facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Romos senatas, atsižvelgdamas į Julijaus Cezario nuopelnus, septintajam metų mėnesiui davė Julijaus vardą. Skaičiau, kad valams šis mėnuo – šieno, airiams – uodų, pievų, škotams – griaustinio. Lietuviškas liepos mėnesio pavadinimas irgi yra senas – jį jau randame K. Sirvydo žodyne. Liepa turėjo labai mažai pakaitalų. Lietuviai šį mėnesį yra vadinę šienpjūčiu arba šienpjūviu. Dažniausiai vadindavo liepa, liepiniu arba liepžiedžiu. Dar pasitaikydavo plaukjavio ir plūkio pavadinimai.

Lietuviams didžiausia liepos mėnesio šventė – liepos 6-oji, kai paminime pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Mindaugas – asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasine jėga. Istorijos šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju. Nesunku atspėti, kodėl lietuviai jam suteikė tokį garbingą vardą – jis tuo metu (XIII a. pradžioje) sugebėjo vykdyti lanksčią politiką, niekais pavertusia begales Kryžiuočių ordino planų.

Liepos 10-ąją – Septyni broliai miegantys. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas septyniais broliais miegančiais arba „myžniais“. Jei šią dieną išvis nelyja, irgi nėra gerai, gresia sausra. Kaip bebūtų, septyni miegantys broliai liepos 10-ajai auštant trumpai pasirodo danguje Sietyno pavidalu. Kiekvienas brolis – žvaigždelė. Pažiūri, pasvarsto mūsų darbus ir, saulei tekant, vėl užmiega.

Prisiminiau psichologų išvestą formulę laimei išmatuoti: Laimė = ŠO+ (G+B), Ats/T+L. Reikšmės: ŠO – šviežias oras, G – gamta, B – bendravimas, Ats – atsiminimai apie vasaros atostogas vaikystėje, T – temperatūra, L – artėjančio savaitgalio laukimas. Tas viskas tinka pirmosioms liepos dienoms. Ir 6, ir 10, ir kitoms.

Tai gal rytojaus diena pati laimingiausia? Kas galėtų paneigti? Tiesa, manant, kad liepos 6-oji ar 10-oji yra pačios laimingiausios dienos per metus, paklaida gali įsivelti, nes mokslininkas, matyt, neatsižvelgė į tai, kad, tarkime, klimato sąlygos skirtingose Žemės vietose yra skirtingos.

Iš liepos mėnesio šventųjų ryškiausias, be abejo, šventasis Benediktas – Europos globėjas. Jo diena – liepos 11-ąją. Šventųjų sąraše dabar yra 31 šventasis ir 21 palaimintasis, vardu Benediktas.

Tačiau Senojo žemyno krikščionims svarbiausias yra Šv. Benediktas Nursietis. Pasiturinčių italų sūnus, gyvenęs V–VI amžių sandūroje, studijavęs teisę ir literatūrą, nepaisydamas išsilavinimo pasitraukė iš pasaulio triukšmo ir įkūrė pirmąsias krikščionių atsiskyrėlių bendruomenes, vėliau pavadintas benediktinais. Šie vienuoliai tebegyvena pagal šv. Benedikto parašytą taisyklių rinkinį „Regula“. Malda, mokymasis ir fizinis darbas į tris lygias dalis padalija benediktino dieną.

Toks religinio gyvenimo būdas paplito Vakaruose ir tapo visų vienuolynų esme. „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“) – ir mūsų dienas pasiekė ši šv. Benedikto tezė. Tiesa, vienuoliai veikė plačiai – rūpinosi kultūra ir net kitais malonumais (benediktinų likeris). Todėl 1964 metais šv. Benediktas buvo paskelbtas Europos globėju. Šv. Benediktas gelbsti nuo apsinuodijimo, akmenligės bei rožės. Jis – daugelio specialybių atstovų globėjas. Žemdirbiai, chemikai, melioratoriai, inžinieriai, architektai, speleologai bei moksleiviai liepos 11-ąją lenkiasi savo globėjui šv. Benediktui.

Liepos 15-oji – Žalgirio mūšio diena. 1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė vokiečių ordino kariuomenę. Šis mūšis nulėmė ordino galybės galą.

