facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Yra įvairių kavinių: vienos įeina į miesto istoriją, kitos – ne. Kavinės, kaip ir žmonės, išgyvena evoliuciją ir likimo staigmenas, švenčių ir bado laikus – tai sėkmę, tai skurdų vegetavimą. Vienos numiršta jaunos, kitos sulaukia garbaus amžiaus. Tik tos, kurios vasarą veržiasi į lauką – tikrai išliks.

Praėjusio penktadienio tekste su meile rašiau apie verandas, o juk lauko kavinė tai kavinės veranda. Malonu gurkšnoti kavą ir stebėti praeivius. Pamenate, kai garsusis, anksti mus palikęs, aktorius Džeremis Aironsas filmavosi Vilniuje, sakė, kad jam mieliausia mūsų sostinės senamiesčio lauko kavinukėse. Lauko kavinės pastaruosius kelis dešimtmečius užima svarbią vietą kiekvieno miesto meniniame, politiniame ir bendruomeniniame gyvenime.

Kalbėdamas apie lauko kavines, prisimenu savo senelę, sėdinčią prie lango ir pro jį žvelgiančią į gatvę. Tai dažnas nutolusių kelių dešimtmečių vaizdas. Tada dar nebuvo televizoriaus ir kompiuterio lango, ir tas, dažniausiai baltai dažytas, su klibančia rankenėle, išsikišusiais grybo galvutėmis varžtais ir dviem susikertančiais medžio statmenimis it kryžiumi per vidurį, ekranas buvo reikalingas kontaktui su aplinka. Pro langą regėdavai gatvę, kuria kartkartėmis prariedėdavo koks automobilis, regėdavai medžius ir paukščius juose, regėdavai žemę, grindinį, dulkėtą ar balutėmis nusagstytą, regėdavai mėlyną dangų ir baltus debesis. Regėdavai žmones. Net girdėdavai jų balsus, automobilių ūžesį, vaikų klegesį.

Tas mano senelės langas – tai tarsi dabartinė lauko kavinė. Stebi miestą.

Su draugu kartą diskutavome, ką šviesaus mums atnešė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Daug ką, bet tarp visko – ir lauko kavines.

Tiesa, bent Šiauliuose pirmoji lauko kavinėje atsirado dar sovietmečiu, kartu su bulvaru. Tai buvo tarsi stebuklas. „Skalsa“, taip vadinosi toji kavinė, bulvaro gale priešais universalinę parduotuvę, kur palangėje buvusiame podiume vasarą tilpdavo kokie šeši staliukai.

Garsusis Vilius Puronas yra pasakojęs, jog anuomet tai buvo išties revoliucinis reginys, kai motina su bambliu lauke prie staliuko kabindavo ledus iš plastmasinio indelio. Tarybinė medicina anuomet taip narsiai gynė žmonių sveikatą, kad centralizuoti cirkuliarai visoje mūsų plačiojoje Tėvynėje, nuo Baltijos iki Vladivostoko, draudė centralizuotai maitinti žmones ne patalpoje, nes lauke į lėkštę galėjo įkristi musių, į šnicelį – suodžių iš industrijos gigantų. Taigi bamblys su mama buvo išties naujiena, švaresnės epochos pranašai.

Tiesa, dar anksčiau nei „Skalsa“, Šiauliuose, Kaštonų ir Aušros alėjų (tada, jei neklystu, tai buvo V. Kapsuko gatvė) kampe, priešais centrinį parką, veikė kavinė „Gulbė“. Dalis kavinės buvo po stogu, o kita dalis – po atviru dangumi. Gaila tik, kad nematei, kas dedasi gatvėje, nes aukštos sienos juosė visą kavinę.

Nors dalis kavinės, kaip minėta, buvo lauke, aplinka buvo puošni, ant stalų puikuodavosi ilgakojės taurės, kurios dažnai dužo: „Bet širdis trapi, ji dūžta / It Venecijos stiklai“ (J. Aistis). Tiesa, poetų Šiauliuose gal daug nebuvo, nes eiles mažai kas skaitydavo, tad teko tik pavydėti nuogirdoms apie poetų pasilinksminimus Vilniaus kavinėse.

