Už langų gražus ruduo, tad tokiu metu derėtų gražūs tekstai apie poilsį, meilę, laimę, gerą orą, bet ėmiau ir sugalvojau parašyti apie tvorą.

Tiesa, pati tvora gal ir nėra blogai, bet rašyti apie statinį, kuris skiria, tolina vienus nuo kitų, niekad nėra malonu. Prisiminiau klasikinį klausymą: „Tvoros jungia ar skiria?“ Ir atsakymą: „Taigi vaikui aišku!“ Santykiai su kaimynais vienus verčia atsiriboti tvora, o kitus, laimė, atvirkščiai – ją nugriauti ir bendrauti. Kraštovaizdžio specialistų teigimu, tvora aplinkai gali suteikti išskirtinumo ir saugumo įspūdį, tačiau gali ir iškreipti architektūrinius sprendimus ar net tapti konflikto tarp kaimynų priežastimi.

Tvora – užtvara aplink statinius, jų kompleksus, žemės sklypus ar kitokius plotus. Tvora gali būti medinė, metalinė, vielos, mūrinė, elektrinė, želdinių gyvatvorė, dekoratyvinė ar įvairios šių rūšių kombinacijos.

Lietuvos kaime buvo žiogrių, pinučių, statinių, karčių (gulstinių ar pusgulsčių), pintų, tinklo tvorų. Miestiečių privatūs sklypai irgi buvo tveriami tvoromis. Šiuo metu gana populiarios želdinių gyvatvorės. Tvoros ir tvorelės buvo įvairių architektūrinių stilių senovinių bei kulto pastatų interjero dalis, pasižymėjo specifinėmis vyravusio stiliaus dekoro detalėmis.

Tiek žinių apie tvoras užtikau enciklopedijoje ir internetinėje „Vikipedijoje“.

Šiandien estetai aiškina, kad žema ažūrinė medinė arba metalinė tvorelė, o gal gyvatvorė atrodo estetiškiau, optiškai padidina siaurą kiemą, bet lietuviui ne tai svarbiausia. Lietuvio širdžiai vis dėlto mieliausia aklina 1,8 m aukščio mūro tvora.

Net ir mano vaikystės laikais tvora buvo tarsi taisyklė – būtina. Kaip be jos? Niekas be jos neįsivaizdavo gyvenimo. Susirentei namą – tverk aplink tvorą. Jei kas nors likdavo be tvoros, aplinkiniai į tokį šnairuodavo: girdi, keistuolis. Tvorų populiarumą liudija ir tai, kad net kiekvienas kapas kapinėse buvo aptveriamas.

Vėliau, kai pamatėme, kaip gyvenama užsieniuose, ir pas mus atsirado atsisakančiųjų tvorų. Dabar – įvairovė. Yra apsieinančių visai be tvoros, yra savo sklypo ribas pažyminčių želdinių gyvatvore, yra ir susirenčiančių dekoratyvines tvoreles, yra ir, kaip minėta, pasistatančių aukštas it uolas tvoras, pro kurias kiemo nematysi. Į tokius žiūrima įtartinai – jei turi ką slėpti nuo kitų, esi nešvarus pilietis.

Taigi vieni savo valdos be tvoros neįsivaizduoja, kitiems ši konstrukcija yra visiškai nereikalinga. Tiesa, čia slypi ir kai kas kita, nes nors kiemas, kurio fasadinė pusė visai neaptverta nuo gatvės, turi savotiško žavesio, bet tai tikras iššūkis namo šeimininkams, nes jie mūsų aplinkoje neapsaugoti nuo šunų, vagių ir gatvės purvo, o jei sklypas yra prie triukšmingo kelio, neįmanoma apsieiti be vadinamosios tvoros-ekrano ir taip apsisaugoti nuo išorinio triukšmo.

Senovėje būta itin gražių tvorų, meno kūrinių. Dažniausiai tai šventorių tvoros. Deja, tokių jau neįmanoma aptikti. Daugumos šventorių autentiškos tvoros visiškai sunaikintos. Kai kurios galbūt išnyko per istorinius kataklizmus, nes tai pažeidžiamiausia sklypo vieta.

