Vasaros tampa keistos ir nepastovios. Gali laukti orų įvairovės: tai karšta, kad net įkaitęs oras virpa, tai šaltas lietus košia, nors pastarasis šiemet retokas. Dauguma mano kartos žmonių dar turėjo senelius kaime ir vasara reiškė, kad prasideda laisvė nuo miesto dulkių.
Vasara – šviesos ir gėlių meras, kai gėlių vainikais puošiami kiemo vartai ir namų durys, dabinamas trobos vidus ir karvių ragai. „Iš kur tas svaiginantis širdį andante“, – apie vasarą rašė Vincas Mykolaitis-Putinas eilėraštyje „Birželis“.
Vasarą J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje, kaimo turizmo sodybose, prie upių, ežerų vėl būtinai kažkas nori pasiklausyti dainos „Vasara jau nubarstė“ ir dainininkai saviveiklininkai ją traukia ilgindami balses: „tū ateiny kaip aušrynė...“
Jau liepa. Vasara įpusėjo. Šiaip jau liepos baigia žydėti liepą, bet kartais jos žydi ir anksčiau, kaip kad šiais metais – birželį. Neverta dėl to liūdėti, neverta ir džiaugtis – viskas vyksta, kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad ne tik liepą, bet jau ir birželį galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.
Vasarą dažniausiai lydi malonūs potyriai, todėl nemalonūs itin žeidžia. Man su vienu tokiu teko susidurti. Švenčiant Jonines vienas iš svečių pakilią nuotaiką sugebėjo sumauti keliais žodžiais, tartais kitai vakaro viešniai: „Tu puikiai atrodai, tai ne mano žmona, visad apsileidusi.“ Nebesinorėjo toje draugijoje likti. Ne tik man, pastebėjau, jog taip ir kitiems. Man tuos žodžius taręs tapo panašiu į meilės nuotykiais bandantį pasididžiuoti vyrą, kuris, iškart aišku, yra kompleksuotas ir neslėpdamas meilužių vardų galutinai susigadina savo įvaizdį.
Tiesa, sugadintos liko visos Joninių šventės. Nors vargu ar Joninės gali būti alaus ar panašiomis šventėmis, kai šventasis Jonas buvo didysis abstinentas. Manau, jam gėda iš dangaus stebėti, kaip mes jo šventę švenčiame. Bet ką darysi.
Vasarą norisi skaityti knygas apie meilę. Tiesa, sako, jog apie meilę visos knygos. Gal ir taip, bet neseniai pasirodžiusi Linos Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ ypač. Kad tai knyga apie meilę, pripažįsta ir pati autorė.
Atrodo, kaip čia gali būti – knyga apie nuodėmes, vadinama knyga apie meilę. Labai paprasta – kilimas iš nuodėmių ir yra meilė. Kiekvienas pamąstys, jog knyga apie sielos dėmes – puikybę, rūstumą, tinginystę, pavydą, godumą, gašlumą, rajumą – ir išsivadavimą nuo jų gali padvelkti viduramžiais. Bet ši knyga viena iš perkamiausių. Net nustebau. Gal viskas tiesos paprastume. Imi ir viskuo patiki.
Vienas bičiulis neseniai pastebėjo: „Visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusi puikybė.“ Puikybė – žmogaus neišmokta gyvenimo pamoka. Puikybės ir, tarkime, pavydo ar kurios kitos nuodėmės lygmuo nesiskiria, bet ji – pirmoji iš septynių didžiausių ydų.
Kas toji „nuodėmė“ nėra tiksliai apibrėžta. Dažnai galvojame, kad nuodėmė – tai nesėkmės, nepasisekimo sinonimas. Enciklopedijose ir „Vikipedijoje“, ieškodamas nuodėmės apibrėžimo, užtikau tokį labai trumputį: nuodėmė – netinkamas veiksmas, nusidėjimas. Pasirodo, žodis „nuodėmė“ kildinamas iš graikų žodžio „hamartia“, kuris reiškia „nepataikymą į tikslą“.
Knygos „Septynios nuodėmės psichologo kabinete“ autorė Lina Vėželienė viename interviu tarstelėjo, jog jos mėgiamiausia knyga – Charlotės Brontė „Džeinė Eir“.
