Gal ir keista, kad liepos mėnuo man atrodo tylus ir ramus. Kiti pasakys – vidurvasaris, reikia siausti, bet aš noriu ramumos. Visiems šį mėnesį atsakau vis taip pat: „Su tuo, ką tu toliau pasakysi, aš sutinku.“ Ir tylu. O juk daugiausiai energijos žmogus sunaudoja ne dirbdamas, ne sportuodamas, bet kalbėdamas.

Prisiminkime, kad Evangelijos aprašymuose Jėzus niekur neskuba. Atrodytų, kad į Jeruzalę jis turėtų skubėti, o viskas priešingai – kalbasi su žvejais, pasakoja įvairiausias istorijas, užsibūna muitininkų namuose, medituoja būdamas vienas. Kažkuris iš teologų yra pasakęs: „Jis gyvenimą ne vartoja, o tiesiog gyvena.“

„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31a), – liepė Kristus savo mokiniams. Mintis viena – ilsėtis būtina. Juo labiau kad net pats pasaulio Kūrėjas, šešias dienas triūsęs, septintą ilsėjosi.

Mūsų kalendoriuose šeštoji ir septintoji savaitės dienos pažymėtos raudona spalva – taip pažymėtos poilsio dienos. Kuri spalva ryškesnė: juoda ar raudona? Sutiksite – raudona. Atrodytų, darbo dienos turėtų būti žymimos raudonai, bet yra priešingai. Ryškumas skirtas poilsio dienoms.

Mačiau kalendorių, kur sekmadienis pirmoje vietoje, o po jo seka kitos savaitės dienos. Suprask – tik pailsėjęs gali dirbti. Rašydamas apie šventes jau mąsčiau apie tai, kad judėjai švenčia šeštadieniais, katalikai – sekmadieniais, musulmonai – penktadieniais.

Europa, jau kurį laiką perėjusi į dviejų šventadienių savaitgalį, privalo praregėti, kad ir penktadienis turi būti laisvas. Juk tą dieną nevalia dirbti ES musulmonams. Neblogai būtų – savaitės pabaigoje net trys šventos dienos.

Kam teko lankytis Izraelyje, tas girdėjo, kaip penktadieniui baigiantis visi vietiniai vienas kitam palinki „Šalom šabas!“ („Ramaus šabo“!), ir viskas užsidaro. Ir visą šeštadienį – jokio judesio. Ilsėkis pats ir leisk ilsėtis kitiems!

Apie vasarą sakome, jog tai laikas poilsiui. Kartais pagalvoju – jei Dievas kūrė pasaulį, galėjo padaryti, kad visada tęstųsi tik vasara.

Mėgstu tokiu metu tylutėliai įsitaisyti verandoje. Veranda – pati gražiausia vieta pasaulyje. Randiesi tarsi kambaryje ir drauge tarsi lauke. Verandoje laikas slenka lėtai, todėl tai geriausia vieta įvairiausiems pamąstymams. Tiesa, savos verandos neturiu, tad mielai lankausi pas draugus, kurie į ją pakviečia.

Karšta arbata, vaisiai žvelgiant į sodą, medžių šešėlius saulėje arba, ką darysi, į lietų. Kaip gera neskubėti. Džiaugtis kvapais ir spalvomis. Kai gali mėgautis laiku. Kai darai tai, ką esi numatęs, bet spėji pasimėgauti vaizdais ir pastebėti smulkmenas. Viskas, kas už verandos, tampa paslaptinga vieta.

Vidurvasarį mąstai apie sausrą ar lietų. Kaip kokia vasara. Nors sako, jog viskas visad vienodai – mūsų krašte lyja 150 dienų per metus. Būna daugiau, būna mažiau, bet, anot statistikos, vidutiniškai lyja 150 dienų per metus.