Ne vienas atvejis, kai nedidelių miestelių klebonai, remontuodami bažnyčias, išardė tvirtas tvoras ir vietoj jų pastatė šiuolaikinį „šedevrą“. Patenkinti kunigai aiškino, kad „dabar bent gražiau bus“. O iš tikrųjų kitokiems pastatams skirtos tvoros ėmė disonuoti su aplinka. Nebelikę ir tvorelių pastatų viduje. Pavyzdžiui, bažnyčiose tvorelės, atskiriančias presbiteriją (plotą prieš altorių), panaikintos po II Vatikano susirinkimo šūkio: „Neapsitverkime!“

Žinia, jog žodis „tvora“ reiškia ir žmonių susvetimėjimą. Tas susvetimėjimas nemažėja. Būdavo, vieni pasistato tvorą, o kaimynai ją griauna ir stumia pasistačiusiųjų pusėn, tačiau jei anksčiau dažnai tvoroje su kaimynais iškirsdavo vartelius, tai dabar tokių vartelių reta.

Grįžkime prie pačių tvorų. Girdėjau teigiančių, kad jie neįsivaizduoja komforto be kiemą juosiančios tvoros. Tvora, girdi, aplinkai suteikia daugiau individualumo ir grožio. Bet žinau ir daug tvirtinančių, jog nė už ką savo kiemo nejuostų tvora. Jų nuomone, tvora izoliuoja namą nuo aplinkos, tarsi įspraudžia pastatą į uždarą erdvę. Sprendimas statyti tvorą tokiems suteiktų didelį diskomfortą.

„Gyventojams, kurie nesutaria su kaimynais, gal ir pravartu savo valdas aptverti tvora, tačiau mūsų atveju tai netaikoma. Puikiai su jais sutariame, todėl nėra reikalo slėptis už didžiulės tvoros, kaip dabar yra madinga. Šiuo atveju kur kas geriau ir gražiau atrodytų dekoratyviniai augalai ar krūmai, augantys vietoj medinės ar metalinės tvoros“, – taip ar panašiai pasisako tvorų priešininkai.

Pasistatyti tvorą nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Šis statinys negali būti bet kokio dydžio, o įrengimą neretai privalu suderinti su atitinkamomis institucijomis. Tai ypač aktualu sodo bendrijų gyventojams. Beje, dėl tvorų sodo bendrijų gyventojai dažnai įsivelia į tarpusavio konfliktus. Atskirti sodo sklypą nuo šalia esančio sklypo tvora arba gyvatvore galima raštiškai susitarus, o kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija – esant sodininkų bendrijos valdymo organo sutikimui.

Jei sodo bendrijos taisyklėse yra numatyta, kad tvora negali būti aukštesnė nei 50 cm, arba numatyti kokie nors kiti apribojimai, privalu jomis vadovautis tenkinant viešąjį interesą. Statyti aukštesnę, nei yra leidžiama, tvorą galima tik gavus daugumos sodų bendrijos narių sutikimą, kurį patvirtintų sodų bendrijos pirmininkas.

Kai tvorų statoma vis mažiau, jų gamintojai savo reklamomis moka jas įpiršti. „Kiekvieno akį traukia natūralios medienos tvora. Medinė tvora atskleidžia mūsų krašto paprastumą, tradicijas ir svetingumą. Tvarkingai aptvertas sklypas rodo, kad čia gyvena darbštūs ir dėmesio verti šeimininkai, kurie išlaiko gilias protėvių tradicijas bei valdos originalumą“, – rašoma medinių tvorų gamintojų reklaminiame lankstuke. Yra jau ir plastiko tvorų. Dažniausiai jos baltos, bet gali būti įvairiausių spalvų. Vakarų pasaulyje, kur taupoma mediena ir metalas, jos gyvuoja ne pirmą dešimtmetį.

Vienas naujausių išradimų – radijo tvora. Tai nematoma tvora, neleidžianti šuniui išbėgti iš teritorijos. Ji jau naudojama JAV. Jokių grandinių, aukštų tvorų ir nuolatinės baimės, kad augintinis ką nors apkandžios arba papuls po pravažiuojančio automobilio ratais. Jis ir jūs – ramūs!

Radijo tvora – požeminė elektrinė kliūtis, veikianti, gavikliui gavus signalą. Gaviklis, įmontuotas į šuns antkaklį, suskamba, kai keturkojis priartėja prie ribos, ir paveikiamas silpna elektros srove bandant kirsti „tvorą“. Jo laisvė neribojama: gali daug judėti gryname ore, budriai sargauti ir pats išlikti saugus. Išpuoselėtas gėlių darželis, baseinėliai ar kitos saugotinos vietos taip pat aptveriamos šia nematoma tvora - šuo ten nepatenka. Nereikia šūkauti, nuolat bausti šunį arba klausytis kaimynų bambėjimo.