Prisiminiau ir apie save. Manęs kartą paklausė, kokią moterį gyvenime kelčiau ant pjedestalo. Pasakiau, jog savo mamą. Pritarė, tačiau siūlė išskirti ką nors be jos, nesvarbu, ar ji būtų tikrai gyvenusi ar tik personažas. Ilgai mąsčiau ir prisiminiau – Džeinę Eir.
Gal klystu, turbūt geriau pasakytų moterys, bet taip manau. Skaičiau, jog prieš šimtą metų Virginia Woolf, minėdama Ch. Brontės šimtmetį, prisėdo dar kartą perskaityti „Džeinę Eir“. Ji manė, kad knyga atrodys pasenusi, bet ji taip patraukė ir sujaudino, kad niekaip nepajėgė atsiplėšti. Pagrindinės Džeinės Eir savybės – protas ir drąsa. Jau romano pradžioje pamilsti našlaitę, augančią nemylinčių giminaičių namuose, ir imi jaudintis dėl jos likimo.
Bet šio teksto tema – vasara. Ką dar apie ją parašius? Lauke neapsakomai gražu. Rytas saulėtas, danguje vartosi balti debesys, o gaivaus oro gurkšnis tampa tarsi atgaiva. Iš tikrųjų niekas nesikeičia – namai tie patys, miestas tas pats, žmonės tie patys, tik kalendoriuje keičiasi skaičiai.
Dviejų bičiulių pokalbis parduotuvėje.
– Dvejus metus nesimatėme! Kas naujo?
– Tai va, sulčių nusipirkau.
Senovėje vienas žmogus yra pasakęs: „Jeigu pasaulyje nebūtų gėlių, mėnulio ir gražių moterų, tai nevertėtų net gimti.“ Prisiminiau ir kinų poetą Čžan Čao: „Jeigu pasaulyje nebūtų tušo, šaškių ir vyno, nebūtų verta ir gyventi.“ Vienam daugiau, kitam mažiau, bet visiems kažko reikia. O tokių pastebėjimų be galo daug...
Tik žvelgdamas iš šių dienų kasdienybės išsigąsti, kad pats ne tik plauki paviršiumi, nepastebėdamas brangaus ir išnykstančio paprastų malonumų žavesio, bet savo galvą prikemši neesminių svetimų dalykų, pasakymų, blevyzgų, baimių, gandų nuotrupų ir dar visokiausių šiukšlių. Jei tau trisdešimt, o tu dar nevedęs, jei keturiasdešimt, o dar neturi vaikų, jei penkiasdešimt, o dar nepasistatei namo ar bent neturi kokio nors kito būsto, visa tai tu gali turėti būdamas šešiasdešimties, bet tikro džiaugsmo jau nebepajusi.
Skelbimas ant bažnyčios durų: „Vasaros sekmadieniais pensininkų choras negiedos. Parapija dėkinga choristams.“
Vieni eidami gatve nori nusispjauti ant šaligatvio, bet nedaro, nes išsilavinimas neleidžia, kitiems net tokia mintis nekyla. Pastebėjau, jog dažnai rašau apie vyrus, įžeidžiančius savo moteris. Bet taip yra, todėl siūlau vyrams dažniau atsiprašinėti moterų. Reikia ar nereikia. Nepakenks. Net galima atsiprašyti ir už nuodėmes, kurios dar bus. O jei siunčiate moteriai gėlių, siųskite jas ne į jos namus, bet į biurą, kad bendradarbės matytų.
Mokslininkai teigia, kad Žemėje temperatūra visą laiką po truputį kyla. Oro temperatūra turi įtakos ir vandenynų vandens lygiui. Aukščiausia temperatūra iki šiol užfiksuota Afrikoje 1922 m. spalio 13 d. Tuomet ji buvo pakilusi iki 57,8°C. Aukščiausia temperatūra Lietuvoje iki šiol užfiksuota 1994 m. liepos 30 d. Tuomet ji siekė 37,5°C. Buvo prognozių, jog ir šią vasarą termometro stulpelis gali tiek pakilti.
