Birželis – keistas ir nepastovus mėnuo. Mėnuo, kai gali laukti orų įvairovės: tai karšta, kad net įkaitęs oras virpa, tai šaltas lietus košia, nors pastarasis šiemet retokas. Dauguma mano kartos žmonių dar turėjo senelius kaime ir birželis reiškė, kad prasideda laisvė nuo miesto dulkių.

„Vasara jau nubarstė...“ – jau ši daina lydi J. Basanavičiaus gatve Palangoje, primena save kaimo turizmo sodybose, rėžia ausį prie upių, ežerų, dainininkai saviveiklininkai ją traukia ilgindami balses: „tū ateiny kaip aušrynė...“

Vis galvojau, ką reiškia žodis „vasara“. Atrodė, jog kažką saulėto, šilto, netgi karšto. Pasirodo, lietuviškas žodis „vasara“ yra indoeuropiečių kalbos kilmės, reiškiantis ankstyvą metą (sanskrito k. „vasar“ – anksti). Kai į šiaurinį Žemės pusrutulį ateina vasara, pietiniame pusrutulyje – žiema. Taigi, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. Pietiniuose kraštuose, nors ir egzistuoja sąvoka „metų laikai“, nes oro temperatūra svyruoja, tačiau žiemą ten vis tiek šilčiau nei Lietuvoje vasarą. Ekvatoriuje išvis nesikeičia metų laikai, čia saulė visada šviečia vienodai. Arktikoje vasarą saulė niekada nenusileidžia, keletą mėnesių šviečia ir dieną, ir naktį, tačiau žiemą du mėnesius saulė visai nepateka.

Mokslininkai teigia, kad Žemėje temperatūra visą laiką po truputį kyla. Oro temperatūra turi įtakos ir vandenynų vandens lygiui. Aukščiausia temperatūra iki šiol užfiksuota Afrikoje 1922 m. spalio 13 d. Tuomet ji buvo pakilusi iki 57,8°C. Aukščiausia temperatūra Lietuvoje iki šiol užfiksuota 1994 m. liepos 30 d. Tuomet ji siekė 37,5°C. Buvo prognozių, jog ir šią vasarą termometro stulpelis gali tiek pakilti, bet jos netikėtai aptilo.

„Yra sekama sena pasaka, kad ligi Šv. Jono visi žmonės meldžiasi, šaukia lietaus, bet neišsimeldžia, o po Šv. Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau prakiūra lyti“, – daugiau nei prieš šimtą metų rašė Žemaitė.

Pranašysčių yra ir daugiau, pavyzdžiui, kad naktinė lakštingalos giesmė atneš giedrą dieną. Kita vertus, jos giesmė yra tokia graži, kad net jei prognozė ir nepasitvirtintų, neverta gailėtis nemiegotų valandų. Jeigu žvirbliai purenasi smėlyje ar šiaip žemėje, bus geras oras. Rūkas vakare virš vandens taip pat pranašauja gerą orą. Jei vakare iškrito gausi rasa, kitądien bus saulėta. Išsiskleidę bijūnai kalba apie ilgalaikę giedrą.

Pastebėta, jei pirmosiomis birželio dienomis gausiai lyja, tai vėliau visas mėnuo būna sausas. Sakoma, kad birželio mėnesio pradžios lietus atneš gausų rugių derlių, o daug eglių kankorėžių žada gerą agurkų derlių. Pirmasis vasaros rūkas – geras požymis grybautojams, o naktiniai drugeliai į namus suskrenda prieš lietų ir atšalimą.

Bet šis tekstas daugiau ne apie patį birželį, bet apie šio mėnesio šventes. Jų nėra daug. Žmonės nuo seno švenčia šventes. Skaičiau, jog švenčių kilmė ir paskirtis įvairi: šventės, susijusios su dievų garbinimu, svarbios valstybės istorijos datos, tarptautinės šventės, humoristinės šventės, profesinės šventės, asmeninės ir šeimos šventės.

Pirmosios šventės būtent susijusios su dievų garbinimu. Mūsų protėviai pavasarį garbino derliaus deivę Žemyną, kad derlius derėtų, Perkūną, kad nelaimės neužgriūtų, ir t. t. Graikai derliaus metu garbino vyno ir malonumų dievą Dionizą, romėnai – Bakchą. Šventės buvo švenčiamos labai linksmai, neretai lėbaujant ir net ištvirkaujant. Manyta, kad žmogaus lytinis aktas paskatina derlingumą, o keliamas triukšmas pažadina miegančią augmeniją.