Sako, liepą padarome mažiau klaidų. Gal todėl, kad mažiau ir dirbame. Nors girdėjau apie močiutę, žiūrinčią serialus ir savo testamentą perrašančią vos ne po kiekvienos serijos. Nemanau, kad nesuklydo ir vyriškis, muzikiniu kūriniu sveikinantis savo žmoną: „Sveikinu savo žmoną Ireną ir siunčiu jai dainą „Margarita“.

Kodėl neturtingas moka brangiau? Juk ir už šildymą jis moka brangiau, nes neturėjo lėšų sienų šildyti, už benziną brangiau, nes jo automobilis senas ir daugiau „ryja“ benzino, kredito jis irgi negaus, nebent už didelius procentus. Dar gerai, kad ne už kalnų rinkimų maratonas, o prieš rinkimus viskas lėčiau brangsta.

Kai lietuviams viskas gerai, jie jaučiasi ne šiaip, nei taip ir ieško kažko blogo. Kai atranda, aprimsta, nusiramina. Šiandien gali turėti viską, ko tik širdis geidžia. Užsigeidei pavalgyti austrių arba midijų – prašau, įsigyti dizainerių rūbų – prašau, naujausią „iPhone“ – prašau, naują prabangų automobilį – jokių problemų. Negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi. Aišku, tokį turėjimą apsprendžia pinigai, bet tai – kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimą daiktą kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių, vadinamojo „blato“. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Vasarą dar pamąstai apie atsižadėjimą kokių nors blogų polinkių. Nors apie tai mąstai visad, o ne tik vasarą. Kaip malonu yra mesti rūkyti, mesti gerti, mesti svorį, nebesikeikti ar šiaip atsisakyti kokių blogų ydų.

Bet tam, kad tas įvyktų, reikalingi pažadai. Dažniausiai pasižadama „nuo pirmadienio“, metų pabaigoje, aišku, „nuo Naujųjų“, gaila, kad beveik nesigirdi pažado „nuo vidurvasario“. O gal tai būtų kaip tik stiprus ir reikšmingas pažadas, nes, nors ir atrodo liepos 15 visai nereikšminga diena, bet juk tai šlovingo ir pergalingo Žalgirio mūšio data.

Šiaurės Amerikoje pasakymas „naujametis pažadas“ bendrinėje kalboje reiškia maždaug tą patį, ką lietuvių posakis „šakėm ant vandens parašyta“. Taigi, kodėl apskritai žmogui norisi pasižadėti? Na, o jei jau pasižadi, kaip tada padėti sau tą pažadą įvykdyti?

Baigsis vasara, ne už kalnų rinkimų maratonai.

Kiek daug žada mūsų valdantieji. Tiesa, mes dėl to juos ir rinkome, kad kažką žadėjo. Jų pažadai bent man panašūs į pažadus giminaičių, kurie žada iki mirties prižiūrėti ligotą savo dėdę, kol šis užrašo jiems savo butą.

Šiandien populiarus pažadas įveikti korupciją. Pritariu tam, kuris pasiūlė, jog jei norite nugalėti korupciją – skaitykite Ibseną. Jo kūriniai tarsi prieškorupciniai vadovėliai, reikia tik įsiskaityti.

Kadangi žmogus apdovanotas ne tik atmintimi, bet ir sugebėjimu svajoti, tad jis sumąsto įvairiausių pažadų. Tačiau žmogui tingėjimo atseikėta daugiau nei valios. O ir garsusis J. Campbell yra pasakęs: „Jei laikysies tvirtai įsitvėręs savo gyvenimo plano, niekada nesužinosi, kokį tau buvo sumanęs pats gyvenimas.“

Praėjusio amžiaus pradžioje pasaulis buvo pilnas nervingų šūkavimų ir bandymų naujų technologijų – radijo, telefono – pagalba perduoti žmogaus balsą į kitą kambarį, miestą, šalį ar žemyną. Tai pasiekta ir persistengta. Tyrimai rodo, kad gyvename triukšme, kuris gali sukelti susierzinimą, miego sutrikimus ir pakenkti sveikatai. Pasirodo, Lietuva – viena triukšmingiausių Europos valstybių.

