facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiandien nutariau šnektelėti apie etiketą. Kaip didingai skamba žodžiai „etiketo žinovas“. Taip didingai, kad šie žodžiai net pasvirę nuo tos savo didybės. O šiaip jau „etiketas“ kaip kam – net baisus terminas. Jį išmanantis niekada nesijaus patogiai draugijoje, nes nėra draugijos, kurioje visi ar bent dauguma išmanytų etiketą. Nebent žino, kad reikia paduoti ranką moteriai, ant pečių išnešančiai bulvių maišą iš rūsio. Nemokantieji elgesio taisyklių tam tikroje aplinkoje gali sudaryti netinkamą įspūdį apie save, o jį išmanantieji kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai. Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės.

Sako, jie atsirado Egipte dar 2400 metais prieš mūsų erą, vėliau jie buvo kuriami antikos Graikijoje, Romoje, Kinijoje, Japonijoje.

Dabartinis etiketas atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare. Rūmuose besitrinantys ir dienų dienas nieko neveikiantys didikai nuolat sukdavo galvą, kaip įveikti juos apėmusį nuobodulį. Eilinis jų žaidimas, pavadintas „kurią šakutę imti“, ant lapelio surašant įsivaizduojamas taisykles, kaip turi elgtis idealios visuomenės žmonės, tapo ištisu elgesio kodeksu. Iš to kilo ir pats etiketo pavadinimas – nuo prancūziško žodžio „etiquette“. Taip buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio buvo surašomos taisyklės, kurios vėliau virto socialinio elgesio norma ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus.

Gal tai bus ir drastiška nuomonė, tačiau iš esmės etiketas tapo veltėdžių dirbtinai sukurtomis elgesio taisyklėmis. Kiekvienu laikmečiu tos taisyklės buvo savitos. Pavyzdžiui, XIX amžiuje Europoje jaunuolis negalėjo kalbėtis su mergina, jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Padoriuose namuose per kviestinius pietus nebuvo galima pasigardinti maisto druska ar pipirais, nes tai buvo laikoma įžeidimu virėjui (kartu ir šeimininkams) ir t. t.

Pats storiausias leidinys apie etiketą (storesnis už K. Markso „Kapitalą“) pasirodė 1952 metais. Tai Amy Vanderbilt veikalas „Etiketas“, kuris, tiesa, atrodo, kad būtų sukurtas žmonėms, ištisas dienas geriantiems arbatą, žaidžiantiems golfą, besilankantiems vakarėliuose ir vadovaujantiems didelėms korporacijoms. Man iš visos šios knygos labiausiai patiko teiginys, jog paprasčiausias etiketas – elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Etiketas ir kultūra – patys artimiausi žodžiai. Įdomu, kad graikų kalboje nėra žodžio, kuris bent apytikriai reikštų kultūrą. Keista, kad kultūros ištakų šalyje nėra tai apibrėžiančio žodžio. Supratau, kad kultūros į žodį „kultūra“ nesutalpinsi. Žodžio nėra, o kultūra yra. Gali būti ir atvirkščiai.

Pas mus žodis „kultūra“ yra, tiesa, neteigsiu, kad pačios kultūros nėra. Kaip čia be kultūros. Žodyne kultūringas žmogus apibūdinamas kaip asmuo, kuris domisi ir yra susipažinęs su tuo, ką įprasta laikyti tobuliausia menų, literatūros, elgesio ir mokslo dalimi. Iš čia atsiranda etiketas.

Kadangi gyvenimo pradžioje mes visi, suprantama, esame nekultūringi – iš kultūringų žmonių įžvelgiame pažadą, kad tokie galime tapti. Tuo pačiu ir įgyti etiketo žinių. Nors gal net ne žiniomis tai vadinčiau, o jausmu. Įžvalgus žodis – etiketo jausmas. Tiksliau, žodžių junginys. O kultūra vieniems yra tiesioginis darbas, kitiems tai – savaitgalio pramoga, tretiems – nelabai suvokiama žemė.

Kultūra užduoda mintį, iškelia klausimą, kartais provokuoja, bet nebūtinai duoda atsakymą. Juozas Erlickas šmaikštavo, kad žmonės skundžiasi neturį sveikatos, bet negirdėjo, kad skųstųsi neturintys kultūros. Tas pats ir su etiketu. Negirdėjau, kad skųstųsi jo neturintys.