Ar sudėtingas šis įrenginys? Skaičiau, jog 500 pėdų ilgio vielos tvora instaliuojama per porą valandų. Siųstuvas veikia tūkstančio kvadratinių metrų plote. Kasdien skirdami 15 minučių šuniui apmokyti šeimininkai greitai „išaiškina“ keturkojui bičiuliui šio prietaiso veikimo principus, ir jis po kelių seansų nebesiartina prie teritorijos ribos, kur supurtytų lengvutis elektrinis drebuliukas (šuns sveikatai jis nepavojingas). Ta pati sistema naudojama ir keletui šunų, tereikia kiekvienam prisegti prie antkaklio gaviklį. Tvora ir jos įrengimas kainuoja apie 300 eurų (pigiau nei didžiulės teritorijos aptvaras). O gal greitai tokia tvora taps neįveikiama kliūtimi ne tik šunims?

Grįžtant prie dabar esančių tvorų, tai jos, juosiančios individualių namų teritoriją, ir juokina, ir graudina, ir žavi, ir stebina. Įvairiausių formų, dydžių; medinės, metalinės, betoninės, plastikinės, savadarbės gyvatvorės puošia ir bjauroja miestų bei priemiesčių veidą.

Jeigu dar neapsisprendėte, kokia tvora norėtumėte apsaugoti savo namą-tvirtovę nuo smalsių akių ir nekviestų svečių, pasivaikščiokite po individualių namų kvartalus. Neišdildomi įspūdžiai, priversiantys šiukštu nekartoti svetimų klaidų, jums garantuojami.

Privačių namų šeimininkų fantazijai ribų nėra. Ypač keista, jei vienoje sklypo pusėje aukšta tvora, o kitoje – žemutė. Gali tik spręsti, su kuriais kaimynais tokios tvoros šeimininkas sugyvena, o su kuriais, deja, – ne. Prie vieno namo su bokšteliais išvydau gana skoningą tvorą. Šeimininkas, pastebėjęs šiek tiek ilgesnį tvorai skirtą mano žvilgsnį, tuoj pasiteisino, girdi, statysime naują tvorą, šioji prie pastato nedera...

Drąsiai galiu teigti, jog tvora – tai jos šeimininkų veidas. Žvelgi į tvorą ir gali spręsti apie už jos gyvenančius žmones. Ką pasako ant ežero kranto pastatyto namo tvora, įlendanti į ežerą? Be abejo, jos šeimininkai mąsto tik apie save, jų asmeninis komfortas yra aukščiau už bet kokį įstatymą. Per tvoras „sudegė“ ne vienas valdininkas ir politikas.

O kaip būdavo sovietmečiu? Ar tuomečiams „karaliukams“ tvoros nepakišdavo jų karjeroje kojos? Ne, nes jie būdavo nuo to apsaugoti, nes statytis namą tuometis valdininkas nebuvo skatinamas. Nebūdavo namo, nebūdavo ir ką aptverti. Tokiems pastatydavo daugiabučius trijų, keturių ar penkių aukštų namus su trijų ar keturių kambarių butais (šalia virtuvės būdavo dar mažytis kambarėlis tarnaitei). Salonas būdavo didesnis nei kituose namuose, kad partijos draugai tilptų. Tokie namai buvo praminti „kremliais“. Šiauliuose toks buvo A. Mickevičiaus gatvėje, šonu besiremiantis į bulvarą. Dabar jį nuo bulvaro užstatė stikliniu griozdu, o tai anksčiau, suprantama, nebūtų įmanoma.

Tvoros simbolis mene nėra retas. Nors sovietmečiu tvoros vaizdavimas dailėje nebuvo skatinamas. Tapytojas Arūnas Vaitkūnas yra pasakojęs, jog kai ėmėsi tvorų ciklo, ano meto meno cenzorių buvo įspėtas neužsiiminėti tokiais dalykais, o pro tvoras išvysti naujus statinius, gražius žmones, gimtinės peizažus, paminklus, ypač Leninui, na, dar Petrui Cvirkai.
Nuklijuotas afišomis tvoras tapė Kostas Dereškevičius, griūvančias – Algimantas Kuras, beatsilupinėjančiais dažais – Eugenijus Cukermanas... Ypač vaizduoti tvoras pamėgo lietuviai liaudies dailininkai. Trobelė ir aplink tvorelė.

Dažnai apie tvoras kalba ir rašytinio žodžio meistrai. Kas geriau atskleis žiemos šalčius, jei ne pyškančios tvoros? Į rūtų darželį oželis irgi turi įšokti, o ne šiaip eiti ir įeiti... Atrodo, kad apie tvoras lietuviai kalba dažniau nei kitos tautos. Ką darysi.

