Taip apie orus šiandien gali pasakyti ir praeities besiilgintys senjorai. Anot jų, orai tapo palankūs tik saujelei išrinktųjų. Tiesa, tie, kurie sako „Ne už tokią Lietuvą“ kovojome, greičiausiai už nieką nekovojo. Bet tiek to. Šiandien norisi šnektelėti apie 1944–1963 metų kartą.
Pagal amerikiečių mokslininkų psichologų Villiamo Strausso ir Neilo Howeo teoriją pasaulis suskirstytas į kartas, kurios keičiasi apytikriai kas dvidešimt metų. Lietuvoje esminiai geopolitiniai įvykiai nesutapo su anglosaksų šalių (JAV, JK) istorija, tačiau kartos ir jų skirtumai irgi formavosi. 1964–1983 X kartos metai, 1984–2003-ųjų – Y, nuo 2004 m. gyvena Z karta.
O apie 1944–1963 metų kartą mažiau ir bekalbama. Vadinama ji prarastąją ar dar kitaip – kūdikių bumo, nes po karo sekė daug gimimų, karta. Tai karta, kuri įsitikinusi savo vertybių teisingumu, tikisi, kad kažkas jais pasirūpins, mėgsta pastovumą, nemoka racionaliai spręsti konfliktų, sunkiai persikvalifikuoja darbe, taupo juodai dienai, puoselėja šeimos, o ir visas kitas tradicijas.
Su bičiuliu vaikščiojome Aušros alėja. Prie posūkio į senąjį miesto parką, kur stovi skulptūra „Aušra“, bičiulis prisiminęs tarstelėjo:
– Čia stovėjo Leninas.
Nesupratau, ar daug reikšmės jis skyrė tiems savo žodžiams, ar pratarė atsitiktinai, bet kažkiek nostalgijos tame jo posakyje buvo. Tik gal, sakyčiau, ne tiek liūdnos, kiek linksmos, ironiškos nostalgijos.
Žvelgdamas į „Aušros“ skulptūrą pagalvojau, kaip greitai bėga metai, keičiasi kartos. Todėl visad rašydamas apie kartas prisimenu, jog vykusiai pastebėjo rašytojas Jurgis Kunčinas, sakydamas, kad jaučia, kaip praeina jo karta. Apmulkinta, prasigėrusi, davusi pradžią savižudžių bumui, jau atitarnavusi sovietinėje armijoje, išstudijavusi KPSS istoriją ir mokslinį komunizmą.
Tik ar verta nurašyti tą kartą? Juk ji lygiai taip pat provincialiai geniali, kaip ir ankstesnės lietuvių kartos.
Šią vasarą pradėjau mielu bendravimu su šiauliečiu dailininku Sigitu Prancuičiu. Tai vienas iš dailininkų, kurie prieš 50 metų, baigę tuometinį dailės institutą Vilniuje, atvyko dirbti į Šiaulius. Tik keli iš šių kūrėjų, anuomet pabudinusių mūsų miestą, likę.
Universiteto dailės galerijoje buvo pristatytas studijos „Gin dia“ filmas apie šį menininką. Filmas prasideda apsilankymu dailininko dirbtuvėje Šiauliuose, baigiasi jo grįžimu į gimtąjį Joniškį, kur Baltojoje sinagogoje vyko retrospektyvinė Sigito kūrybos paroda.
Sigitas vardija mėgiamiausius menininkus. Tai Sigitas Geda ir Josifas Brodskis, Frederikas Šopenas ir Edita Piaf... Prisiminiau Josifo Brodskio kalbą, pasakytą 1988 metais Mičigano universiteto absolventams, ir šešis patarimus, kuriuos, anot jo, reiktų išgirsti kiekvienam: susitelkti ties savo kalba, gerbti tėvus, nepasikliauti politikais, mokytis nuolankumo, vengti aukos vaidmens, sugebėti atleisti.
