Baigėsi rugpjūtis, norisi užtraukti „man labai labai rugpjūčio grožio gaila“ ir taip pasitikti rugsėjį. Trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai... Rugsėjis – neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Tiesa, šiauliečiams tai šventinis mėnuo – miestas švenčia gimtadienį. Prasidėjusį mėnesį dar galėtume pavadinti žinių ir mokslo mėnesiu (rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena, o rugsėjo 8-oji, gal mažai kam ir žinoma, – Tarptautinė raštingumo diena).

Jei reikėtų kelti netikėtą tostą, aš kelčiau už retesnį susitikimą su gydytojais ir už retesnį klausimą žymių žmonių įvairiausių gyvenimiškų istorijų, kurias mums bruka spauda, TV, internetas ir kurių žinoti mes nenorime.

Visgi žymiuosi ką gero ir įdomaus išgirdau šią vasarą. Štai neseniai spaudoje ir internete šmėkštelėjo pasiūlymas dėl trumpesnės darbo dienos ar keturių dienų darbo savaitės. Bičiulis sakė, jog toks atsirado nuo po vasaros karščių perkaitusių galvų, o aš pamąsčiau, jog pasiūlymas puikus. JAV Jutos valstijoje tokia savaitė jau daugiau nei metai įvesta ir rezultatai, jie teigia, stulbinantys – darbo našumas žymiai pakilo. Keturių dienų darbo savaitės eksperimentas įvyko ir Naujojoje Zelandijoje. 78 proc. Naujosios Zelandijos gyventojų sako galėję daug geriau išlaikyti savo darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Sutrumpinus darbo dienų skaičių, likusių metu darbuotojai būna labiau motyvuoti, susitelkę, geriau atlieka savo pareigas ir mėgaujasi darbu, o, svarbiausia, daugiau laiko gali praleisti su savo vaikais.
Lietuvoje „Spinter“ tyrimai rodo, jog 56 proc. lietuvių tokiam sprendimui pritartų. Aišku, tik su sąlyga, jei nemažėtų atlyginimas. Jei mažėtų, tam pritariančių būtų tik 10 proc. 23 proc. visgi nepritartų, net jei atlyginimas išliktų nepakitęs. Kiti neturi nuomonės. Nepritariančių ir abejojančių skaičius Lietuvoje vienas iš didžiausių Europoje. Nejaugi mes tokie darbštūs?

Mūsų kalendoriuose šeštoji ir septintoji savaitės dienos pažymėtos raudona spalva – taip pažymėtos poilsio dienos. Kuri spalva ryškesnė: juoda ar raudona? Sutiksite – raudona. Atrodytų, darbo dienos turėtų būti žymimos raudonai, bet yra priešingai. Ryškumas skirtas poilsio dienoms. Mačiau kalendorių, kur sekmadienis pirmoje vietoje, o po jo seka kitos savaitės dienos. Suprask – tik pailsėjęs gali dirbti. Judėjai švenčia šeštadieniais, katalikai – sekmadieniais, musulmonai – penktadieniais. Europa, jau kurį laiką perėjusi į dviejų šventadienių savaitgalį, privalo praregėti, kad ir penktadienis turi būti laisvas. Juk tą dieną nevalia dirbti ES musulmonams.

„Pragaro nėra, o blogi žmonės tiesiog dingsta“, – šią mintį išgirdau iš mažos mergaitės. Prisiminiau, kad net buvo keletas teologų, kurie teigė pragaro nebuvimą, nes jis prieštarauja Dievo gailestingumui. Visgi jie buvo kitų teologų sukritikuoti. Be to, kaip gali pragaro nebūti, jei jis taip vaizdžiai daugelio aprašinėjimas, net tapomas (neminėsiu didžiųjų dailės metrų, pakanka čia ir mūsų Saukos).

O štai dėl rojaus buvimo veik niekas neabejoja, tačiau jis mažai aprašomas ir dailininkų aplenkiamas. Gal bijoma klysti. O juk reikėtų, kad kažkas rojų gražiai aprašytų ar nutapytų, nes be tokių vaizdinių, žiūrėk, dabar niekas į jį nebeskuba. Įsivaizduoju, jog rojuje viskas ne taip, prie ko čia žemėje mes esame pripratę. Manau, net moterys ten kitokios. Su kuo palyginčiau? Gal su bibliotekininkėmis. Tarsi arčiausiai rojaus moters įvaizdžiui.

