facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jau užmigo rugpjūtis. Lauktas ar nelauktas, bet už lango rugsėjis. Sako, Lietuvoje rugsėjis – pats gražiausias ir niekur pasaulyje jis nėra toks gražus kaip mūsų krašte. Jo grožį galime pajusti apsilankę prie Žemaitijos kalvų ar Panemunės piliakalnių, Aukštaitijos miškuose ar restauruotų dvarų pavėsyje. Nors pradeda dygti kelmučiai, kurie simbolizuoja vasaros pabaigą, nors ima vyrauti geltona, gelsva ar blukiai balzgana spalvos, nors diena prarado pusantros valandos, laiko poilsiui ir atostogoms dar turime.

Baigėsi rugpjūtis interneto dienoraščių (blogų) diena. Ši diena rugpjūčio 31-oji paskelbta 2005 metais. Kiekvienas asmuo, rašantis savo dienoraštį internete, skatinamas šią dieną išrinkti penkis asmenis, kurių interneto dienoraščiais žavisi.

Vertėtų tik nepamiršti, kad jau yra nemažai ligonių, kuriems kompiuteris įvarė sunkiai išgydomą ligą. Romos psichiatras Federico Tonioni, pirmasis pradėjęs gydyti nuo internetinės narkomanijos, sako, jog tai sunki liga, kuri negydoma gali atvesti į tikrą beprotybę.

Gal todėl savo tekstus mėgstu kloti laikraščio puslapiuose. Šiandien apie rugsėjį ir apie tai, jog šį mėnesį reikia rasti draugą. Nes, sako, jeigu jo nerasi, visą rudenį ir žiemą liksi vienas.

Ar vienatvei turi įtakos metų laikai? Sako, rudenį ar žiemą vienatvė labiau juntama. Gal. Bet vasarą ji dar skausmingesnė – vidurvasario vienatvė. Geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. O šiaip jau, vienatvė – tai jausmas, kad „visi kiti“ turi draugų. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko – tai vienišumas, kai myli visus – tai šventumas, kai myli tik save – tai vienatvė.“ Tiesa, vienišumo nesidaliji su niekuo. Nors girdėjau ir skaudų teiginį, girdi, jei esi vienišas, reiškia, gyvenime darei kažką ne taip.

Užtikau rinkos tyrimų kompanijos, veikiančios dar nuo 1972-ųjų, „Euromonitor International“ atlikto tyrimo duomenis, pagal kuriuos žmonių, gyvenančių po vieną, skaičius pasaulyje kyla kaip ant mielių. 1996-aisiais pasaulyje tokių buvo 156 mln., o per dvidešimt metų, 2016-aisiais, skaičius išaugo net 80 proc. – iki beveik 300 mln.

Vien Jungtinėje Karalystėje namų ūkių, kuriuose gyvena vienas žmogus, suskaičiuojama daugiau nei trečdalis (34 proc.), JAV šis rodiklis kiek mažesnis – 27 proc. Švedijoje beveik pusė namų ūkių (47 proc.) turi po vieną gyventoją. Nuo Švedijos nedaug atsilieka ir jos kaimynė Norvegija (40 proc.), Nyderlanduose ir Vokietijoje taip pat beveik kas trečias būstas turi vos vieną gyventoją.

Teigiama, kad vienišumas yra grėsmingai plintanti problema. Mokslininkai ėmėsi tirti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, ir išvardija keturias priežastis: 1) nemokama elgtis su kitais, nes kažkada nebuvo artumo su tėvais, broliais, seserimis; 2) žmogus vieną ar kelis kartus buvo atstumtas, todėl dabar jaučiasi turįs teisę nepasitikėti visais žmonėmis ir neprisileisti jų artyn; 3) žmogus nemyli savęs, todėl bijo, kad ir kitam atrodys negeras ir bus atstumtas arba kad „sugadins“ santykį, nes nėra jo vertas; 4) iš išdidumo mano, kad visi žmonės (paprastai išskyrus tik taip manantįjį) yra niekingi sutvėrimai, neverti, kad jiems būtų atverta tauri širdis.