Galiausiai, kai visame pasaulyje paplito vieno Dievo garbinimas, lietuviai pradėjo švęsti krikščioniškas šventes. Tiesa, mūsų protėviai ilgai nenorėjo įsileisti naujos religijos. Kaimynai lenkai štai jau atšventę savo krikščioniškojo krikšto tūkstantmetį, o lietuviai – tik šešių šimtų metų sukaktį. Jogailai, krikštijant Lietuvą, kiekvienam pasikrikštijusiam teko dovanoti net vilnonius marškinius, kad sparčiau viskas vyktų (it stojant į ES – alų už vieną centą).

Kiekviena valstybė be dominuojančio tikėjimo švenčių švenčia ir svarbias savo tautos istorijos datas. Tokių švenčių apibūdinimuose parašyta, jog jos ugdo valstybės gyventojų pilietiškumą ir vienybę. „Ar pas mus irgi šitaip?“ – retorinis klausimas.

Asmeninės šventės – tai gimtadieniai, vestuvių ar kitokie jubiliejai bei vardadieniai. Tiesa, pastarieji mažiau populiarūs. Nors kai minimas koks nors iškilus vardas (Antanas, Jonas, Ona...), prisimenami.

Jei gegužę su Marijos litanija bažnyčiose ir Motinos diena būtų galima pavadinti moterų mėnesiu, tai birželis – vyrų mėnuo. Prasidėjo jis Tėvo diena (pirmąjį mėnesio sekmadienį), o kiek per mėnesį vyriškų vardų paminėjimų: 13 d. Antanas, 17 d. Adolfas, 23 d. Zenonas, 24 d. Jonas, 27 d. Gediminas ir Vladas, 29 d. Petras ir Povilas.

Jei apie vardus, tai pasirodo, kad per rinkimus į savivaldybių tarybas ar į Seimą daugiausiai kandidatuojančių būna 300 Jonų ir 100 Irenų. Jonai ir Irenos nėra blogai, nes Jono vardas reiškia Dievo malonę ir byloja, kad Dievas šį žmogų išklauso. Tad jeigu į Joną, dirbantį savivaldybėje, vyriausybėje ar Seime kreipsimės kokiu nors reikalu ir jis tą mūsų reikalą perduos Dievui, būsime išklausyti. Aišku, jeigu tik tas darbuotojas išklausys mus. O Irena reiškia taiką ir ramybę.

Bet, mano galva, pati didžiausia šventė šį mėnesį – Tėvo diena. „Tu parodysi taką, kuris veda į gyvenimą.“ Tai žodžiai iš psalmyno (16,11). Ir tai žodžiai apie tėvą. Daug gražių žodžių tarta apie mamas, ir tai gerai, o apie tėčius rečiau, bet ką darysi, nes vyrai daug pagyrimo žodžių ir nereikalauja.

Net Tėvo diena Lietuvoje į Valstybinių švenčių sąrašą įtraukta tik 2009 metais. 69 parlamentarai balsavo už šios dienos įtraukimą, 4 – prieš, 5 susilaikė. Likusieji Dievasžin kur balsavimo metu buvo dingę. O juk archeologai yra aptikę net 4000 metų senumo sveikinimą tėvui. Nuolat Tėvo diena pradėta švęsti 1910 metais ir ją įteisino amerikietė Luiza Dod, kurios motina mirė gimdydama šeštąjį vaiką ir tėvas vienas visus juos išaugino.

Apytikriai už Tėvo šventės įtraukimą į Valstybinių švenčių sąrašą balsavo 50 proc. parlamentarų. Manau, įdomus sutapimas, jog ir apie 50 proc. tėvų moka alimentus savo vaikų išlaikymui.

Mano galva, pats kvailiausias klausimas apie tai, ką labiau myli – mamą ar tėtį. Į mamą aš visą laiką kreipdavausi „jūs“, į tėtį – „tu“. Net nežinau, ką apie tai sako etiketas, bet man taip gaudavosi ir tiek. Gal tėtis buvo panašesnis į gerą draugą. Nors daugelis sako, kad ne tik į tėtį, bet ir į mamą jie kreipiasi „tu“ ir tai parodo artimą ryšį, o „jūs“ kažkaip formalu. Kiti sako, jog ir į mamą, ir į tėtį kreipiasi „Jūs“. Neginčysiu, kad ir tie, ir kiti neteisūs.

