių, kai švisti pradeda 3 val. nakties.

Fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka – jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“. O rusų seržantas Petrenka pirmasis sujungė laiką ir erdvę kareiviams liepdamas: „Griovį kasite nuo tvoros iki pietų.“

Jaunam regis visas laikas dar prieš akis. Blogiausia, kai jauni sako, kad „užmušinėja“ laiką, nes „neturi jo kur dėti“. Įžeistas laikas turi savybę keršyti. Gal kai mes paprašysime laiko padaryti vieną ar kitą darbą, sužinoti tą ar aną, laikas atsakys, jog mes jį kažkada „užmušėme“.

Vis galvoju, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas, o gal dar anksčiau antikos išminčiai. Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo. Laike lipdai save, tad neleisk nieko neveikti, nes tas neveikimas grįš tuštuma – nei gražesnės muzikos, nei prasmingesnės minties.

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad iš pradžių laikas mus neša, o po to mes jį turime nešti. Šiandien dažnai bylinėjamasi dėl garbės ir orumo, o reikėtų bylinėtis dėl prarasto laiko. Pasakysiu, jog kam vis dažniau išsprūsta žodis „uždrausti“, tas nenumaldomai sensta. Tik patek į laiko apsisukimų spąstus ir apie save galėsi pasakyti – „senas“. Ir būtinai noriu priminti T. S. Eliotą, kuris gyvenimą matavo „kavos šaukšteliais“.

Dar daug kas rugsėjį atostogavo arba bent kur nors išvykdavo savaitgaliais. Tą patį, tikiu, ne vienas darys ir spalį, nors vasara tokiu metu dažniausiai tęsiasi tik už pinigus.

Šiais metais dažniausiai kaip kelionių vadovas lankiausi Lvove ir šiais metais dar ten vyksiu, tad viena istorija iš šio miesto. Už Dominikonų bažnyčios parkelyje stovi dailininko Nikiforo Krinickio paminklas. Jo gyvenimas buvo įdomus ir audringas. Gimė Austro-Vengrijos laikais, gyveno Lvove, mirė Lenkijoje. Dailininkas sėdi iškėlęs smilių. Sako, jog jei tą pirštą paglostai, įgauni naujų jėgų sekse. Niekur nesu matęs taip nuglostytos skulptūros.

Sako, iš visų lietuvių kelionių populiariausios į Lenkijos prekybos centrus. Bet tokių keliautojų rasime ir visame pasaulyje. Štai keliesi keltu, tarkime, iš Doverio terminalo Anglijoje į Kalė uostą Prancūzijoje. Tarp keliautojų ne tik vilkikų vairuotojai, turistinių autobusų keleiviai, bet ir paprasti britai, sugundyti toli gražu ne provincialaus Kalė grožybių. Beje, tarp jų – katedra, kurioje susituokė jaunas karininkas de Golis, neoklasicistinė rotušė, prieš kurią stovi Rodeno šedevras „Kalė miestiečiai“, kolona, pastatyta karaliui Liudvikui XVIII, grįžtančiam iš tremties po Napoleono nuvertimo, ir žvejų miestelis.

Ko traukia į Prancūziją britai? Ogi nusipirkti gero ir pigesnio vyno, šampano, sūrio, skalbiamųjų miltelių, o kur dar keltuose esančios parduotuvės, kuriose galima įsigyti stipriųjų gėrimų tris kartus mažesne kaina negu Anglijoje.

Lankydamasis bet kur užsienyje labiausiai noriu atsidurti tarp XIII–XVII a. Kiek tame laikmetyje sukurta nuostabaus meno kūrinių. Nes vėliau, nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pradžios, buvo nuosmukis, klestėjo manierizmas, saloninė tapyba.

O šiaip jau išsvajotu Vakarų pasauliu dažnai teks ir nusivilti. Ypač moterims – jos nustemba, jog vakariečiai vyrai nėra jau tokie galantiški ir mandagūs, kaip pasakojama. Lietuvis paltą moteriai daug greičiau palaikys nei prancūzas.

