Vasarą vaikščiodamas po Šiaulių bulvarą pamąsčiau, jog kažkas į Šiaulius privežė gražių moterų. Tai turbūt todėl, kad vyrai neišsilakstytų, nes iš Šiaulių, statistika byloja, daug emigruojančių.

O jau ir seniai atkreipiau dėmesį, jog Šiauliuose gyvena gražios moterys. Daug gražesnės nei Vilniuje. Todėl šiandien nutariau dar kartą šnektelėti apie kūną ir sielą, apie išorinį ir vidinį grožius. Lydint ekskursijas į Krokuvą ar Lvovą, dažnas turistas paklausia, kada ateis laikas lankymuisi prekybos centre. Bet kai pasakau, jog tuoj tuoj vyksime prekintis, atsiranda vienas kitas, kuris papriekaištauja, girdi, ne po prekybos centrus maklinėti atvažiavome, o krašto architektūra domėtis ir kitaip savo sielą turtinti. Taip sakančius pagiriu, bet vis tiek į prekybos centrą vykstame – norinčiųjų ten nukeliauti žymiai daugiau nei tam nepritariančių.  

Ar valgyti ar dainuoti susirinkome? Taip teigė moralistai, išgirdę priekaištus apie nekokybišką maistą Dainų šventės metu. Jie klausė, ar linksmintis, dainuoti, džiaugtis ir šokti mes į šventę susirinkome, ar valgyti. Prisiminė tremtį Sibire, kur bet kokio maisto trūko. Kažkas palygino maistą su degalais. Pasipildai ir toliau judi. O pasiskundę maistu sakė, jog maistas yra maistas, jis turi būti maistu ir tapti džiaugsmu.   

Man patinka žodis ir būsena „susikaupimas“. Prisimename turintys ne vien kūną, bet ir sielą. Net žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ tokiu metu tampa aktualesni. Tiesa, tūlam intelektualui dvasingumas yra įtartinas, prie gero nevedanti kategorija ir jis paliekamas kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus.    

Koks žmogus gražus? Kuris grožis – išorinis ar vidinis – yra geriau? Amžių problema. Tarybiniais laikais, suprantama, sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Anksčiau žmonės eidavo į kirpyklą, dabar eina į grožio saloną. Kadangi anuomet išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus, aerobikos sales... Vidiniam grožiui tobulinti buvo skirtas privalomas mokslas, bibliotekos, skaityklos, lektorių paskaitos, moralaus gyvenimo propagavimas (valdžios atstovai negalėjo skirtis, turėti meilužių ir t. t.).

Ką apie išorinį bei vidinį grožį sako išminčiai, bažnyčios mokytojai ir kiti didieji? „Laimės paslaptis yra ne noras turėti daugiau, o gebėjimas džiaugtis turint mažiau“, – dar penktajame amžiuje prieš Kristų mokė graikų filosofas Sokratas.

Betgi perskaitęs didžiųjų raštus supranti, jog didiesiems abu grožiai vienodai svarbūs. Anot jų, išorinis ir vidinis grožis turi būti šalia. Gal ir tiesa, nes vienodai sunku abiejų grožių siekti, nelengva tobulinti ir išorę, ir vidų. Man, pavyzdžiui, lengviau, paprasčiau ir mieliau paimti į rankas knygą, negu nueiti į sporto salę ir ten atlikinėti įvairiausius pratimus. Kitam atvirkščiai.

Bet štai reta, kad norėtųsi ir treniruočių salėn, ir knygas vieną po kitos skaityti. Taip ir neištobulėja žmoguje iškart abu grožiai, nes vieni labiau rūpinasi savo išore, kiti – vidumi. Bet būna, kad nei vieno, nei kito grožio žmoguje negalima rasti.

Koks yra grožio idealas? Kai rašytojo Umberto Eko, knygos „Grožio istorija“ autoriaus, paklausė, ar šis negalėtų pasakyti, koks įvaizdis gali būti laikomas absoliutaus moters grožio išraiška, rašytojas atsakė, jog negali atsakyti į šį klausimą.

O į klausimą, kuri jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsakė, kad nekviestų vakarieniauti nei vienos, nei kitos. „Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią“, – mąstė garsusis kūrėjas.

Lietuviai gal rinktųsi Antano Samuolio geltoną moterį ar Stasio Kuzmos mūzas. Mes gyvename tobulumo eroje. Pastangos, kurias dedame siekdami „idealo“, yra, žinoma, santykinės, nes grožio standartai taip pat yra kintantys.

„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis, bet daugelis tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai – svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos. Nė viena šalis netapo laiminga, kad ten pigu. Kalbame apie pinigus, nes kalbi apie tai, ką skauda.

Ne piniguose laimė – įtikinėja mus visko pertekę oligarchai. Žinoma, kad ne piniguose, sutinkame, tačiau taip norėtųsi patiems tuo įsitikinti. Skaudu ir pavydu darosi, kai sužinai, kad kaimyninėje Lenkijoje atlyginimo vidurkis 4270 zlotų, tai yra, apie 1000 eurų.