Dainų apie mamą daug, o apie tėvą žinau tik vieną (manau, kad jų yra ir daugiau, bet vis tiek tik keletas) – iš Šiaulių kilusio, dabar Klaipėdoje gyvenančio kompozitoriaus Benhardo Calzono „Tėvui“, kurią dainuoja Simonas Donskovas. Šiais metais, kaip visada, ji buvo prisiminta pirmąjį šio mėnesio sekmadienį – birželio 3 d. ir skambėjo radijo bangomis, o nuo birželio 4 d. liko vėl metams pamiršta.

Mano tėtis buvo linksmo būdo ir, nors kaip ir aš neturėjo klausos, vis tiek mėgdavo padainuoti. Mane jis išmokė „Bitlų“ „Yellow submarine“. Tiesa, visos dainos nei aš, nei jis neišdainuodavom, bet vis kartodavom priedainį: „We all live in a yellow submarine.“

Įsiminiau ir pirmą knygą, įteiktą tėvo. Tai buvo Vilhelmo Haufo „Špecarto smuklė“, jei gerai pamenu, su Gustavo Dorė iliustracijomis. Gaila, toks knygos neišsaugojau. Jos leidimo metai galėjo būti gal 1960 metai. Šiandien labai norėčiau ją turėti savo bibliotekoje, visur ieškau, bet nerandu.

Pamenu ir kino filmą, į kurį nusivedė tėtis. „Palydovo“ kino teatre žiūrėjome „Kryžiuočius“, pagal H. Senkevičiaus romaną. Tėtis labai piktinosi, kaip lenkų kino kūrėjai vaizduoja lietuvius. Šie, kaip buvo vaizduojama filme, lipdavo ant savo pirkių šiaudinių stogų ir nuo jų šliuoždavo žemėn it vaikai, o gal durneliai pajusdami didžiulį pasitenkinimą. Tėtis aiškino, jog tuo metu lietuviai jau buvo išsilavinę, nes tai buvo lietuvio Jogailos – LDK valdovo ir Lenkijos karaliaus – laikai. Tuomet pirmą kartą ir sužinojau apie LDK. Tiesa, ne viską supratau ir tos raidės man sunkiai šifravosi, bet gal tai mane vėliau paskatino domėtis Lietuvos istorija.

Tekstą apie vyrus rašyti nėra lengva. Tėtis – tai vyrų pasaulis. O rašyti apie vyrus nėra lengva. Todėl, kad vyrai mažiau įdomūs nei moterys. Štai, pavyzdžiui, pirma mintis, šovusi į galvą, kad automobilyje, žvelgdamas į veidrodėlį, nukreiptą į mašinos galą, vyras mato tai, kas dedasi už mašinos, t. y. paskui važiuojančius, o moteris tame veidrodėlyje mato save.

Psichologai sako, kad vyrai pernelyg nori dominuoti. Prisiekusi feministė į tai mielai trenks: „Prisidominavote! Va kur nuvarėte pasaulį!“

Bet vyrų ir moterų laimė susideda iš tų pačių komponentų, tik kitos proporcijos. Bent man atrodo, kad moterų ydos mažiau pastebimos, o vyrų jos veržte veržiasi į dienos šviesą.

Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Kuris įdomesnis – standartinis vyras ar standartinė moteris? O kuo geriau būti – vyru ar moterimi? Amžių klausimas. Ir neatsakomas.

Statistikos rinkėjai ištyrė, jog vyrai dažniausiai ir nori būti vyrai, o moterys – moterystės šalininkės. Pats įvairiausias ir nenuspėjamiausias – jausmų pasaulis. Jo bangavimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, nuo klimato, nuo profesijos, nuo to, ką patyrei. Savo moterį gali įsimylėti vis iš naujo. Keista, ar ne? Bet ne vienas man tai tvirtino. Tad štai ir rasta viena iš netikėtų vyro savybių – įsimylėti iš naujo.

Sakoma, kad moterys – jausmingesnės. Netiesa. Girdėjau pastebėjimą, jog kai vyrai įsimyli, sako žodžius, lipdo sakinius tartum eilėraščius ir tik po to suvokia, ką pasakę. Sentimentai vyrams nėra svetimi. Man atrodo, netiktų organizuoti imtynių ar bokso turnyrą, skirtą Tėvo dienai. Ar jūs matėte vyrą, miesto centre įšokusį į fontaną ir šaukiantį: „Aš – tėvas!“? O moterį, šaukiančią: „Aš – mama!“? Moters nemačiau, o vyrą esu matęs.