Nebuvau tada dar buvęs jokiame Vakarų pasaulio krašte, net Lenkijoje, bet kažkodėl ši kavinė man asocijavosi su Vakarų pasauliu, nors rusų karininkai čia irgi lankydavosi (kur tik jų nebūdavo). Labiausiai gaila, kad „Gulbė“ sudegė. Keista, kad dviejų man labiausiai patikusių kavinių likimas toks pat – antroji mano mėgstamiausia kavinė „Vaidilutė“ Palangoje irgi sudegė.

Žmogus susideda iš dviejų komponentų: sielos ir kūno. Pastarasis siekia viską išragauti. Juk valgymas – tai vienas iš žemiškojo gyvenimo malonumų, kuriam reikėtų rasti laiko, kad galėtume neskubėdami pasimėgauti kvapais ir skoniu. Tarp senų knygų randu „Skonio fiziologiją“ ir „Meditacijas apie tobulą gastronomiją“, išleistas 1840 ir 1848 metais. Ir dar anksčiau knygų kulinarijos temomis buvo. Puikiai apie maistą rašė Balzakas, Bodleras...

Jei mūsų namų darbas yra antrieji namai, tai kavinės ir restoranai – tretieji. Kai ten skaniai pavalgome, sakome, jog pavalgėme kaip namuose. Išties tai neturėtų būti teisingas posakis, nes namuose juk maistą gamina žmona, dažniausiai nebaigusi jokių kulinarijos mokslų, o trečiuose namuose, jei jau taip juos vadinsime – diplomuoti specialistai.

Bent man labiausiai patinka kavinukės, kurios visi lankytojai – seni geri pažįstami. Tokias užeigėles sutveria gandai ir iš lūpų į lūpas perduodamas ten vyraujantis folkloras. Užsienyje tokių vietelių daug. Kad ir Rygoje – kavinukė per du aukštus, nors joje tik keturi staleliai. Barmenas žino, ką tu valgysi, ką gersi, pašalinis čia įsisuka nelengvai, iš gatvės patenka toli gražu ne kiekvienas.

Bet visų kavinių tarpe už vis labiausiai simpatizuoju lauko kavinėms. Apie ką ir šis tekstas.

Rytą neaplenkiate lauko kavinės, išgeriate puodelį kavos ir einate į darbą. Lauko kavinėn dar užsukate per pietų pertrauką, o vakare ir ilgiau čia esate linkęs pasėdėti. Sako, jei per dieną tris kartus apsilankote kavinėje, jūs esate tikrasis kavinių klubo narys. Jei kartą – kandidatas į tikruosius narius. Tiesa, apie tokį klubą gal ir niekas nėra girdėjęs, bet kodėl toks negalėtų būti.

Kavinėje svarbiausia kava. Klausimas „Kokia kava yra gera?“ priskiriamas prie amžinųjų. Atsakymų į jį begalės, jie subjektyvūs, nes priklauso nuo kiekvieno žmogaus skonio, žinių, patirties. Pasigirsta daug priekaištų mūsų kavinėms, esą pas mus niekas nemoka paruošti kavos ir kad tikrai geros kavos galima paragauti tik užsienyje (Vakarų pasaulyje).

Be abejo, daug kas priklauso nuo ruošiančio kavą žmogaus – ar moka ją ruošti, kaip reguliuoja kavos virimo aparatą ir pan. Barų savininkai atsikerta, girdi, teigti, kad gera kava tik užsienyje, būtų neteisinga, nors pripažįsta, jog Lietuvoje mažai barmenų, kurie kavos ruošimą vertintų kaip meną, kaip, pavyzdžiui, italai. Mano galva, problema – ir kavos aparatai, kurie mūsų kavinėse dažnai prižiūrimi netinkamai, be to, restoranų šeimininkai dažniausiai perka kuo pigesnes kavos pupeles. Neįmanomo tikslo – kad būtų pigu ir kokybiška – nepasieksi.

Kavos paruošimas gali tapti net meno kūriniu. Mano galva, pakanka vos vieno kavos puodelio, nors jis ir mažytis. Pakartotinis kavos užsisakymas, galvoju, turėtų būti laikomas baro šeimininko įžeidimu, nes tarsi bylojama, kad jis ruošia prastą kavą.

Kava – antras produktas pagal populiarumą po naftos. Kavos degustatorių liežuviai apdraudžiami 10 mln. dolerių. Šiuos degustatorius, kaip ir aludarius, vynininkus, sūrininkus, galima vadinti menininkais. Na, o pačią kavą geriausiai apibūdina trys žodžiai – energija, nusiraminimas, atgaiva.