Manau, kad pragarą žmogus gali prisišaukti jau čia žemėje. Tai užkietėjimas blogyje. O gali prisišaukti rojų?

Skaičiau skelbimą apie parduodamą namą. 550 kv. metrų namas 60 arų sklype stovi nuostabaus kraštovaizdžio apsupty: pušynas su paukščių čiulbesiu, upė, o dar vandens čiurlenimas iš kieme įrengto krioklio. Prie namo veda gerai išvystytas asfaltuotas kelias. Namo aprašymas: svetainė su židiniu, šalia pokalbių kambarys, keturi miegamieji su voniomis, dušais ir sanitariniais mazgais. Vonios kambariuose paauksuotos detalės. Grindys – marmuras ir Malaizijos kietmedis. Užuolaidos – natūralaus šilko. Langai su stiklo paketais. Virtuvė su daugybė integruotos buitinės technikos. Du baseinai – lauke ir namo viduje.

Man kyla tik vienas klausimas. Kur tu, žmogau, išsikeli?

Dar viena šių metų tema. Palangos verslininkai prarado galimybę skųstis blogais orais. Bet tik jiems orai šiemet ir palankūs. Aišku, ir kitų kurortų bei kaimo turizmo sodybų verslininkams. Visiems kitiems šią vasarą atsiliepus į telefono skambutį vietoj „Klausau“ geriausiai tiko žodelis „Skųskitės!“

Kur dingo anksčiau populiarios skundų knygos? Kiekvienoje parduotuvėje, aptarnavimo ar šiaip bet kokioje įstaigoje jos gulėdavo. Pasiskundei ir ramiau. Tiesa, į tuos skundus netgi būdavo reaguojama – vadovai kviesdavo darbuotojus ir vykdavo tokių skundų aptarimai, kaltųjų pabarimai ir trūkumų šalinimo numatymai. Dabar, sako, skųsk nesiskundęs – niekas nereaguos. Todėl ir skundų knygos pamirštos.

Pirmosiomis sausomis vasaros dienomis, skundėmės, girdi, kur dingo lietūs, po septynių brolių mižalių prasidėjus lietums, vėl skundėmės patvinusiomis gatvėmis, o po to sekę karščiai vertė skųstis, kad tokios šilumos vasarą dar nėra buvę. Bet juk, anot Edžio Merfio, jei lemta kentėti karščius, tai ir teks juos kęsti, o jei pils lietūs, tai jų nesustabdysi.
Be orų, daug besiskundžiančių visko brangimu. Štai karštą dieną tūlas ilgai buvo prekybos centre, kur kondicionieriai gerai veikia, o per tą laiką pasikeitė kainos. O dar bankai. Susirinkę žmonių pinigus, jie palieka provinciją. Atrodo, greitai bankas ims mokestį, kad atidarai jo duris.

Viso to apsupty padovanoti dovaną savo artimui yra kur kas lengviau, nei padovanoti šypseną gatvėje sutiktam nepažįstamajam. Retas iš mūsų, parduotuvėje pirkdamas prekių ir išgirdęs kasininkės pasisveikinimą, geriausiu atveju tesugeba kažką neaiškaus išmurmėti. Ir tik todėl, kad šiandien mums eilinį kartą bloga diena, o mes nepadarome nieko, kad ta nuotaika pagerėtų, jau nekalbant apie tai, kad ją pakeltume kitam žmogui. Nuotaika – kaip gripas. Ji plinta oru ir labai greitai.

Didžiausias vasaros prisiminimas turėtų būti dainų šventė. Bet ji šiais metais man pasirodė pernelyg formali. Dalyviai, o ir žiūrovai priminė sovietmečio žmones, suvarytus į paradą. Prisiminiau 1985 metų dainų šventę, kai „Lietuva brangi“ daugiatūkstantinė minia prašė kartoti.

Vyčio ar tiesiog raitelio atidengimas senjorų apsupty Kaune dar kartą paliudijo, jog lietuvių skulptoriams nesiseka su žirgais, o dar prisidėjo, kad nesiseka ir su veidais. Klaipėda pasirinko paminėti Valstybės dieną SEL‘o koncertu. Atrodo, nei šis nei tas, bet tikrumas ir laisvės jausmas šiame renginyje buvo didžiausias.