Dėl vienišumo girdėjau ir optimistiškesnę nuomonę, girdi, jeigu jau tu – ir vienišius, tai nėra taip blogai, nes gali išlikti savimi, tavęs niekas neverčia būti kitokiam. Ir atsakyti už nieką nereikia, net ir už didžiausią kvailystę ar nesąmonę. Taigi viengungis – tiesiog nepakaltinamas.

Bet, deja, atrodo, daugiau vienišiaus gyvenimas – ištisa virtinė trūkumų. Visada vienas, tarsi dykumoje. Gerai, jei su savimi sutari, o jei ne? Todėl optimistine gaida šia tema ilgai nepakalbėsi. Gyvenimas nėra nei komedija, nei tragedija, nei miuziklas, bet visi tie elementai kartu.

Įžymi estrados dainininkė televizijos gyvenimo būdo laidoje pasiguodžia esanti viena, nes vyrai nedrįsta jai pirštis. Nors jos vienatvė nėra tikroji vienatvė, nes mano draugas, irgi įžymus estrados liūtas, vienodai guodžiasi esąs vienišas, nors buvo vedęs jau keturis kartus. „Su kuria žmona buvai laimingiausias?“ – klausiu jo. „Su pirma“, – trumpai atsako.

Kaip įsivaizduoju vienišas moteris? Pažiūrėkime TV gyvenimo būdo, įvairių pokalbių ar panašias laidas, pavartykime stiliaus žurnalus ir atsakymą surasime.

Vienišos moterys yra labai parankios draugės nevienišoms moterims. Juk pastarosios savo vienišas drauges gali lankyti apie tai joms nepranešusios. Pas jas visada galima ką nors atsivesti. Jos visados turės kavos ir keleto rūšių arbatos, prie kavos ras kokių nors saldumynų, o jei reikės – ir taurelę brendžio, likerio ar taurę vyno. O vienišės visados praneš prieš ateidamos. Pačios nieko neatsives. Ir papasakoti daugiau ką turės nevienišos, nes ką pasakos vienišės? Nejau gi vis apie savo vienatvę? Tad joms lieka tik klausytis.

Vienišų moterų butuose daug įvairiausių niekučių: porcelianinių statulėlių, krištolo indų ir t. t. Kiekvienas tas niekutis joms kažką primena. Štai čia jos gali papasakoti, kas kokį niekutį dovanojo, kur kokį pirko ar iš kur parsivežė. Vienišių butuose kanapos užtiestos gražiomis lovatiesėmis, apdėliotos pagalvėlėmis. Ant stalelio ir visur, kur tik galima, dažniausiai jų pačių rankomis megztos servetėlės.

Šiaip vienišos moterys pedantiškai stropios ir namuose, ir tarnyboje, ir visur kitur. Kruopščiai viską atlikti joms nesunku ir todėl, kad turi pakankamai laiko. O tarnyba joms miela, nes tai yra vienintelis kontaktas su išoriniu pasauliu. Jos niekada „neprasideda“ su savo viršininku, nors sako, kad šie norėtų su jomis susidėti. Ir apskritai dėl vyrų, tai tos, kurios nesusiranda sau draugo, aiškina, kad joms jų ir nereikia, nes, girdi, nieko iš jų gero.

Jeigu draugas atsiranda, vienišos moterys surengia savo bičiulėms atsisveikinimo vizitą. Ir tai gal net ne iš norėjimo pasigirti, o tiesiog iš mandagumo praneša, kad bent kurį laiką tikriausiai nebegalės apsilankyti. Be abejo, draugą nors trumpai apibūdina. Galų gale susirado tikrai savo žmogų: jis mėgstąs pamąstyti, yra jautrios sielos, suprantantis ją ir mandagus, asistuojantis, svarbiausia – negalvoja vien tik apie lovą.

Ar vienišomis dera vadinti moteris, kurios turi vaiką? Sunku atsakyti. Vis dėlto ir čia gal labiau tiktų žodis „vienišos“, nes vaikai anksčiau ar vėliau namus palieka. Psichologai teigia, kad vienišos moterys savo vaikus stengiasi išauklėti be pašalinio autoriteto, tačiau šie nebūna joms už tai dėkingi. Tokie vaikai užaugę elgiasi kaip jų tėvai. Su moterimis pabūna ir jas palieka.