Sako, moteriai paprasta būti laimingai, nes jos amžius priklauso nuo meilės ir jos poreikio. Kai moteriai yra jau šiek tiek metų, ji visada lieka 39-erių. O svarbiausia – ji išmoko branginti tai, ką turi: ji jau pasirinko: arba turi šeimą, arba tai jai neįdomu. Ar su vyrais kitaip? Nesutikčiau. Gal šiek tiek kitaip, bet kažkas panašaus ir su vyrais.   

Įsiminė trumputė Balzako novelė „Pamesta moteris“. Vyriškis prisipažįsta neapsakomai mylįs moterį, tačiau moteris į atvykėlį tik išdidžiai žvilgteli ir, pasikvietusi kamerdinerį, sako: „Žakai (ar Žanai), pašviesk ponui.“ Vis dėlto jaunasis vyras, eidamas per prieškambarį, sumetė: „Gal dabar ji gailisi taip staigiai mane išvariusi, aš privalau ją suprasti./“ Tada ir sako kamerdineriui: „Aš pamiršau pirštines.“ Grįžta atgal, dar randa tą ponią svetainėje ir tampa jos meilužiu.

Išvada, žinotina vyrams, – meilėje niekada nereikia nuleisti rankų. O. Balzako biografas Andre Morua sakė: „Pralaimėjimas nerodo, kad tavo norai buvo per drąsūs. Jie buvo per silpni.“

Gaila tik, kad tėvus mes dažniau pamename jų senatvės, o ne jaunystės metais. Tiesa, apie jų jaunystės metus ir tegalime sužinoti tik iš senelių pasakojimų, nes šiaip jau prisimename savo tėvus nuo jų keturiasdešimtmečio ar net penkiasdešimtmečio.

Todėl noriu papasakoti girdėtą istoriją apie žurnalistą, kuriam redaktorė skyrė užduotį parašyti straipsnį apie senatvę. Tekstas žurnalistui nesiklojo. Vienaip ir kitaip jis bandė prieiti prie šios temos, kalbino pagyvenusius žmones, bet esmės, kas ta yra senatvė, neužčiuopė.

Ir štai kartą jis išgirdo sėdinčių parke ant suolelio dviejų senjorų pokalbį. „Mūsų jau niekas nestebina“, – tarstelėjo vienas, o kitas tam pritarė. Toji frazė, sakė žurnalistas, jam atrakino duris į šią temą. Senatvė – kai niekas tavęs jau negali nustebinti. Pradžioje ir man tai pasirodė teisinga, visgi vėliau pagalvojau, jog tai irgi nėra visa tiesa. Prisiminiau savo tėvą ir pagalvojau, jog visad buvo kas galėdavo jį nustebinti. Į senatvę jau žengiu ir aš, bet irgi nemanau, kad bus taip, jog niekas manęs jau nebestebins.

Mielas sutapimas, kad pasitinkant šiųmetinę Tėvo dieną pasirodė Romo Treinio romanas „Dziedas“. Irgi šiais metais mus palikęs Romas Treinys, ilgametis Jaunimo teatro šviesų dailininkas, prisidėjęs prie Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektaklių sėkmės, nukelia mus į Dzūkijos kaimą, kurio kasdienybę sugriovė karas, baisūs pokario metai. Šalia partizanai ir išdavikai, lietuviai ir žydai, žudynės ir tremtys, išlikimo kaina ir mirtys tų, kuriems išlikti nepavyko. Peršokama ir į dar ankstesnius laikus – Chodkevičiaus žygiai, pirmasis Naujojo Testamento lietuvių kalba leidimas. O pagarba dziedui – tai pagarba mūsų tėvams.   

O kadangi pradėjau psalmės ištrauka, tai ir pabaigoje turiu pasakyti, jog psalmių apie tėvo išmanumą yra ne viena, bet nė vienos apie kvailą tėvą.

Ir dar. Ne vienas manęs klausia, kodėl savo tekstams renkuosi ilgus pavadinimus. Tai darau todėl, kad esu įsitikinęs, jog nuo pavadinimo priklauso, ar skaitytojas skaitys visą straipsnį, ar ne. Tad jeigu jūs šias eilutes dar skaitote, vadinasi, man pavadinimas pavyko.   

Į viršų