Kažkas pajuokavo, jog šalia visų nesusipratimų Lietuva dar ir nevykusių paminklų šalis. Ypač nesiseka įamžinti mūsų didžiavyrius. Kaune išvydome ne Vytauto, o Šv. Jurgio žirgą, nuo kurio šventasis dūrė drakoną. Vilniuje nuo žirgo nulipęs Gediminas keistai palinkęs. Mindaugas, kitoje Vilniaus katedros pusėje nuo Gedimino, sako, sėdi susimąstęs, o man atrodo, kad jis nesusivokia, kur čia atsidūręs. Mus visus užbūręs M. K. Čiurlionio romantizmas ir simbolizmas.

Man įdomu stebėti žmones vaikščiojančius Palangos J. Basanavičiaus gatve. Visi jie savo laikysena bando įrodyti, kad puikiai ilsisi. Bet koks rusiškojo pasaulio turtingųjų durniavimas įkvepia ir mūsų turčių svajones. Nustebau sužinojęs, kad koncerto metu galima nusipirkti galimybę kartu padainuoti su Baskovu ar Kirkorovu. Tiesa, kainuoja tai beprotiškus pinigus. Bet yra vyrų, kurie savo žmonoms tokią dovaną padaro. Aš tik suabejojau, kas būtų, jei dainininkui kviečiant scenon kartu su juo padainuoti, staiga ten įsiveržtų kita, o ne toji, už kurią sumokėta. Mane patikino, jog taip negali būti, nes kai tokie pinigai, apsauga dirba puikiai.

„TV 1000“ ar kiti televizijos kanalai parodo visai dar nesenų filmų. Nors režisieriaus Roberto Zemeckio „Prarastasis“ visad aktuali juosta. Normaliai, netgi pasiturinčiai gyvenantis tarptautinių pašto siuntų gabenimo kompanijos darbuotojas Čakas Nolandas (aktorius Tomas Henksas) kažkur Ramiojo vandenyno platybėse, lėktuvui patyrus katastrofą, patenka į negyvenamą salą. Čia niekas neparuoš skanaus maisto, niekas neišskalbs purvinų drabužių. Herojui teks mokytis išgyventi... Įspūdingos filmo scenos – herojaus bandymas prisišaukti pagalbos, nevilties proveržiai, darbai, kurie kitomis sąlygomis pasirodytų patys elementariausi (kokoso riešuto suskaldymas, ugnies įžiebimas), o čia reikalaujantys nežmoniškų pastangų. Nėra fakso aparatų, mikrobangų krosnelių, mobiliųjų telefonų, automobilių ir paties svarbiausio – interneto. Čako Nolando gyvenimas – iš proto varanti vienatvė ir kova už būvį. Filmo pabaiga atvira – ar sugrįžimas į įprastą aplinką iš tiesų tapo išsvajotuoju išsigelbėjimu? Ar tai, ką daugelis iš mūsų, besisukančių kasdienybės sumaištyje, laikome vertybėmis, iš tiesų verta šio vardo?

Kaip patikėti, kad ateityje gyvensime geriau arba bent jau kitaip? Netikime. Nusivylę klausiame: jei Dievas tikrai yra, kodėl jis neįrodo savo buvimo, neatskleidžia savo veido? Kodėl aplink tiek daug neteisybės?

Prisiminiau gan įdomų vieno kunigo pamokslą. Jis siūlė įsivaizduoti, kad vieną naktį visi pasaulio žmonės Paukščių Take pamato didelėmis aukso raidėmis tvieskiantį užrašą: „Aš tikrai esu.“ Žmonės išeina į kiemus, į gatves, į aikštes ir nustebę skaito. Patys religingiausi, pamatę ne įprastai padriką žvaigždžių kratinį, o šį užrašą, suklups tiesiog aukštoje žolėje prie savo namų. Kiti persigandę bėgs atgal į namus. Ne vienas lies apgailestavimo ašaras – o, kad būtų žinoję anksčiau, būtų gyvenę kitaip.

Pirmasis įspūdis, sukeltas tokių Dievo pateiktų jo buvimo įrodymų, bus nepaprastas. Išnyks nusikaltimai, liausis karai, žmonės tars vienas kitam tik gražius žodžius. Ir taip praeis keleri metai, o spinduliuojantis Dievo buvimo įrodymas kiekvieną naktį švies visiems. Tada vieną dieną kažkas tars: „Dievas yra, ir kas iš to?“ Kitas pamąstys: „O gal jo visai nėra, gal čia kažkas kitas užrašė, o gal užrašas iš ūkų pats susidarė?“      

„Saulė, duodanti regėjimą ereliui, apakina pelėdą“, – rašoma prieš kelerius metus išleistoje, bet dar knygynuose užsilikusiojo Entonio de Melo knygelėje „Paukščio giesmė“. Šioje knygelėje – trumpos, paprastos, tačiau kupinos išminties istorijos. Tik spėk jas dėtis į galvą. Tuo labiau kad joje tvirtinama, jog bet kuris pasakojimas yra apie tave ir skirtas tau.