Nors vienišos moterys pasakoja, jog su savo vaikų tėvais išsiskyrusios be jokio sielvarto. Tiesa, jos nepamiršta pridurti, kad tie vyrai labai norėję pasilikti, atsiprašinėję, bet kam joms nevykėliai.

Kokia vienišų moterų apranga? Na, nesiseka joms šioje srityje. Vis iki pabaigos kažko nesuderina. Tai sijono ar kelnių prie megztuko, tai batų prie drabužių ir t. t. Nors jos ir tvirtina, kad sau negaili pinigų, vis dėlto likusios vienos guodžiasi, kad drabužiams ir kosmetikai jų išleidžia labai daug.

Baigdamas apie vienišas moteris pakartosiu mintį, jog kaip ten bebūtų, būtent vienišos moterys reikalingos nevienišoms, nes, kaip minėta, vienišos išklauso nevienišas ir, kas irgi svarbu, prireikus paskolina joms pinigų.

O vieniši vyrai – tai tie, kurie, pamiršę visa, kas dedasi aplinkui, iki išnaktų randa sau kažkokio darbo. Televizijos laidose jų irgi pamatysi, jose jie net atsiskleidžia. Nors gal bando pasirodyti šiek tiek geresni, negu yra. Tiesa, jie jautrūs. Užjaučia ir vargšę senutę, ir nuskriaustą vaiką. O ką jau bekalbėti apie viso pasaulio vargą ir neteisybes. Taigi vienišiai neša ne tik savo kryžių.

Kartais jiems atsiduoda kokio nors nevienišiaus žmona. Pajutusi, kad aplink kasdienė rutina, kad viskas tuščia, o reikia kažko daugiau, kažko nepaprasto, puola į vienišiaus butą, kur seni baldai ir stirtos knygų. Tačiau nieko gero neįvyksta. Jis nieko negali – supykusi konstatuoja. Tai nėra tiesa... Vienišas vyras svajoja, kad pirmiau susijungtų dvi sužeistos sielos, ir tik tada – kūnai. Jam sunku suprasti paprastą tiesą, kad šeštą valandą jo viešnia jau turi būti savo namuose, nes grįžta jos vyras, ir todėl reikia skubėti.

Vienišos moters bute daug daiktų daiktelių, o kaip atrodo vienišo vyro butas? Jei tiesiai šviesiai, tai apverktinas reginys su gausybe keistenybių ir skonio trūkumu. Primena „blusų turgų“: mėtosi knygos, keli laikraščiai ir žurnalai, neplautas išgertas kavos puodelis, paketėlis vaistų... Virtuvėje – kavamalė, elektrinis arbatinis, mikrobangų krosnelė, vonioje – skutimosi priemonės: skustuvas, muilas, dezodorantas po skutimosi, šampūnas, ant grindų padėtas sudrėkęs skalbimo miltelių pakelis, ant radiatoriaus džiūva kojinės... Miegamajame – patalynė sąlyginai švari...

Nors jau yra ir išimčių – euroviengungių butai. Euroremontas, stilingi baldai, namų kinas, dvi ar trys knygos – šiuolaikinių autorių, virtuvė – savotiškas maisto gamybos „mechanizmas“, vonioje – šalia skutimosi rinkinio džentelmenams dar yra dušo želė, gaivinanti želė, tonizuojanti želė...

Ar galima skaičiais įvertinti, ko reikia, kad du žmonės gyventų ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei bučiuositės keturis kartus per dieną, vienas kitą apkabinsite, jei tris kartus per savaitę pasidžiaugsite kūniškais malonumais ir jei bent kartą per metus kartu atostogausite užsienyje, jūsų bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas.

Užtikau duomenų, kad vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir 2 metais 3 mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praėjus 2 metams 2 mėnesiams po vedybų.

Kad romantikos kibirkštėlė santykiuose išliktų ilgai, rekomenduojama 2 kartus per mėnesį romantiškai pavakarieniauti restorane. Be to, net ir dirbant reikėtų 3 kartus susiskambinti, apsikeisti pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžiu rasti savo antrajai pusei. Net nežinau, kokie žodžiai tai turėtų būti, bet moterys juos žino. Džiaugsmas, jei su mylima moterimi gali sulaukti senatvės.