Vienas iš kavos kokybės testų – stebėti, kaip grimzta cukrus. Jeigu grimzta lėtai, o kremo konsistencijos puta išlieka net išmaišius cukrų, vadinasi, kava gera. Tiršta puta rodo, kad kava paruošta teisingai. Gera kava visad tiršta, aliejinga, gaivaus aromato, nei atšalusi, nei pernelyg karšta.

Kavos gėrimo rituale labai svarbus vaidmuo tenka kavos puodeliui: jo formai, spalvai. Mėgstantys kavą draugai pasakoja, jog Lietuvoje iš šimto puodelių kavos gal tik keturi būna geri. Gaila. O pasakoti, kuo kava yra gera, manau, beprasmiška – ją reikia tiesiog gerti ir suprasi. Gera kava yra gera kava.

Kur yra kava, ten norisi ir šokolado. Jau esu rašęs, kad šokoladas buvo ilgai kaltinamas tuo, kad sukelia ėduonį, tačiau šiuolaikiniai medikai jį reabilitavo. JAV mokslininkai kakavos dėdavo į gyvūnų pašarą ir visi gyvūnėlių dantys buvo sveiki. Šokolade yra vitaminų A, B1, B2, geležies, kalcio, kalio ir fosforo – iš viso per 300 skirtingų cheminių junginių. Kai kurių jų mokslas dar neįvardijo.

Einant pro lauko kavinę pajunti specifinį kvapą, kuris kviečia čion užsukti arba bent sulėtinti žingsnį. Kavinės aromatas viską apglėbia kažkokiu keistu harmonijos kupinu jausmu. Kvapas – stiprus dalykas.

Lauko kavinėje nepersivalgysi. Joje niekad nebūna valgiaraščio „Viskas įskaičiuota“. Ko užsisakei, už tiek ir moki. Vienoje Šiaulių kavinėje net mačiau salotas pavadinimu „Minus 2 kilogramai“. Įsiminė ir mėtų skonio kavos pavadinimas – „Žoliapjovė“. Išmonės pavadinime gal ir yra, bet man kažkodėl šis pavadinimas asocijavo su Rasele ir jos žoliapjovės nupjautomis kojelėmis.

Lauko kavinės man primena jaunystės metus, kai pirmą kartą dar sovietmečiu Vilniuje apsilankiau naktiniame bare „Dainava“, kur irgi pirmą kartą išgirdau dainuojančią Birutę Dambrauskaitę. Mes, studenčiokai, nutarėme pasirodyti solidūs klientai ir užsisakyti kuo daugiau patiekalų. Padavėjas paaiškino, jog jokių šnicelių, kotletų pas juos nebūna, o tik salotos, desertai, kokteiliai, kava ir, aišku, marios alkoholio, ir tai paaiškinęs dar šyptelėjo: „Tai ką, jūs pirmą kartą naktiniame bare?“ Atsakėme, jog pirmą kartą, bet iškart pasiteiravome, ar dėl to turėtų būti mums gėda. „Na, ne“, – atsakė padavėjas, bet vis tiek mus, studenčiokus, nužvelgė paniekinamu žvilgsniu.

Taigi lauko kavinės kiekvieną vasarą tampa mano jaunystės populiariąja Vilniaus „Dainava“. Gal ir turėtų būti tokia lauko kavinių paskirtis: sėdi, žvalgaisi į praeivius, gurkšnoji kavą ar kokteilį, neskubėdamas skverbi desertą ar ragauji kokio stipresnio skystimėlio.

O dėl to „Viskas įskaičiuota“. Kartą, jau veik prieš tris dešimtmečius, keliaujant iš Antverpeno į Briuselį, draugai belgai pakvietė į restoraną, kuriame, aiškino, galėsi valgyti, kiek norėsi. Vos išvažiavus iš Antverpeno, stabtelėjome prie didžiulio stiklinio pastato. Aikštelė pilna automobilių. Įėjome vidun. Šeimininkai sumokėjo už visus kažkokią fiksuotą sumą (gaila, dabar nepamenu kokią) ir pasakė: „Valgyk, kiek tilps, viskas sumokėta, daugiau mokėti nebereikės.“

Keletas ilgų stalų, ant jų įvairiausi patiekalai: ant vieno – salotos, ant kito – sriubos, toliau – karštieji patiekalai, įvairios mišrainės, dar toliau – kava, arbata, vaisvandeniai, vaisiai, desertai, ledai. Prisidedi į lėkštutę, ko širdis geidžia, ir sėdiesi prie pasirinkto stalelio. Suvalgei, eini ir dediesi antrą, trečią kartą.