Mūšis įvyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai „Žaliagiris“) kaimelio, tad lietuviai šį mūšį vadina Žalgirio mūšiu, vokiečiai ir kitų vakarų Europos šalių žmonės – Tannenbergo mūšiu (lietuviškai „Eglių kalno“).

Kryžiuočiai tą dieną turėjo iš viso 32 tūkstančius karių, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė – 51 tūkstantį. Vokiečiai buvo daug geriau ginkluoti. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais. Kryžiuočiai turėjo apie šimtą patrankų. Kryžiuočių kariuomenėje, be vokiečių, buvo anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, tiuringiečių, čekų, liuksemburgiečių, flamandų, olandų. Manoma, kad Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti vokiečių kariuomenę suvaidinus, jog traukiasi. Tada vokiečių kariuomenė išsisklaidė ir tapo pažeidžiama.

Iš religinių liepos švenčių negalima neišskirti nuo seno Lietuvoje prisimenamos Škaplierinės. Švenčiausioji Mergelė Marija Škaplierinė, arba tiesiog Škaplierna, arba Prapjovos, švenčiama liepos 16 d. Liaudies tikėjimuose Mergelė Marija, Dievo Motina, šią dieną sielas iš skaistyklos išvaduoja. Škaplierinė, arba Karmelio kalno Marijos šventė, pradėta švęsti karmelitų ordine 1376 metais. Lietuvoje daug kur vyksta iškilmingi atlaidai. Pagal senąjį kalendorių ši diena buvo laikoma rugiapjūtės pradžia (pabaiga – per Jokūbines ar Onines).

Liepos 22-ąją savo dieną švenčia Marijos. Marija Magdalietė buvo būtent toji, kuri stovėjo prie kryžiaus ir į taurę supylė Kristaus kraują. Ta taurė vadinama Šventuoju Graliu.

Marija Magdalietė bažnyčios minima kaip išlaisvintoji iš septynių demonų. Ji ėjusi paskui Kristų iki nukryžiavimo vietos, o Velykų rytą pirmoji pamačiusi jį prisikėlusį ir pranešė jo mokiniams. Su kitomis moterimis pamačiusi tuščią kapą ir du angelus jame, nubėgo pranešti apaštalams; paskui Jėzus jai pasirodė ir ji, kolei atpažino, palaikė jį sodininku. Marijos Magdalietės kultas labiausiai paplitęs Prancūzijoje. Po visų gyvenimo vingių savo apaštališką veiklą Marija Magdalietė pradėjo Marselyje ir Eks an Provanse.

Po mirties jos kūnas buvo pagrobtas iš Eks an Provanso ir nugabentas į Vezlė. Iš čia nuo XII amžiaus jos kultas paplito po visą Prancūziją. Vezlė puošia didelė Marijos Magdalietės bazilika. Ją lanko maldininkai, nuo jos prasideda jų kelionės į Santjago de Kompostelą.

Dar viena iškili šio mėnesio šventoji – Ona (liepos 26 d.). Šventoji Ona yra ypatinga moterų globėja ir užtarėja. Seniau kai kur Lietuvoje ji kartu su šventąja Agota buvo laikoma ir saugotoja nuo ugnies bei gaisro. Tai ir prinokimo šventė, nes jau apstu prisirpusių uogų, pasikasama šviežių bulvių, iškepama naujo derliaus duonos. Šventoji Ona – Mergelės Marijos motina. Derėtų tą dieną prisiminti ir šv. Joakimą – Mergelės Marijos tėvą.

Po religinių švenčių šį mėnesį būtina prisiminti minimą Pasaulio lietuvių vienybės dieną – liepos 17-ąją. Didėjant žmonių emigracijai į užsienį, kasmet ją turėtų švęsti vis daugiau tautiečių. Ne alus turi vienyti lietuvius, o daug tauresni dalykai. Simboliška, kad tą dieną paminime ir mūsų lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žūties metines.

Dar šiais metais šis mėnuo – futbolo mėnuo. Pasaulio futbolo čempionatas su tokiu skaičiumi komandų futbolo fanams tikra šventė.

Galima sakyti, kad futbolas išrastas keletą kartų įvairiose pasaulio vietose ir įvairiu metu. Lotynų Amerikos gyventojai teigia, kad futbolas – jų išradimas, ir net šaiposi iš Europos čempionatų, nes, girdi, kaip tikrą džiazą pagros tik juodžiai, o ne baltieji, taip tikrą futbolą žais tik Lotynų Amerikos šalių atstovai, o ne europiečiai.