Knygą išleido „Katalikų pasaulio“ leidykla, nors ją gali skaityti tiek religingi, tiek nereligingi žmonės, tiek krikščionys, tiek budistai, tiek hinduistai ar dar kitų tikėjimų atstovai. „Ką po galais tu darai?“ – tariau aš beždžionei pamatęs, kad ji traukia žuvį iš vandens ir kabina ant medžio. „Aš ją gelbėju, kad neprigertų“, – išgirdau atsakymą“. Knygelė siūlo giliai apmąstyti kiekvieną pasakojimą, visą dieną nešiotis jį savyje, po to pritaikyti savo gyvenimui.       

Kad imtum gyventi kitaip, reikia paplušėti ir pačiam. Dabar populiaru mesti svorį. Siūlomos įvairiausios dietos.

 Draugai nugrūdo pas vieną tokį dietų išrašinėtoją ir mane. Tas, išklausinėjęs kada ir kiek aš valgau, kada labiausiai noriu valgyti, sužinojęs mano darbo grafiką ir kitą dienotvarkę, pasiūlė maitintis taip: rytą, kadangi valgyti nenoriu, tai ir nevalgyti, pirmą kartą apie 12 valandą dienos sukrimsti sumuštinį ar du sumuštinius su arbatos, kavos puodeliu ar sulčių stikline, o prisišveisti apie 17–19 valandą, t. y., tada valgyti sočius pietus. Po jų į skrandį nieko.

Pamokymų, kad po 18 valandos nebegalima valgyti, buvau girdėjęs tiek ir tiek, bet neiškęsdavau, nes alkis apie 22 valandą visad atsirasdavo. Dietologas aiškino, jog jeigu apie 18 valandą pavalgysiu labai daug, valgyti tą vakarą nebenorėsiu. Kažkodėl šie pamokymai man pasirodė logiški, todėl apie juos čia ir papasakojau. Kiekvienas kada nors ant ko nors „užkimbame“. Nors, mano manymu, greičiausiai suplonėti būtų galima pasirinkus štai tokią lieknėjimo dietą:

1. Ruošdami maistą nenaudokite grybų, riešutų uogų, bananų, avokadų, apelsinų, mandarinų, obuolių, kriaušių, vynuogių, kivių, slyvų ir visų kitų vaisių.

2. Apribokite riebalų, baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų ir vitaminų kiekį.

3. Venkite virto, kepto, garinto, konservuoto, rūkyto ir marinuoto maisto.

4. Nevalgykite sūraus, saldaus, rūgštaus, kartaus, aštraus, aitraus maisto.
5. Nerekomenduojamas pjaustytas griežinėliais, kubeliais, juostelėmis, rombais, taip pat trintas, tarkuotas, spaustas ir apskritai neapdorotas maistas.

6. Jokių košių, uogienių, tortų ir kitokių saldumynų.

7. Kuo mažiau vartokite skysčių, ypač kompotų, gėrimų su saldikliais.

8. Stenkitės tapti vegetaru ir visai nevalgykite mėsos, ribokite pieno produktus.

9. Kiaušinis jums taip pat ne draugas, ne ką geriau mąstykite ir apie žuvį. Jokių duonos gaminių, o svarbiausia – šalin bulves.

10. Iš savo raciono išbraukite užsienio produktus.

11. Visa kita rūpestingai smulkiai sukramtykite, skysčius gerkite mažais gurkšneliais.

„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis. Bet tūlas, tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos.

„Aš tiek mažai gavau iš gyvenimo“, – skundžiamės, kai pamirštame paprastą išmintį: jei visi pianino klavišai juodi – pakelk dangtį. Kažkuris iš didžiųjų yra pasakęs, jog jeigu tau nesiseka, jeigu užvaldė depresija, niekas nepadės – nei draugai, nei psichologas, o padėti sau gali tik pats.

Į viršų