Šias eilutes iš A. Baltakio eilėraščio ir „Hiperbolės“ dainos prisimeni pasiklausęs prognozių ir perspėjimų. Galėtų toks būti radijo ar TV žinių laidoje, galėtų būti laikraštyje ar žurnale. Būtų ką pasakyti.

Neužtenka vien tik pranešimų apie būsimus orus. Reikėtų ko stipriau. Ypač ekonominiais klausimais. Juk Lietuvoje daugiausiai ekonomistų kvadratiniame kilometre. Daugiau už juos – tik krepšinio teisėjų. Gera būti ekonomistu, nes net kompiuteryje kai paspaudi žodį „Nebrangs“, šis nebežino ką rodyti. Nors ką šiandien žadėti žmonėms, kai jie patys nežino, ko nori?

O ar girdėjote, kad šiuolaikiniam pasauliui gresia keturi „apokaliptiniai raiteliai“, galintys nusinešti pasaulį į prarają? Tai artėjanti klimato katastrofa, neprognozuojamos biogenetinių tyrimų pasekmės, klaidinga finansų rinkų savireguliacija ir vis didėjantis žmonių skaičius žemėje.

Baugintis galima pradėti nuo bet ko. Kad ir – jog dėl anglies dioksido išmetimo į atmosferą gali įvykti visuotinis atšilimas 4 laipsniais. Bet tai ne blogiausia, kiti reiškiniai paskatintų žymiai blogesnes pasekmes – pavyzdžiui, metano dujų ištrūkimas iš amžinojo įšalo Arktyje. Dėl to temperatūra visame pasaulyje gali pakilti 6 laipsniais ar net daugiau. Dėl to kiltų badas visame pasaulyje, socialiniai neramumai, kurie privestų prie civilizacijos žlugimo.

Branduolinis karas tarp JAV ir Rusijos tampa pagrindine apokaliptine baime. Branduolinio sprogimo metu į stratosferą pakilę dūmai užblokuotų Saulės šviesą daugeliui mėnesių. Tai galėtų atnešti galą civilizacijai, nepaisant to, kokia buvo paties sprogimo žala.

Genetinė inžinerija, kurios metu kuriami nauji superorganizmai, neįtikėtinai padėjo žmonijai. Tačiau viskas gali pakrypti pražūtinga linkme – netikėtai arba kai kažkas gali tyčia taip padaryti. Gali būti sukurtas patogenas, kuris puola žmones arba gyvybiškai būtiną globalinės ekosistemos dalį. Pasekmės gali būti dar blogesnės nei natūralios pandemijos atveju.

Apie mėsos produktus visko prisiklausiau, tad galvoju – valgysiu žuvį. Bet, pasirodo, siaubingai užteršta Baltijos jūra. Tai gal pieno produktai? Bet sužinai, kad pieno pakuotės sterilizuojamos antibiotikais. Lieka vaisiai. Koks gražus obuolys guli prekybos centre. Grožiesi iki žinios, kiek daug chemijos buvo reikalinga tam grožiui išgauti.

O dar ir tokios problemos, kad per pastaruosius metus atotrūkis tarp vargšų ir turtingųjų tapo kaip niekada didelis žmonijos istorijoje: 80-čia nuošimčių gamtos gėrybių naudojasi tik 20 nuošimčių planetos gyventojų. Nuo bado kenčia milijardas gyventojų, t. y. kas septintas žmogus. Daugiau kaip 50 nuošimčių užauginamų grūdų panaudojama ne žmonių mitybai, o gyvuliams šerti arba biokurui. Lietuvoje kasmet išmetama 581 tūkst. tonų maisto atliekų – vienam lietuviui per metus tenka 171 kg išmetamo maisto. Europa iššvaisto 89 mln. tonų maisto per metus, nors 79 mln. ES piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Didžioji dalis maisto atliekų patenka į sąvartynus, kur pūvantis maistas išskiria anglies dioksidą ir nuodingas metano dujas. Pastarosios teršia atmosferą 20 kartų stipriau nei anglies dvideginis ir tuo dar smarkiai aštrina klimato atšilimo problemą.