Netrukus atsirado keli tokie restoranai ir pas mus. Tik juose būdavo kiek kitaip: į lėkštę gali dėtis, kiek telpa, tačiau antrą kartą grįžti prie patiekalų stalo nevalia. Įdomu buvo stebėti lietuvaičius, bandančius kuo daugiau patiekalų prisikrauti į lėkštę. Per kraštus krenta, kiti net su pirštu ką susikrovę prilaiko. Buvo ir kelių dydžių lėkštės. Už mažesnę moki mažiau, už didesnę – daugiau.

Pagaliau ir pas mus tokie vienos lėkštės restoranai išnyko ir dabar veikiančiuose gali prie patiekalų stalo grįžti tiek, kiek nori kartų. Bet gal ir gerai, kad tai neprigijo lauko kavinėse.

Lauko kavinėse sėdintys žmonės smalsiai nužvelgia praeivius, o aš mėgstu nužvelgti tuos sėdinčius, ypač besiginčijančius.

Nors dažniausiai lauko kavinėje prie stalelio aplanko nostalgiškos mintys. Ką pasiimtum iš prabėgusio pavasario, lekiančios vasaros? Viena mūsų poetė rašė, jog pasiimtų medžių žiedų, gėlių, vaisių, knygą, paveikslą, vyno taurę, tariamo triumfo arką... Gražus pasirinkimas. Nes visi žinome, kad visa kita, kaip irgi kažkas taikliai pastebėjo, atseks patys: ligos, netektys, kažko stoka, sąskaitos už vandenį, gyvatuką, šiukšlių išvežimą... Tad dažnai ir lauko kavinėse klausiama, kodėl viskas šitaip: emigracija, maži atlyginimai, korupcija... Manau, galima tai paaiškinti, bet ar padės?

Lauko kavinėse imi diskutuoti. Kas tai yra Lietuva? O kas tai yra lietuvis? Sako, Lietuva šiandien apsivertusi. Nemanyčiau. Ieškočiau švelnesnių žodžių, pavyzdžiui, pasvirusi. Ir apie žmones nesinorėtų tik blogai kalbėti. Yra juk ir puikių. Netgi pritarčiau nuomonei, kad žmonės yra geri, tik to neparodo.   

… bet pagaliau jūs jau restorane. Prieina padavėja ar padavėjas. Ar mūsų padavėjai žino, kuriam klientui iš sėdinčiųjų prie stalelio rodyti didžiausią dėmesį? To paklausti vieni atsako, jog moterims, kiti, jog vyriausiems amžiumi. Didžiausią dėmesį padavėjas turėtų rodyti tam, kuris apmokės sąskaitą. Aišku, prieš tai turėtų suvokti, kuris tai bus. Bet tai jau jo sumanumo sritis.

Ką parašyti teksto apie lauko kavines pabaigai? Vasaros būtų nuobodesnės, jei nebūtų lauko kavinių. Be to, norisi, kad jos kuo ilgiau veiktų. Gal jų savininkai iškels ugnies fakelus ir net vėlų rudenį galėsime tokioje kavinėje jaukiai jaustis?

O baigsiu mintimi, jog jeigu ir nesilankai lauko kavinėse, žinok, kad visą laiką taip nebus, greičiausiai ateityje vis tiek ten apsilankysi. Netiki?

Ir visiškai pabaigai anekdotas apie draugus, lauko kavinėje linksmai leidžiančius laiką. Bet štai jie pamato link jų einantį kitą savo bičiulį, kuris vadinamas ištežusiu, nesusitvarkančiu su jam pavestais darbais, kuriam vis kas nors nepasiseka ir nepasiseka. Žodžiu, sėdintieji kavinėje apkalba tą savo bičiulį, bet vienas iš draugijos tarsteli: „Pastebėkite, prie kurio iš mūsų jis pirmiau prieis ir pasisveikins, tas irgi nevykėlis, nes tokį prie tokio paties traukia.“

Visi susikaupę, kiek neramūs laukia, prie kurio šis pirmiau prieis ir pasisveikins. O atėjusysis dar likus gal metrui iki stalelio kilsteli ranką ir šūkteli: „Labas, visiems!“

Į viršų