Žinojimas, ar laiptais pirmiau reikia kilti moteriai, ar vyrui; kuriam pirma įeiti į liftą; kuriam iš jo išeiti, jau leidžia teigti, kad žinai etiketo taisykles? Gal ir ne, bet pirmieji pagrindai jau yra. Tas žinojimas, be abejo, gerai, bet reikia dar daugiau. O ko reikia, ir yra sunkiausia nusakyti. Tiesiog reikia tai turėti.

Jau esu tai rašęs, bet man labiausiai įsiminė pažįstamo garbaus amžiaus profesoriaus žodžiai, jog jis sprendžia klausimą, ar jam pradėti bendrauti su žmogumi, apsilankęs po jo tualete.

Dėl lifto. Etiketo taisyklės byloja, jog į liftą pirmiau reikia įeiti vyrui, o išeiti moteriai. Vienam viešbutyje prie lifto durų stovėjo dvi moterys. Durims atsidarius, pirmasis į jį įšokau. Pamenu, jų veiduose aiškiai regimą priekaištą man.

O štai niekaip neišsprendžiu klausimo, kaip į atvykusį automobilį įsodinti moterį. Kėdė prie vairuotojo yra labiausiai pavojinga, tad moterį reikia pakviesti pro antrąsias dureles. Atverti jas ir paduoti įlipančiai moteriai ranką. Po to įsėsti pačiam. Bet tam moteris turi slinktis per sėdynę ir atsisėsti už vairuotojo. Bet tuo jai sukeliamas nepatogumas, glamžoma suknelė ir t. t. Reiškia įlipti reikia pirmam ir tuomet pakviesti moterį.
Bet kaip atrodys, jei pats įsliuogei į automobilį, o moterį palikai ant šaligatvio. Padėtį nesunkiai būtų galima išspręsti. Atidarei dureles, įsodinai moterį, užtrenkei dureles, apibėgai aplink automobilį ir įsėdai į jį pro dureles už vairuotojo. Bet jei eismo taisyklės judrioje gatvėje neleidžia lipti į automobilį pro dureles už vairuotojo?

Ar iš pietinio rajono atvežei kaimynus? Sakyčiau, jog tai irgi dalis etiketo. Kai oras užterštas, skatintina, kad būtų kuo mažiau važinėjama automobiliais. Tad padėkoti reikia kaimynams, kurie važiuodami į miesto centrą, pakviečia važiuoti ir tave arba tu pakvieti juos. Puiku, jei vieną dieną veža jus, kitą dieną vežate jūs ir taip gatvėse vienu automobiliu mažiau.

Nors vienas iš gražiausių etiketo pavyzdžių, kai prekybos centre paimdami iš lentynos, tarkime, butelį pieno, arčiau patraukiame už jį stovėjusį. Tas pats ir su kitomis prekėmis ir visais buteliais. Nereklamuosiu čia alkoholinių gėrimų, bet apie gėrimo kultūrą, manau, ypač daug turėtų kalbėti alkoholinių gėrimų draudėjai. Ne apie draudimą, bet apie kultūrą.

Negalima pripilti pilnų taurių vyno. Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Jeigu trūksta taurių, reikia rinktis gerti degtinę, nes jos nereikia skanauti, o tiesiog išgerti ir tiek. Nusipirko vyrai viskio butelį, bet neturėjo viskio taurių ir liko negėrę. Štai ką galima padaryti dėl etiketo.

Studijų laikais su lotynų kalbos dėstytoju diskutavau, kad italų kalba gražesnė už lotynų. Dėstytojas nesiginčijo, tik pajuokavo, kad dukra visad gražesnė už motiną. Tarp kitko, lietuvių kalba irgi labai graži. Nors sudėtinga. Mokytis sunki. Bičiulis, kuriam padėjau mokytis lietuviškai, o jis už tai mane mokė anglų kalbos, žodį „akis“ kilmininke linksniuodavo „akio“ ir negalėdavo suprasti, kodėl yra kitaip.