Į prognozių ir perspėjimų skyrių turėtų būti leista visiems skambinti kaip į bet kokią kitą TV ar radijo laidą. Pavyzdžiui, į „Nuogą tiesą“. Šiandien dažnai girdime žodžius „liaudies balsas“. Norima pabrėžti, kad už tų žodžių slypi tiesa, jog tai yra tai, kas nenuginčijama.

Kokios nors laidos vedėjas ar vedėja sako: „O dabar pasiklausykime, ką kalba žmonės mūsų miestų gatvėse.“ Viskas aišku – Seimas blogas, kainos kyla, nusikalstamumas auga... Nejau kalbėtojai tiki, kad į jų balsą atkreips dėmesį: pakels atlyginimus, išasfaltuos gatvę, neuždarys turgaus, pailgins alkoholio pardavimo laiką..?

Tokių laidų vedėjai suteikdami žodį paskambinusiam pašnekovui, galėtų iškart pasakyti: „Skųskitės!“ Kur dingo anksčiau populiarios skundų knygos? Kiekvienoje parduotuvėje, aptarnavimo ar šiaip bet kokioje įstaigoje jos gulėdavo. Pasiskundei ir ramiau. Tiesa, į tuos skundus netgi būdavo reaguojama – vadovai kviesdavo darbuotojus ir vykdavo tokių skundų aptarimai, kaltųjų pabarimai ir trūkumų šalinimo pramatymai. Dabar, sako, skųsk nesiskundęs – niekas nereaguos.

Jei nebūtų žmogui suteikta išsisakymų galimybė, su kuo jis pasikalbėtų? Su sutiktu gatvėje? Jūsų klausia „Kaip sekasi?“ Kiekvienas lietuvis, be abejo, turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiojo nuotaikos, atsakykite, kad problemų turite. Stenkitės atsakyti kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, o smulkmenos nelabai ir domina.

Štai anksčiau šaltomis žiemos dienomis keiksnojome šalčius, kai dabar žiemos ne tokios šaltos, jau skundžiamės, girdi, kokios čia žiemos. Žodžiu, tai per šalta, tai per šilta – įpratome būti nepatenkinti, o ar kas pagalvojome, jog niekas nesikeičia – žiemos kaip žiemos, pavasariai kaip pavasariai.

Sakote, anuomet kainos buvo nedidelės, bet juk ir atlyginimai buvo tokie, kaip ir kainos, be to, nebuvo ko už juos pirkti. Sakote, viskas pabrango. Palyginau. Anuomet mažiausias atlyginimas buvo 60 rublių, 80 – jau pusėtinas. Dabar 400 eurų. Penkis kartus daugiau.

Batonas kainavo 22 kapeikas. Anądien prekybos centre pirkau dydžiu į mano jaunystės panašų batoną, kuris kainavo 79 euro centus. Keturis kartus daugiau, o turėtų juk būti daugiau penkis kartus. Pamenu, daktariškos dešros kilogramas kainavo 2 rublius 10 kapeikų, prieš kelias dienas pirkau į aną panašią, kuri, pagaminta Krekenavoje, vadinosi „Gardžioji“ ir jos kilogramas kainavo 4,29 euro. Tik du kartus daugiau, o ne penkis. Pieno litras anuomet kainavo 30 kapeikų, dabar Rokiškio natūralus „Naminis“ – apie eurą (sunku tikrą kainą ir pasakyti, nes vis visokios akcijos). Tris kartus brangiau vietoj penkių. Taigi atlyginimas pakilo 5 kartus, o dešros kaina du kartus, pieno – 3.

O pavyzdžiui, televizorių kainos visai nepakilo – kiek anuomet kainavo rubliais, tiek dabar eurais. Tad jei atlyginimai kilo penkis kartus, televizoriai tiek kartų atpigo. Tas pats ir su visa buitine technika, ir su automobiliais, ir dar su daug kuo. Nieko čia, aišku, gero, bet atpigo ir degtinė. Anksčiau 0,5 l butelis kainavo 4 rublius, dabar – 7 eurus. Vėl lyginant 80 rublių ir 400 eurų atlyginimus, rezultatas akivaizdus.