Tiesa, geriausi futbolininkai ateina iš darbininkų rajonų, augę susispaudę ankštuose butuose, kai nori nenori tenka daugiau laiko praleisti lauke. Jie taip pat patiria mažiau spaudimo iš tėvų ruošdami namų darbus, o žaisdami sportinius žaidimus tarp bendraamžių įgyja ir statusą, ir prestižą.

Vis dėlto Lotynų Amerikos gyventojai nėra teisūs – futbolo tėvyne pripažinta Anglija. XIX a. viduryje būtent Anglijoje sukurtos taisyklės, kurios iki šių dienų nedaug pakito. Aišku, kažkokių pasikeitimų šiame sporte gali būti. Pavyzdžiui, siūloma kampinį kelti iš arčiau, tai yra, nuo baudos aikštelės kampo, o užribį ne rankomis išmesti, o išspirti koja.

Skirtumas tarp Lotynų Amerikos šalių futbolo ir europinio yra. Pirmasis, sakyčiau, daugiau gaivališkas, europinis – disciplinuotas. Pastarąjį visad demonstruoja Vokietijos rinktinė.

1954-aisiais pasaulio futbolo čempionate Šveicarijoje Vakarų Vokietijos komanda įveikė Vengriją. Vengrai (tuomet stipri komanda, nepatirianti pralaimėjimų) pirmavo 2:0, bet pralaimėjo 2:3. Tuo metu visoje Vokietijoje buvo vos 40 tūkstančių televizorių, tad juos turinčiųjų giminės, kaimynai buvo prigludę prie jų, o visi kiti – prie radijo imtuvų. Pergalė buvo švenčiama abiejose padalytos Vokietijos pusėse. Šalis galėjo didžiuotis vokiškumu.

Pergalė neliko nepastebėta net menininkų. Kas pamena Rainerio Wernerio Fassbinderio filmą „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“, gal prisimins, ir kaip finaliniuose kadruose Marija Braun, sėkmę pasiekusi pokario vokietė, degasi cigaretę, užmiršusi įjungtas dujas, ir sprogimas nuaidi drauge su finaliniu teisėjo švilpuku. Sprogimas ir vokiečių pergalė!

Futbolas – menas ar bergždžiai praleistas laikas? Toks klausimas kamuoja ne vieną. „Viską, ką žinau apie moralę ir įsipareigojimus, aš išmokau iš futbolo“, – sakė užkietėjęs futbolo žaidėjas Albertas Camus.

O ar žinote kas buvo Anglijos Portsmuko klubo vartininkas? Ogi – seras Arthuras Conanas Doileis. Leonidas Donskis nagrinėjo europietiškos kultūros tradicijas ir futbolą, be to, jis net TV komentavo futbolo rungtynes.

Tiesa, būta ir priešingų nuomonių. Pavyzdžiui, Jorge Luiso Borgeso: „Futbolas yra populiarus, nes kvailystė yra populiari.“ Jis net seminarus savo studentams rengė futbolo mačų metu.

Rašytojai mėgsta futbolą. Yra net įsisteigusi Alessandro Baricco rašytojų futbolo gerbėjų lyga. Kažkas net palygino, kad Lietuvoje yra tiek pat futbolo gerbėjų, kaip ir poezijos skaitytojų. Štai Lietuvos čempionatų metu stadionan susirenka vos 200 sirgalių, tai yra tiek pat kiek nusiperkančių lietuvių poeto eilėraščių knygelę.  

Vokietijos vyskupų konferencijos iniciatyva dargi yra atsiradusi internetinė svetainė pavadinimu „Bažnyčia su kamuoliu“. Per Bavarijos radiją mintimis apie šį sportą ne kartą dalijosi ilgametis Miuncheno arkivyskupas, kardinolas Jozefas Ratzingeris, žinia, dabartinis popiežius-emeritas Benediktas XVI.