Kaip būti gražiam ir kūnu, ir siela? Čia kaip tam, kuriam patinka spręsti kryžiažodžius, bet norėtų, kad už tai dar būtų mokami pinigai. „Įsidarbink gaisrininku“, – kažkas patarė tokiam.

Šypsena padeda ir kūnui ir sielai. Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo šypseną? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, kad be šypsenos gyvenimas nykus ir beprasmis.

Skaičiau, kad šį teiginį patvirtintų ir mokslininkai – atlikti tyrimai rodo, kad šypsojimasis naudingas ne tik psichinei ir emocinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai. Taip pat skaičiau, jog jau ir Lietuvoje organizuojami jogos užsiėmimai, kur mokoma šypsotis ir šypsenos derinamos su kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimais.

Sena tiesa, jog jei nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau šypsotis. Rinkdamas medžiagą apie šypsenos galią, sužinojau, kad šypsantis organizme išsiskiria endorfinai, dar vadinami laimės hormonais. Dėl šios priežasties šypsena gydo depresiją, taip pat slopina stresą, baimę ir nerimą. Visi kartkartėmis patiriame neigiamų minčių. Tai, kaip mes sugebame su jomis tvarkytis, gali nulemti arba pasitikėjimą, arba baimes, viltį, arba desperaciją, pergalės ar pralaimėjimo jausmus.

Pradėjus juokauti, reikia iškart pasirinkti aukas – žydus, čigonus, rusus, lenkus, anglus, prancūzus, vokiečius, „Olialia“ mergaites, Grigaitį, Ostapenko ir į juos panašius, blondines, katalikus, hinduistus, musulmonus, gėjus, tautininkus, Balbieriškio ar Šapnagių gyventojus, kaimiečius, luošius, paralitikus, epileptikus, neūžaugas, pamišėlius, prostitutes, prezidentą, premjerą, partijų narius, aludžių savininkus, velnią ir Dievą...

Šypsena padeda širdies darbui. Šypsantis suaktyvėja kraujo apytaka ir stiprėja kraujagyslės, o tai sumažina širdies priepuolių ir kitų kardiologinių ligų riziką. Minutės šypsnys širdžiai yra tas pat, kaip ir 5 minučių trukmės treniruotės triskart per savaitę. Šypsena – sportas, daug malonesnis nei „staklės“ sporto salėje.

Dar sužinojau, jog suaugusieji šypsosi per mažai: vidutinis keturmetis šypsosi 300 kartų per dieną. Taigi imkime pavyzdį iš savo mažųjų.

Turbūt pastebėjote, kad šypsenos yra užkrečiamos – taigi šypsodamiesi skatinsite tai daryti ir aplinkinius, o kartu kelsite bendrą nuotaiką, lengviau megsite kontaktus ar palaikysite gerus tarpusavio ryšius. Kai kuriuos besišypsantys žmonės erzina – juk ir aš galėčiau šypsotis, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro.

„Nepraraskime dvasios linksmumo, kupino humoro, net autoironijos, kurie mums padeda išlikti mielais ir atsidūrus sunkumuose. Kiek daug gero mums padaro gera dozė sveiko juoko!“ – sakė popiežius Pranciškus, kalbėdamas Šventojo Sosto ir kurijos vyresniesiems. Jis prasitarė, kad būtent taip, nepaisant milžiniško popiežiaus tarnystės svorio, pavyksta išlaikyti skaidrią šypseną ir linksmybę, daugeliui kritusią į akis.

Jau ne kartą susidūriau, kad žmonės reaguoja, kai parašai ką nors juokingo arba tiesiog tekstą apie šypsenas ir apie humoro jausmą. Mane sutikusieji sako, kad, girdi, aprašiau opią problemą, kad mes – be šypsenų, be humoro jausmo.

Apie šį jausmą kalbama labai trumpai – arba jis yra, arba jo nėra. Gali apsimesti esąs protingas, bet negali apsimesti esąs sąmojingas. Neturintieji humoro jausmo jaučiasi nepatogiai. Tokiems į žmones geriau neiti. Tūnok namuose. Neturintieji humoro jausmo patys susikuria depresiją.

„Jo geras humoro jausmas“ – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. Nemanau, kad yra daug to jausmo neturinčiųjų. Girdėjau net teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo. Tik kai kurių jis kitoks nei mūsų. Kaip atskleidžiate savo humoro jausmą, daug pasako apie jūsų santykį su savimi ir aplinkiniais. Humoro jausmo ieškome kituose žmonėse ir didžiuojamės savuoju. Jei kas nors pasižymi geru humoro jausmu, mums atrodo, kad toks žmogus yra laimingas, pasitiki savimi ir turi puikias ateities perspektyvas.

Žmonija nesikeičia nė per nago juodumą. Kaip rašėme tualetuose „tas ir tas – b...“, taip ir teberašome. Tik dabar markeriu (technikos ir rašymo priemonių pažanga). Tiesa, tualetų sienos kenčia kiek mažiau, nes atsirado internetas ir internetiniai komentarai.