Taip pat šią vasarą „Literatūra ir menas“ puslapiuose vieno eilėraščio rubrikoje užtikau šiauliečio Jauniaus Kulnio eilėraštį „Juodoji lelija“. Patiko. Gal tik pavadinimas pretenzingas (tuoj braunasi „Juodoji orchidėja“). Aišku, ir prarastosios kartos poeto eilutės (apie moterį): „Su kūdikiu – lyg iš Testamento – ant rankų/šitame painių kelių labirinte/kiekviename žingsnyje pralaimėjimo slogutis.“
Lietuvos televizija Valstybės dieną rodė kino filmą „Tadas Blinda“. Tik prarastajai kartai ir tegali atrodyti, kad šiai dienai šis filmas tinkamiausias.
Prarastoji karta gali lyginti Staliną ir Putiną. Tomas Venclova Vilniaus knygų mugėje per jo knygos „Vilniaus vardai“ pristatymą pastebėjo, jog skirtumas tarp Stalino ir Putino yra, bet norėtųsi, kad jis būtų dar didesnis.
Sako, kiekviena karta turi savą metų laiką. Dar sako, jog prarastosios kartos metų laikas – ruduo. Nenorėčiau sutikti. Kodėl ne vasara? Sakysite, jog vasara – gražiausias ir sėkmingiausias metų laikas ir prarastai kartai būtų pernelyg vykęs. Bet juk vasarą prasidėjo Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai (Antrasis, tiesa, – rugsėjo 1, bet vadinkime tai dar vasara). Be to, ar vasara jau toks geras laikas, jei lietuviai net tokiu metu išvyksta kur dar šilčiau?
Kas man labiausiai patinka vasarą? Kad nėra aprangos kodo. O kiekviena šalis turi savo Palangą ir J. Basanavičiaus gatvę, tad Lietuva čia nėra išimtis. Nors man imponuoja Neringa. Miela Nidoje ar Juodkrantėje paklaidžioti, pavaikštinėti marių krantine. Ilsėkis – malonu, gražu ir tylu, nes, pavyzdžiui, Juodkrantėje – tik 1000 gyventojų ir juokaujama – kad 999. Įsivaizduoji, kaip čia siaurais keliukais vaikštinėjo rašytojas Tomas Manas, Paulius Sartras, tapytojas Gustavas Fenkolis. Kai kas skundžiasi, kad vėjo kauksmas Neringoje jiems neduoda miegoti, o prarastosios kartos atstovai čia miega kuo puikiausiai, tiesiog liūliuojami vėjo ūbavimo.
Prarastosios kartos moterų laikas – irgi vasara. Jos labiau nei kitos rūpinasi savo išvaizda. Net 70 proc. prarastosios kartos moterų ja nepatenkintos.
Prarastosios kartos žmonės myli gyvūnus. Mane tik stebina, kai filmuose apie gyvūnus balsas už kadro komentuoja, ką šie gyvūnai mąsto. Iš kur tai žino? Ir dar pastebėjau, kad gyvūnai nepuola filmuotojų, labai arti juos prisileidžia. Gal gyvūnai supranta, kad šie juos daro žvaigždėmis.
„Likimas“ – prarastosios kartos žodis. Kitos kartos šį žodį taria rečiau. Kai kartą parašiau tekstą apie tai, kad kiekvienas artėjame prie savo paskutinio uosto, prarastosios kartos skaitytojai jį gyrė, girdi, aktualu.
Paskutinis uostas, pasirodo, gali būti visiškai netoliese. Niekas nežino, kas laukia už to uosto vartų. Nejau kraupi tuštuma? Paradoksalu, kad net šiuolaikinis mokslas nieko tiksliau nepasako. Vilties, tiesa, yra, nes jei yra uostas, turi jame vykti kažkoks gyvenimas.
Jau čia minėtas rašytojas Jurgis Kunčinas rašė, jog yra įsitikinęs, kad atplaukęs į paskutinį uostą ras ten pažįstamų nevykėlių, nuoširdžių ir netgi gabių žmonių, pagyvenusių vaikinų bei merginų. Anot rašytojo, ten jų ištisas miestelis šalia didžiulio kapinyno. Jokių patogumų, jokių raudančių giminaičių, jokių partijos draugų, bet visi savi.
Jurgio kolega Gintaras Beresnevičius dar džiaugsmingiau nušviečia atvykimą į tą uostą. Jam juokingai skamba diskusijos apie tuščią tokį uostą. Kaip gali jame kažko nebūti? Viskas ten yra: ir šventės, ir barniai, ir svaigalai, ir seksas... Juk teko skaityti apie rojaus vynuogynus? Gal tik pagirių ten nėra. O šiaip yra visi giminės, draugai, priešai, norai, polinkiai... Kur jie dėsis?