Todėl verandos nekeisčiau ir jokį primityvų kurortą. Jokiu būdu nekeisčiau į Palangą. Dabar Palanga mėgina vaidinti vakarietišką kurortą, bet geriau to nedaryti – vis tiek sava dvasia Palanga yra nomenklatūrinis kurortas. Būnant joje neapleidžia jausmas, kad vėl atsidūrei sovietmetyje. O dar mažėja pliažas, griūva kopos. Gaila, bet erdvės skleistis buvusiam romantizmui greit visai nebeliks. Kur megsis meilės romanai tada? Su nostalgija prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?“

Nors. Draugai grįžo iš Akapulkos. Jūs laimingi, sakau jiems, pailsėjote ir, aišku, esate pilni įspūdžių. O jie: nieko gero, Akapulka tik daug kartų padidinta Palanga.

Girdėjau ir kitą nuomonę, kad būdamas net ir banaliausiame kurorte nors savaitę vis tiek persikeli į kitą būvį. Nors to sieki sąmoningai, tai ateina netikėtai. Tokios jau tos atostogos ir toks jau tas išvykimas iš namų. Sako, kad kitas būvis ir yra poilsis. Aš nesutikčiau.

Mėgstu pasakoti, o kartais ir pasiklausyti anekdotų. Vasarą, pastebėjau, visi pasakoja kiek subtilesnius anekdotus, nei kitais metų laikais. Gal ta vasaros ramuma šitaip veikia. Tad vis susimąstau apie humoro jausmą, jo turėjimą ir stygių. Sako, jeigu nori įžeisti žmogų – viešai apkaltink, jog jis visiškai neturi humoro jausmo. Tikrai įsižeis. Nors tokį būdą gali naudoti tik asmuo, kuriam ir pačiam su humoro jausmu nelabai kas...

1977 m. psichologai Robert M. Kaplan ir Gregory C. Pascoe pirmieji įrodė, kad auditorija geriau atsimena tokį pranešimą, kuris pateiktas su humoro doze. 1986 m. Mičigano universiteto mokslininkai su savanoriais ištyrė tūkstantį skelbimų ir priėjo išvadą, kad humoristinė reklama įsimenama 17 procentų geriau.

1987 m. amerikietis Victor Raskin paskelbė savo „Visuotinę žodinio humoro teoriją“. Jo nuomone, humoro sukūrimo paslaptis slypi loginėje kalbos struktūroje. Jis rašo apie 27 „receptus“ (mechanizmus) humorui kurti. Tačiau ar pagal juos galima sukurti kokybišką humorą arba atskirti gerą pokštą nuo neskoningo?

Humorą tyrinėjantis Los Andželo universiteto antropologas Elliott Oring teigia, kad šiuolaikinio humoro pavyzdžių randama dar V a. rašytiniuose šaltiniuose. 1776 m. škotų mąstytojas James Beattie apie juoką rašė daugmaž tą patį, ką skelbia modernios XX amžiaus humoro teorijos.
Ir nors JAV ir Didžiojoje Britanijoje į tyrimus mestos galingos mokslo pajėgos su kompiuterinėmis analizėmis, psichologiniais testais ir smegenų tomografijomis, o Vokietijoje dirba ištisas humoro institutas, šimtaprocentinės humoro formulės dar teks palaukti.

Kaip iš tikro reikia sakyti: „humoro jausmas“ ar „jumoro jausmas“? Ilgai ieškojęs išsiaiškinau, jog vis dėlto lietuviškai turėtų skambėti „humoro jausmas“. „Jumoras“ yra rusiška žodžio forma – rusų kalboje tarptautinių žodžių „h“ verčiamas į „j“.