Koks šiandien skirtumas tarp mūsų ir Vakarų pasaulio? Kai mūsų paklausia, kokios didžiausios mūsų problemos, atsakome – energetinės. Kai to paklausia vakariečių, šių atsakymas – ekologinės. O ar jaunimas neturi anų genų? Girdėjau įdomių pastebėjimų apie svečiavimąsi pas visai dar jaunus žmones, kuriems gyvenimas nesuteikė „malonumo“ susipažinti su stikline pieno produktų tara ir lėtaeigėmis, zyziančiomis dantų gręžimo mašinėlėmis.

Dažniausiai jie jau būna pasiėmę paskolą iš banko, nusipirkę savą būstą, įsivedę internetą ir turi visus kitus reikalingus atributus. Žodžiu, gyvena šiuolaikiškai. Tačiau svetainėje stovi didžiulė sekcija (toks baldas), prikrauta visokiausių puodelių, lėkščių, dubenėlių. Tokio kiekio indų pakaktų pamaitinti kareivių kuopą. Kam žmonėms reikia tiek lėkščių, jei jie gyvena ne kokiame nors dvare, bet dviejų kambarių bute?

Kaupimo manija yra tiesioginis sovietmečio padarinys. Tarsi badmečiui pripildyti šaldytuvai, visokio niekalo prigrūsti sandėliukai, neištrauktas iš polietileninio maišelio televizoriaus valdymo pultelis – suprask, kad skaičiai nenusitrintų...
Sovietmečiu perkama būdavo ne dėl to, kad ko nors reikia, o paprasčiausiai dėl to, kad yra ką pirkti, nes, prireikus kokio daikto, jo gali negauti. Atsiskleidžia ir kitokia žodžio „gauti“ prasmė – sovietinė prasmė. Šia prasme „gauti“ reiškė kažką daugiau negu šiaip įsigyti, norint „kažką gauti“ reikėjo įdėti daug pastangų: surasti, ilgai stovėti eilėje ir tikėtis, kad norimo daikto niekas nenupirks, nes prekių kiekis būdavo ribotas. Tiesa, ir šiandien gavę atlyginimą dažniausiai greitai jį išleidžiame prekybos centre. Taip ir infliaciją skatiname. Mažiau pirktume, lėčiau kainos kiltų.

Mes dažnai žadame gyventi kitaip. Apžvalgininkas Mykolas Drunga pasakoja, kad amerikiečiai bei kiti vakariečiai turi gražų įprotį – priimti „rezoliucijas“ sau, tai yra jie asmeniškai užsibrėžia tikslą vienu ar kitu atžvilgiu pasitaisyti, pavyzdžiui, atsikratyti kokios nors ydos, atlikti kokią nors sunkią, per ilgai atidėliotą, tačiau svarbią užduotį ar dar kitaip pakeisti savo elgesį ar gyvenimą į gera. Paprastai tų pasiryžimų būna du ar trys, bet gali būti ir daugiau.

Mykolas Drunga pateikia ir kelis tokių pasiryžimų pavyzdžius: visiškai mesti rūkyti arba bent sumažinti rūkymą iki penkių cigarečių per dieną, negerti daugiau nei du šimtus gramų alkoholio per savaitę, niekada nesėsti prie vairo trupučiuką išgėrus, per mėnesį numesti penkis kilogramus, nebešvaistyti pinigų loterijos bilietams, kas mėnesį sutaupyti bent 50 dolerių ar eurų, susilaikyti nuo keiksmų ir plūdimosi, nors kartą per dvi dienas suplauti indus, praleisti daugiau laiko su vaikais, kas savaitę atlikti nors vieną solidų gerą darbelį ne šeimos nariui, pradėti atsargiau ir tvarkingiau vairuoti, sustiprinti veiklą kokioje nors savanoriškoje piliečių organizacijoje, mandagiau elgtis su kai kuriais bendradarbiais ir t. t.

Jei moteris turi tris drauges ir jos visos keturios susirenka, aišku, kad kalbėti nėra apie ką. Žmona pasiskundė pirkusi batus, kurie šiek tiek spaudžia. Didesnio numerio nebuvo, o atsispirti batų grožiui negalėjusi. Nuraminau ją sakydamas, jog kiekviena moteris turi batus, su kuriais galima tik sėdėti.   