Prarastoji karta išeina, bet dar gyvi dailininkai, kuriems buvo aiškinama, kaip reikia piešti. Ką vaizduoti paveiksluose (aikštes su Lenino paminklais, kolūkių laukus su burzgiančiais traktoriais, moksleivius su pionieriškais kaklaraiščiais...) ir ko nevaizduoti (kryžių ant bažnyčių, etnografinių motyvų, ypač lietuvybės simbolių...), teatro režisieriai, kuriems aiškino, kaip jiems statyti spektaklius ir kokius statyti (tai ne dabar – kai Šiaulių dramos teatras vienas paskui kitą pastato tris vakariečių dramaturgų spektaklius, nes anksčiau daugiausiai toks galėjo būti vienas per metus ir tik tokiu atveju, kai režisuoji daugybę tarybinių autorių pjesių).
Estradiniai ansambliai anuomet turėjo procentus, nurodančius, kiek programoje turi būti sovietinių autorių kūrinių, kiek lietuvių, kiek soc. lagerio ir kiek Vakarų (šių berods 2 ar 3 proc.). Tas pats ir su knygų leidyba, tas pats ir visose kitose srityse.
Kalbant apie estradinius ansamblius, tai prisimenu, kad norėdami atlikti savo kūrybos dainas Vilniaus „Gėlių vaikai“ privalėjo sudainuoti „Kur prasideda tėvynė“ iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“ bei kitas tarybinius jausmus „žadinančias“ dainas.
Būdamas studentas, gal 1970-aisiais stebėjau „Gėlių vaikų“ koncertą Kauno profsąjungų rūmuose (didesnio koncerto Kauno sporto halėje jiems surengti niekas neleido). Ansambliečiai pradeda tą sovietiškai patriotinę dainą apie tėvynę, salė švilpia, muzikos nebesigirdi. Grojantys nutyla, salė irgi laukdama dainos „Jeigu jūsų sielos žydi, / jeigu akys nepavydi, / tapkite gėlių vaikais“. Vėl nuo pradžių pradedama ta pati „Kur prasideda tėvynė“. Viskas kartojasi. Pagaliau Stasys Daugirdas nuo savo kėdutės potekstėmis salei išaiškina, jog taip reikia, jog kitaip koncerto visiškai nebus.
Vytautas Kernagis ar kažkuris kitas bardas dainavo apie paukščiuką, kuris tupėdamas ant šakos viską matė, viską žinojo ir viską suprato. Tuoj buvo klausiama, ką jis matė, ką jis žinojo, ką suprato, ir ieškoma atsakymų.
Visad sutiksiu, jog anoji karta Žalakevičiaus, Vaitkaus ar Antanėlio kūryboje sugebėjo įžvelgti tai, ko šiandien niekas net nepastebėtų. Ir „Žalgirio“ pergalės tada buvo ne tik pergalės, bet žymiai daugiau, ypač prieš Maskvos CASK – tarsi pasipriešinimas okupantams (ir netgi žodis „tarsi“ čia netinka, nes būtent taip buvo).
Prisiminiau senąsias vinilo plokšteles (dabar atgyjančias), juostinius magnetofonus „Daina“, „Astra“, „Jupiteris“, Liuksemburgo radiją... Kažkas turėjo ne dvigubą, bet net trigubą Vudstoko festivalio plokštelę. Kažkas klausėsi džiazo saksofonininko Džono Koltreino, kažkas – rokerio Alvino Li, Eriko Klaptono, kažkas rinkosi V. Vysockį, buvo ir S. Povilaičio ar net N. Paltinienės gerbėjų. Ką darysi, ir tarp šiandieninio jaunimo yra besiklausančių Livetos ir Petro Kazlauskų.
Prieš 50 metų teatro mėgėjų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas. Po K. Sajos „Mamutų medžioklės“ ir J. Glinskio „Grasos namų“ režisierius Jonas Jurašas 1972 metų gegužę į sceną atvedė Juozo Gružo „Barborą Radvilaitę“.