„Dažnai geriausi vaistai yra... žmonės. Jie susargdina, bet jie geriausiai ir pagydo!“ – nepamenu, kieno tarti šie protingi žodžiai. Vis mąstau – jeigu žmogui sunku, geriausia likti vienam, pabūti tyloje. Bet tiesa ir tai, kad kartais norisi išsipasakoti, pasiguosti.

„Tobulas pasaulis“ – buvo toks režisieriaus Klinto Istvudo ar Clinto Eastwoodo (nežinau, kaip būtų teisingiau rašyti, nes pas mus be begalės įvairių problemų iškilusi ir rašybos) filmas. Knygų lentynose galime rasti ir tokio pat pavadinimo knygą. Tiesa, kino filmas ir knyga – atskiri kūriniai. Patricijos Šmit knygos pavadinimas „Tobulas pasaulis“, nors joje – dvi knygos: „Tobulas pasaulis“ ir „Fotoblyksnis saulėtą dieną“.

Jei filme veiksmas vyksta Užatlantės prerijose, tai knygoje (autorė – lietuvė) – Lietuvos provincijos lygumėlėse bei kalvynuose. Sutapimas, kad knygą ir filmą sieja ne tik tas pat pavadinimas, bet ir centrinė ašis, aplink kurią skrieja smalsus ir svajingas vaiko pasaulis. Abiem atvejais vaikai tampa didžiuoju moralės matu, kurio akivaizdoje atsiskleidžia gėrio ir blogio kova. Vaikas – tobulas pasaulis. Jau Platonas sakė, kad kiekvienas žmogus gimsta doras. O vėliau jau reikia už gėrį pakovoti.

Dabar žiūrėti rusų televizijų laidas tarsi nėra gerai. Bet vis pasižiūriu žaidimą „Kas? Kur? Kada?“ Įdomūs klausimai, pavyzdžiui, kas priverčia žmogų blogai elgtis. Žaidėjai atsakė, kad baimė. Pamąsčiau, kad šis atsakymas galėtų būti teisingas. Pasirodo, žmogų blogai elgtis verčia pinigai. Apie tai kalbėjo ir senieji filosofai, ir F. Nyčė. Beveik visi dabar linkę sutikti – viską daro pinigai. Bet kaip tada su šimtu draugų? Ką rinktis – pinigus ar draugus? Ar liaudies išmintis paseno?

Bičiulio kompiuterio užrašų knygelėje pastebėjau, kad prie jo draugų, pažįstamų pavardžių sąrašo nurodomas ne tik jų adresas, darbovietė, bet ir kuo vienas ar kitas žmogus gali padėti. Prie vieno mačiau prierašą: „Gali viską.“

Ar reikalingi dabar „reikalingi“ žmonės? Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug.

Dabar norint gauti bet kokią prekę nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam „reikalingi“ žmonės nebereikalingi. Bet neskubėkime, nedėkime taško... O jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą? Tada tų „reikalingų“ žmonių ir prireikia.

Taigi teisi buvo liaudis, sakydama apie šimtą draugų. „Reikalingų“ žmonių negalima ignoruoti. Nežinai, kada jų prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugų ir jokių „reikalingų“ žmonių jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, atsakykime, ar rinkdamiesi, ką pasikviesti į svečius, nepasvarstėme, kuo tie žmonės gali būti naudingi, ir pagal tai sudarinėjome svečių sąrašą.

„Reikalingam“ žmogui, jeigu jis protingas, nėra lengva, kai visi tau pataikauja, padlaižiauja, tačiau jeigu jis kvailas, jam malonu. Tokiam žmogui sunkiausia, jei atsitinka taip, kad jis tampa nereikalingas. Visi liaupsintojai pradingsta, rodos, buvo šimtai draugų, o liko vos keletas. Todėl bet kuris pamokslininkas pasakys seną tiesą, kad reikalingiausi žmonės yra tikri draugai, t. y. tie, kurie tavęs nepaliks, kai tau sunku, kai tave pakerta liga ar kitos negandos.

Tačiau kas patars, kaip rinktis draugus, jeigu tau sekasi. Draugystėn tau peršasi daug, tačiau kurie iš jų yra tikrieji draugai? Gal čia vertėtų vadovautis Plutarchu, kuris sakė: „Nereikia man draugo, kuris keičiasi kartu su manimi ir kartoja kiekvieną mano linktelėjimą. Juk tai geriau daro mano šešėlis.“ Nors ne kartą yra tekę girdėti sakant: „Mane supa puikūs žmonės.“ Taip mąstant gyvenimas, be abejo, bus gražus.