Bet grįžkime prie vienatvės. Rudenį susidraugauji su serialais. O serialai – sako, vienišių pasaulis. Vyrai teigia, jog serialų metu televizorių atiduoda moterims. Sakysite, kur čia vienatvė, jei serialus žiūri ne tik vienišės. Bet jei šeimos moteris valandų valandas priglunda prie televizoriaus serialų metu, manau, kad vis dėlto ne viskas toje šeimoje gerai. Vyrui čia reikėtų sunerimti, jog kažką jis daro ne taip. Nors girdėjau ir priešingą nuomonę – serialus žiūri tos moterys, kurių šeimoje vyrauja ramybė. Žodžiu, vyrui sunku suprasti moterų ir serialų santykį, o jei vyriškio laisvalaikis – serialai, aišku, jog jis – tikrai viengungis.

Vieniši žmonės dažniau iš lentynų traukia knygas nei nevieniši. Knygos – jų vienatvės cukrus. Tiesa, tyrinėjantys mūsų gyvenimus šiandien praneša, jog skaitoma, deja, mažai. Tiesa, yra ir džiugesnių žinių – iš tos neskaitymo duobės, sako, jau lipama. Nors ir be tyrinėjimų tai aiškėja, tereikia apsilankyti knygyne.

Atkreipiau dėmesį į šiek tiek kitokius tyrinėjimus. Žinia, daugiausiai skaityti, tai yra, šviestis, turėjo iškiliausiais tapę žmonės. Ir štai projekto „Kas yra kas Lietuvoje“ redakcija, remdamasi sukauptais duomenimis apie tokius žmones, atliko tyrimą, kad nustatytų, iš kurio šalies miesto ar rajono kilo daugiausiai įžymių veikėjų.

Apibendrinus 10450 asmenų biografijų, įtrauktų į didžiuosius žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“, paaiškėjo, kad pirmoji įžymių žmonių karta yra kilusi iš kaimo, o elito lopšiu laikytinas Kaunas. Kaune gimė beveik 15 proc. labiausiai nusipelniusių šalies žmonių. Antrojoje vietoje – Vilnius, kurį, kaip gimimo vietą, nurodė 10,75 proc. Ir štai jums Šiauliai – trečiojoje vietoje, 4,85 proc. Panevėžyje ir Klaipėdoje gimė atitinkamai 3,83 ir 3,21 proc. iškilių asmenybių.

Sako, šiais laikais norint laikyti save inteligentu reikia perskaityti šias dešimt knygų: 1. F. Scott Fitzgerald, Didysis Getsbis 2. V. Nabokov, Lolita 3. M. Proust, Prarasto laiko beieškant 4. J. Joyce, Ulisas 5. G. G. Marquez, 100 metų vienatvės 6. J. Joyce, Dubliniečiai 7. F. O’Connor, Apsakymų rinkinys 8. W. H. Faulkner, Triukšmas ir įniršis 9. V. Woolf, Į švyturį 10. W. H. Faulkner, Absalomai, Absalomai.

Statistika – įdomus dalykas. Jei dar apie atostogas, tai vyrai išvykę atostogauti užsivelka 98 proc. drabužių, kuriuos jie buvo susipakavę lagamine, moterys – 62 proc.

Kas dar liūdnesnio? Jau išskrido gandrai. Bet po aštuonių mėnesių jie sugrįš.

O šiaip jau vienišius tu ar nevienišius, rudenį kiekvienam norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę, pafilosofuoti. O. de Balzakas yra prasitaręs, kad moterys gelbstisi nuojauta, o vyrai – asmenine patirtimi.

Kažkuris iš irgi didelių romanistų nuvainikavo šią nuomonę. Jis parodė, kiek klaidų padaro moterys, pasikliaudamos nuojauta.

O pačioje teksto pabaigoje, įžengiant į rudenį, norisi ta proga ir kažko palinkėti. Gal to, ką gali linkėti tik draugas draugui: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų. Visa kita pats turi.“

Į viršų