O apie šią vasarą horoskopai prognozuoja, kad ji siūbuos, mėtys kaip amerikietiški kalneliai. Kintančios situacijos, nelauktos žinios, netikėti susitikimai, malonūs ir ne itin išgyvenimai – tokia šių metų vasara. Bus sausros, bet bus ir lietingų dienų.
Dabar toks gyvenimas, kad problemos, rūpesčiai ir vasarą mūsų neapleidžia. Štai skaičiau, kad 2030 metų rugsėjo 21 dieną nusimato didelė katastrofa, nes į mūsų planetą gali smogti asteroidas, o toji smūgio galia pranoks šimtą atominių bombų. Ekspertai sako, jog tas grėsmingasis asteroidas SG 344 yra 30x70 metrų dydžio. Astronomų nuomone, tokio kūno pakaktų Londono didumo miestui sugriauti.
Saulės sistemoje yra apie 100 tūkstančių asteroidų, dydžiu panašių į SG 344. Jų kritimas Žemėje nėra naujiena. Kas šimtą metų bent vienas į ją pataiko. Mielas skaitytojau, kada paskutinį kartą į Žemę pataikė asteroidas? Tad labai realu, jog taip nutiks 2030 metų rugsėjo 21 dieną...
Mėgstu teologų paklausti, kuri Šventojo Rašto vieta jiems labiausiai įsimintina. Dauguma atsako diplomatiškai, jog visas Šventraštis reikšmingas, kai kas išskiria Kalno pamokslą, kur Jėzus vardija palaimintuosius, kai kas – kažkurį iš Jėzaus stebuklų, kai kas tokį, atrodo, nereikšmingą epizodą: Jėzaus susitikimą su mokiniais kelyje į Emauso miestelį...
Man kažkodėl pati įsimintiniausia Šventojo Rašto istorija – pasakojimas apie sūnų palaidūną.
Vienas garbingas sodietis turėjo du sūnus, kurie vienas nuo kito skyrėsi kaip diena nuo nakties: vieną viliojo lengvabūdiškas gyvenimas, o kitas išsiskyrė sutelktu rimtumu. Kai pirmasis pasiėmė savo dalį ir iškeliavo į pasaulį, antrasis liko namuose ir darbavosi ūkyje. Kol pirmasis nieko geriau nerado, kaip keliauti iš vietos į vietą, ulioti ir švaistyti iš namų pasiimtą turtą, antrasis stropiai ir tvarkingai rūpinosi ūkiu.
Kai pasprukėlis ir paklydėlis sūnus iššvaistė iš namų pasiimtą savo turto dalį ir nebeturėjo kur glaustis ir kuo misti, grįžo namo. Kai jis, jau laikytas prarastu, apdriskęs ir išsekęs, vieną vakarą staiga pasirodė – tarsi iš numirusiųjų prisikėlė, jam visi lyg pamišę puolė rodyti meilę. Galima manyti, kad tėvas kasdien lipdavo prie namų ant kalnelio, jeigu toks ten buvo, ir žiūrėdavo, ar nepasirodys grįžtantis sūnus. Viltis jo nė dienos neapleido.
Šiandien daugelis pavyzdžiu apie sūnų palaidūną bando pasinaudoti. Ypač tie, kurie kažkuo nusikalto. Jie sako, kad Dievas, kaip sūnaus palaidūno atveju tėvas, visiems atleidžia. Taip, tačiau reikalinga atgaila. Prisiminkime, kad grįžęs sūnus nuoširdžiai gailėjosi, suklupo prieš tėvą ir pirmieji jo žodžiai buvo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau.“
Šioje istorijoje ryški ir antrojo sūnaus linija. Jis mielai būtų norėjęs atsidurti tokio didelio džiaugsmo, sutinkant jo brolį, centre. Todėl būtent jis tarp visuotinio linksmumo ir džiaugsmo liko blogai nusiteikęs ir pyktelėjęs. Kas atsitiko su visais kitais to įvykio dalyviais bei liudininkais, nežinome. Šventasis Raštas to nemini. Be abejo, jie visi seniai mirė. Užtat tas nepatenkintasis, sako, dar gyvena. Prisiminkite, juk jis buvo užsukęs pas jus murmėdamas ir bambėdamas apie didžiulę neteisybę, apie tai, kad jis ne laiku gimė ir atsidūrė ne toje vietoje.