Vienas iš arkivyskupo pasisakymų vadinosi „Futbolas yra daugiau“. Būsimasis popiežius mąstė, kuo gi patraukia šis žaidimas: „Žaidime atsiskleidžia pamatinis dalykas: žmogus gyvas ne viena duona, ir duonos pasaulis iš tikrųjų tėra pirmas laiptelis kopiant į tikrą žmogiškumą, į laisvės pasaulį. O laisvė juk gyvena taisyklės, disciplinos dėka, kuri išmoko buvimo „vienų su kitais“ ir tikro buvimo „vienų priešais kitus“, išmoko nepriklausyti nuo išorės sėkmės bei savivalės ir šitaip tapti tikrai laisvam.“ Ką ir sakyti, niekas taip gražiai nekalbėjo apie futbolą ir niekas jame neįžvelgė tiek prasmės.

Ir dar. Popiečius Pranciškus yra prisiekęs futbolo gerbėjas, turi Buenos Airių „San Lorenze“ futbolo klubo nario kortelę ir iki šiol moka mokesčius. Popiežius Jonas Paulius II jaunystėje per futbolo rungtynes stodavo ginti vartų, tad treneriai kartais savo vartininkams mėgsta pastebėti: „Jei vartuose būtų stovėjęs popiežius, tokio įvarčio nebūtų praleidęs.“           
                            
1958 m. nuotrauka. Šiaulių „Elnio“ futbolo klubas tapo Lietuvos čempionais. Stovi komandos kapitonas A. Griškonis, vartininkas V. Bauža, žaidėjai A. Juknevičius, R. Jankauskas, R. Požerauskas, A. Šimaitis, E. Murauskas, S. Rostkauskas, J. Bugys, H. Jakimavičius, R. Prikockis. Lietuvos čempionais „Elnias“ tapo net 7 kartus. Pirmą kartą 1948 m. Po du kartus Lietuvos čempionais yra tapę šiauliečių futbolo klubai „Statybininkas“ ir „Kareda“, vieną kartą – „Tauras“.

Mieli prisiminimai, bet reikia peršokti į šias dienas. Futbolas dabar jau kitoks. Tai prasidėjo gal 2009 metais, kai Madrido „Real“ sportininkų įsigijimui išleido 259 mln. eurų. O juk 1893 m. „West Btomvich Albion“ Willie Gravesą pirko už 100 svarų.

Tiesa, nuo 2009 metų viskas dar labiau sparčiai auga. Pavyzdžiui, Neymaras per savaitę uždirba 850 tūkst. eurų. Ano meto kartai Zelkevičius, Šocikas, Tamulis ir Paulauskas reiškė daugiau nei dabartiniam jaunimui Alekna ar Ubartas. Sportininkai jiems buvo paprasti žmonės, kurie neretai, kaip ir jie, savo dienas baigė skurde.

Šiandien neramina tik viena. Aišku, galima pateisinti, kad futbole žaidžia žmonės, kaip ir mes, todėl pasitaiko sukčiavimo. Bet yra ir globališkesnių dalykų. Kažkoks nesusipratimas, kad šiais metais pasaulio futbolo čempionatą rengia Rusija. Malaizijos oro linijų reiso MH17 aukų artimieji parašė laišką, kuriame klausiama ar norite gyventi valstybėje, kur tiesa nustoja egzistuoti.

Visgi pabaigoje norisi prisiminti kokią nors gražią istoriją apie futbolą. Gal apie Miroslavą Klozę. Jei neklystu, jau veik prieš dešimtmetį vienų atkaklių Vokietijos čempionato rungtynių pabaigoje, kai rezultatas buvo lygus, Klozė griuvo baudos aikštelėje ir buvo paskirtas 11 metrų baudinys. Tačiau Klozė, priėjęs prie teisėjo, paaiškino, kad jis pargriuvo praradęs pusiausvyrą, prasižengta prieš jį nebuvo. Baudinys buvo atšauktas, rungtynės taip ir baigėsi – lygiosiomis. Galvoju, ar žinau gražesnę istoriją apie futbolą už šią.

Vienas dalykas, kuris bent man nepatinka futbole – čia per daug lygiųjų. Lietuvoje kai kalbama apie futbolą, visad paminimas ir krepšinis. Kuo daugiau lietuviams nesiseka futbole, tuo garsiau trimituojame, kad esame krepšinio šalis. Bet ką besakytum, jei futbolo nebūtų, pasaulyje būtų nuobodžiau. O jei futbolas nepatinka, tai nesikrimskite – greitai futbolas baigsis, prasidės prezidento paieškos, gyvensime kaip gyvenę.

Į viršų