Tautos mentalitetas, kultūra – tai tautos savastis, kuri formuojasi visą jos gyvavimo laikotarpį. Skaičiau, kad tautos mentalitetu vadinama tam tikrų tautos psichinių ypatybių ir charakterio bruožų visuma, kuri glaudžiai persipina tautos kultūroje. Iš tam tikrų tautinių skirtybių galima atpažinti vienos ar kitos kultūros žmogų, pvz., vienokie rusai, kitokie vokiečiai, dar kitokie amerikiečiai, be abejo, visai kitokie kinai, o visų skirtingiausi žydai. Šie stereotipai labai greitai tampa anekdotų ir kitų linksmų pasakojimų temomis.

Čiukčio turistas klausia:
– Kodėl apie jus tiek anekdotų kuria?
– Tai labai paprasta paaiškinti, – atsikrenkščia klausiamasis. – Supranti, antagonizuodami visuomenės paviršiuje, mes esame ne kas kita, tik subaproliusinių emocijų simbiotinė atrakcija, priešpastatyta elektoratui, kuris anihiliuoja individualią nepilnatvę, tokiu būdu įgydamas apibrėžtos realybės pojūtį.

Kokie yra lietuviški anekdotai? Vienokie buvo prieškariu, kitokie – sovietmečiu. Kokios temos dabar gimdo anekdotus? Pavyzdžiui, anekdotu gali būti jau ir tai, kad Lietuvoje vienam gyventojui tenka daugiausia oro balionų pasaulyje, Lietuvoje mobiliųjų telefonų daugiau nei gyventojų (esame pirmi ES pagal mobiliųjų telefonų kiekį vienam gyventojui), Lietuva nedidelė, bet į ją telpa visas pasaulis: Akropolis, Babilonas, Bruklinas...

„Esu labai vienišas“, – pasiskundė bičiulis. „Gal valgai daug česnakų?“ – paklausiau jo. Norėjau linksmai bičiulį paguosti, bet jis to nesuprato ir rimtai pradėjo pasakoti, jog suvalgąs vieną česnako skiltelę per dieną, nes, girdi, taip apsisaugos nuo ligų.

Vienas mūsų Seimo narys, turintis du vaikus, televizijos laidoje sakydamas, kad turi vieną vaiką ir dukrą, mąstė vykusiai pajuokavęs. Visgi nesinori sakyti, kad lietuvių tauta neturi ironijos ir humoro jausmo. Visiškai pritariu teiginiui, jog sunkius periodus išgyventi padeda ironija.   

Ar žmogus gali būti savojo likimo šeimininkas? Sako, jog žmogaus gyvenimas užprogramuotas, girdėjau kalbant apie šešias kartas ir niekur, girdi, nuo šito nepabėgsi (tavo padarytas nuodėmes vilks dar šešios kartos). Irgi abejočiau. Nors, kai susimąstai... Visgi reikia nepamiršti, kad likimas šypsosi tik gražios sielos, aktyvioms ir iniciatyvioms asmenybėms, savarankiškiems, stipriems žmonėms.

Jau esu rašęs, kad už viską blogiausia – puikybė. Štai pradėjau puikuotis, jog su manim, kaip kelionių vadovu, turistai mielai vyksta į keliones. Bet štai rugpjūčio 3 d. numatyta kelionė į Lvovą, kurion aš negalėsiu vykti, nes „Laiptų galerijoje“, kurioje dirbu, vyks pleneras „Šiaulių Monmartro Respublika“. Kelionę vesiu ne aš, o žmonių prisirinko pilnas autobusas. Aš vesiu ten kelionę rugpjūčio 15 d., vietų dar yra. Dievas baudžia už puikybę.

O pačioje liepos mėnesio teksto pabaigoje pacituosiu mano mėgiamo poeto Jono Strielkūno eilėraščio „Liepa su jaunystės draugu“ posmelį. Kiekvienais metais liepą jį prisimenu:

Nei septyneto brolių, nei draugų neturėjom iš tikro.
Buvom du. Vieniši. Ir ilgėjomės moterų mes.
Nežinojom, kad jos vienusyk meldžias Velnio ir Dievo šventykloj,
Kad nusiaubs ir kad vėl apvaisins nelaimingos jaunystės žemes.