„Lipk ant svarstyklių ir sužinosi savo likimą“, – tai norėčiau pasakyti žmonėms, kurie lankosi pas astrologus, ekstrasensus, pranašus ar panašaus plauko veikėjus, norėdami sužinoti savąjį likimą.

Grįžkime prie birželio ir prasidėjusios vasaros. Birželis – šviesos, gėlių ir medaus mėnuo. Paukščiai parskridę, vištos jau išperėjo viščiukų, prasideda šienapjūtė. Berželiais puošiami kiemo vartai ir namų durys, gėlių vainikais dabinamas trobos vidus ir karvių ragai. Ar jau spėjote tuo pasidžiaugti vasarą? Juk gyvenimas yra gražus.

Visa, ką galima pasakyti apie žmogaus ryšį su diena ir su visu laiku, aprėpia Sfinkso mįslė. Reikia tik pajusti, kad niekuo neišsiskirianti gamtos dalelė staiga gali tapti svarbiausiu ženklu. Ir nieko čia nebepridursi. Kaip tame vyriškio skelbime: „Ieškau moters. Daugiau neturiu ką apie save pasakyti.“ Nors dar labiau įstrigo draugo nerimas, kad, kai metė gerti, visi iškart pastebėjo kitus jo trūkumus.

Senovės graikai teigė, kad žmogaus prigimtis yra dualistinė. Žmogaus sąžinėje yra gėrio ir blogio pradai. Gėrį gal ir galima apibrėžti, bet negalima jo įvardyti, negalima apriboti kokia nors viena siaura samprata.

Sudėtinga kalbėti apie gėrį, nes mums beveik nesuvokiamas tas pagrindas, giluminė inspiracija, iš kurios kyla ši nuostabi galia. Vieni gerumu žavisi, kiti, tai ypač būdinga šiam laikmečiui, mėgina tai racionalizuoti arba apskritai sumenkinti ir nekreipti dėmesio. Jeigu man reikėtų apibrėžti, kas yra gerumas, pasakyčiau labai trumpai: „Gerumas – tai nusišypsojimas.“

Greitai 90-mečio sulauksiantis žvalus ir jaunatviškas profesorius Vytenis Rimkus kalbėjo, kad dabar geriau gyventi nei anksčiau. Pagyvenę žmonės priešingai kalba, o kad dabar gera gyventi, sako dažniau jaunimas. Vadinasi, profesorius visad išliks jaunas.

Įsivaizduok, atsikėlei rytą ir sugalvojai: viskas, nuo šiol nebeskaitysiu horoskopų, nebesidėsiu magneto į kišenėlę prie širdies, išmesiu visus homeopatinius „vaistus“, nebenaršysiu internete, nes pagaliau pradėsiu suvokti, kad mano lankomi puslapiai tušti ir neaktualūs. Žodžiu, nebeužsiminėsiu jokiomis kvailystėmis.

Norint šiandien būti geros nuotaikos, reikia „kitaip“ jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Bent man menininkai nėra išskirtinė grupė. Man išskirtinė grupė – tik kūrėjai. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti ką. Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuotaika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos.

Kaip aklam žmogui apibūdintumėte žalią spalvą? Ilgai mąsčiau. Paskui pagalvojau, sušukčiau: „Žalgiris!“

Man gražu, kai žmogus ima laužyti visas mados taisykles ir ji tampa nevaržoma. Drabužiuose gali šalia būti ir gėlės, ir juostelės, begalė spalvų, kai net violetinė ir oranžinė būdamos greta nesipeša. Galima derinti kas nesuderinama. Tik marškinėlių priekį reiktų sukišti į kelnes, o nugarą palikti ištrauktą.

Kaip puiku, kai žmonės gyvena jausmų pasaulyje. Suprantu Salomėją Nėrį, nes ji kliovėsi jausmais. „Kiekvienas žodis yra dėmė tylai“, – taip ar panašiai yra sakęs S. Beketas.

Visi manęs klausia ar yra Dievas? Susimąstau ir aš. Pakeliu akis į dangų ir teiraujuosi:
– Dieve, ar tu esi?
Tyli. Vadinasi, yra.