Lietuviai – geri žmonės. Mano galva, tai patvirtina ir jų noras būti tiksliems bei kartu neapibrėžtiems. Pavyzdžiui, į klausimą, kokio dydžio atlyginimą gauna, girdėjau atsakant: „Kažkur 646 eurus.“ Prisiminiau per Lietuvos televizijos Kultūros kanalą matytą seną gruzinų filmą „Veri kvartalo melodijos“. Žiūrėdamas supratau, kad norint suvokti šį filmą reikia būti gruzinu.

Lietuvių menininkai juk irgi saviti. Štai vienas dailininkas, nupaišęs kažkokią žmogystą, aiškino, kad paveikslo esmė – viskas, kas už šios žmogystos nugaros. O ten, girdi, didžiulė praraja, visi nuopuolio ratai, gyvenimo našta.

Tiesa, mes galime daug kalbėti, koks svarbus žmogaus dvasinis pasaulis, bet vyras pirmiausia ieškos gražios moters ir tik paskui domėsis jos vidumi, moteris taip pat pirmiausia žvelgs, kad vyras nebūtų lepšis (nors šiais laikais beveik viską nugali vyrų piniginės storis, bet neskubėkime smerkti – stora piniginė irgi parodo, kad tas vyriškis nėra lepšis).

Vidinis ir išorinis grožis – tai sritis, kurioje teorija nesutampa su praktika. Žmogus pirmiausia atkreipia dėmesį į išorinį grožį, tik po to – į vidinį, nors pats kalba, kad turėtų būti priešingai. Kas nors tai pavadins dar vienu žmogaus netobulumu. Bet yra taip, kaip yra. Ir čia nepasakysi, kad žmonės yra blogi. Jie yra tokie, kokie yra. Geri. Ak, tos akys! Kam ten išdurdavo akis, kad nematytų, ir dar sakydavo, kad toks neregys bus laimingesnis.

„Apie ką rašysi kitą šeštadienį?“ – pasiteiravo bulvare sutiktas bičiulis. Atsakiau, kad apie gerus žmones. „Tokių nėra“, – ginčijosi sutiktasis teigdamas, kad dabar aplink tik blogiukai. Patariau, kad jei tokie buvo jį aplankę, reikia pasinaudoti liaudies išmintimi – blogam žmogui išėjus, nuvalyti veidrodį ir blogio nebeliks.

Grįžkime prie etiketo. Kokias kalbas reikia mokėti, kad galėtum važinėti po visą pasaulį ir visur susikalbėtum? Tam reikia keturių kalbų: anglų, ispanų, rusų ir kinų. O ko reikia, kad tave visur suprastų, priimtų ir tu visus suprastum? Atsakymas – bent kažkiek etiketo.

Turiu draugą, kuris nežino, kas toks buvo d‘Artanjanas. „Tu net „Trijų muškietininkų“ savo laiku neperskaitei?“ – šaiposi iš jo bičiuliai. O aš nenoriu visur įžvelgti tik negatyvą, todėl draugą pateisinu: „Jis tuo metu skaitė „Ulisą“. Manau, kad elgiuosi etiškai.

„Ieškok grožio paprastume“, – net nežinau, kas tai pasakė. Regis, kažkuris senovės išminčius. Tą patį pasakyčiau ir apie etiketą: „Ieškok etiketo paprastume.“

Manau, moterys didesnės etiketo žinovės nei vyrai. Moterys nesidrovi net ir nevykėlių savo vyrų – „ką darysi, kad tokį turiu“. Vyrai – šiek tiek kitaip. „Štai mano žmona“, – pasako. Drovumo gaidelė veide ir į šoną sukamos akys. Kas sėdi restorane prie stalelio ir nesikalba? Atsakymas – sutuoktiniai.

O sunkiausia su etiketu, kai kalbi apie dovanas. Ką dovanoti? Ypač vyrams tenka sukti galvą, ką padovanojus moteriai. Ką atsakyti. Atsakymų yra tiek, kiek moterų.  

Į viršų