Dažnai pagalvoji, kaip norėtųsi gyventi šalyje, kur žmogus galėtų jaustis oriai, kur į valdžią išrinktieji atstovautų visų interesams. Bet taip nėra ir gal todėl dabar kaip niekad populiarūs visokie astrologiniai, dvasinių praktikų ir patarimų leidiniai. Apie būrėjus, alchemikus, žuvėdras ir t. t.

Viena ar kita televizijos kartais parodo ir dėmesio vertą kino filmą. Vasaros-rudens sandūrai pasirinkau italų režisieriaus Paolo Sorrentino kino filmus „Didis grožis“ ir „Jaunystė“.

Apie pirmąjį savo tekstuose esu rašęs, bet vėl malonu prisiminti. Tai kino kūrinys apie apatišką ir nusivylusį 65-erių rašytoją (akt. Toni Servillo), kone prieš pusę amžiaus išleisto sėkmingo romano autorių. Jis – pražilęs turtuolis, intelektualas, ekscentriškų aukštuomenės vakarėlių liūtas ir naktinio Romos gyvenimo veteranas.

Širdyje Džepas – nemarus idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumu ir tuštybe. Prabangiame jo bute, žvelgiančiame į Koliziejų, renkasi bohemos atstovai ir Romos elitas, tačiau dalyvaudamas nesibaigiančiuose vakarėliuose ir šiuolaikinio meno performansuose Džepas pasirenka įtakingų ir tuščių asmenybių parado stebėtojo poziciją. Nesibaigiančio bruzdesio apsuptyje vyras bando suvokti, kodėl jau keletą dešimtmečių neparašė antrosios knygos, ir stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą.

Tiesa, šį filmą daugelis kino kritikų atvirai vadina šiuolaikine kino klasiko Federico Fellini juostos „Saldus gyvenimas“ versija, tad renkantis pagrindinę filmo dainą neapsieita be žvilgsnio į praeitį. Kone tris dešimtmečius scenoje esantis 46-erių prancūzas Christophe Le Friant, pasaulyje žinomas kaip šokių muzikos dievukas Bob Sinclar, filme skambančią dainą prikėlė iš 1977-ųjų, kai „A far l‘amore comincia tu“ atliko dainininkė Raffaella Carra.

„Jaunystė“ – tai dviejų draugų istorija, atsiskleidžianti jiems atostogaujant Šveicarijos Alpėse. Fredas (akt. Michael Caine) – garsus kompozitorius ir dirigentas, kuris dėl savo principų atsisakytų net karalienės Elžbietos kvietimo į princo Filipo gimtadienį. Ne mažiau garsus ir kino režisierius Mikas (akt. Harvey Keitel), kuris į Šveicariją atvyko ne tik akis paganyti ir sielą pailsinti, bet ir mūzų pagaudyti.

Kino kritikai iškart pastebėjo puikiai surėdytą kino kūrinį, kur herojų frazės atseikėtos, lygios lyg stiklas, tokiems žmonėms nebereikia niekam dėl nieko teisintis, daugžodžiauti, viskas įskaitoma tarp eilučių. Tiesa, kalbantis iškyla praeities nuoskaudos, savotiška nostalgija dėl vienaip ar kitaip susiklosčiusių praėjusio gyvenimo įvykių (pavyzdžiui, Fredo duktė priekaištauja: „Tau buvo svarbi tik muzika, o ne mudvi su mama!“), bet tiek herojai, tiek žiūrovai nejaučia pykčio, nes supranta, kad viskas kur kas sudėtingiau.

Kai viskas įgrysta, traukiu iš lentynos knygą. Mėgstu knygas apie keliones. Internete paieškojau tokios knygos ir akys užkliuvo už amerikiečių autorės Delios Ephron romano „Sirakūzai“. Ne taip seniai, 2017 metais, pasirodžiusi storoka, kietais viršeliais knyga buvo atpigusi iki 5,48 euro. Dažnai tokie atpigimai atbaido, bet šįkart vis tiek paspaudžiau užrašą „Į krepšelį“. Knygos anotacijoje perskaičiau, jog autorė parašiusi 15 romanų, tačiau aš ją prisiminiau kaip kino filmo „Jums žinutė“ scenaristę.