Jeigu kūrinys apie Lietuvos istoriją, aišku, buvo baiminamasi cenzūros. Bet iš pradžių viskas klojosi puikiai. O prasidėjo įvykiai po peržiūros. Partinių kultūros sergėtojų buvo liepta atsisakyti finalinio sprendimo, kai scenon nusileisdavo Aušros Vartų Marijos paveikslas. Manoma, kad šį paveikslą dailininkas tapė žvelgdamas į Barborą Radvilaitę. Šią finalinę sceną buvo sugalvojęs Jonas Jurašas, ilgai derėjosi, nenorėjo jos atsisakyti, tačiau kai buvo pagrasinta, kad spektaklis tuomet visai nepasirodys, nusileido. Tiesa, jis ir taip buvo užlaikytas.
Apie Kauno dramos teatrą dar prisimenu įvykį per teatro gastroles Vilniuje. Vilniaus rusų dramos teatro salėje jie vaidino A. Žari pjesę „Karalius Ūbas“. Sėdi Ūbas (aktorius Kęstutis Genys) ant rampos, ilgai stebi salę ir pagaliau prataria: „Kur tik žiūriu, vieni rusai.“ Pjesėje šie žodžiai yra, cenzoriai ne ką galėtų prikišti, bet kaip jie buvo tarti – salė ėmė ploti, nes, kaip jau minėjau, visi matė, žinojo ir suprato. O kitas Ūbo atlikėjas aktorius Viktoras Valašinas kalbėdavo Brežnevo vardu.
Anuometinis jaunimas pasižymėjo aistra keliauti. Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“, rečiau traukiniais. „Tranzavimas“ buvo perimtas iš bitnikų ir Džeko Keruako romano „Kelyje“. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių Neriją. Imlūs, keliaujantys žmonės visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvindindavo, pavalgydindavo.
Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė nėra nei nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Daug yra pasakiusiųjų, dabar pagalvojau, gana kvailą frazę, kad visi buvome jauni. Kaip bebūtų, jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius.
Ar galėjo gyvenę sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Atsakymas vėlgi būtų – kaip kas. Jaunystė yra toks laikas, kai gerai ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Mes, sovietmečio jaunieji, turime, pavyzdžiui, tai, ko neturi kiti. Mes išmokome ironijos. Dabar niekas to nesupras, o mes suprantame ir ironizuojame nors ir tokį teiginį: „Kitaip mąstantys turi būti atskirai.“ Tiesa, buvo ir tokių, kurie palūžo, pasirinko mirtį. Kaip romantizmo poetai, kurie buvo linkę mirtį jausti (Lermontovas, Novalis, Patefis, Baironas, Puškinas, Slovackis...).
Prieš kelias dienas bičiulis paklausė: „Ar įžvelgiate kokį nors esminį skirtumą tarp sovietinių ir dabartinių kriterijų?“ Jis sakė nieko neįžvelgęs, nes, pavyzdžiui, ir anuomet, ir šiandien į visus vadovaujančius postus renkama pagal priklausomybę bei ištikimybę partijai. Tik sovietmečiu visi skyrimo motyvai buvo pridengiami ištikimybe vienos partijos linijai, o dabar tų partijų begalė.
Vis dar žiūrime sovietmečio filmus ir ne vieną dar apsvaigina juose sukurtos dirbtinės laimės akimirkos, kurios stringa tame pačiame rate ir nerodo jokio kelio. Kvailius, aišku, kvailai tas ir veikia, nes rusai šiandien įsitikinę, kad dėl jų bėdų ir rublio nuosmukio kalti JAV ir Vokietija.
Sovietmečio skulptūrų nebeliko, tačiau ar jos išnyks iš mūsų prisiminimų, tekstų, nuotraukų, ar dar ilgai gyvuos ir skverbsis į mus bet kokiomis formomis?
Ir keista, kad ginčijama, ar galima į mokyklų programą įtraukti A. Škėmos „Baltą drobulę“, nes pagrindinis herojus destruktyvus. Čia tik norisi pasidžiaugti, kad kažkas taikliai pajuokavo, girdi, sovietmečio idėjinis suvokimas gali būti gajus, pirmiausia dėl to, kad yra visiškai nesuvokiamas.