Atrodo, jog vasarą reikėtų visiems ilsėtis, tačiau nemačiau besiilsinčių astrologų. Jie vis kažką pranašauja ir pranašauja, kuria horoskopus. Mano mėgstamo kino detektyvo „Midsomerio žmogžudystės“ vienoje iš serijų („Nulemta žvaigždžių“) herojė astrologė į policijos komisaro pašaipą atsako: „Aš – astrologė, o ne pranašysčių salono ponia.“
Su ironija apie horoskopus yra pasakojęs rašytojas Jurgis Kunčinas. Horoskopas tądien jam buvo išpranašavęs bendravimą su įžymiais žmonėmis. Diena jau slinko vakarop, tačiau jokių įžymių žmonių Jurgis nesutiko. O sovietmečiu buvo populiaru vakarais ar net naktimis gerti muziejuose. Tiesa, ši mada berods buvo tik Vilniuje ir Kaune.
Nusiperki butelį ir beldi į kokio nors muziejaus duris. Budintis trumpai paklausdavo: „Kto?“ Atsakyti turėdavai: „Chui v palto.“ Išgirdęs slaptažodį, budintis įleisdavo ir iki paryčių galėdavai būti meno šventovėje.
Rašytojas tąkart užsuko į F. Dzeržinskio muziejų. Ištuštinus Jurgio atsineštas lauktuves, budintis nuėjo miegoti į savo kambarėlį, o svečias buvo apnakvindintas didžiojoje muziejaus salėje ant kėdžių. Vargingame ir kietame guolyje buvo sunku užmigti, todėl rašytojas nusprendė dar pasižvalgyti po muziejų. O budintis buvo parodęs du vertingiausius muziejaus eksponatus: didžiojo revoliucionieriaus kandiklį ir jo lovą. Išsitraukė Jurgis turėtą cigaretę, įsidėjo į kandiklį ir užtraukė skanų dūmą. Berūkydamas pamąstė, jog kam kankintis ant sustumtų kėdžių, kai puikiausiai galima pagulėti plačioje paties Felikso Edmundovičiaus lovoje. Tiesa, rytą budinčiojo buvo išbartas, tačiau horoskopas išsipildė – prisiliesti prie įžymių žmonių pavyko.
Jei jau klausyčiau kokių pranašų, tai bent tų, kurie moko kaip būti laimingiems. Nors čia gal labiau psichologų laukas. Nuostabu būtų, jeigu kas pamokytų, kaip atsikratyti surūgusių, rūškanų veidų ir net per šventes laikytis gedulingos rimties tyliai keiksnojant esamus ir menamus priešus. Kas mums įdiegs tikėjimą, jog žmonės gali būti skirtingi, kitokie negu mes, tačiau geri.
Įstrigo keletas psichologijos atskleistų reiškinių:
1. Jei pasakome savo tikslus kitiems, mažesnė tikimybė, kad juos įgyvendinsime.
2. Sprendimai būna racionalesni, kai apgalvojami ne gimtąja kalba.
3. Daugumai žmonių mėgstamiausia daina asocijuojasi su tam tikra asmenine emocine patirtimi.
4. Nuo muzikos, kurios klausome, nuo dailės kūrinių, kino filmų, teatro spektaklių, kuriuos stebime, priklauso tai, kaip suvokiame aplinkinį pasaulį.
5. Esame laimingesni, kai leidžiame pinigus kitų, o ne savo reikmėms.
6. Esame laimingesni, kai pinigus leidžiame ne daiktams, o paslaugoms, kurios suteiks naujų įspūdžių.
7. Šiuolaikiniai vaikai labai įsitempę. Dabartinių paauglių nerimo lygis siekia 1950 metų vidutinių psichinių ligonių nerimo lygį. Panašiai ir su suaugusiais.
8. Religiniai ritualai, praktikavimas padeda patirti mažiau streso bei vidinės kančios.
9. Esame laimingesni, kai mus supa laimingi žmonės.
10-ąjį susigalvokite patys.
Šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, kad grožis išgelbės pasaulį. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais.
O jei dar kiek apie puikybę ir kitas nuodėmes, tai jei galime išvengti nuodėmių, pasistenkime jų išvengti.