Gyvename tame pačiame rate: kelyje nuo ūkininko iki krautuvės pienas pabrangsta 5 kartus, valgome sojų dešrą, visa laimė, kad Kinijoje pagamintų kiaušinių prekybos centrai dar nesiūlo.

Turintys humoro jausmą pripažįsta, jog yra ir turinčių itin subtilų humoro jausmą.

Nugirdau anekdotą. Italų karininkas mūšio viduryje būriui kareivių, tūnančių apkasuose, sušunka įsakymą pulti priešo pozicijas, tačiau kareiviai lieka apkasuose. Susierzinęs karininkas dar kartą, tik garsiau surinka tą patį įsakymą – kareiviai nejuda.

Kadangi juokeliuose viskas vyksta tris kartus, todėl ir šioje istorijoje karininkas trečią kartą piktai pakartoja tą patį, ir tada kažkur iš apkasų pasigirsta tylus kareiviuko vertinimas dainos žodžiais: „Che bella voce!“ („Koks gražus balsas!“).

Humoras – pakantus, nepiktas gyvenimo keistenybių, juokingų situacijų, žmonių ydų pašiepimas, susijęs su optimistiniu ir kontempliaciniu požiūriu į tikrovę. Juokas yra universalus, tačiau humoras – individualus. Pavyzdžių, iš ko galime pasijuokti, yra begalė, tad jei juokiamės, su humoru viskas gerai.

Mokslininkai humoro jausmą apibūdina kaip sudėtingą vidinį talentą arba psichinį gebėjimą. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė, kad juokiamės iš juokingų žmonių, o tai rodo, kad juoko priežastis yra pranašumas. Kiti filosofai manė, kad humoro esmę sudaro nesuderinamumas – mes tikimės vieno, o gauname visai ką kita.

Yra be galo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi, tačiau nėra visuotinai priimto sutarimo, kodėl viena ar kita situacija yra juokinga. Jei tėvai juokauja, paduodami tuščią saldainio popierėlį, arba juokiasi, kai žmogus vejasi vėjo nuplėštą kepurę, negalima tikėtis, kad jų vaikai turės humoro jausmą.

Dar Getė yra pasakęs, kad niekas taip neparodo žmogaus charakterio, kaip tai, iš ko jis juokiasi. O jeigu žmogus neturi humoro jausmo, jis turi turėti jausmą, kad neturi humoro jausmo.
Humoro jausmo turėjimo ar neturėjimo testas, sako, turėtų būti toks – ar galite juokingai perpasakoti paskutinį girdėtą anekdotą. O kaip reaguojate į draugų pokštus bei nepiktus pasišaipymus, nukreiptus prieš jus? Ar atkreipiate dėmesį į laikraščiuose ar žurnaluose spausdinamas humoreskas ar karikatūras? Ar gebate juoktis ne tik iš kitų, bet ir pats iš savęs? Jei į šiuos klausimus atsakėte teigiamai, tikėtina, kad jums nesvetimas humoro jausmas.

Sako, Lietuvoje sunku būti optimistu vien todėl, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė.

Girdėjau teigiant, jog optimizmo pagrindas – paprasčiausia baimė. Yra ir kitokių nuomonių, pavyzdžiui, kad optimistas į gyvenimo trupinius žiūri ne per didinamąjį stiklą. Optimisto gera žinia nenustebinsi, o pesimistą ir gera žinia nuliūdinsi.

Optimizmą galima apibūdinti dviem požiūriais: polinkis pastebėti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybę; filosofinis požiūris, pagal kurį egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visų galimų ir racionaliai sutvarkytas.

Iš tekstų apie optimistus susidarė nuomonė, kad optimistai yra žmonės, kuriems viskas gerai. Jie visada laimingi ir jiems yra gerai taip, kaip yra, jiems nesvarbūs kitų žmonių kandūs komentarai, jiems lengviau gyventi ir pan.

Bet radau ir vieną trūkumą – jiems juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad būtų geriau, nei yra dabar. Jie netobulėja. Stovi vietoje ir yra tuo patenkinti. Bet tai negali tęstis amžinai, galų gale įvyksta jausmų protrūkis, nes giliai širdyje visada slepiasi liūdesys. Kuo giliau jis slepiamas, tuo labiau nori ištrūkti.

Tiksliausias statistinis būdas sužinoti šalies optimistų skaičių šalyje – loterija. Bet, mano galva, pats blogiausias optimizmo pavyzdys ir yra tikėjimas laimėti loterijoje. 1 euras per savaitę (gal ir nebrangu) suteikia vilties malonumą.

Optimizmą galima gretinti su žodžiais „laimingas, teigiamas, įsitikinęs, linksmas, klestintis, idealistinis, žydintis, žvelgiantis į šviesiąją gyvenimo pusę, kupinas vilties, perspektyvus, šviesus, rožinis, prognozuojantis, kad gyvenimas iki metų pabaigos pagerės“. Laimingus žmones įtikinti, kad jie laimingi – sunku, bet nelaimingus įtikinti, kad jie laimingi – dar sunkiau.