Bet yra ir svarbesnių dalykų už tvoras. Neseniai užtikau pasaulyje plačiai žinomo garsiausio viešojo intelektualo, Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesoriaus Jordano Petersono 12 gyvenimo taisyklių. Nors visos taisyklės šiandieniniame pasaulyje aktualios, bent man įsiminė šios: prieš kritikuodamas pasaulį, pasirūpink, kad tavo namuose būtų tvarka, sakyk tiesą – arba bent nemeluok, kalbėk tiksliai, netrukdyk vaikams, kai šie važinėjasi riedlente, draugauk su žmonėmis, kurie tau linki gero. Profesorius siūlo draugystėn rinktis žmogų pagal principą – ar norėtum, kad tavo sūnus turėtų tokį draugą.  

Šiandien svarstome ar tinka mums J. Basanavičiaus idealai, ar tinka orientuotis į Žalgirio mūšį ar į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Apie Vytauto karūnavimo dieną (rugsėjo 8-oji) šiandien beveik niekas nebekalba. Nevykusiai Vytautas ir baigė: karūna laiku neatkeliavo, pats nukrito nuo arklio, buvo numatyta kita karūnavimo diena, bet jis mirė. Tiesa, visas Vytauto gyvenimas buvo savotiškas. Tai jis pabėgdavo pas kryžiuočius, tai vėl grįždavo pas savuosius, ir dar persirengęs tarnaite.

Paskaitęs J. Petersono taisykles, pagalvojau, jog viskas daug paprasčiau ir mes kartais iš savęs ir iš kitų daug kažko skambaus ir nepaprasto reikalaujame, o juk užtektų gerokai paprastesnių raginimų – gerbti save, gerbti savo šeimą, savo gimtąsias apylinkes ir didžiuotis tuo, kas esi.

Tokios mintys aplanko baigiantis vasarai ir įžengiant į rudenį. Kas įdomesnio įvyko paskutinėmis vasaros dienomis? Vasaros pabaigos įvykiai – Ramūno Rudoko žmonos nėštumas ir Alijevų skyrybos. Laikraščiai ir internetiniai portalai kaip visad pateikia išsamią sinoptikų prognozę, horoskopus ir svarsto, kodėl brangs duona, pienas ir mėsos produktai.

Tiesa, dar G taškas. Bent mane toks mūsų šalies pristatymas nei sužavėjo, nei kaip kitaip paveikė, niekaip jis man nesusisiejo su popiežiaus atvykimu, nes popiežius važinėjo ir važinės. Bet būsiu atviras – apie seksą pagalvojau. Šio pristatymo šalininkai aiškino, kad tik sugedę žmonės išgirdę apie G tašką tik ir tegalvoja apie seksą. Vadinasi, aš sugedęs. Neramina tik tai, ar toks kvietimas aplankyti Vilnių tapo populiarus ne per pašaipą? Ryga juk prisistato kviesdama žaisti lauko tenisą – po visą Latvijos sostinę šokinėja lauko teniso kamuoliukai.

Atostogų metas baigėsi. Ar jūs nuotraukas apie savo apsilankymą atostogų metu tolimuose egzotiniuose kraštuose facebooke talpinate, kad kiti tuos kraštus išvystų, ar kad jums pavydėtų? Ir dar. Pagalvojau, jog mažiausiai apmokami darbuotojai mums labiausiai reikalingi. Kas būtų, jei nebeliktų slaugių? O ar kas atsitiktų jei nebeliktų rinkodaros specialistų?

Gera rugpjūčio žinia – pagaliau pastarosiomis dienomis iš užsienio Lietuvon grįžo daugiau žmonių, nei išvyko. Nors teiginys, kad Lietuvoje gyventi nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdžiui, Anglijoje, lieka.

Norėčiau tik išskirti, mano galva, įdomią ir teisingą mintį, jog net jei mes per pastaruosius 28-erius metus būtume turėję visažinius angelus valdžioje, Lietuva vis tiek būtų ekonomiškai skurdesnė šalis nei Švedija, Anglija, Airija, Vokietija ar Belgija.

Tai – tiesiog objektyvi realybė, nulemta sovietinės okupacijos. Tuo metu, kai mes vos ne pusę amžiaus buvome dusinami Sovietų Sąjungoje, Vakarų Europa augo ir klestėjo. Tuo metu, kai mūsų gabiausi žmonės buvo vežami į Sibirą, Vakarų europiečiai statė naujos ekonomikos pamatus.

Todėl visiškai nenuostabu, kad Lietuvos pragyvenimo lygis nesusilygina ir dar ilgai nesusilygins su minėtomis Vakarų Europos šalimis. Todėl ir tvoros pas mus kitokios. Nors ne, jų panašumu į Vakarų pasaulio tvoras artėjame sparčiau nei ekonominiais rodikliais.

Reklama: kiemoprojektai.lt