Domino ir ką autorė rašo apie Sirakūzus – miestą Italijoje, Sicilijos pakrantėje, kuriame kažkada gyveno Archimedas. Įsiminė ir autorės sentencija: „Niekad nėra dukart vienodai papasakojęs tos pačios istorijos. Džiazas? Kas nors kitas tai pavadintų melu.“

Kai noriu prisiminti Briugę, žiūriu kino filmą „Reikalai Briugėje“. Ar „Sirakūzai“ leidžia pažinti Sirakūzus? Nors romane aprašomi dviejų amerikiečių porų santykiai po Sirakūzų karšta saule, miesto dvasią autorė irgi leidžia pajusti.
Šiluvoje prasideda atlaidai, tad dar viena iš lentynos ištraukta knyga – Jūratės Micevičiūtės „17 Šv. Teresės miestų“. Kodėl ši knyga, o ne koks populiarus romanas? Neseniai paminėjome 500-ąsias Šv. Jėzaus Teresės gimimo metines ir susipažįstame su 17 Ispanijos miestų, kokius juos matė ši šventoji.

Kur yra žodis „šventoji“, manytum, kad visas pasakojimas turėtų būti griežtas ir dvasingas, o knygoje viskas daug paprasčiau – tarsi rankose laikai malonų kelionių gidą, o knygos viršelyje net regi žodžius „Kelionių knyga“, kurie viską ir pasako.

Pristatydama knygą, Jūratė Micevičiūtė rašo: „Dar vienas miestas ir antras, ir trečias... Dar vienos aukšto mūro sienos ir gražios skulptūros, apie kurias nepavargdamas beria skaičius ir faktus dar vienas gidas... Kaupiasi įspūdžiai, akys prisipildo vaizdų, galva – istorijų, popieriniai ir skaitmeniniai albumai – nuotraukų. Taip ateina laikas, kai ima norėtis daugiau: žvilgtelėti už tų aklinų mūrų, pačiupinėti, paragauti, kaip ten gyvena žmonės, pasiklausyti, kokie jų rūpesčiai, kodėl jie surentė tuos mūrus ir pastatė gražias skulptūras. Tai geriausiai pavyksta, kai miestą mums rodo koks nors jo senbuvis: pavedžioja po slaptus skersgatvius, pereinamus kiemus, kur žaisdavo vaikystėje, parodo skvero gilumoje vos pastebimą mėgstamiausią kavinukę... O į atmintį neišdildomai įsirėžia miesto kvapai, skoniai, balsai, veidai, nes jis atskleidžia mums savo slaptą gyvenimą.“

Aišku, šv. Teresė nėra nuošaly, nes tai – ypatinga moteris, kultūros tyrinėtojų dažnai vadinama Aviliete, 90 pasaulio šalių įsteigusi Basųjų karmeličių vienuolijas.

Kiekvienas turime mėgstamiausias rudens eilėraščio eilutes. Man tai būtų šios:
Žiaurus savižudis ruduo
Pravirkdo statulas taurias,
Ir teka ašarų vanduo
Į juodo marmuro taures.
O tu kaip aidas gyveni,
Kaip balsas, plaukiantis toli,
Tau atsispindi vandeny
Sraigių procesija tyli.
Pamėlynavęs nuo šalčio tolis,
Kaip miręs lapas nuraudęs molis. (Henrikas Radauskas)

Vasara ar ruduo, žiema ar pavasaris, svarbiausia, kad žmonės vieni kitiems patiktų. Kaip kelionių vadovas, ekskursijų metu dažnai mėgstu pasakoti vieno gido istoriją, kaip keliaujant po vieno sustojimo benzino kolonėlėje kiek pavažiavus, šis pastebėjo, jog trūksta vieno keleivio. Teko gręžti autobusą, bet labiausiai gidą skaudino, kad moteris, prie kurios šis pasilikėlis sėdėjo, nepasakė, jog trūksta bendrakeleivio, nors visų to buvo klausiama. Paklausta, kodėl tylėjo, ji atsakė:
– Matot, jis man nuo kelionės pradžios jau nepatiko.

Į viršų